4 - Išpažintis

*****

Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo“ (Pa-tarlių 28,13) . Dievo malonė yra duodama paprastomis, teisingomis ir apgalvotomis sąlygomis. Viešpats nenori, kad mes nusidėtume vien todėl, jog vėliau Jis galėtų mums atleisti. Mums nereikia vargintis, ilgai keliaujant į „šventąsias vietas”, ir kankinti save, kad išpirktume nusižengimus ir įgytume Dievo palankumą. Bus pasigailėta kiekvieno, išsipažinusio ir atsisakiusio savo nuodėmių.KPK19 40.1

Apaštalas sako: „ Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą“ (Jokūbo 5, 16) . Nuodėmes išsipažinkite Dievui, nes tik Jis gali atleisti, bet savo prasižengimus pasisakykite vienas kitam. Jeigu jūs įžeidėte draugą ar kaimyną, tai privalote prisipažinti savo kaltę, o jų pareiga - jums atleisti. Po to jūs turite prašyti atleidimo jūsų nuskriaustasis brolis yra Dievo nuosavybė ir, įžeidę jį, jūs nusidėjote Kūrėjui ir Atpirkėjui. Viską turi sužinoti vienintelis tikrasis Tarpininkas, mūsų Vyriausiasis Kunigas, kuris „kaip ir mes, visaip gundytas, bet nenusidėjęs “ ir kuris „ ne toks vyriausiasis kunigas, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių “, ir kuris gali apvalyti mus nuo kiekvienos blogio dėmės ( žr. Hebrajams 4,15).KPK19 40.2

Tie, kurie sieloje dar nenusižemino prieš Dievą ir neprisipažino nusikaltę, neišpildė svarbiausios sąlygos, kad Dievas juos priimtų. Jei dar tikrai neatgailavome, jei sieloje ne nusižeminome ir susikrimtę neišsipažinome nuodėmių, nepasmerkėme savo ydų, tai dar niekada nuoširdžiai neieškojome nuodėmių atleidimo. O jei neieškojome, tai niekada ir negavome dieviškosios ramybės. Nuodėmės mums neatleidžiamos tik todėl, jog nenorime širdyje vadovautis tiesos žodžiu. Mums yra duoti išsamūs nurodymai šia tema. Nesvarbu, ar viešai, ar slapčia išpažįstamos nuodėmės, bet nusidėjėlis tai turi daryti iš širdies. Prievarta čia neleistina. To negalime atlikti lengvabūdiškai ir nerūpestingai. Nėra prasmės atgailauti žmogui, kuris nesibjauri savo nuodėme. Tik iš širdies gelmių einanti išpažintis pasiekia neapsakomai gailestingą Dievą.Dovydas sakė: „Šaukiasi teisieji pagalbos, Viešpats klausosi ir išgelbsti juos iš visų vargų“ (Psalmė 34,18).KPK19 41.1

Tikroji išpažintis yra ypatinga, išpažįstamos yra konkrečios nuodėmės. Vienos jų gali būti atskleidžiamos tik Dievui, kiti prasižengimai prisipažįstami nukentėjusiems žmonėms, trečias reikia išsipažinti viešai. Tačiau kiekviena išpažintis turi būti tiksli ir atliekama visiškai suvokiant savo kaltę.KPK19 41.2

Samuelio laikais izraelitai atpuolė nuo Dievo ir kentėjo už nuodėmes. Jie prarado pasitikėjimą Viešpačiu, nebetikėjo Jo sugebėjimu apginti Savo reikalą, nebematė, jog Jis Savo jėga ir išmintimi juos valdo. Jie nusigręžė nuo Visatos Valdovo ir panoro būti valdomi taip, kaip buvo valdomos kaimyninės tautos. Bet, dar nesusitaikę su Dievu, jie prisipažino nusikaltę: „ Prie visų savo nuodėmių pridėjome dar ir tą nedorą dalyką: reikalavome karaliaus“ (1 Samuelio 12, 19) . Šią jau suprastą nuodėmę jie ir turėjo išpažinti. Jų nedėkingumas slėgė jų sielas ir skyrė juos nuo Dievo.KPK19 42.1

Dievui nepriimtina išpažintis be nuoširdžios atgailos ir bandymų pasitaisyti. Gyvenime turi įvykti ryžtinga permaina. Reikia atsižadėti visko, kas įžeidžia Dievą. Tokia turi būti tikroji atgaila. Mums yra aiškiai pasakyta, ką turime daryti: „ Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį Man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (Izaijo 1, 16-17). „Jei nedorėlis sugrąžina užstatą, laikosi gyvenimo nuostatų, nedarydamas pikta, tai jis tikrai bus gyvas ir nemirs“ (Ezechielio 33, 15) . Apaštalas Paulius taip pat kalba apie atgailą: „Ir štai kaip tik tas nuliūdimas pagal Dievo valią kokį pažadino jums susirūpinimą, kokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, ilgesį, uolumą ir bausmę! Jūs visais atžvilgiais pasirodėte nesusitepę anuo nusikaltimu“ (2 Korintiečiams 7,11) .KPK19 42.2

Kai nuodėmė sumenkina žmogaus sugebėjimą atskirti gėrį nuo blogio, nusidėjėlis nebemato savo trūkumų ir nesupranta, kiek blogio padarė. Jeigu jis neatsiduoda Šventajai Dvasiai, tai beveik nepastebi savo nuodėmės. Jo išpažintys nenuoširdžios ir nerimtos. Kiekvieną kartą, prisipažindamas klydęs, jis teisinasi susiklosčiusiomis aplinkybėmis.KPK19 43.1

Baisu ir gėda pasidarė Adomui ir Ievai, suvalgius uždraustąjį vaisių. Pirmiausia jie galvojo, kaip pasiteisinti ir išvengti mirties. Viešpačiui paklausus apie padarytą nuodėmę, Adomas, kaltindamas tiek Dievą, tiek Ievą, atsakė: „ Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau “. Ieva apkaltino žaltį: „ Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“ (Pradžios 3,12-13) . Kodėl Tu sukūrei žaltį? Kodėl leidai jam gyventi Edene? Šiais klausimais ji kaltino Dievą ir teisinosi dėl savo nuopuolio. Tokią pasiteisinimo dvasią pagimdė melų tėvas - šėtonas. Ją paveldėjo visi Adomo vaikai. Šios rūšies išpažintys nepriimtinos Dievui, nes nėra įkvėptos Šventosios Dvasios. Tikroji atgaila skatins žmogų be veidmainystės ir apgaulės išpažinti nuodėmę ir ištverti atpildą už savo kaltę. Kaip nelaimingas muitininkas, nedrįsdamas pakelti akių į dangų, jis sušuks: „ Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui! “ Kas pripažįsta savo kaltę, tas bus nuteisintas, nes Jėzus praliejo kraują už kiekvieną atgailaujantį nusidėjėlį.KPK19 43.2

Dievo Žodis duoda pavyzdžius tikrosios atgailos, kurioje nėra vietos pasiteisinimui. Paulius neslėpė savo nuodėmių. Atvirkščiai, jis piešė jas tamsiausiomis spalvomis, nė kiek nemenkindamas savo kaltės. Jis sakė: „ Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų įmesdinau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau. Dažnai įvairiose sinagogose grasindamas verčiau juos piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose“ (Apaštalų darbų 26,10-11). Jis ne-dvejojo liudydamas: „ Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis aš esu“ (1 Timotiejui 1,15).KPK19 43.3

Nuolanki ir sielvartaujanti širdis, suminkštinta tikros atgailos, įvertins Dievo meilę ir Golgotos kainą. Kaip sūnus prisipažįsta nusižengęs savo mylinčiam tėvui, taip nuoširdžiai atgailaujantis nusidėjėlis išpažins visas nuodėmes Dievui. Apie tai parašyta: „ Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jono 1, 9).KPK19 44.1

*****