“Tikėdamas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų, nes pats Dievas patvirtino jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba”. Hbr 11,4. KID 20.1
Abu Adomo sūnūs, Kainas ir Abelis, buvo visiškai skirtingų charakterių. Abelis turėjo paklusnumo Dievui dvasią. Jis matė teisingumą ir gailestingumą Kūrėjo elgesyje su puolusia žmonija ir su dėkingumu priėmė išgelbėjimo viltį. Bet Kainas puoselėjo savyje nepaklusnumo jausmus ir murmėjo prieš Dievą dėl prakeikimo, palietusio žemę ir visą žmoniją dėl Adomo nuodėmės. Jis leido savo protui veikti ta pačia linkme, kuri privedė ir šėtoną prie puolimo — puoselėjimas troškimo būti išaukštintam ir abejojimas Dievo teisingumu bei Jo autoritetu... KID 20.2
Šie du broliai, pastatę vienodus aukurus, kiekvienas atnešė po auką. Abelis pagal Viešpaties paliepimą atnešė auką iš savo kaimenės. “Viešpačiui patiko Abelis ir jo auka”. Iš dangaus puolusi ugnis prarijo auką. Tačiau Kainas, nepaisydamas aiškaus Viešpaties paliepimo, aukojo tik savo vaisių auką. Nebuvo jokio ženklo iš dangaus apie tai, kad ji būtų priimta... KID 20.3
Abelis suvokė pagrindinį išganymo principą. Jis suprato, kad yra nusidėjėlis ir matė nuodėmę bei jos algą — mirtį, stovinčias tarp jo sielos ir bendravimo su Dievu. Jis atnešė nužudytą auką, paukotą gyvybę, taip pripažindamas Įstatymo, kuris buvo sulaužytaas, reikalavimus. Praliedamas kraują, jis žvelgė į ateisiančią auką, į Kristų, mirštantį ant Golgotos kryžiaus. Pasitikėdamas busimuoju suderinimu, jis turėjo paliudijimą, kad yra teisus ir jo auka buvo priimta. KID 20.4
Kainas turėjo vienodas galimybes kaip ir Abelis, pažinti ir priimti tas tiesas. Jis netapo pasirinkimo auka, kur vienas brolis yra išrenkamas, kad būtų primtas Dievo, o kitas atmetamas. Abelis pasirinko tikėjimą ir paklusnumą, o Kainas — netikėjimą ir mirtį. Štai čia ir yra visa reikalo esmė. (PP 71, 72) KID 20.5