“Nelaimė! Toji diena tokia didinga kad jokia kita jai neprilygs. Ji — nelaimės metas Jokūbui, tačiau nuo jos bus jis išgelbėtas.” Jer 30,7 KID 64.1
Sis bėdų metas pasidės tada, kada Kristus baigs Savo tarpi-ninkavimą dėl žmonių. Tuo metu kiekvieno žmogaus likimas jau bus nulemtas. Nebus jokio suderinimo kraujo apsivalyti nuo nuodėmių... KID 64.2
Tada Dievo Dvasia bus paimta nuo žemės. Kaip Jokūbui grėsė mirties pavojus nuo jo įpykusio brolio, taip ir Dievo žmonės atsidurs pavojuje, kada bedieviai stengsis juos sunaikinti. Kaip patriarchas visą naktį kovojo dėl išsigelbėjimo iš Ezavo rankos, taip ir Dievo teisieji dieną naktį šauksis Dievo, Kuris išgelbėtų juos nuo apsupusių priešų... KID 64.3
Kada Jokūbas savo kančioje įsikibo į angelą ir su ašaromis jo maldavo, dangiškas pasiuntinys, išbandydamas jo tikėjimą, priminė jo nuodėmę ir ketino nuo jo pasišalinti. Bet Jokūbas nenusileido. Jis žinojo, kad Dievas yra gailestingas ir pasitikėdamas pilnai atsidavė Jo gailestingumui. Jis parodė atgailą dėl nuodėmės ir maldavo išgelbėjimo. Peržvelgus visą savo gyvenimą, jam beveik viskas atrodė beviltiška, tačiau tvirtai buvo įsitikinęs angelu sargu ir tol meldėsi, kol patyrė pergalę. KID 64.4
Toks bus ir Dievo žmonių patyrimas jų paskutinėje kovoje su blogio jėgomis. Dievas išmėgins jų tikėjimą, jų atkaklumą, jų pasitikėjimą Jo galia juos išgelbėti. Šėtonas bandys juos išgąsdinti mintimis, kad jie yra beviltiški, kad jų nuodėmės buvo per didelės, kad jiems būtų atleista. Jie giliai pajus savo nepastovumą, o jiems peržiūrint savo gyvenimus, jų viltys vis blės. Tačiau prisimindami didžią Dievo malonę ir savo nuoširdžią atgailą, jie remsis Jo paža-dais, duotais per Kristų bejėgiams ir atgailaujantiems nusidėjėliams. Jų tikėjimas nesusvyruos vien dėl to, kad į jų maldas nebuvo akimirksniu atsakyta. Jie laikysis įsikibę į Dievą taip, kaip Jokūbas laikėsi įsikibęs į angelą, o jų sielose skambės žodžiai: “Aš nepaleisiu Tavęs tol, kol Tu manęs nepalaiminsi.” (PP 201, 202) KID 64.5