“Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę.” 2Kor 5,14. KID 303.1
Kristus džiaugėsi Marijos uoliu troškimu vykdyti savo Viešpaties valią. Jis priėmė tyros meilės prasiveržimą, kurio nesuprato ir nenorėjo suprasti Jo mokiniai. Šis Marijos troškimas būtent taip pasitarnauti savo Viešpačui, Kristui buvo daug vertingesnis nei visi pasaulio kvepalai, nes tai išreiškė jos dėkingumą pasaulio Atpirkėjui. Taip pasielgti ją paskatino meilė Kristui. Jos sielą užliejo Kristaus charakterio grožis. Tie kveplai simbolizavo davėjo širdį. Dangaus versmės puoselėjo tą meilę tol, kol ji išsiliejo per kraštus. KID 303.2
Marijos poelgis buvo tik pamoka mokiniams, kurios jiems reikėjo, kad suprastų, jog Kristui būtų malonu susilaukti jų meilės pasireiškimo Jam. Jiems Jis buvo viskas, ir jie nesuprato, kad greitai Jo nebebus jų tarpe ir kad greitai jie nebegalės išreikšti jokio dėkingumo už Jo didžiąją meilę. Mokiniai deramai nesuprato, koks vienišas jaučiasi Kristus, palikęs dangų ir gyvendamas žmogaus gyvenimą. Vėlesnis jų patyrimas leido jiems pajusti, kiek daug jie galėjo padaryti Jėzui, parodydami Jam savo meilę ir širdžių dėkingumą... Kai Jėzaus nebebuvo tarp mokinių, jie pradėjo suprasti, kaip būtų galėję pradžiuginti Jo širdį ir kaltino jau nebe Mesiją, bet save. O, kad jie galėtų atsiimti savo žodžius, skelbiančius, kad beturčiai labiau verti dovanos nei Kristus. Ypatingai sąžinės graužatį jautė tada, kai nuo kryžiaus nuėmė sumuštą savo Viešpaties kūną. KID 303.3
To stinga ir šiandieniniam pasauliui. Tik nedaugelis supranta, kas jiems yra Kristus. Jei jie suprastų, tada išreikštų didžiąją Marijos meilę. Brangūs kvepalai nebūtų laikomi beprasmiu eikvojimu. Niekas neatrodytų per brangu atiduoti Kristui. Joks savęs išsižadėjimas ar pasiaukojimas, kokį būtų galima iškęsti dėl Jo, neatrodytų per didelis. (Ten pat, 564, 565) KID 303.4