“Ir nevykau į Jeruzalę, pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir paskui vėl grįžau į Damaską.” Gal 1,17. KID 336.1
Pauliaus gyvybė buvo pavojuje, ir jis gavo nurodymą iš Dievo kuriam laikui palikti Damaską. Jis iškeliavo į Arabiją. Ten būdamas vienas, jis turėjo puikią galimybę bendrauti su Dievu ir mąstyti. Jis troško pabūti vienas su Dievu, ištirti savo širdį, nuoširdžiai atgailauti ir per maldą bei tyrinėjimą pasiruošti darbui, kuris jam atrodė per didelis ir per sunkus. Jis buvo Dievo, o ne žmonių pasirinktas apaštalas, o jam paskirtas darbas buvo išskirtinai tarp pagonių. KID 336.2
Būdamas Arabijoje, jis nebendravo su apaštalais, bet visa širdimi ieškojo Dievo, pasiryžęs nepasiduoti, kol nebus garantuotas, kad jo atgaila priimta ir atleistos jo didelės nuodėmės. Jis nepasidavė kovoje tol, kol neturėjo užtikrinimo, kad Jėzus bus su juo jo ateinančiame tarnavime. KID 336.3
Nuo šiol jis ne tik nešiosis su savimi Kristaus regėtą šlovę, kuri buvo apakinusi jį, bet jis troško turėti užtikrinimą, kad Kristaus malonė niekada jo nepaliks. Paulius suartėjo su dangumi. Jėzus bendravo su juo ir sustiprino tikėjimą, apdovanodamas ji Savo išmintimi ir malone. (SR 274, 275) KID 336.4
Visiems, kurie yra mokomi Dievo, reikia ramios valandos apmąstymui, bendravimui su gamta ir su Dievu... Jiems reikia įsigyti asmenišką patyrimą suprantant Dievo valią. Mes, kiekvienas asmeniškai, turime išgirsti Jį kalbant į mūsų širdis. Kai nutyla visi balsai ir tyloje mes stojamės prieš Jį, ši sielos ramybė leidžia išgirsti Dievo balsą... Skubančios minios sūkuryje ir lekiančio gyvenimo įtampoje, tas, kuris taip atsigaivina, bus apšviestas šviesa ir ra-mybe. Jis įgaus naujų fizinių ir protinių jėgų. Jo gyvenimas taps kvapniu aromatu ir atskleis dievišką jėgą, kuri pasieks žmonių širdis. (MH 58) KID 336.5