“Taip Jis vedė besidžiaugiančią Savo tautą, džiugią giesmę giedančius Savo išrinktuosius.” Ps 105,43. KID 86.1
Apsiavę sandalais ir su lazdomis rankose, Izraelio žmonės stovėjo tyliai, su pagarbia baime laukdami karališko įsakymo, leidžiančio išeiti. Dar neišaušus jie buvo kelyje... Ši diena užsibaigė istorija, prieš daug amžių pranašiškoje vizijoje atskleista Abraomui: “Tuomet Viešpats tarė Abromui: “Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą keturis šimtus metų. Bet tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisu. Po to jie išeis su dideliu lobiu.” (Pr 15,13.14). (PP 281, 282) KID 86.2
Išvesdamas Izraelį iš Egipto, Viešpats dar kartą parodė Savo jėgą ir malonę. Jo nuostabūs pasireiškimai juos išvedant iš vergijos ir rūpinimasis jais kelionės per dykumą metu buvo skirti ne vien dėl jų. Visa tai turėjo tapti vaizdinėmis pamokomis aplinkinėms tautoms. KID 86.3
Viešpats Save parodė esant aukščiau bet kokios žmogiškos valdžios ir didybės. Stebuklais ir ženklais, padarytais dėl Savo žmonių, Jis parodė, kad yra aukščiau gamtos ir tų, kurie garbino gamtą. KID 86.4
Dievas ėjo per išdidžią Egipto žemę taip, kaip paskutinėmis dienomis Jis eis per žemę. Naudodamas ugnį ir audrą, žemės drebėjimą ir mirtį, didysis Aš Esu išgelbėjo Savo žmones. Jis išvedė juos iš vergijos žemės. Jis “vedė juos per plačią ir baisią dykumą su jos ugningais žalčiais ir skorpionais”. (Įst 8,15). Jis davė jiems vandens iš “Kietos uolos” ir maitino juos “dangaus duona” (Ps 78, 24). “Bet Viešpaties dalis yra Jo tauta, Jokūbas yra Jo paveldas. Jis rado jį dykumoje — tyruose vaitojančios dykumos. Priglobė jį, rūpinosi, saugojo kaip Savo akies vyzdį. Kaip erelis drąsina savo jauniklius, plazdendamas virš lizdo, taip Jis išskleidė Savo sparnus ir, paėmęs jį, nešė pirmyn ant Savo sparnų. Vienas Viešpats jį tevedė, nebuvo su Juo jokio svetimo dievo.” (Įst 32, 9-12). Taip Jis pasiėmė juos pas Save, kad jie galėtų gyventi lyg Aukščiausiojo šešėlyje. (COL 286, 287) KID 86.5