„„Palaiminti jūs, kai dėk Manęs esate niekinami.” (Mato 5,11)

Po nuopuolio šėtonas visą laiką stengiasi apgaudinėti. Iš pradžių jis neteisingai vaizdavo Dievą, o dabar jo tarnai šmeižia Dievo vaikus. Išgelbėtojas sako: „... Tau metami užgauliojimai krinta ant Manęs.” (Psalmė 69,10) Taip šmeižtas krinta ant Jo mokinių.KKP 41.1

Nė vienas žmogus nebuvo taip bjauriai šmeižiamas kaip Žmogaus Sūnus. Jį šmeižė ir niekino, nes Jis tvirtai laikėsi ir pakluso šventiems Dievo Įstatymo principams. Žmonės nekentė Jo be priežasties. Tačiau Jis ramiai stovėjo prieš savo priešus. Kristus teigė, kad paniekinimas yra krikščionio dalia, Jis mokė savo sekėjus apsisaugoti nuo piktojo strėlių ir nebijoti persekiojimų.KKP 41.2

Nors šmeižtas gali apjuodinti, bet jis negali suteršti žmogaus charakterio, nes nuo to saugo Dievas. Kol mes patys nepritarsime nuodėmei, nėra tokios žmogiškosios ar šėtoniškos galybės, kuri galėtų suteršti sielą. Žmogus, kurio širdis yra su Dievu, išlieka toks pat sunkiausių išmėginimų ir nepalankiausių aplinkybių valandą, koks buvo tuomet, kai jį lydėjo Dievo šviesa ir malonė. Jo motyvai, žodžiai ir poelgiai gali būti iškraipomi ir perteikiami klaidingai, tačiau jis nekreipia į tai dėmesio, nes jam rūpi svarbesni dalykai. Kaip Mozė jis lieka „nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį” (Hebrajams 11,27), ir žiūri ne į tai, „kas regima, bet kas neregima.” (2 Korintiečiams 4,18)KKP 41.3

Kristus žino, kad žmonės linkę neteisingai suprasti ir neteisingai perteikti kitų žodžius. Todėl Jo vaikai gali būti ramūs, kantrūs ir pasitikėti, nors juos ir šmeižtų, ir niekintų, nes nieko nėra slapta, kas neturėtų būti atidengta. Tie, kurie gerbia Dievą, bus pagerbti Jo, žmonių ir angelų akivaizdoje.KKP 42.1

„Kai dėl Manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia, - sako Jėzus, - būkite linksmi ir džiaukitės.” Jis nurodė savo klausytojams pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu, kaip „vargų pakentimo ir kantrybės pavyzdį.” (Jokūbo 5,10) Abelis, pirmasis krikščionis iš Adomo vaikų, mirė kankinio mirtimi. Henochas vaikščiojo su Dievu, tačiau pasaulis jo nesuprato. Iš Nojaus šaipėsi kaip iš fanatiko ir panikos skleidėjo. „Dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. Kiti leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad laimėtų prakilnesnį prisikėlimą.” (Hebrajams 11, 36. 35)KKP 42.2

Visais amžiais Dievo išrinktieji pasiuntiniai buvo niekinami ir persekiojami, tačiau tai padėjo plačiai paplisti Dievo pažinimui. Kiekvienas Kristaus mokinys turi įsijungti į jų gretas ir dirbti tą patį darbą, nes jo priešai negali pakenkti tiesai. Dievas nori, kad tiesa, nors ir niekinama, būtų išaukštinta ir taptų tyrinėjimų ir plataus svarstymo objektu. žmonių protai turi būti pažadinti. Kiekvienas tiesos puolimas, kiekvienas niekinimas, kiekviena pastanga apriboti sąžinės laisvę yra Dievo pastanga pažadinti protus, kurie priešingu atveju miegotų.KKP 42.3

Dažnai šie faktai pasikartoja Dievo pasiuntinių gy-venime! Kai kilnusis ir iškalbingasis Steponas teismo tarybai sukursčius buvo užmuštas akmenimis, Evangelijos darbas nesužlugo. Stepono veidas, spindintis dangaus šviesa, ir dieviškasis gailestingumas, ištartas priešmirtine malda, buvo tarsi aštri strėlė, įtikinusi ten stovėjusius fanatikus teismo tarybos vyresniuosius, o Saulių, persekiotoją fariziejų, padarė rinktiniu įrankiu, kuris nešė Kristaus vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. (žr. Apaštalų darbų 9, 15) Praėjus ilgam laikui, įkalintas Romoje apaštalas Paulius rašė: „Kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniaudami..., ne iš gryno nusistatymo, bet iš savanaudiškumo, tardamiesi pasunkinsią mano pančius... visokiais būdais, dėl akių ar iš tiesų, yra skelbiamas Kristus.” (Filipiečiams 1,15-18) Įkalinus apaštalą Paulių Evangelija toliau plito, širdys atsigręždavo į Kristų net pačiuose ciesoriaus rūmuose. Nors šėtonas stengėsi sunaikinti nenykstančią Dievo Žodžio sėklą, kuri „išlieka per amžius” (1 Petro 1,23.25), bet ji buvo pasėta žmonių širdyse. Kai Dievo vaikai yra niekinami ir persekiojami, Kristaus vardas išaukštinamas, o žmonės išgelbėjami.KKP 43.1

Gausus atlygis danguje laukia tų, kurie niekinami ir persekiojami liudija Kristų. Žmonės ieško žemiškųjų gėrybių, bet Jėzus nurodo jiems dangiškąjį atlygį. Jis tai žada ne tik būsimajame gyvenime, bet jau čia, žemėje. Viešpats pasirodė Abraomui ir pasakė: „...Aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis.” (Pradžios 15, 1) Toks atlygis laukia visų Kristaus sekėjų. Pažinti Jehovą, Emanuelį, „kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai, kuriame gyvena visa dievystės pilnatvė” (Kolosiečiams 2, 3. 9), kartu su Juo užjausti, atverti Jam savo širdį ir leisti gyventi joje, panašėti į Jį, jausti Jo meilę ir galybę, turėti nesuvokiamus Kristaus turtus, vis geriau suprasti, „koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės” (Efeziečiams 3, 8. 19) - „toks yra Viešpaties tarnų paveldas, ir Mano rankoje - jų pergalė.” (Izaijo 54,17)KKP 44.1

Toks džiaugsmas pripildė apaštalo Pauliaus ir jo bendradarbio Silo širdis, kai vidurnaktį Filipų pože-miniame kalėjime jie meldėsi ir giedojo Dievui garbės himną. Kristus buvo šalia jų, ir Jo Artumo šviesa nušvietė tamsą aukštybių rūmų šlove. Būdamas Romoje ir matydamas, kaip plinta Evangelija, apaštalas Paulius, nepaisydamas savo pančių, rašė: „...džiaugiuosi! Bet aš ir toliau džiaugsiuosi.” (Filipiečiams 1, 18) Persekiojamai Filipų bendruomenei aidu atsikartoja ant kalno Kristaus pasakyti žodžiai: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!” (Filipiečiams 4, 4)KKP 44.2

*****