„„Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti.” (Mato 5, 4)

Čia minimi liūdintys, kurie sielojasi ir liūdi, kad nu-sidėjo. Jėzus sako: „O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie savęs.” (Jono 12,32) Kai žmogus žvelgia į Jėzų, iškeltą ant kryžiaus, jis aiškiai suvokia savo nuodėmingumą ir supranta, kad šlovės Viešpats buvo nukankintas ir nukryžiuotas už žmonių nuodėmes.KKP 19.2

Tokie liūdintys bus paguosti. Dievas parodo mūsų kaltę, kad skubėtume pas Kristų, kuris išlaisvins mus iš nuodėmės vergijos, kad galėtume džiaugtis Dievo vaikų laisve. Nuoširdžiai atgailaudami mes galime ateiti prie Kristaus kančios kryžiaus ir palikti čia savo naštą.KKP 19.3

Išgelbėtojo žodžiai yra taip pat paguoda sielvartau-jantiems ir liūdintiems. Širdgėla nebūna be priežasties. Dievas „žmogaus tyčia nei plaka, nei liūdina.” (Raudų 3, 32-33) Kai Jis išmėgina žmones dideliais vargais, tai daro „mūsų labui, kad taptume Jo šventumo dalininkais.” (Hebrajams 12, 10) Jei išmėginimas, kuris atrodo nepakeliamas, bus sutiktas su tikėjimu, jis taps palaiminimu. Žiaurus smūgis, kuris atima žemiškus džiaugsmus, padės mums nukreipti akis į Dangų. Daugybė žmonių niekada nebūtų pažinę Jėzaus, jei širdgėla nebūtų atvedusi pas Jį ieškoti paguodos.KKP 20.1

Gyvenimo išbandymai yra Dievo įrankiai, kurie naikina charakterio netyrumą ir šiurkštumą. Tašymas, lyginimas, apdailinimas ir poliravimas yra skausmingas procesas: sunku, kai esi spaudžiamas prie šlifavimo rato. Tačiau tik apdorotas akmuo patenka į savo vietą dangiškoje šventovėje. Su jokia nenaudinga medžiaga Dievas nedirba taip rūpestingai ir kruopščiai. Tik Jo brangūs akmenys šlifuojami, kad tiktų Dangaus rūmams.KKP 20.2

Viešpats noriai padeda visiems, kurie Juo pasitiki. Ištikimieji pasieks didžių pergalių, išmoks vertingų pamokų, įgis neįkainojamą patirtį.KKP 20.3

Mūsų dangiškasis Tėvas visada atidus tiems, kuriuos užgriuvo sielvartas. Kai Dovydas kopė Alyvų kalno šlaitu, „...verkė. Galva buvo pridengta, jis ėjo basas” (2 Samuelio 15, 30), Viešpats užjautė jį. Dovydas vilkėjo ašutine, jį graužė sąžinė. Išorinis nusižeminimas rodė jo atgailą. Sielvartingai ašarodamas jis viską papasakojo Dievui, ir Viešpats nepaliko savo tarno ne-laimėje. Niekada Dovydas nebuvo toks brangus Begalinės Meilės širdžiai kaip tada, kai sąžinės graužiamas bėgo gelbėtis nuo savo priešų, kuriuos sukurstė maištauti jo sūnus. Viešpats sako: „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; tad būk uolus ir atsiversk.” (Apreiškimo 3,19) Kristus sustiprina atgailaujančią širdį, Jis taurina liūdinčią sielą, kol ji tampa Jo buveine.KKP 20.4

Tačiau, kai mus užgriūva sunkūs išmėginimai, daugelis panašėja į Jokūbą. Mes galvojame, kad tai priešo ranka, aklai grumiamės tamsoje, kol jėgos išsenka. Negauname paramos ir nerandame išeities. Auštant Jokūbui dieviškasis prisilietimas atskleidė Tą, su kuriuo jis kovojo - Sandoros Angelą. Verkiantis ir bejėgis jis prigludo prie Begalinės Meilės krūtinės, kad gautų palaiminimą, kurio taip troško jo siela. Išmėginimus mes turime laikyti palaiminimu, neniekinti Viešpaties auklybos ir nenusiminti Jo barami. „Laimingas žmogus, kurį Dievas pataiso!.. Juk Jis sužeidžia, bet ir aptvarsto, Jo rankos nuplaka, bet ir pagydo. Šešis kartus iš bėdos Jis tave gelbės, o septintą kartą nelaimė tavęs nebepalies.” (Jobo 5,17-19) Jėzus ateina pas kiekvieną palaužtąjį, tarnauja jam ir išgydo. Kupiną skausmo, liūdesio ir kančių gyvenimą gali nuskaidrinti brangus Jo Artumas.KKP 21.1

Dievas neleis, kad mes liktume prislėgti liūdesio, o širdys plyštų iš skausmo. Jis nori, kad pakeltume akis aukštyn ir pamatytume meile švytintį Jo veidą. Laiminantis Išgelbėtojas stovi šalia daugelio tų, kurių akis taip aptemdė ašaros, jog jie nepastebi Jo. Dievas trokšta, kad nuoširdžiai tikėdami, ištiestume Jam savo ranką, pažvelgtume į Jį ir leistume Jam vadovauti. Jis užjaučia mus, kai sielvartaujame, liūdime ir esame išmėginami. Jis myli mus amžina meile, švelniai rūpinasi ir užjaučia mus. Mes galime atverti Jam savo širdis ir visą dieną mąstyti apie Jo meilę ir švelnumą. Jis pakylės sielą virš kasdienių rūpesčių ir sunkumų ir nuves ją į ramybės Karalystę. Pagalvokite apie tai, kenčiantys ir liūdintys vaikai, ir džiaukitės vildamiesi. „Štai pergalė, nugalinti pasaulį, - mūsų tikėjimas!” (1 Jono 5, 4)KKP 21.2

Palaiminti yra ir tie, kurie verkia su Jėzumi, už-jausdami pasaulį ir liūdėdami dėl jo nuodėmių. Taip liūdėdami jūs visiškai negalvojate apie savąjį „aš”. Jėzus - Skausmų Vyras - patyrė žodžiais nenusakomą širdgėlą. Jo dvasią draskė ir žeidė žmonių nusižengimai. Jis dirbo išsižadėdamas savęs, kad palengvintų žmonijos vargus, Jo širdį slėgė sielvartas, kai dauguma atsisakydavo ateiti pas Jį, kad gautų amžinąjį gyvenimą. Visi Kristaus sekėjai dalysis Jo dalia. Priėmę Jo meilę, jie įsijungs į sunkų kitų gelbėjimo darbą. Šie žmonės bus Kristaus kentėjimų ir būsimosios šlovės dalininkai. Dirbdami kartu su Juo ir gerdami iš sielvarto taurės, jie taip pat bus ir Jo džiaugsmo dalininkai.KKP 22.1

Jėzaus patirta kančia paruošė Jį paguodos tarnystei. Jį vargino visi žmonijos vargai, „Pats iškentęs gundymus, Jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.” (žr. Izaijo 63, 9; Hebrajams 2,18) Kiekvienas Jo kentėjimų dalininkas gali paguosti kitus. „Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos.” (2 Korintiečiams 1, 5) Viešpats suteikia liūdinčiajam ypatingą malonę, ji gali suminkštinti širdis ir laimėti sielas. Jo meilė atveria Jam kelią į sužeistą sielą ir tampa gydomuoju balzamu sielvartaujantiems. „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo.” (2 Korintiečiams 1, 3-4)KKP 22.2

*****