Gydytojas ir blaivybė

Daugelis, kurie žaloja sielą ir kūną vartodami tabaką ar alkoholį, ateina pas gydytoją pagalbos. Gydytojas, kuris sąžiningai atlieka savo pareigas, privalo parodyti tokiems pacientams jų kančios priežastį. Tačiau, jeigu jis pats vartoja tabaką ir svaigalus, kokį svorį turi jo žodžiai? Ar jis išdrįs parodyti bėdos dingstį paciento gyvenime, jeigu suvoks savo paties piktnaudžiavimą? Kaip jis gali įtikinti jaunimą, kad šie įpročiai žalingi, jeigu pats yra į juos įnykęs?GT 86.2

Kaip gydytojas gali būti tyrumo ir savitvardos pavyzdžiu visuomenėje, kaip jis gali veiksmingai propaguoti saikingumą, jeigu pats mėgaujasi bjauriais įpročiais? Kaip jis gali tinkamai tarnauti prie ligonio ir mirštančio lovos, kai kiekvienas jo kvėptelėjimas yra atstumiantis, dvokia alkoholiu ar tabaku?GT 86.3

Kaip jis gali būti ištikimas jam patikėtai kaip išmanaus gydytojo atsakomybei, jeigu kenkia savo nervų sistemai ir aptemdo savo protą narkotikais? Jis negebės greitai nustatyti diagnozės arba paskirti tikslų gydymą!GT 86.4

Jeigu gydytojas nesilaiko įstatymų, kurie valdo jo esybę, jeigu jis pasirenka savanaudiškus malonumus, užuot pasirinkęs proto ir kūno sveikatą, ar nepasirašo jis pats sau nuosprendžio, jog yra netinkamas, kad jam būtų patikėtos žmonių gyvybės?GT 86.5

Tačiau, kad ir koks kvalifikuotas ir patikimas būtų gydytojas, jam savo praktinėje veikloje neretai tenka akivaizdžiai nusivilti ir patirti pralaimėjimų. Jam dažnai nepavyksta atlikti darbo taip, kaip norėtų. Nors jo pacientų sveikata atstatyta, ji gali būti nenaudinga nei jiems, nei pasauliui. Daugelis atgauna sveikatą tik tam, kad vėl įniktų į tuos pačius įnorius, dėl kurių susirgo. Su tokiu pat užsidegimu, kaip ir iki susergant, jie vėl pasineria į malonumų ir kvailysčių sūkurį. Ir, atrodo, gydytojo pastangos jiems pagelbėti buvo bergždžios.GT 87.1

Kristus patyrė tą patį, tačiau Jis nesiliovė mėginęs padėti kenčiantiems žmonėms. Iš dešimt išgydytųjų nuo raupsų tik vienas vienintelis pripažino šią dovaną, ir tai buvo svetimtautis žmogus - samarietis. Dėl šio vienintelio Kristus išgydė dešimtį. Jeigu gydytoją ištiktų ne geresnė sėkmė nei Išgelbėtoją, tegul jis pasimoko iš Vyriausiojo Gydytojo. Apie Kristų parašyta: „Nepails ir nepasiduos nevilčiai”, „už savo vargus Jis matys šviesą dienų pilnatvėje” (Izaijo 42, 4; 53, 11). GT 87.2

Net jeigu tik vienas žmogus būtų priėmęs Jo malonės Evangeliją, Kristus būtų gelbėjęs tą vieną, pasirinkdamas sunkų ir pažeminimų pilną gyvenimą bei gėdingą mirtį. Jeigu ir mūsų pastangomis tik vienas vienintelis žmogus bus pakylėtas, atvestas į dorybės kelią ir padarytas tinkamu šviesti Viešpaties karalystėje, ar mums nederėtų džiaugtis?GT 87.3

Gydytojo pareigos sunkios ir varginančios. Kad jas atliktų kuo sėkmingiau, jis turi būti stipraus sudėjimo ir geros sveikatos. Paliegęs ar ligotas asmuo negali pakelti darbo krūvio, kuris būdingas gydytojo profesijai. Tas, kuriam trūksta nepriekaištingos savitvardos, negali būti tinkamas dirbti su įvairiomis ligomis sergančiais žmonėmis.GT 87.4

Dažnas miego stygius, nereguliari mityba, atotrūkis nuo socialinio bendravimo ir religinių privilegijų, - toks gydytojo gyvenimas, atrodo, nuolat padengtas šešėlio. Skausmas, kurį mato gydytojas, mirštantys ligoniai, kurie laukia jo pagalbos, bendravimas su moraliai puolusiais nualina jo širdį, ir bemaž griauna pasitikėjimą žmonėmis.GT 87.5

Kovojant su liga ir mirtimi, išeikvojamas jėgų limitas. Šios baisios įtampos atoveikis išbando visas jo charakterio ribas. Tada sunkiausia atsispirti pagundoms. Labiau nei kitų profesijų žmonėms, gydytojui būtina savitvarda, dvasios tyrumas ir tikėjimas, kuris gaunamas iš Dangaus. Kitų ir savo labui jam nevalia nepaisyti fizinių dėsnių. Neapdairumas fiziniuose įpročiuose pastūmėja į dorovinį neapdairumą.GT 88.1

Vienintelis būdas, galintis padėti gydytojui išlikti saugiam, - tai visokiomis aplinkybėmis laikytis principų, kurie paremti ir sukilninti tvirto tikslo, tikslo, kuris yra tik Dieve. Jis turi pasižymėti Dievo charakterio dorove. Kasdien, kas valandą, kas akimirką gydytojas turi gyventi taip, tarsi matytų neregimojo pasaulio šviesą. Kaip Mozė jis privalo gyventi „tarsi regėtų Neregimąjį”.GT 88.2

Teisumo šaknys glūdi dievobaimingume. Nė vienas žmogus, jeigu jo gyvenimas nėra paslėptas Dieve su Kristumi, negali savo artimųjų akivaizdoje gyventi tyrą, paveikų gyvenimą. Juo aktyviau darbuojamasi su žmonėmis, tuo artimiau širdis privalo bendrauti su Dangumi.GT 88.3

Juo svarbesnės gydytojo pareigos, tuo didesnė jo atsakomybė, tuo labiau jam reikia dieviškosios pagalbos. Jam būtina atitrūkti nuo laikinų dalykų ir skirti laiko amžinųjų dalykų apmąstymams. Jis privalo priešintis pasaulietiškumui, kuris daro jam spaudimą, kad atskirtų nuo stiprybės Šaltinio. Labiau negu kitiems žmonėms, gydytojui derėtų melstis ir, tyrinėjant Šventąjį Raštą, prisidengti dieviškosios apsaugos skydu. Jis privalo sąmoningai laikytis tiesos, teisumo ir gailestingumo principų, kurie sieloje atskleidžia dieviškuosius bruožus.GT 88.4

Tiek, kiek giliai žmogus priima Dievo Žodį ir jam paklūsta, tiek stipriai jis bus jo paveiktas, tiek gyvybingumo tai suteiks kiekvienam jo poelgiui, kiekvienam charakterio bruožui. Dievo Žodis išgrynins kiekvieną jo mintį, valdys kiekvieną troškimą. Tie, kurie pasitiki Dievo Žodžiu, elgsis padoriai ir bus kupini jėgų. Jie pakils virš viso, kas žema, į neužterštą aplinką.GT 88.5

Kai žmogus bendrauja su Dievu, toji nepalaužiama valia, kuri apsaugojo Juozapą ir Danielių stabmeldiškuose, sugedusiuose karališkuose rūmuose, padarys ir jo gyvenimą nesuterštą bei tyrą. Ant jo charakterio drabužio nebus dėmių. Kristaus šviesa jo gyvenime nenublanks. Ryškioji Aušrinė nuolat švies virš jo nekintančia šlove.GT 89.1

Toks gyvenimas bus stiprybės dalelė visuomenėje, bus kliūtis piktajam, apsauga gundomiems, kelrodė šviesa tiems, kurie tarp sunkumų ir nevilties ieško teisingo kelio.GT 89.2