“Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti — gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.” Jn 3,36. KID 67.1
Ezavas ir Jokūbas susitiko prie savo mirštančio tėvo lovos. Kažkada vyresnysis brolis laukė šios akimirkos, kaip galimybės atsikeršyti, tačiau nuo tuo laiko jo jausmai labai pasikeitė. Jokūbas visiškai pasitenkindamas dvasinėmis palaimomis, pirmagimio teisę perleido vyresniąjam broliui — savo tėvo paliktą turtą — vienintelį palikimą, kurį Ezavas vertino ir siekė... KID 67.2
Abu, Jokūbas ir Ezavas, vienodai buvo supažindinti su Dievu ir tik nuo jų priklausė, ar jie paklus Jo įsakymams ir gaus Jo palankumą. Tačiau ne abu pasirinko tą daryti. Du broliai vaikščiojo skirtingais keliais ir šie keliai toliau vis labiau skyrėsi. KID 67.3
Tai nebuvo Dievo užgaida, dėl kurios Ezavas buvo atskirtas nuo išgelbėjimo palaimų. Jo malonės dovanos per Kristų yra skirtos visiems. Kiekvienas žmogus pats daro sprendimą, kuris jį veda arba į išganymą, arba į pražūtį... Kiekviena siela, kuri su baime ir drebėjimu darbuojasi dėl savo išganymo, yra išrinkta amžinąjam gyvenimui. Tas yra išrinktas, kuris užsidės dvasinius ginklus ir kovos gerąją tikėjimo kovą. Tas yra išrinktas, kuris budės maldoje, tyrinės Raštus ir bėgs nuo gundymų. Tas yra išrinktas, kuris turi pastovų tikėjimą ir kuris bus paklusnus kiekvienam iš Dievo burnos išeinančiam žodžiui. Išganymas yra skirtas visiems, tačiau jo pasekmėmis galės džiaugtis tik tie, kurie prisilaikė Jo iškeltų sąlygų. KID 67.4
Ezavas paniekino sandoros palaimas. Jis mieliau vertino laikinus, o ne dvasinius turtus ir gavo tai, ko troško. Savo paties noru jis atsiskyrė nuo Dievo žmonių. Jokūbas pasirinko tikėjimo palikimą. Jis stengėsi jį pasiekti apgaule, gudrumu ir neteisybe, tačiau Dievas leido jo nuodėmei pačiai viską pataisyti... Netikros charakterio savybės buvo sunaikintos krosnies ugnyje, tikrasis auksas buvo apvalytas, kol Jokūbe išryškėjo tikrasis Abraomo ir Izaoko tikėjimas. (Ten pat 207, 208) KID 67.5