“Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.” Ef 4, 32. KID 66.1
Jokūbui kovojant su angelu, kitas dangiškasis pasiuntinys buvo pasiųstas pas Ezavą. Sapne Ezavas regėjo savo brolį, kuris jau dvidešimt metų gyveno ištremtas iš tėvo namų. Jis stebėjo jo liūdesį, sužinojus dėl motinos mirties. Jis matė jį apsuptą Dievo angelų. Ezavas papasakojo sapną kareiviams ir liepė jiems nieko nedaryti Jokūbui, nes jo tėvo Dievas buvo su juo. KID 66.2
Galiausiai, dvi stovyklos priartėjo viena prie kitos, — kariai, vadovaujami savo patyrusio vado ir Jokūbas su savo žmonomis ir vaikais, lydimi piemenų ir tėvo tarnų, taip pat didelės gausybės galvijų. KID 66.3
Pasiremdamas lazda, patriarchas žengė į priekį, pasitikdamas kareivių būrį. Po kovos su angelu, sužeistas ir išblyškęs, jis ėjo lėtai ir skausmingai, sustodamas po kiekvieno žingsnio, tačiau jo veidas spindėjo džiaugsmu ir ramybe. KID 66.4
Pamatęs luošą brolį, “Ezavas atbėgo jo pasitikti, apkabino, puolė jam ant kaklo ir išbučiavo. Jiedu apsiverkė.” (Pr 33, 4). Stebint tokį vaizdą, buvo sujaudintos netgi šiurkščių Ezavo kareivių širdys. Nežiūrint į tai, kad jis jiems papasakojo sapną, jie vis dėlto negalėjo suprasti permainos, įvykusios jų vade. Nors jie matė patriarcho negalią, tačiau net nepagalvojo, kad jo silpnumas yra tapęs jo jėga. KID 66.5
Tą didelės kančios naktį, kai sunaikinimas atrodė šalia, Jokūbas buvo išmokytas, kokia tuščia yra žmogaus pagalba ir koks niekingas yra pasitikėjimas žmogaus jėga. Jis matė, kad jo vienintelė viltis yra pagalba iš To, Kuriam taip labai nusidėjo. Bejėgis ir nevertas, jis kreipėsi į Dievo pažadą suteikti gailestingumą atgailaujančiam nusidėjėliui. Šis pažadas buvo jo užtikrinimas, kad Dievas atleis ir priims jį. Greičiau dangus ir žemė išnyks nei šis žodis neišsipildys. Būtent tai jį pakeitė šioje baisioje kovoje. (Ten pat 198, 201) KID 66.6