“Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė druską ir tarė: “Taip kalbėjo Viešpats: ‘Aš padariau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis’.” 2Kar 2,21. KID 220.1
Į berdamas druskos į užkrėstą vandenį, Eliziejus mokė tos pačios dvasinės pamokos, kurią keletą amžių vėliau pasakė Gelbėtojas Savo mokiniams, tardamas: “Jūs esate žemės druska”. Druska, susimaišiusi su užterštu šaltiniu, apvalė jo vandenį ir atnešė gyvybę ten, kur anksčiau buvo pražūtis ir mirtis. Dievas, palygindamas Savo vaikus su druska, moko, kad Jo tikslas, darant juos Savo malonės dalininkais, yra padaryti juos tarpininkais gelbstint kitus... KID 220.2
Druska turi susimaišyti su ta medžiaga, į kurią ji yra beriama. Ji turi prasiskverbti tam, kad galėtų išsaugoti. Taip yra ir per asmeninį kontaktą ir bendravimą. Žmonės yra pasiekiami gelbstinčios Evangelijos jėgos. Jie yra išgelbėjami ne kaip minios, bet kaip asmenybės. Asmeninė įtaka yra galinga. Ji turi sklisti kartu su Kristaus įtaka... ir užkirsti kelią pasaulio sugedimo augimui... Tyras pavyzdys, pilnas meilės ir nuolankaus tikėjimo, turi pakelti bei sustiprinti kitų gyvenimus ir charakterius. KID 220.3
Užterštas šaltinis rodo sielos atsiskyrimą nuo Dievo... Per nuodėmę visa žmogaus organizmo veikla sutriko, protas ir vaizduotė iškrypo, o sielos sugebėjimai degradavo. Trūksta tyros religijos ir širdies šventumo. Dievo keičianti galia nedaro įtakos daugelio charakteriui... KID 220.4
Širdis, priėmusi Dievo Žodį, nėra lyg garuojantis tvenkinys... Ji yra kaip pastoviai tekanti upė, kuri tekėdama tampa vis gilesnė ir platesnė, kol gyvybę teikiantys vandenys neapgaubia visos žemės... Taip yra ir su tikru Dievo vaiku. Kristaus religija yra gaivinantis ir visa apimantis principas, gyva, veikianti dvasinė energija. Kada širdis yra atvira tiesos ir meilės įtakai, šie principai liesis lyg šaltiniai dykumoje. Ir ten, kur anksčiau buvo nyku ir sausa, bus gyva ir žalia. (PK 231-234) KID 220.5