“Visi sėdintys taryboje įsmeigė įjį akis ir matė, kad jo veidas tartum angelo.” Apd 6,15. KID 327.1
Steponas, aktyviausias iš septynių diakonų, buvo labai pamaldus ir tikintis žmogus... Jis uoliai dirbo dėl Kristaus ir drąsiai skelbė savo tikėjimą. Išsilavinę rabinai ir Įstatymo daktarai įsitraukė į viešą diskusiją su juo, tikėdamiesi lengvos pergalės. “Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, Kurios įkvėptas jis kalbėjo” (Apd 6,10). KID 327.2
Kunigai ir valdininkai matė jėgą, lydėjusią Stepono pamokslavimą ir tai juos pripildė karčios neapykantos... Jie suėmė Steponą ir atidavė sinedriono teismui... KID 327.3
Ten buvo Saulius iš Taršo, aktyviai pasisakantis prieš Steponą. Įrodinėdamas, kad Steponas pamokslavo pavojingas ir klaidingas doktrinas, jis pasitelkė iškalbą ir rabinų logiką. Bet Stepono asmenyje jis sutiko Tą, Kuris turėjo pilną supratimą Dievo tikslo skebiant Evangeliją kitoms tautoms... KID 327.4
Žiauriuose aplink save susirinkusių veiduose kalinys skaitė savo likimą, tačiau jis nepalūžo. Jame buvo išnykusi mirties baimė. Jam nekėlė baimės įtūžę kunigai ir įaudrinta minia. Visa tai nublanko jo regėjimo šviesoje. Jis regėjo atvertus dangaus vartus, pro juos jis matė Dievo buveinės šlovę ir Kristų, tarytum ką tik atsistojusį nuo sosto, pasiruošusį padėti Savo tarnui. (Ten pat, 97-101) KID 327.5
Kiekviename amžiuje Dievo išrinkti žinianešiai buvo niekinami ir persekiojami, tačiau per jų sielvartą sklido Dievo pažinimas... Kada kilnus ir iškalbingas Steponas buvo mirtinai užmėtytas akmenimis, Evangelijos darbas nepatyrė netekties. Dangaus šviesa, apšvietusi jo veidą, dieviška užuojauta, ištarta jo priešmirtinėje maldoje, buvo lyg aštrios įtikinimo strėlės fanatiškam sinedriono nariui, kuris stovėjo šalia, Sauliui, persekiojančiam fariziejui, vėliau tapusiam rinktiniu indu nešti Kristaus vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams. (MB 33, 34) KID 327.6