7 - Mokinystės Išmėginimas

*****

Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Korintiečiams 5, 17). Žmogus gali nesugebėti nusakyti tikslaus savo atsivertimo laiko ir vietos ar papasakoti, kaip tai įvyko. Bet tai neįrodo, jog jis nėra atsivertęs. Kristus sakė Nikodemui: Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jono 3, 8). Kaip aiškiai pastebime ir jaučiame nematomo vėjo poveikį, taip Dievo Dvasia veikia žmogaus širdį. Ši atnaujinanti jėga, nematomą žmogaus akiai, duoda T pradžią naujam sielos gyvenimui. Ji sukuria naują žmogų pagal Dievo paveikslą. Nors Šventoji Dvasia veikia tyliai ir nepastebimai, Jos vaisiai akivaizdūs. , Jei žmogaus širdis yra Dievo Dvasios atnaujinta, tą būtinai parodys jo gyvenimas. Nors mes nieko negalime padaryti, kad pakeistume savo širdį ar pasiektume di” W savo gyvemmo sutarimą su Dievu, nors negalime pasitikėti savimi ar savo gerais darbais, bet mūsų gyvenimas atskleis, ar Dievo malonė gyvena mumyse. Pajusime būdo, įpročių, veiklos pokyčius. Kontrastas tarp to, kuo buvome ir kuo esame, bus akivaizdus. Žmogaus charakteris atsiskleidžia ne per atsitiktinius darbus ar atsitiktines klaidas, bet per žodžius ir veiksmus, tapusius įpročiu.KPK19 58.1

Beje, žmogaus elgesys išoriškai gali būti tinkamas ir be atnaujinančios Kristaus jėgos. Noras turėti įtakos kitiems ir troškimas būti gerbiamam gali priversti gyventi tvarkingai. Savigarba sulaikys mus nuo visiems matomų blogų poelgių. Ir savanaudiškos širdys gali kilniai elgtis. Kaip tada nustatyti, kieno pusėje esame?KPK19 59.1

Kam priklauso mūsų širdys? Apie ką mes galvojame? Apie ką mėgstame kalbėti? Kam skirti švelniausi mūsų jausmai? Kam skiriame savo geriausias jėgas? Jei esame Kristaus, mes galvojame tik apie Jį - mūsų maloniausios mintys - apie Jį. Save ir visa, ką turime, skiriame Jam. Mes trokštame būti panašūs į Jį, turėti Jo Dvasią, vykdyti Jo valią ir viskuo Jam patikti.KPK19 59.2

Tie, kurie tapo naujais Kristaus kūriniais, duos Dvasios vaisių: „ meilę, džiaugsmą, ramybę, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą“ (žr. Galatams 5, 22-23) . Jie daugiau nepasiduos buvusioms aistroms, bet, tikėdami Dievo Sūnumi, seks Jo pėdomis, atspindės Jo charakterį ir apsivalys, kad taptų tyri kaip Jis. Tai, ko jie anksčiau neapkentė, dabar mėgsta, o ką anksčiau mėgo - dabar neapkenčia. Išdidieji ir pasitikintys savimi tampa romūs ir nuolankūs. Tuštieji ir pasipūtėliai - rimti ir kuklūs. Girtuoklis tampa blaivi-ninkas, o ištvirkėlis - doras.KPK19 59.3

Pasaulietiški tušti papročiai ir mados yra atmetami. Krikščionis sieks, kad puoštų jį „ne išorė, [...] bet žmogaus širdies slaptumą - nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse“ (1 Petro 3,3-4).KPK19 60.1

Atgaila negali būti tikra, jeigu niekas nepasikeičia. Bet jei nusidėjėlis grąžina paimtą užstatą, atiduoda, ką pavogęs, išpažįsta nuodėmes, pamilsta Dievą ir artimą - jis gali būti tikras, jog perėjo iš mirties į gyvenimą.KPK19 60.2

Kai mes, klystantys ir nuodėmingi, ateiname pas Kristų ir priimame atleidimą per Jo malonę, mūsų širdys prisipildo meilės. Bet kokia našta tampa lengva, nes Kristaus uždedamas jungas nėra sunkus. Pareiga tampa miela, o savęs išsižadėjimas - malonumu. Tamsos apgaubtas kelias apšviečiamas Teisumo saulės spinduliais.KPK19 60.3

Kristaus charakterio taurumas bus matomas Jo se-kėjuose. Jis su džiaugsmu vykdė Dievo valią. Meilė Dievui ir troškimas šlovinti Jį vadovavo mūsų Išgelbėtojo gyvenimui. Meilė puošė ir suteikė kilnumo kiekvienam Jo poelgiui. Meilė yra iš Dievo.KPK19 60.4

Ji negali atsirasti nepasišventusioje širdyje. Ji gyvena tik toje širdyje, kurioje viešpatauja Jėzus.KPK19 60.5

„Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo” (1 Jono 4, 19) . Dieviškosios malonės atnaujintoje širdyje meilė yra visų poelgių pagrindas. Ji keičia charakterį, valdo aistras, slopina priešiškumą, taurina jausmus. Ta sieloje puoselėjama meilė paverčia gyvenimą mielu ir taurina kitus.KPK19 61.1

Dievo vaikai, ypač tie, kurie neseniai patikėjo Jo malone, turi vengti dviejų klaidų. Pirmoji - jau paminėta. Jie pasitiki savimi ir mano, kad sutarimą su Dievu galima pasiekti savo pačių darbais. Tas, kuris stengiasi tapti šventas, laikydamasis Įstatymo, savo paties darbais, - siekia neįmanomo. Visa, ką toks žmogus gali padaryti be Kristaus, yra sutepta nuodėmės ir savanaudiškumo. Tik per Kristaus malonę, tikėjimą Juo mes galime tapti šventi.KPK19 61.2

Kita ne mažiau pavojinga klaida - galvoti, kad tikėjimas Kristumi leidžia žmogui nesilaikyti Įstatymo. Mūsų darbai neturi nieko bendra su mūsų atpirkimu, nes Kristaus malonė gaunama tik per tikėjimą.KPK19 61.3

Įsidėmėkite, kad klusnumas yra ne paprastas išorinis nuolankumas, bet tarnavimas iš meilės. Dievo Įstatymas išreiškia pačią Jo prigimtį. Šis Įstatymas įkūnija didįjį meilės principą, vadinasi, yra Jo valdžios danguje ir žemėje pagrindas. Jei mumyse yra atkurtas Dievo paveikslas, jei mūsų atsinaujinusios širdys panašios į Dievo, jei mūsų siela kupina dieviškosios meilės, tai nejaugi mes nesilaikysime Dievo Įstatymo? Kai meilė valdo žmogaus širdį, kai žmoguje yra atkurtas Kūrėjo paveikslas, išsipildys Naujojo Testamento pažadas: „ Aš duosiu Savo įstatymus jų širdims ir juos įrašysiu jų mintyse“ (Hebrajams 10, 16) . o jei Įstatymas yra įrašytas širdyje, tai nejaugi jis nesuteiks gyvenimui naujos prasmės? Paklusnumas - tarnavimas ir atsidavimas iš meilės - rodo, jog esame Kristaus sekėjai. Raštas sako: „Nes tai ir yra Dievo meilė - vykdyti Jo įsakymus„Kas sakosi Jį pažinęs, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos“ (1 Jono 5, 3; 2, 4) . Tikėjimas neatleidžia žmogaus nuo paklusnumo Dievui, bet tik per tikėjimą ir tik jį vieną mes galime dalytis Kristaus malone, kuri suteikia mums sugebėjimą paklusti.KPK19 61.4

Mes neužsitarnaujame išganymo klusnumu, nes išganymas yra Dievo dovana, gaunama per tikėjimą. Bet klusnumas yra tikėjimo vaisius. „ Jūs žinote, jog Jėzus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes, ir nėra Jame nuodėmės. Kas tik gyvena Jame, tas nedaro nuodėmių, o nė vienas nusidėjėlis Jo neregėjo ir nepažino“ (1 Jono 3, 5-6). Tai - tikrasis išbandymas. Jei mes gyvename Kristuje, jei mūsų širdyse yra Dievo meilė, tai mūsų jausmai, mūsų mintys, mūsų tikslai, mūsų veiksmai atitiks Dievo valią, kuri yra išreikšta Jo šventajame Įstatyme. „Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Kas teisiai elgia-si, tas yra teisus, kaip ir Jisai teisus“ (1 Jono 3, 7). Teisumo matas yra Šventosios Dvasios Įstatymas, išreikštas de-šimtimi įsakymų, duotų Mozei ant Sinajaus kalno.KPK19 62.1

Jei vadinamasis tikėjimas Kristumi atleidžia žmones nuo pareigos paklusti Dievui, tai jis nėra tikėjimas, o tik jo prielaida. „ Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą“. Bet „ ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Efeziečiams 2, 8; Jokūbo 2, 17). Prieš ateidamas į žemę, Jėzus apie Save pasakė: „Mano džiaugsmas - vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje“ (Psalmė 40, 9). o prieš pat įžengdamas į dangų, Jis paskelbė: „ Aš [...] vykdau Savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje“ (Jono 15,10). Raštas sako: „ Iš to patiriame, jog esame Jį pažinę, kad laikomės Jo įsakymų“. „Kas tvirtina esąs Jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo“ (1 Jono 2, 3.6). „Ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis“ (1 Petro 2, 21).KPK19 63.1

Amžinojo gyvenimo sąlyga dabar ir visada lieka ta pati. Ji nepasikeitė po mūsų tėvų nuopuolio rojuje. Tai - visiškas paklusnumas Dievo Įstatymui, tobulas teisumas. Jei amžinąjį gyvenimą galėtume gauti kita, mažesne kaina, tai Visatos laimė atsidurtų pavojuje. Būtų sudarytos sąlygos įamžinti nuodėmę, nešančią sielvartus ir vargus.KPK19 63.2

Prieš nuopuolį Adomas, paklusdamas Dievo Įstatymui, galėjo formuoti savo charakterį taip, kad būtų teisus. Bet jam tai nepavyko. Dėl jo nuodėmės esame puolę savo prigimtimi ir negalime tapti teisūs vien savo jėgomis. Mes negalime tobulai paklusti Dievo Įstatymui, nes esame nuodėmingi. Mes patys nesame tiek teisūs, kad sugebėtume vykdyti Dievo įsakymus. Bet Kristus nutiesė mums išgelbėjimo kelią. Jis gyveno žemėje bandomas ir gundomas taip, kaip mes, bet nenusidėjo. Jis mirė už mus ir dabar siūlosi paimti mūsų nuodėmes ir atiduoti mums Savąjį teisumą. Jeigu jūs atsiduodate Jėzui ir priimate Jį kaip savo Gelbėtoją, kad ir koks nuodėmingas būtų jūsų gyvenimas, dėl Jo jūs laikomi teisūs. Jūs įgyjate Kristaus charakterį vietoje savo, ir Dievas priima jus, tarsi niekada nebūtumėte nusidėję.KPK19 63.3

Dar daugiau - Kristus pakeičia širdį. Jis tikėjimu gyvena jūsų širdyje. Tikėjimu jūs turite palaikyti šį ryšį su Kristumi ir nuolat pavesti savo valią Jam. Kai tik šitai padarysite, Jis veiks jus taip, kad jūs norėsite ir darysite tai, kas patinka Jam. Taigi jūs galite sakyti: „Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo Save už mane“ (Galatams 2, 20). Jėzus pasakė Savo mokiniams: „ Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis“ (Mato 10, 20). Kristui veikiant jumyse, jūs rodysite esą tos pačios dvasios ir darysite tuos pačius gerus darbus - rodančius teisumą ir paklusnumą Jam.KPK19 64.1

Taigi mes neturime nieko gerbtino, neturime, kuo save išaukštinti. Vienintelis mūsų vilties pagrindas - tai mums priskirtas Kristaus teisumas ir Jo Dvasia, veikianti mumyse ir per mus.KPK19 64.2

Kalbant apie tikėjimą, reiktų turėti omeny vieną svarbų dalyką. Yra plačiai paplitusi žodžio tikėjimas KPK19 64.3

prasmė, kuri visiškai skiriasi nuo tikrojo tikėjimo. Net šėtonas su savo angelais negali širdyje paneigti Dievo egzistavimo ir Jo galios, Jo Žodžio teisingumo. Biblijoje parašyta: „ Bet ir demonai tiki ir dreba“ (Jokūbo 2,19) . Tikrasis tikėjimas - tai ne tik tikėjimas Dievo Žodžiu, bet ir atsidavimas Dievui, savo valios pavedimas Jam, savo širdies ir meilės atidavimas Jam. Toks meilės skatinamas tikėjimas apvalo sielą, atnaujina širdį pagal Dievo paveikslą. Kai širdis dar nebuvo atnaujinta, ji nebuvo ir negalėjo būti pavaldi Dievo Įstatymui, o dabar džiaugiasi šventais pamokymais ir kartu su psalmininku sušunka: „O, kaip aš branginu Tavo Įstatymą! Mąstau apie jį visą dieną“ (Psalmė 119, 97). Dabar Įstatymas išpildomas mumyse, kurie nesame „ kūniški, bet dvasiški“ (Romiečiams 8, 9).KPK19 65.1

Yra žmonių, pažinusių atlaidžią Kristaus meilę, kurie tikrai trokšta tapti Dievo vaikais, bet supranta, kad jų charakteris yra netobulas, gyvenimas klaidingas, ir jie linkę abejoti, jog Šventoji Dvasia gali atnaujinti jų širdis. Tokiems aš pasakyčiau - neatsitraukite. Dažnai mums tenka nusilenkti ir verkti prie Kristaus kojų dėl savo klaidų ir trūkumų, tačiau nereikia prarasti drąsos. Net jei priešas mus nugalėjo, Dievas mūsų neapleidžia, neužmiršta, neatstumia. Ne, Kristus stovi Dievo dešinėje ir užtaria mus. Mylimasis Jonas rašė: „ Rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jono 2,1), ir neužmirškime Kristaus žodžių: „ Patsai Tėvas jus myli “ (Jono 16, 27). Jis nori jus susigrąžinti, matyti jumyse atsispindintį Savo paties skaistumą ir šventumą. Ir jeigu jūs atsiduosite Jam, tai Tas, kuris pradėjo jumyse gerąjį darbą, tęs jį iki Jėzaus Kristaus dienos. Melskitės karščiau, tikėkite stipriau. Nusivylę savo jėgomis, pasitikėkite mūsų Atpirkėjo galia. Šlovinkite Jį - mūsų sielų Gydytoją.KPK19 65.2

Juo arčiau jūs prieisite prie Jėzaus, juo daugiau pa-matysite savo klaidų. Jūsų regėjimas taps aštresnis, ir jūsų silpnybės išryškės, sugretintos su Jo tobulumu. Tačiau akivaizdu, kad šėtono iliuzijos nebeteks galios jums, kad jus sups gaivinanti Dievo Dvasios jėga.KPK19 66.1

Jokia gili meilė Jėzui negali kilti širdyje, nesupran-tančioje savo nuodėmingumo. Per Kristaus malonę at-naujinta siela gėrėsis Jo dieviškuoju charakteriu. Bet jei mes nematome savo dorovinio luošumo, tai, be jokios abejonės, mes nesame matę Kristaus grožio ir tobulumo.KPK19 66.2

Juo mažiau gerbtino mes matome savyje, juo labiau gerbiame savo Išgelbėtojo beribį skaistumą ir grožį. Matant savo nuodėmingumą, mus traukia prie To, kuris gali atleisti. Kai savo bejėgiškumą jaučianti siela ieško Kristaus, Jis apsireikš jai Savo galia. Juo arčiau mus traukia prie Jo ir Dievo Žodžio, tuo daugiau Kristaus charakterio bruožų mumyse atsiskleidžia, ir tuo labiau mes galime atspindėti Jo atvaizdą.KPK19 66.3

*****