“Viešpats tarė Gideonui: ‘Tu turi per daug karių, kad atiduočiau jiems į rankas Midjaną. Juk Izraelis girtųsi Man, manydamas: ‘Mano paties ranka mane išgelbėjo.’” Ts 7,2 KID 123.1
Izraelyje buvo įstatymas, kad prieš išeinant į mūšį, toks pareiškimas turėjo nuskambėti per visą armiją. “Tada apskaitininkai kreipėsi į kareivius, sakydami: ‘Ar yra kas nors, kas pasistatė naujus namus, bet dar nešventė įkurtuvių? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje, ir kitas nešvęstų jo įkurtuvių. Ar yra kas nors, kas įsiveisė vynuogyną, bet dar nesidžiaugė jo vaisiais? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje, ir kitas nesidžiaugtų jo vai-siais. Ar yra kas nors, kas susižadėjo su moterimi, bet dar nėra jos vedęs? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje, ir kitas jos nevestų. ” (Įst 20, 5-8). KID 123.2
Kadangi jų skaičius buvo ir taip nedidelis, lyginant su priešais, tai Gideonas susilaikė nuo įprasto skelbimo pranešimo. Jis buvo pritrenktas, išgirdęs pareiškimą, kad jo kariuomenė per didelė. Bet Dievas matė išdidumą ir netikėjimą, slypinčius Jo žmonių širdyse. Paskatinti jaudinančio Gideono kvietimo, jie noriai pas jį atėjo, tačiau daugelis, matydami midjaniečių daugybę, išsigando. Jei Izraelis būtų laimėjęs, jie visą šlovę būtų prisiėmę sau, vietoje to, kad pergalę priskirtų Dievui. KID 123.3
Gideonas pakluso Viešpaties nurodymams ir su sunkia širdimi stebėjo, kaip dvidešimt du tūkstančiai arba daugiau kaip du trečdaliai visų jo pajėgų skirstosi po namus. (PP 548,549) KID 123.4
Dievas nori daryti didelius darbus dėl mūsų. Mes pergalę pasieksime ne dėka skaičiaus, bet dėka visiško sielos atsidavimo Jėzui. Mes turime žengti į priekį Jo galia, pasitikėdami galinguoju Izraelio Dievu. Mums yra ko pasimokyti iš istorijos apie Izraelio kariuomenę... Dievas ir dabar pasiruošęs dirbti per žmogiškas pastangas ir įgyvendinti didžius dalykus per silpnus įrankius. (2BC 1003) KID 123.5