„„Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į Dangaus karafystę.” (Mato 5, 20)

Rašto aiškintojai ir fariziejai apkaltino ne tik Kristų, bet ir Jo mokinius. Jie teigė, kad pastarieji nesilaiko rabinų įvestų apeigų ir papročių. Dažnai mokiniai būdavo apstulbę ir sunerimę, kai Kristus smerkė ir kaltino tuos, kuriuos jie buvo įpratę gerbti kaip Įstatymo mokytojus. Jėzus atskleidė fariziejų apgavystę. Jis pasakė, kad jų teisumas yra bevertis. žydai laikė save ypatinga, ištikima ir Dievo išrinkta tauta. Tačiau Kristus nurodė, kad jų religijai trūko gelbstinčio tikėjimo. Tariamas jų pamaldumas, išgalvoti priesakai ir papročiai, didžiavimasis Įstatymo raidės vykdymu nedarė jų šventais. Jų širdys nebuvo tyros, kilnios, jų charakteris nebuvo panašus į Kristaus.KKP 62.1

Įteisintos religijos neužtenka, kad širdis būtų sutaikyta su Dievu. Griežtas, varginantis fariziejų mokslas stokojo atgailos, švelnumo ir meilės nusidėjėliams, todėl virto suklupimo akmeniu. Fariziejai buvo kaip praradusi sūrumą druska, nes negalėjo apsaugoti pasaulio nuo sugedimo. Vienintelis tikrasis tikėjimas, galintis apvalyti sielą, yra tas, kuris veikia meile (žr. Galatams 5, 6). Jis veikia kaip raugas, pakeičiantis charakterį.KKP 62.2

Visa tai žydai turėjo žinoti iš pranašų knygų. Prieš daugelį amžių nuteisinimo trokštančios sielos šauks- mas rado atsakymą pranašo Michėjo žodžiuose: „Kuo nešinas ateisiu į Viešpaties Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? Argi Viešpats bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus?.. žmogau, Jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu.” (Michėjo 6, 6-8)KKP 62.3

Pranašas Ozėjas nurodė fariziejiškumo esmę: „Izraelis - vešlus [bevaisis] vynmedis, jo vaisiai - kaip ir jis pats.” (Ozėjo 10,1) Žydai dėjosi tarnaują Dievui, o iš tikrųjų tarnavo sau. Jie stengėsi laikytis Įstatymo taip, kaip jį patys suvokė. Jų teisumas buvo jų savanaudiškumo vaisius. Taigi jie negalėjo tapti geresni nei buvo. Siekdami tapti šventi jie mėgino iš netyro padaryti tyrą. Dievo Įstatymas yra tiek šventas, kiek šventas yra Dievas, tiek tobulas, kiek tobulas yra Dievas. Įstatymas parodo žmonėms Dievo teisumą. Pats žmogus nepajėgia laikytis Įstatymo, nes yra sugadintas, išsigimęs ir visiškai nebepanašus į Dievą. Savanaudiškos širdies darbai yra netyri, „mūsų teisūs darbai - lyg suteršti skudurai.” (Izaijo 64, 5)KKP 63.1

Kadangi Įstatymas yra šventas, žydai negalėjo pasiekti teisumo patys stengdamiesi laikytis Įstatymo. Jeigu Kristaus mokiniai nori patekti į Dangaus karalystę, jie turi įgyti kitokį teisumą negu fariziejų. Šį tobulą teisumą jiems pasiūlė Dievo Sūnus. Jeigu jie visiškai atvers savo širdis ir priims Kristų, tada gyvens tikrą, Dievo gyvenimą, juos lydės Jo meilė, kuri padarys juos panašius į Jį. Taigi Dievo dovanos dėka Kristaus sekėjai įgis teisumą, kurio reikalauja Įstatymas. Tačiau fariziejai atstūmė Kristų. „Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui.” (Romiečiams 10, 3)KKP 63.2

Jėzus savo klausytojams toliau aiškino: jei laikomės Dievo įsakymų, mes atkuriami pagal Dievo charakterį. Viešpats turi atsiskleisti mumyse kasdien taip, kaip Jį atskleidė Kristus.KKP 64.1

*****