“Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė Jėzaus kūną. Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio.” Jn 19,38.39. KID 323.1
Nei Juozapas, nei Nikodemas atvirai nepripažino Gelbėtojo Jam esant gyvam. Jie žinojo, kad toks žingsnis reikštų išmetimą iš sinedriono, o jie tikėjosi Jį apsaugoti dėka savo įtakos taryboje. Kurį laiką jiems, atrodo, sekėsi, tačiau gudrūs kunigai, matydami Kristaus populiarumą, pakeitė savo planus. Jiems neesant, Jėzus buvo nuteistas ir atiduotas nukryžiuoti. Dabar, kada Jėzus jau buvo miręs, jie daugiau neslėpė savo prisirišimo prie Kristaus. Kai mokiniai baiminosi atvirai pasakyti, kad yra Jo mokiniai, Juozapas ir Nikodemas drąsiai žengė padėdami jiems... KID 323.2
Nikodemas, matydamas Jėzų ant kryžiaus, prisiminė Jo žodžius, kuriuos Jis ištarė naktį Alyvų kalne: “Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,14.15). KID 323.3
Tą sabatą, kada Kristus gulėjo kape, Nikodemas turėjo laiko apmąstymams. Dabar ryški šviesa apšvietė jo protą ir Jėzaus pasakyti žodžiai dabar jam jau nebebuvo paslaptingi. Jis suprato, kiek daug prarado nebendraudamas su gyvu Išgelbėtoju. Dabar jis prisiminė įvykius Golgotoje. Išsilavinusio tarybos nario širdį palietė malda už Jo kryžiuotojus ir Jo atsakymas į mirštančio nusikaltėlio prašymą. Jis vėl pažvelgė į agonijos kankinamą Gelbėtoją ir išgirdo paskutinį šūksnį: “Atlikta!” — ištartą kaip nugalėtojo. Jis prisiminė žemės drebėjimą, aptemusį dangų, perplėštą uždangą, drebančias ir skylančias uolas ir jo tikėjimas sustiprėjo amžiams. KID 323.4
Tas pats įvykis, sužlugdęs mokinių viltis, įtikino Nikodemą ir Juozapą Jėzaus Dieviškumu. Jų baimė buvo nugalėta tvirto ir nepajudinamo tikėjimo ir drąsos. (Ten pat, 773-776) KID 323.5