3 - Atgaila

Kokiu būdu žmogus gali būti teisus Dievo akivaizdoje? Kokiu būdu nusidėjėlis gali tapti teisus? Tik Kristus gali mus atvesti pas Dievą ir padaryti šventus. Tačiau kaip mums ateiti pas Kristų? Daugelis klausia to paties, ko ir žmonės per Sekmines, supratę savo nuodėmingumą: „ Ką mums daryti, broliai?” (Apaš-talų darbų 2, 37) Pirmiausia Petras atsakė: „ Atsiverskite”, o vėliau pridūrė: „Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės” (Apaštalų darbų 3,19).KPK19 25.1

Atgailauti - tai gailėtis dėl nuodėmės ir stengtis jos nebekartoti. Kol mes nesuvoksime, kokia baisi yra nuodėmė, kol širdyje nenusigręšime nuo jos, tol mūsų gyvenime neįvyks tikrų permainų ir mes nuolat nusidėsime.KPK19 25.2

Daugelis nesupranta tikrosios atgailos esmės. Jie sielvartauja dėl padarytų nuodėmių, netgi bando pasitaisyti, bet tik tam, kad išvengtų atpildo už jas. Bet tai nėra atgaila pagal Bibliją. Jie labiau nerimauja dėl galimų nuodėmės pasekmių, o ne dėl pačios nuodėmės. Taip sielvartavo Ezavas, supratęs, kad visam laikui prarado pirmagimystę. Taip Balaamas, išsigandęs priešais jį stovinčio angelo su ugniniu kalaviju, pripažino savo kaltę tik todėl, kad išliktų gyvas. Iš tikrųjų jis neatgailavo dėl nuodėmės, nesibjaurėjo ja, nepakeitė savo tikslų. Judas Iskariotas, išdavęs savo Viešpatį, sušuko: „ „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“(Mato 27,4). Prisipažinimas išsiveržė iš jo nusidėjusios sielos iš baimės dėl atpildo ir siaubo būti iš baimėsdėi atpiido pasmerktam. Jis labai bijojo išdavystės pasekmių, bet širdyje nesielvartavo išdavęs nekaltą Dievo Sūnų ir išsigynęs Izraelio Šventojo. Kentėdamas Dievo bausmes, faraonas prisipažino klydęs, bet vos tik bausmės pasibaigd; atvirai nepaklusdavo Diev trys - Ezavas, Judas Iskarioti faraonas - bijojo atpildo m nuodėmes, bet nesisielojo dėl pačios nuodėmės.KPK19 25.3

Nusidėjėlio sąžinė pabunda tik tada, kai širdis atsiduoda Šventajai Dvasiai. Tik tada jis pradeda suvokti, koks gilus ir šventas yra Dievo Įstatymas — Jo valdymo danguje ir žemėje pagrindas. ,, Šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų” (Jono 1, 9), apšviečia slapčiausius sielos kampelius ir atidengia juose esantį blogį. Kaltės suvokimas užvaldo jo protą ir širdį. Nusidėjėlis mato Dievo teisumą ir pasibaisėja, kad, būdamas netyras ir kaltas, turės stoti prieš Tą, kuriam atviros žmonių širdys. Jis mato Dievo meilę, šventumo grožį ir tyrumo džiaugsmą. Jis trokšta apvalymo, pasikeitimo ir atnaujinto bendravimo su Dangumi. sielos kampelius Dovydo malda po nuopuolio rodo tikrąjį sielojimąsi dėl nuodėmės. Jo atgaila buvo nuoširdi ir tikra. Jis nebandė sušvelninti savo kaltės ir meldėsi ne todėl, kad išvengtų bausmės. Jis matė, kokia sutepta yra jo siela, bjaurėjosi nuodėme ir meldė ne tik atleidimo, bet ir širdies apvalymo. Jis troško džiaugtis šventu gyvenimu ir bendrauti su Dievu, o jo siela šaukėsi Dievo:KPK19 26.1

„Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas,
kuriam dovanota nuodėmė.
Laimingas žmogus, kurio Viešpats
nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės”KPK19 27.1

(Psalmė 32, 1-2).

„Pasigailėk manęs, Dieve, iš Savo gerumo;
iš Savo begalinio gailestingumo
sunaikink mano maištingus darbus.
Kaskart nuplauk mano kaltę,
apvalyk mane nuo mano nuodėmės! Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu,
ir mano nuodėmė man nuolat prieš akis.
Tau nusidėjau, tiktai Tau,
ir padariau, kas pikta Tavo akyse.
Tad esi teisus, kai mane kaltini,
ir teisingas, kai Savo teisme mane pasmerki.
Aš gimęs su kalte,
ir mano motina mane pradėjo su nuodėme.
Tu trokšti tiesos ir nuoširdumo,
todėl mokyk mane išminties ligi širdies gelmių.
Apvalyk mane yzopu, ir būsiu švarus,
nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.
Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią,
ir kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga.
Nugręžk Savo veidą nuo mano nuodėmių
ir panaikink visas mano kaltes.
Sukurk man tyrą širdį, Dieve,
ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.
Nevaryk manęs nuo Savo Artumo,
nenuimk nuo manęs Savo dvasios šventos.
Leisk man vėl džiaugtis Tavo išganymu,
tepalaiko mane nori dvasia.
Mokysiu nedorėlius Tavo kelių,
ir nusidėjėliai sugrįš pas Tave.
Išlaisvink mane iš kraujo kaltės, Dieve,
mano išganymo Dieve,
ir mano liežuvis mėgausis Tavo teisumu“KPK19 27.2

(Psalmė 51, 3-16).

Taip atgailauti savo jėgomis visiškai neįmanoma. Tokia atgaila gali būti gauta tik iš Kristaus, įžengusio į dangų ir dovanojusio žmonėms amžinąjį gyvenimą.KPK19 29.1

Kaip tik čia daugelis ir klysta, o Kristus, net ir norėdamas, negali jiems padėti. Jie mano, kad negali ateiti pas Kristų, neišpažinę savo nuodėmių. Jie galvoja, jog atgaila ruošia kelią nuodėmių atleidimui. Tai tiesa. Norint gauti nuodėmių atleidimą, pirmiausia reikia atgailauti dėl jų. Nes tik besisielojančiai ir atgailaujančiai širdžiai reikia Gelbėtojo. Bet ar nusidėjėlis turi atgailauti prieš ateidamas pas Jėzų?KPK19 29.2

Biblija nemoko, kad nusi dėjėlis pirmiau turi atlikti išpažintį, o tik po to atsiliepti į Kristaus kvietimą. „ Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11,28) Jėgų tikrajai atgailai suteikia tik Kristus. Apaštalas Petras taip aiškino, kreipdamasis į izraelitus: „Dievas išaukštino Jį Savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą“ (Apaštalų darbų 5, 31). Mes taip pat negalime atgailauti be sąmonę pažadinančios Kristaus Dvasios. Be Kristaus mums negali būti ir atleista.KPK19 29.3

Kristus skatina kiekvieną gerą poelgį. Tik Jis vienas gali įkvėpti mums pasibjaurėjimą nuodėme. Kiekvienas tiesos ir tyrumo troškimas, kiekvienas nuodėmingumo suvokimas įrodo, kad Jo Dvasia veikia mūsų širdyse.KPK19 29.4

Jėzus pasakė: „ O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie Savęs“ (Jono 12, 32). Kristus turi būti apreiškiamas nusidėjėliui kaip Gelbėtojas, mirštantis už pasaulio nuodėmes. Žvelgdami į Dievo Avinėlį, nukryžiuotą ant Golgotos kryžiaus, mes pradedame suprasti atpirkimo paslaptį. Tuomet Dievo gerumas veda mus į atgailą. Mirdamas už nusidėjėlius, Kristus parodė beribę meilę. Jei tik nusidėjėlis suvokia šią meilę, ji suminkština jo širdį, pavergia protą ir skatina sielą atgailauti.KPK19 30.1

Beje, kartais žmonėms gėda dėl savo ydų, ir jie atsisako kai kurių blogų įpročių, dar nesupratę, kad juos kviečia Kristus. Bet visos jų pastangos pasitaisyti, visi nuoširdūs troškimai elgtis tinkamai yra ne kas kita, kaip Kristaus kvietimas. Jie nepastebi, kad Šventoji Dvasia pažadina jų sąžinę ir keičia gyvenimą. Matant Kristų, nukryžiuotą ant Golgotos kryžiaus už mūsų nuodėmes, Dievo įsakymai iškyla žmonių sąmonėje. Jie pamato, koks nedoras yra jų gyvenimas ir kaip giliai jų sielose įsišaknijusi nuodėmė. Jie pradeda suvokti Kristaus teisumą ir sušunka: „Kas yra nuodėmė, kad prireikė tokios didelės aukos išlaisvinti iš jos? Kiek reikėjo meilės, kančių ir pažeminimų, kad mes nežūtume, bet gautume amžinąjį gyvenimą?”KPK19 30.2

Nusidėjėlis gali priešintis tai meilei ir Kristaus kvietimui, bet jei atsiduos, žengs pas Jėzų. Pažinęs išgelbėjimo planą, jis ateis į kryžiaus papėdę, atgailaudamas dėl nuodėmių, suteikusių kančias mylimajam Dievo Sūnui.KPK19 30.3

Ta pati dieviškoji jėga, egzistuojanti gamtoje, veikia žmonių širdis ir įkvepia juos trokšti tobulumo. Jokios žemiškos gėrybės negali numalšinti šio troškulio. Dievo Dvasia skatina juos ieškoti Kristaus malonės ir švento gyvenimo džiaugsmo. Tai gali duoti sielai ramybę ir atilsį. Įvairiomis priemonėmis ir nuolat Išgelbėtojas ragina žmones at sisakyti nuodėmingų, laimės nesuteikiančių malonumų, ir atkreipia jų dėmesį į palaimas, kurias jie gali turėti, susivieniję su Juo. Į visas sielas, kurios bergždžiai stengiasi atsigerti iš sugriautų šulinių, yra kreipiamasi: „ Kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apreiškimo 22,17).KPK19 31.1

Jūs, kurie širdyje trokštate daugiau, negu gali duoti šis pasaulis, atpažįstate, kad tai yra Dievo balsas. Melskite Jį išmokyti jus atgailauti, prašykite parodyti jums tobulai tyrą Kristų su visa Jo beribe meile. Gelbėtojo gyvenime įsikūnijo dieviškojo Įstatymo principas - meilė Dievui ir žmogui. Jo siela gyveno nesavanaudiška meile ir dosnumu. Žvelgiant į Atpirkėją, Jo šviesa mus apšviečia, ir mes pamatome, kokios nuodėmingos yra mūsų širdys.KPK19 31.2

Kaip ir Nikodemas, mes galime suklysti, džiaugdamiesi, kad dorai gyvename ir kad mūsų charakteris ne toks jau blogas, jog turėtume, kaip kiti nusidėjėliai, nusižeminti prieš Dievą. Bet kai Kristaus šviesa apšviečia mūsų sielas, mes pamatome, kokie netyri esame, kiek daug turime egoizmo ir priešiškumo Dievui. Tada suprantame, kad mūsų teisūs darbai yra lyg suteršti skudurai, ir tik Kristaus kraujas gali mus apvalyti nuo nuodėmės purvo. Tik Jis vienas gali atnaujinti mūsų širdis pagal Savo pavyzdį.KPK19 32.1

Pakanka tik vieno žvilgsnio į Kristaus tyrumą, tik vieno Dievo šlovės spindulėlio, prasiskverbiančio giliai į sielą, kad būtų apnuoginti mūsų išsigimusio būdo trūkumai ir skaudžiai juntama kiekviena ydelė. Nusidėjėliui atsiskleidžia jo norų tuštybė, širdies nedorumas ir lūpų netyrumas. Jis mato, kad savo darbais yra pamynęs Dievo Įstatymą, o Dievo Dvasios veikiamą jo liūdinčią širdį perveria skausmas. Matydamas tyrą, nesuteptą Kristaus charakterį, jis bjaurisi savimi.KPK19 32.2

Pranašas Danielius, pamatęs, kokia šlovė supa jam atsiųstą dangiškąjį pasiuntinį, buvo priblokštas. Jis suprato, koks silpnas ir netobulas yra jis pats. Apibūdindamas šį nuostabų susitikimą, Danielius sako: „ Aš netekau jėgų, mirtinai išblyškau ir buvau visiškai bejėgis“ (Danieliaus 10, 8) . Žmogus, patyręs tokius jausmus, neapkęs savo egoizmo ir bjaurėsis savimeile. Per Kristaus teisumą jis sieks apvalyti savo širdį, kad ji būtų darnoje su Dievu ir atitiktų Kristaus charakterį.KPK19 32.3

Apaštalas Paulius apie save pasakė, „ vykdęs Įstatymo reikalaujamą teisumą” jis buvo nepeiktinas (žr. Filipiečiams 3, 6). Bet, paveiktas dvasinės Įstatymo prasmės, matė esąs nusidėjėlis. Pagal Įstatymą, taikomą išoriniam gyvenimui, jis buvo teisus. Bet, pažvelgęs į šventuosius Įstatymo priesakus ir pamatęs save tokį, kokį jį matė Dievas, Paulius nusižemino ir išpažino savo kaltę. Apaštalas sako: „Aš kadaise gyvenau be Įstatymo. Paskui, atėjus įsakymui, atgijo ir nuodėmė, o aš numiriau“ (Romiečiams 7, 9-10). Kai jis suprato dvasinę Įstatymo prigimtį, nuodėmė iškilo prieš jį visu bjaurumu, ir jo savigarba išnyko.KPK19 33.1

Tiek Dievas, tiek žmogus skirtingai vertina nuodėmės mastą. Tačiau koks menkas beatrodytų žmonėms vienoks ar kitoks prasižengimas, Dievo akyse nėra mažos nuodėmės. Žmogus vertina šališkai ir netobulai. Dievas apie viską sprendžia taip, kaip yra iš tikrųjų. Girtuoklį žmonės paprastai niekina ir sako, kad jo nuodėmė užtvers jam kelią į dangų, bet išdidumas, egoizmas ir gobšumas dažnai lieka nepasmerkti. o kaip tik šios nuodėmės labiausiai įžeidžia Dievą. Jos nepriimtinos Jo geram charakteriui ir nesavanaudiškai meilei, viešpataujančiai visuose nepuolusiuose pasauliuose. Didžiausias nusidėjėlis gali jausti gėdą ir savo menkumą. Jis gali suprasti, kaip labai jam reikia Kristaus malonės. o išdidžiajam nieko nereikia. Todėl jis neįsileidžia širdin Kristaus ir praranda nesuskaičiuojamus palaiminimus, kuriuos Jis suteikia.KPK19 33.2

Nelaimingas muitininkas, kuris meldėsi: „ Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui! “, save laikė nedorėliu. Kiti į jį žiūrėjo taip pat. Bet jis jautė, ko jam reikia. Susigėdęs ir slegiamas kaltės, jis atėjo pas Dievą prašyti malonės. Muitininko širdis buvo atvira Dievo Dvasiai, per malonę išlaisvinančiai iš nuodėmės. O įsitikinusio savo teisumu fariziejaus pagyrūniška malda rodė, jog jis neįsileido Šventosios Dvasios savo širdin. Būdamas toli nuo Dievo, jis nesuprato savo nuodėmingumo, priešiško šventam tobulumui. Jam nieko nereikėjo, todėl jis nieko ir negavo.KPK19 34.1

Jeigu jūs matote savo nuodėmingumą, nelaukite, kol tapsite geresni. Kiek daug žmonių laiko save nevertais ateiti pas Kristų. Nejaugi jūs manote, kad galite pasitaisyti savo pačių pastangomis? „Ar gali etiopas pakeisti savo odą, o leopardas - savo dėmes? Tad ar, įgudę blogai elgtis, galėtumėte daryti gera?“ (Jeremijo 13, 23) Tik Dievas gali jums padėti. Nelaukite stipresnių argumentų, geresnių galimybių ar didesnio pamaldumo. Mes nieko negalime padaryti savo pačių jėgomis. Mes turime ateiti pas Kristų tokie, kokie esame.KPK19 34.2

Bet neklaidinkime savęs, manydami, jog didžiai mylįs ir gailestingas Dievas išgelbės mus net ir tada, jei atmesime Jo malonę. Tik Golgotos kryžiaus šviesoje galime matyti, kokia baisi yra nuodėmė. Kai žmogus tvirtina, kad Dievas per daug geras, kad apleistų žmogų, tepažvelgia jis į Golgotą. Kristus prisiėmė visą kaltę už mūsų nepaklusnumą ir kentėjo nusidėjėlių vietoje tik todėl, kad nebuvo kito būdo žmogui išgelbėti. Be Jo aukos žmogui neįmanoma išsivaduoti iš griaunančios nuodėmės jėgos. Be Jo aukos žmogui neįmanoma išsivaduoti iš griaunančios nuodėmės jėgos ir atnaujinti bendravimo su dangiškomis būtybėmis - neįmanoma vėl tapti dvasinio gyvenimo dalininkais. Kristaus meilė, kančios ir mirtis liudija, kokia baisi yra nuodėmė, iš kurios išsivaduoti ir tikėtis amžinojo gyvenimo galima tik atsidavus Kristui.KPK19 35.1

Užkietėjęs nusidėjėlis kartais rodo į tuos, kurie vadina save krikščionimis, sakydamas: „Aš nesu blogesnis už juos. Jie neišsižada daugiau negu aš ir neturi daugiau už mane išminties ir taurumo. Jie, kaip ir aš, mėgsta malonumus ir pataikauja sau”. Taip kitų klaidomis jie pateisina savo nerūpestingumą. Bet svetimos nuodėmės ir ydos negali pateisinti nė vieno, nes Viešpats davė mums ne klystančio žmogaus pavyzdį, o skaistųjį Savo Sūnų. Mums reikia mokytis iš Jo ir Juo sekti. Tie, kurie skundžiasi neteisingu krikščionių gyvenimu, patys turėtų rodyti gerą pavyzdį. Jeigu jie taip gerai su pranta, koks turėtų būti krikščionis, tai jų nuodėmė yra dar didesnė. Jie žino, kas teisinga, o atsisako tai daryti.KPK19 35.2

Delsti pavojinga. Jau dabar išpažinkite savo nuodėmes ir ieškokite širdies tyrumo Kristuje. Tūkstančių tūkstančiai čia daro lemtingą klaidą. Aš neapsistosiu ties gyvenimo trumpumu ir nepastovumu. Bet yra baisus pavojus, kurį ne visi pakankamai supranta. Tai - delsimas paklusti Dievo Šventosios Dvasios balsui, pasirinkimas gyventi nuodėmėje. Kokia maža beatrodytų nuodėmė, kiekvienas, pataikaujantis jai, rizikuoja žūti amžiams. Ko mes nenugalime, tas nugalės ir pražudys mus.KPK19 36.1

Adomas ir Ieva manė, kad suvalgyti vaisių yra toks nereikšmingas poelgis, kuris negali užtraukti baisių pasekmių, apie kurias Dievas perspėjo. Tačiau šis iš pažiūros mažas nusižengimas iš tikrųjų buvo nekintančio šventojo Dievo Įstatymo peržengimas. Jis atskyrė žmogų nuo Dievo, atnešė į pasaulį sielvartus ir vargus, atvėrė vartus mirčiai. Amžius sekė amžių, o žemėje girdėjosi netylančios aimanos. Visi Dievo kūriniai dejavo ir kentėjo dėl žmogaus nepaklusnumo.KPK19 36.2

Pačiame danguje liko pasipriešinimo Dievui pėdsakai. Golgotos kryžius yra lyg paminklas stulbinančiai aukai už dieviškojo Įstatymo laužymą. Todėl nežiūrėkime į nuodėmę lengvabūdiškai.KPK19 36.3

Kiekvienas Dievo Įstatymo pažeidimas ir kiekvienas Kristaus malonės paniekinimas atsiliepia mums patiems: sukietina širdį, susilpnina valią, atbukina supratimą ir ne tik neskatina, bet mažina mūsų sugebėjimą atsiduoti Šventajai Dievo Dvasiai.KPK19 36.4

Daugelis ramina save mintimi, kad jie galės pasukti iš blogo kelio, kai tik panorės. Jiems atrodo, kad jie gali nepaisyti maloningų Dievo kvietimų, vėl ir vėl juos girdėdami. Jie mano, kad paniekindami malonės Dvasią ir pereidami šėtono pusėn, ypatingo pavojaus metu galės pakeisti savo kelius. Bet tai nebus lengva. Nuodėmingas gyvenimas uždeda tokį antspaudą žmogaus charakteriui, jog vėliau tik nedaugelis trokšta tapti panašūs į Jėzų.KPK19 37.1

Net vienas blogas charakterio bruožas, net vienas širdyje nuolat puoselėjamas nuodėmingas noras galų gale paverčia niekais visą Evangelijos jėgą. Kiekvienas pataikavimas nuodėmei atitraukia sielą nuo Dievo. Iš-didžiai netikintis žmogus, rodantis buką abejingumą dieviškajai tiesai, pjaus tai, ką pasėjo. Visoje Biblijoje nerasime rimtesnio perspėjimo dėl lengvabūdiško požiūrio į pikta, negu išmintingojo Saliamono žodžiai, kad nusidėjėlis „ bus pagautas savo nuodėmės pinklėmis“ (Patarlių 6, 2).KPK19 37.2

Kristus yra pasiruošęs mus išlaisvinti iš nuodėmės, bet nedaro to prieš mūsų valią. Ką Jis gali padaryti dėl mūsų, jei mes nuolat nusidedame, jei jau pati valia yra linkusi į blogį, jei nenorime priimti išgelbėjančios Dievo malonės ir išsivaduoti? Mes pražudome save, atkakliai atmesdami Jo meilę. „ Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Korintiečiams 6, 2). „Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“ (Hebrajams 3, 7-8).KPK19 37.3

„Žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16, 7) , kurioje džiaugsmas persipynęs su sielvartu, kurioje tiek daug tyrumo ir apgaulės, kuri nuolat keičiasi ir kažko ieško. Dievui žinomi mūsų ketinimai ir tikslai. Ženkite pas Jį, kokia ydinga bebūtų jūsų siela. Atverkite slapčiausius jos kampelius visa matančioms akims, kaip Dovydas, sušukęs: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir perprask mano mintis. Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu“ (Psalmė 139, 23-24).KPK19 37.4

Daugelis tenkinasi tik pamaldumo išvaizda, priimdami Dievą vien protu. Bet jų širdis lieka neapvalyta. Todėl melskitės kaip Dovydas: „ Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“ (Psalmė 51,12). Būkite sąžiningi sau. Būkite uolūs ir atkaklūs, lyg būtųsprendžiamas jūsų likimas. Šis klausimas turi būti išspręstas tarp jūsų sielos ir Dievo - išspręstas amžiams. Vien apgaulinga viltis nuves jus į pražūtį.KPK19 38.1

Tyrinėkite Dievo Žodį su malda. Šis Žodis per Dievo Įstatymą ir Kristaus gyvenimą atskleidžia didžiuosius šventumo principus, be kurių „niekas neregės Viešpaties” (Hebrajamas 12, 14) . Jis įtikina mus, kad esame nuodėmingi, ir aiškiai parodo išgelbėjimo kelią. Įsiklausykite į jį, nes tai Dievas kalba jūsų sielai.KPK19 38.2

Nepasiduokite nevilčiai, pamatę, kokie nuodėmingi ir netyri iš tikrųjų esate. Mums visiškai nereikia palenkti Dievo į savo „ pusę, nes „ Dievas Kristuje sutaikino jūsų sielai su Savimi pasaulį“ (2 Korintiečiams 5,19). Savo švelnia meile Jis traukia Savo paklydusių vaikų širdis. Nė vienas tėvas žemėje nėra toks kantrus savo klystantiems vaikams, koks yra Dievas žemės vaikams. Niekas negali švelniau už Jį elgtis su prasižengusiu ir paklydusiu. Visi Jo pažadai ir įspėjimai alsuoja neap-sakoma meile.KPK19 38.3

Jei šėtonas jums teigia, kad jūs - didelis nusidėjėlis, pažvelkite į Atpirkėją ir Jo nuopelnus. Jo šviesa padės jums išpažinti savo nuodėmę ir atsakyti priešui, kad „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių’’^ Timotiejui 1, 15) ir jūs galite būti atpirkti Jo begaline meile. Kartą Jėzus papasakojo Simonui apie du skolininkus. Vienas jų buvo skolingas daug, o kitas - tik nedidelę pinigų sumą. Seimininkas jiems abiem dovanojo. Kristus paklausė Simono, kuris skolininkas, jo nuomone, labiau mylės šeimininką. Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“ (Luko 7,43). Mes buvome dideli nusidėjėliai, bet Kristus mirė, kad mums būtų atleista. Jo auka pakankamai didelė, kad galėtų prašyti Tėvą mūsų išgelbėjimo. Tie, kuriems buvo atleista daugiau, stovės arčiausiai prie Jo sosto, šlovindami Viešpatį už Jo begalinę meilę ir didžiulę auką.KPK19 39.1

Juo aiškiau mes suprasime Dievo meilę, juo geriau suvoksime nuodėmės pražūtingumą. Kai mes pamatysime begalinį Dievo atsidavimą mums ir pradėsime gilintis į didžiulę Kristaus auką, mūsų širdys prisipildys meilės ir atgailos.KPK19 39.2

*****