„„Išvis neprisiekinėkite...” (Mato 5, 34)

Kristus iškart paaiškina šį reikalavimą: „Išvis ne-prisiekinėkite nei dangumi, nes jis - Dievo sostas, nei žeme, nes ji - Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji - didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.” (Mato 5,34-36) Viskas nužengia nuo Dievo. Viską, ką mes turime, gavome iš Dievo, už viską buvo sumokėta Kristaus krauju. Viskas, ką turime, turi kryžiaus atspaudą ir nupirkta krauju, kuris brangesnis už viską, nes tai Dievo gyvybė. Norėdami patvirtinti savo žodį, neturime nuosavybės, kurią galėtume užstatyti.KKP 74.2

žydai gerai žinojo trečiąjį įsakymą, kuris draudžia piktnaudžiauti Dievo vardu, tačiau manė, kad gali ne-varžomai prisiekinėti kuo kitu. Tuo metu prisiekinėti buvo įprasta. Dievas per Mozę uždraudė prisiekinėti neteisingai, tačiau žydai, norėdami išvengti įsipareigojimo, turėjo daugybę priemonių nesilaikyti priesaikos. Jų negąsdino netgi šventvagystė, jie nevengė laužyti priesaikos, jei pasisekdavo ką nors nuslėpti ar apeiti Įstatymą.KKP 75.1

Jėzus pasmerkė jų elgesį. Jis teigė, kad įprotis prisie-kinėti laužo Dievo įsakymą. Tačiau Išgelbėtojas neuž-draudė prisiekti teisme, kur Dievas iškilmingai kviečiamas būti Liudytoju, kad tai, kas bus pasakyta, yra tiesa. Pats Jėzus savo teisme prieš teismo tarybą neatsisakė liudyti prisaikdintas. Vyriausiasis kunigas tarė: „Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu Mesijas, Dievo Sūnus?!” Jėzus atsakė: „Tu pasakei.” (Mato 26, 63-64) Jei manytume, kad Kristus Kalno pamoksle pasmerkė priesaiką teisme, tai savo teisme būtų papriekaištavęs vyriausiajam kunigui ir savo sekėjų labui tai būtų patvirtinęs.KKP 75.2

Daugelis nebijo apgaudinėti artimo, nors buvo mokomi ir Dievo Dvasia įteigė, kad negalima meluoti Kūrėjui. Priesaika priversdavo juos pajusti, kad liudija ne vien prieš žmones, bet ir prieš Dievą. Jei liudys neteisingai, Tas, kuris skaito žmonių širdis, žino visą tiesą. Taigi bijodami Dievo bausmės už šią nuodėmę, jie vengdavo apgaudinėti.KKP 75.3

Jeigu kas nors ir gali atvirai liudyti prisiekdamas, tai krikščionis. Jis gyvena nuolat jausdamas Dievo Artumą ir žino, kad visos mintys Viešpačiui žinomos. Kai reikalaujama prisiekti teisme, jis teisėtai kreipiasi į Dievą kaip Liudytoją, kad sako vien tiesą.KKP 76.1

Toliau Jėzus pateikia argumentų, kurie padaro prie-saiką nereikalinga. Jis mokė, kad visų mūsų pokalbių taisyklė turi būti tiesa: „Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.” (Mato 5, 37) KKP 76.2

Šie žodžiai pasmerkia visus nereikšmingus posakius ir įterptinius žodžius, kurie ribojasi su šventvagyste. Jie pasmerkia apgaulingus pagyrimus, tiesos vengimą, meilikaujančius posakius, perdėjimus ir iškraipymus, kurie dažni visuomenėje ir verslo pasaulyje. Jie moko, kad nė vienas žmogus, kuris stengiasi pasirodyti esąs tuo, kuo jis iš tikrųjų nėra, kurio žodžiai slepia tikruosius jausmus, negali būti vadinamas sąžiningu.KKP 76.3

Jei būtų kreipiamas dėmesys į šiuos Kristaus žodžius, tai nebūtų išsakoma neigiama nuomonė ir piktos kritikos žodžiai, nes niekas negali būti tikras, kad sako tiesą, kai komentuoja kito poelgius ir motyvus. Juk dažnai išdidumas, pykčio prasiveržimas ir asmeninė neapykanta užgožia tikrovę! Žvilgsnis, žodis, net balso intonacija gali padidinti melą. Be to, faktai gali būti perteikiami taip, kad sudarytų klaidingą įspūdį. O kas viršaus tiesos, tai iš piktojo.KKP 76.4

Viskas, ką daro krikščionys, turėtų būti skaidru kaip saulės šviesa. Tiesa yra iš Dievo, o apgaulė visomis savo nesuskaičiuojamomis formomis kyla iš šėtono. Kas bent šiek tiek nukrypsta nuo tiesaus kelio, pasiduoda piktojo galiai. Tačiau nelengva pasakyti tiesą. Negalime pasakyti tiesos, jei jos nežinome. Dažnai išankstinė nuomonė, šališkumas, informacijos trūkumas ir klaidingas vertinimas neleidžia teisingai suprasti reikalą. Negalime sakyti tiesos, jei mūsų mintims nevadovauja Tas, kuris yra Tiesa.KKP 77.1

Per apaštalą Paulių Kristus mums liepia: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni... Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams.” (žr. Kolosiečiams 4, 6; Efeziečiams 4, 29) Atsižvelgdami į šiuos Šventojo Rašto teiginius, matome, kad Kristus Kalno pamokslu smerkia juokavimą, menkaverčius žodžius ir netyrus pokalbius. Jis reikalauja, kad mūsų žodžiai būtų ne tik teisingi, bet ir tyri.KKP 77.2

Tie, kurie klauso Kristaus, „neprisidės prie nevaisingų tamsos darbų.” (Efeziečiams 5, 11 ) Ir savo kalba, ir gyvenimu jie bus paprasti, sąžiningi ir teisingi, nes ruošiasi bendrauti su šventaisiais, kurių „lūpose nerasta melo.” (Apreiškimo 14, 5)KKP 77.3

*****

„Nesipriešinkpiktam [žmogui], 6et jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsukjam ir kitą.” (Mato 5, 39)KKP 78.1

Žydus dažnai piktindavo romėnų karių elgesys. Kariuomenės dalys buvo išdėstytos įvairiose Judėjos ir Galilėjos vietose, jų buvimas primindavo žmonėms apie jų tautos nuosmukį. Su širdgėla jie klausydavosi garsių trimitų garsų, matydavo karius, besirikiuojančius po savo vėliava ir atiduodančius pagarbą Romos galiai. žmonių ir kareivių susidūrimai buvo dažni ir skatino tautos neapykantą. Dažnai koks nors romėnų pareigūnas, lydimas kareivių, vykdavo iš vienos vietos į kitą ir, pamatęs laukuose dirbančius žydų valstiečius, priversdavo juos užnešti į kalną nešulius ar atlikti kokį nors kitą darbą. Tai atitiko Romos įstatymus ir romėnų papročius. Jeigu žmogus bandydavo atsisakyti, susilaukdavo pasityčiojimų ir žiaurumo. Kiekvieną dieną žmonių širdyse augo noras nusimesti Romos jungą. Ypač maištinga dvasia pasižymėjo narsūs Galilėjos žmonės. Pasienio mieste Kafarnaume buvo Romos kariuomenės buveinė. Klausydami Jėzaus pamo-kymų, žmonės pamatė Romos kareivius. Jo klausytojai skausmingai prisiminė Izraelio pažeminimą. žmonės nekantriai žiūrėjo į Kristų tikėdamiesi, kad Jis yra Tas, kuris turi pažeminti Romos išdidumą.KKP 78.2

Jėzus liūdnai žvelgė į žmonių veidus. Jis pastebėjo juose keršto, palikusio blogio atspaudą, dvasią ir suprato, kaip stipriai šie žmonės trokšta jėgos, kuri sutriuškintų engėjus. Jis liūdnai pasakė jiems: „Nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.”KKP 79.1

Šie žodžiai buvo tik Senojo Testamento mokymo pakartojimas. Iš tikrųjų per Mozę duotame Įstatyme buvo sąvoka: „Akis už akį, dantis už dantį” (Kunigų 24, 20 ), tačiau tai buvo civilinis įstatymas. Niekas nebuvo išteisinamas keršydamas pats, nes Viešpats buvo pasakęs: „Nesakyk: ‘Aš atlyginsiu už pikta!’ Pasitikėk Viešpačiu, ir Jis tau padės... Nesakyk: ‘Jam darysiu, ką jis man darė. Atmokėsiu tam žmogui už jo darbus!..’ Nesidžiauk, kai krinta tavo priešas... Jei tavo priešas alkanas, pavalgydink jį duona; jei ištroškęs, pagirdyk vandeniu.” (Patarlių 20, 22; 24, 29. 17; 25, 21 )KKP 79.2

Visą gyvenimą žemėje Jėzus laikėsi šio principo. Mūsų Išgelbėtojas paliko savo namus danguje, kad atneštų gyvybės duoną priešams. Nors nuo lopšio iki kapo Jis buvo šmeižiamas ir persekiojamas, bet atsakė į tai tik atlaidžia meile. Per pranašą Izaiją Jis sakė: „Atsukau nugarą Mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems Man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido... Nors buvo žiauriai kankinamas, Jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip Jis nepratarė nė žodžio.” (Izaijo 50, 6; 53, 7 ) Nuo Golgotos kryžiaus per amžius sklinda Jo malda už žudikus ir viltingi žodžiai mirštančiam plėšikui.KKP 79.3

Tėvo Artumas supo Kristų ir Jam atsitiko vien tai, ką leido Begalinė Meilė, kad pasaulis būtų palaimintas. Dievo Artumas buvo Jo padrąsinimo šaltinis. Tai turi drąsinti ir mus. Tas, kuris yra kupinas Kristaus Dvasios, gyvena Kristuje. Mums skirtas smūgis krinta ant Išgelbėtojo, kuris supa mus savo Artumu. Visa, ką mes gauname, gauname iš Kristaus. Mums netenka priešintis piktam, nes Kristus yra mūsų apsauga. Niekas negali paliesti mūsų be Viešpaties leidimo, o viskas, kam leidžiama nutikti mūsų gyvenime, „išeina į gera mylintiems Dievą.” (Romiečiams 8, 28)KKP 80.1

„Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marš-kinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.” (Mato 5, 40-41)KKP 80.2

Jėzus mokė savo mokinius, kad, užuot priešinęsi vyresnybės reikalavimams, jie darytų daugiau nei rei-kalaujama. Bet kuriuo atveju reikia vykdyti savo pareigas ir daryti net daugiau nei liepia valstybės įstatymas. Per Mozę duotas Įstatymas reikalavo švelnaus dėmesio varguoliams. Jei neturtingas žmogus duodavo savo drabužį kaip užstatą, skolintojui nebuvo leidžiama eiti į jo namus, o liepiama laukti lauke, kol bus atneštas užstatas. Nepaisant aplinkybių, užstatą reikėjo grąžinti savininkui iki saulės laidos (žr. Pakartoto Įstatymo 24, 10-13). Kristaus laikais šių gailestingų taisyklių buvo mažai paisoma, bet Jėzus mokė savo mokinius paklusti teismo nuosprendžiui, nors jis reikalautų daugiau nei Mozės Įstatymas. Net jei jis reikalautų dalies drabužių, jie turėjo paklusti. Jie turėjo atiduoti skolintojui tai, ko jis reikalauja net tuo atveju, jei reikalaujama daugiau nei nustatė teismas. „Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą”, - sakė Jis. O jei pasiuntiniai reikalautų nueiti su jais mylią, reikia eiti dvi.KKP 80.3

Jėzus pridūrė: „Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.” (Mato 5, 42) Tokia pati pamoka buvo duota ir per Mozę: „...nebūk kietaširdis ar šykštus beturčiui artimui. Verčiau ištiesk ranką ir noriai jam skolink, ko tik jis stokoja.” (Pakartoto Įstatymo 15, 7-8) Šita Šventojo Rašto vieta paaiškina Išgelbėtojo žodžių reikšmę. Kristus nemoko mūsų duoti bet kam, kas tik prašo. Jis sako: „Bet tu turi jį remti ir jam skolinti, ko tik jam reikia.” Mes turime ne tik skolinti, bet ir dovanoti, nieko nesitikėdami (žr. Luko 6, 35).KKP 81.1

Kas dovanos su išmalda save,KKP 81.2

Maitins net tris: save, išalkusį kaimyną ir Mane.KKP 81.3

*****