“Nekeršykite patys mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, Aš atmokėsiu, — sako Viešpats.” Rom 12,19. KID 166.1
Nors Nabalas ir atsisakė padėti Dovydui ir jo vyrams, tačiau jau tą patį vakarą jis suruošė vaišes savo ištvirkusiems draugams ir jie valgė ir gėrė iki apsvaigimo. (MS 17, 1891) KID 166.2
Nabalas nesusimąstė išleisdamas tiek daug savo turtų, kad patenkintų ir pašlovintų save, tačiau jam pasirodė pernelyg didelė auka duoti ką nors tiems, kurie buvo lyg siena, sauganti jo gyvulius. Nabalas buvo panašus į žmogų iš palyginimo. Jis turėjo tik vieną tikslą: naudoti Dievo malonės dovanas, patenkinant savo savanaudiškus gyvuliškus norus. Jam nekilo mintis padėkoti davėjui. Jis nebuvo turtingas Dieve, nes amžinieji turtai jo netraukė. Dabartinė prabanga, esamas pelnas buvo vienintelis jo tikslas. Tai buvo jo dievas. (2BC 1021, 1022) KID 166.3
Širdyje Nabalas buvo bailys. Supratęs, kaip arti dėl jo beprotybės buvo priartėjusi mirtis, jį, atrodo, ištiko paralyžius. Baimindamasis, kad Dovydas vis dar gali siekti keršto, jis apmirė ir jį bejėgiškai užvaldė siaubas. Po dešimties dienų jis mirė. Gyvenimas, kurį jam davė Dievas, buvo tik prakeikimas pasauliui. Džiaugsmo ir linksmybių įkarštyje Dievas jam pasakė taip, kaip Jis pasakė turtuoliui palyginime: “Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės.” (Lk 12, 20). (PP 668) KID 166.4
Išgirdęs žinią apie Nabalo mirtį, Dovydas dėkojo Dievui už tai, kad keršte Jis paėmė jį į Savo rankas. Jis buvo apsaugotas nuo pikto ir Viešpats grąžino piktą ant paties bedievio galvos. Prisimindami šį Dievo poelgį su Dovydu ir Nabalu, žmonės gali būti padrąsinti atiduoti viską į Dievo rankas, nes Jis tinkamu metu viską sutvarkys tinkamai. (2BC 1022) KID 166.5