“Jei mūsų Dievas, Kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir tavo rankos, karaliau, teišgelbsti.” Dan 3,17. KID 248.1
Viešpats nepamiršta savųjų. Kada Jo liudytojai buvo įmesti į krosnį, Gelbėtojas jiems asmeniškai apsireiškė ir jie kartu vaikščiojo krosnyje. Karštį ir šaltį valdančio Viešpaties akivaizdoje liepsnos neteko savo galios naikinti. KID 248.2
Žvelgdamas nuo karališko sosto, karalius tikėjosi pamatyti, kaip bus visiškai sunaikinti jį paniekinę vyrai. Bet jo pergalingi jausmai greitai pasikeitė. Šalia jo stovėję kilmingieji pamatė, kaip išblyško jo veidas ir jis atidžiai žiūrėjo į degančias liepsnas. Susijaudinęs karalius, atsisukęs į savo kunigaikščius, paklausė: “Argi ne tris vyrus įmetėme į ugnį surištus?” KID 248.3
Iš kur pagonių karalius žinojo, kaip atrodo Dievo Sūnus? Hebrajų belaisviai, užimdami atsakingas pareigas Babilone, savo gyvenimu ir charakteriu parodė jam tiesą. Paklausti apie savo tikėjimo priežastį, jie be jokių svyravimų jį išdėstė. Jie aiškiai ir paprastai išdėstė teisumo principus, taip supažindindami aplinkinius su Dievu, Kurį jie garbino. Jie papasakojo apie Kristų, ateisiantį Atpirkėją, todėl karalius atpažino Dievo Sūnų tame ketvirtajame, vaikščiojančiame ugnyje. KID 248.4
Jis bus su Savo pasekėjais visur, kur jie yra, lygiai taip, kaip Jis vaikščiojo ugnies krosnyje su hebrajų jaunuoliais. Jo nuolatos išliekantis artumas paguos ir palaikys juos. Sunkiuose išbandymuose, kokių dar nebuvo nuo žmonijos pradžios, Jo išrinktieji stovės tvirtai. Silpniausio iš Dievo šventųjų negali sunaikinti net šėtonas su visa savo blogio armija. Juos saugos angelai, pranokstantys savo jėga, ir dėl jų Viešpats apreikš Save kaip dievų Dievą, galintį visiškai išgelbėti tuos, kurie Juo pasitiki. (PK 508-513) KID 248.5