“Taigi jie primelavo izraelitams apie kraštą, kuri buvo išžvalgę, sakydami: “Kraštas, kurį perėjome ir išžvalgėme, yra kraštas, kuris suryja savo gyventojus. Visi žmonės, kuriuos ten matėme, yra aukštaūgiai.” Sk 13,32. KID 102.1
Viešpats įsakė Mozei išsiųsti žmones išžvalgyti Kanaano žemės, kurią Jis atiduos Izraelio vaikams... Papasakoję, kokia derlinga ši žemė buvo, visi, išskyrus du, pradėjo kalbėti apie negalėjimą jos užimti... Žmonės, klausydamiesi šių pranešimų, davė valią savo nusivylimui pratrūkusiomis dejonėmis ir priekaištais. Jie net neketino prisiminti ir pagalvoti, kad Dievas, Kuris juos jau iki čia atvedė, tikrai duos jiems ir šią žemę... KID 102.2
Kalebas išsiveržė į priekį, ir jo aiškus balsas buvo gerai girdimas minios triukšme. Jis paprieštaravo paikiems savo draugų žvalgų požiūriams, kurie susilpnino Izraelio tikėjimą ir dvasią. Jis pareikalavo žmonių dėmesio, ir akimirkai nutilo visi nepasitenkinimai... Bet jam bekalbant, neištikimieji žvalgai nutraukė jo kalbą, šaukdami: “Mes nepajėgsime tų žmonių pulti, nes jie už mus stipresni.” KID 102.3
Šie žmonės pradėjo eiti netinkama kryptimi, savo širdis nusuko nuo Dievo, Mozės ir Aarono, Kalebo ir Jozuės. Kiekvienas žingsnis, žengtas šia kryptimi, darė juos tvirtesnius, atmetant bet kokį ketinimą užimti Kanaano žemę. Jie iškreipė tiesą tam, kad galėtų įgyvendinti savo pražūtingą tikslą. Jiems netgi šios šalies klimatas tapo kenksmingas, o žmonės — milžinais... KID 102.4
Tai buvo ne tik piktas pranešimas, bet taip pat ir melagingas. Jis buvo prieštaringas, nes jei šalis buvo netinkama ir rijo savo gyventojus, tai kaip jie sugebėjo išaugti tokiais milžinais? Kada žmonės, užimantys atsakingas pareigas, pasiduoda netikėjimui, tai nėra ribų, kurios galėtų sulaikyti jų tikslo siekimą... Jei tik du žmonės būtų atnešę blogas naujienas, o likusieji dešimt būtų drąsinę juos Viešpaties vardu užimti žemę, dėl savo pikto netikėjimo jie vis tiek būtų labiau klausę tų dviejų patarimo, o ne dešimties. (4T 148-151) KID 102.5