“Tada išgirdau Viešpaties balsą: “Ką Man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?” O aš atsiliepiau: “Štai aš, siųsk mane!”” Iz 6,8. KID 228.1
D ar būdamas jaunuoliu, sunkiomis ir slegiančiomis aplinky-bėmis, Izaijas buvo pašauktas pranašo misijai. Jo šaliai grėsė nelaimė. Judo gyventojai per nepaklusnumą Dievo Įstatymui neteko Jo apsaugos, o asirų pajėgos jau greitai ketino įžygiuoti į Judo karalystę. Tačiau pavojus, kylantis iš jų priešų, nebuvo didžiausia nelaimė.. Giliausią nerimą Dievo tarnui kėlė žmonių užsispyrimas. Savo nepaklusnumu ir užsispyrimu jie patys šaukėsi Dievo teismo. Perduoti perspėjimo žinios buvo pasiųstas jaunas pranašas, kuris žinojo, kad teks susidurti su atkakliu pasipriešinimu... Užduotis jam atrodė beveik beviltiška. KID 228.2
Tokios mintys jam nedavė ramybės, stovint šventykloje. Staiga prasiskyrė vidinė šventovės uždanga, ir jam buvo leista pažvelgti į Šventų Švenčiausiąją, ten, kur pranašo koja negalėjo įžengti. Regėjime prieš jį iškilo Viešpats, sėdintis aukštai soste, su visą šventyklą pripildančiu apdaru. Kiekvienoje sosto pusėje sklandė serafai, kurie dviem sparnais skraidė, kitais dviem sparnais dengė savo veidus, o likusiais dviem dengė savo kojas... KID 228.3
Dar niekada anksčiau Izaijas nebuvo supratęs Viešpaties didingumo ir Jo tobulo šventumo. Jis jautė, jog, būdamas silpnas ir nevertas, turi mirti nuo šio dieviško artumo. Jis sušuko: “Vargas man, nes esu žuvęs! Aš — žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių Viešaptį. ” Bet pas jį atėjo serafas, kad padėtų tapti tinkamu savo didžiulei misijai. Žėrinti anglis nuo aukuro buvo pridėta prie jo lūpų ir pasigirdo žodžiai: “Žiūrėk, žarija palietė tavo lūpas. Tavo kaltė panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta. ”Ir tada Dievo balsas ištarė: “Ką Man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?” Izaijas su šventu pasitikėjimu pasakė: “Štai aš, siųsk mane!” Pranašas buvo pastiprintas prieš atliekant jam pavestą darbą. (5T 749-751) KID 228.4