“Mūsų Dieve, argi Tu jų nenubausi? Juk mes bejėgiai prieš šią pulti ateinančią didžiulę kariauną! Mes nežinome, ką daryti, bet mūsų akys žvelgia į Tave.” 2Met 20,12. KID 213.1
Baigiantis Juozapato valdymo metams, į karalystę įsiveržė armija, prieš kurią žmonės turėjo pakankamai priežasčių drebėti. Juozapatas buvo narsus ir drąsus žmogus. Daugelį metų jis stiprino savo armiją ir miestus. Jis buvo gerai pasiruošęs sutikti savo priešą, tačiau šiuo kritiniu momentu jis pasitikėjo ne kūniškais ginklais. Gyvu tikėjimu į Izraelio Dievą, o ne apmokyta armija ir sustiprintais miestais buvo galima pasiekti pergalę prieš šiuos pagonis, kurie didžiavosi savo galia pažeminti Judą aplinkinių tautų akyse. KID 213.2
“Baimės apimtas Juozapatas skubėjo prašyti Viešpaties pagalbos ir visam Judui paskelbė pasninką. Judas susirinko prašyti Viešpaties pagalbos; ieškoti Viešpaties žmonės suėjo iš kiekvieno Judo miesto.” (2Met 20, 3.4). Stovėdamas šventyklos kieme, Juozapatas išliejo savo sielą maldoje, kreipdamasis į Dievo pažadus ir išpažindamas Izraelio bejėgiškumą... KID 213.3
Su pasitikėjimu Juozapatas galėjo pasakyti Viešpačiui: “Mūsų akys žvelgia į Tave. ” Daug metų jis mokė žmones pasitikėti Tuo, Kuris praėjusiais amžiais taip dažnai išgelbėdavo Savo išrinktuosius nuo visiško sunaikinimo, todėl, kada karalystei iškilo pavojus, Juozapatas nebuvo vienas, “tuo tarpu Judas stovėjo prieš Viešpatį drauge su savo mažyliais, žmonomis ir vaikais.” Jie vieningai meldėsi ir pasnikavo ir meldė Viešpaties sukelti sumaištį jų priešuose, kad Jo vardas būtų pašlovintas... KID 213.4
Dievas buvo Judo jėga sunkią akimirką, Jis yra Savo žmonių jėga ir šiandien. Mes neturime pasitikėti kunigaikščiais ir išstatyti žmones Dievo vietoje. Mes turime prisiminti, kad žmonės yra silpni ir klystantys, o Jis, turintis visą jėgą, yra mūsų apsauga. Kiekvienu kritiniu atveju mes turime jaustis, jog kova yra Jo. Jo ištekliai yra neriboti, o tai, kas atrodo neįmanoma, pergalę padarys tik šlovingesnę. (Ten pat, 198-202) KID 213.5