“Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į Savo karalystę!” Lk 23,42. KID 322.1
Jėzui kryžiaus kančių agonijoje nušvito vienas paguodos spindulys. Tai buvo atgailaujančio plėšiko malda... Tas žmogus nebuvo užkietėjęs nusikaltėlis. Blogi draugai jį pastūmėjo į nuopuolį... Jis matė bei girdėjo Jėzų ir buvo įtikintas Jo mokymo, tačiau kunigų ir valdovų jis buvo atgręžtas nuo Jo. Mėgindamas užgniaužti įsitikinimus, jis vis giliau ir giliau klimpo į nuodėmę, kol galiausiai buvo suimtas, teisiamas kaip nusikaltėlis ir nuteistas mirti ant kryžiaus. KID 322.2
Teismo salėje ir pakeliui į Golgotą jis ėjo kartu su Jėzumi. Jis girdėjo Pilotą pareiškiant: “Aš nerandu Jame jokios kaltės” (Jn 19, 4). Jis pastebėjo Jo dievišką laikyseną ir Jo gailestingą atleidimą savo kankintojams... Įsitikinimas, kad tai yra Kristus, sugrįžta į jo širdį. Atsigręždamas į šalia esantį kitą nusikaltėlį, jis ištarė: “Ir Dievo tu nebijai kentėdamas tą pačią bausmę!” (Lk 23, 40). Mirštantys plėšikai nebeturi ko bijoti žmogaus. Tačiau vieną iš jų užvaldė įsitikinimas, kad yra Dievas, Kurio reikia bijoti, o mintis apie ateitį vertė jį drebėti. Ir dabar jo nuodėmės suteptam gyvenimui išmuš paskutinė valanda... KID 322.3
Nuteistas už savo nusikaltimą, plėšikas nusiminė ir pasijuto bejėgis. Tačiau jam kilo keistos, bet šventos mintys. Jis prisiminė viską, ką buvo girdėjęs apie Jėzų... Šventoji Dvasia apšvietėjo protą ir žingsnis po žingsnio įrodymų grandinė susijungė į vieną visumą. Išjuoktame, sužeistame ir kabančiame ant kryžiaus Jėzuje jis pamatė Dievo Avinėlį, Kuris naikina pasaulio nuodėmę. Kančios iškankintame balse pasigirsta viltis, kada bejėgė mirštanti siela atsiduoda mirštančiam Gelbėtojui. “Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į Savo karalystę!” (Lk 23, 42). Atsakymas atėjo greitai. Pasigirdo švelnus ir melodingas balsas, pilnas meilės, užuojautos ir jėgos: “Iš tiesų sakau tau šiandien, būsi su Manimi rojuje” (Lk 23, 43). Atgailaujantį nusikaltėlį užplūdo visiška ramybė žinant, kad yra priimtas Dievo. (DA 749-751) KID 322.4