“Bet yra danguje Dievas, Kuris apreiškia paslaptis, ir Jis atskleidė karaliui Nabukadnecarui, kas įvyks dienų pabaigoje. Štai koks buvo tavo sapnas ir kokie regėjimai atėjo tau į galvą, kai gulėjai lovoje.” Dan 2,28. KID 247.1
Danielius kreipėsi į Dievą, nes buvo išleistas įsakymas išžudyti visus Babilono išminčius, kadangi jie negalėjo papasakoti ir išaiškinti sapno, kurį karalius buvo pamiršęs. Nabukadnecaras reikalavo ne vien tik sapno išaiškinimo, bet kad papasakotų patį sapną... Jie pareiškė, jog karaliaus prašymas buvo... virš žmogaus galimybių. Karalius įsiuto ir elgėsi taip, kaip yra būdinga kiekvienam, turinčiam didelę valdžią ir nevaldomas aistras. Jis nusprendė, kad kiekvienas išminčius turi mirti ir, kadangi Danielius ir jo draugai buvo iš išminčių tarpo, jų laukė toks pat likimas. (SD 216) Įkvėptas Jėzaus Kristaus Dvasios, Danielius maldavo, kad Babilono išminčiai nebūtų sunaikinti. Kristaus pasekėjai neturi šėtono savybių, kuriam yra malonu skaudinti ir kenkti Dievo kūriniams. Jie turi savo Seimininko dvasią, Kuris sako... “Aš atėjau šaukti j atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių” (Lk 5, 32). Jei Danielius būtų turėjęs tokį pat religinį uolumą, kuris taip greitai šiandien įsiliepsnoja bažnyčiose ir kurio vedami žmonės stengiasi įskaudinti ir engti tuos, kurie netarnauja Dievui pagal jų nurodytą planą, tai Arjochui jis būtų pasakęs: “Šie žmonės apgaudinėja karalių, tardamiesi esą išminčiai. Jie neturi to pažinimo, kuriuo taip didžiuojasi ir turėtų būti sunaikinti. Jie žemina Dangaus Dievą, jie tarnauja stabams ir jų gyvenimai jokiu būdu neišaukština Dievo. Tegul jie miršta, bet mane nuvesk pas karalių ir aš išaiškinsiu jam sapną.” Dievo tame atsiskleidė Jo keičianti malonė, ir jis maldavo, kad būtų išsaugotos gyvybės tų, kurie vėliau slapta kūrė planus, kaip nužudyti Danielių. Šie žmonės pavydėjo Danieliui, nes jis rado malonės pas karalių bei tarp kilmingųjų ir buvo pagerbtas, kaip iškiliausias Babilono žmogus. (Letter 90,1894) KID 247.2