„„Jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirskją ir mesk šalin” (Mato 5, 30)

Norėdamas sustabdyti gangreną, kad liga nesukeltų mirties, kiekvienas sutiks nukirsti net dešinę ranką. Juo labiau žmogus turėtų atsisakyti to, kas stato į pavojų sielą.KKP 69.2

Evangelijos dėka puolę ir šėtono pavergti žmonės turi būti išgelbėti, kad taptų šlovingos Dievo sūnų laisvės dalininkais. Dievo tikslas išvaduoti ne tik iš kančių, kurios yra neišvengiama nuodėmės pasekmė, bet ir iš pačios nuodėmės vergijos. Sugedusi ir morališkai smukusi siela turi būti išvalyta, atnaujinta, kad Viešpaties, mūsų Dievo, malonė būtų su ja, kad ji taptų panaši į Jo Sūnaus pavidalą. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.” (žr. Psalmė 90,17; Romiečiams 8, 29; 1 Korintiečiams 2, 9) Tik amžinybė atskleis garbingo paveldo turtą, kurį gali paveldėti atnaujintas pagal Dievo paveikslą žmogus.KKP 69.3

Kad galėtume pasiekti šį aukštą idealą, reikia paaukoti viską, kas priverčia sielą suklupti. Nuodėmė laiko mus savo gniaužtuose tik dėl valios stokos. Valios pašventimas Dievui pavaizduotas kaip akies išplėšimas ir rankos nukirtimas. Dažnai mums atrodo, jog atsiduoti Dievo valiai reiškia sutikti gyventi sužalotam ar luošam. Tačiau Kristus sako, kad geriau sužaloti, suluošinti ir numarinti savąjį „aš”, jei tik taip galima įgyti amžinąjį gyvenimą. Tai, kas mums atrodo kaip nelaimė, yra durys į didžiausią palaimą.KKP 70.1

Dievas yra gyvybės šaltinis. Mes galime gerti šio šaltinio vandenį, jei bendraujame su Dievu. Atsiskyrę nuo Dievo, kurį laiką tik egzistuosime, nes tai jau nebus tikrasis gyvenimas. „Bet našlė malonumų ieškotoja, dar gyva būdama, jau yra mirusi.” (1 Timotiejui 5, 6) Tik atsidavę Dievo valiai galime gauti iš Jo gyvybę. Pasak Jėzaus, tik gavę iš Jo gyvybės jėgą, galime nugalėti Jo nurodytas slaptąsias nuodėmes. Jūs galite palaidoti jas savo širdyje ir paslėpti nuo žmonių akių, tačiau kaip galėsite ištverti Dievo akivaizdoje?KKP 70.2

Jei laikotės įsikibę savojo „aš”, atsisakote atsiduoti Dievo valiai, tai pasirenkate mirtį. Nuodėmei, kad ir kur ji pasireikštų, Dievas yra ryjanti ugnis. Jei pasirenkate nuodėmę ir nesutinkate skirtis su ja, tai nuodėmę ryjanti ugnis sunaikins ir jus...KKP 70.3

Atsidavę Dievui turime pasiaukoti, tačiau aukojame niekingus dalykus kilnių dalykų labui, žemiškus - dvasiškų, mirtingus - amžinųjų. Viešpats nesiekia palaužti mūsų valią, nes be valios pastangų negalėsime įvykdyti tai, ko Jis nori. Savo valią turime pavesti Jam, kad galėtume tarnauti tyriems ir kilniems tikslams, kad tarp mūsų ir Dievo būtų visiškas tarpusavio supratimas, kad galėtume skleisti Jo meilės ir galybės žinią. Kad ir koks sunkus ir skausmingas šis atsidavimas atrodo užgaidžiai bei savanaudiškai širdžiai, tačiau, pasak Jėzaus, taip tau bus geriau.KKP 71.1

Tik tada, kai luošas ir bejėgis Jokūbas prigludo prie Sandoros Angelo krūtinės, jis pasijuto nugalėtojas. Jokūbas nugalėjo tikėjimu ir gavo Kovotojo su Dievu (Izraelio) vardą. Tada ginkluotas Ezavo būrys buvo nuramintas prieš šlubuojantį Jokūbą (žr. Pradžios 32, 31 ), o vėliau karališkosios giminės įpėdinis, išdidusis faraonas nusilenkė prašydamas jo palaiminimo. Taip ir mūsų išgelbėjimo Vadovas buvo „ištobulintas kentėjimais” (Hebrajams 2, 10); tikėjimo didvyriai „atsigavo iš silpnumo ir tapo galiūnais, privertė bėgti svetimųjų pulkus.” (Hebrajams 11, 34 ) Taip „šlubiai pasiplėš grobio” (Izaijo 33, 23), o „silpniausias iš jų bus kaip Dovydas, o Dovydo namai ...lyg Viešpaties angelas jų priekyje.” (Zacharijo 12, 8 )KKP 71.2

*****