Loading...
Larger font
Smaller font
Copy
Print
Contents

Kristaus Kalno Pamokslas

 - Contents
  • Results
  • Related
  • Featured
No results found for: "".
  • Weighted Relevancy
  • Content Sequence
  • Relevancy
  • Earliest First
  • Latest First
    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents

    „„Jūs — pasaufio šviesa.” (Mato 5,14)

    Mokydamas žmones Jėzus siekė, kad Jo pamokos būtų įdomios ir žadintų klausytojų susidomėjimą, todėl dažnai rėmėsi gamtos pavyzdžiais. Ir dabar žmonės susirinko iš ankstaus ryto. Didinga saulė vis aukščiau ir aukščiau kopė į melsvą dangų. Slėniuose ir siauruose kalnų tarpekliuose nyko paskutinieji šešėliai. Dar matėsi rytinio dangaus grožis. Saulės šviesa užliejo žemę savo puikumu; ramus ežero paviršius atspindėjo auksaspalvius saulės spindulius ir lyg veidrodyje matėsi rausvi ryto debesys. Kiekvienas pumpuras, gėlė ir lapas žibėjo rasos lašeliais. Palaiminta gamta šypsojosi naujai dienai, o paukščiai švelniai čiulbėjo medžiuose. Išgelbėtojas pažvelgė į susirinkusius žmones, į kylančią saulę ir tarė savo mokiniams: „Jūs - pasaulio šviesa.” Kaip saulė pakyla į savo meilės kelionę, išsklaidydama nakties šešėlius ir žadindama pasaulį gyvenimui, taip ir Kristaus sekėjai turi žengti pirmyn, vykdyti savo misiją, skleisti Dangaus šviesą tiems, kuriuos gaubia paklydimų ir nuodėmės tamsa.KKP 47.2

    Ryškioje ryto šviesoje ant aplinkinių kalnų išryškėjo miesteliai ir kaimai, todėl klausytojų akims atsivėrė patrauklus vaizdas. Rodydamas į gyvenvietes, Jėzus pasakė: „Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno.” Ir pridūrė: „Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.” (Mato 5,14-15) Jėzaus žodžių klausėsi daugiausia žvejai ir valstiečiai, kurių vargingos lūšnelės teturėjo vieną kambarį ir tik vienas žiburys švietė namuose. Jėzus pasakė: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.” (Mato 5,16)KKP 48.1

    Jokia kita šviesa niekada neapšvietė ir niekada ne-apšvies puolusio žmogaus, išskyrus tą, kuri sklinda iš Kristaus. Jėzus, Išgelbėtojas, yra vienintelė šviesa, galinti išsklaidyti nuodėmėje paskendusio pasaulio tamsą. Apie Jį parašyta: Jame „buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.” (Jono 1, 4) Tik priėmę Jo gyvybę mokiniai galėjo tapti šviesos nešėjais. Sieloje gyvenantis Kristus, žmonių charakteriuose atsiskleidusi Jo meilė padarys juos pasaulio šviesa.KKP 49.1

    Pati savaime žmonija negali šviesti. Be Kristaus mes esame kaip neuždegta žvakė, kaip nuo saulės užtemdytas mėnulis; mes nepajėgiame skleisti nė vieno ryškaus spindulėlio, kuriuo galėtume išsklaidyti šio pasaulio tamsą. Kai pasisukame į Teisumo Saulę, pradedame bendrauti su Kristumi, visa siela nušvinta nuo dieviškojo Artumo skaistumo.KKP 49.2

    Kristaus sekėjai turi būti ne tik žiburiai, bet ir pasaulio šviesa. Jėzus sako visiems, kurie šaukiasi Jo vardo: „Jūs atsidavėte Man, o Aš pasiunčiau jus į pasaulį kaip savo atstovus. Kaip Tėvas Mane atsiuntė į pasaulį, taip ir Aš jus pasiunčiau į pasaulį.” (žr. Jono 17,18) Kaip Kristus atskleidė pasauliui Tėvą, taip ir mes turime atskleisti pasauliui Kristų. Mūsų Išgelbėtojas yra vienintelis šviesos šaltinis, todėl neužmiršk, krikščioni, kad Jį atskleidžia žmonės. Dievo palaiminimai perteikiami žmonėms tarpininkaujant. Pats Kristus atėjo į pasaulį kaip Žmogaus Sūnus. Kai žmogus susivienija su Dievu, jis gali pasiekti kitų žmonių širdis. Kristaus Bažnyčia, kiekvienas Jėzaus mokinys asmeniškai yra Dangaus skirtas indas, apreiškiantis Dievą žmonėms. Šlovingieji angelai laukia, kada per žmones galės perduoti Dangaus šviesą ir stiprybę žūstantiems. Ar žmogus vykdys jam numatytą darbą? Jei ne, pasaulis negaus pažadėtosios Šventosios Dvasios!..KKP 49.3

    Jėzus neliepė mokiniams: „Stenkitės šviesti”, bet mokė: „Tešviečia jūsų šviesa.” Jei Kristus gyvena širdyje, neįmanoma paslėpti Jo buvimo šviesos. Tariamieji Kristaus sekėjai nėra pasaulio šviesa, nes juos apleido gyvybinga jėga. Jeigu jie neskleidžia šviesos, vadinasi, neturi ryšio su šviesos Šaltiniu.KKP 50.1

    Visais amžiais tikruosiuose Dievo vaikuose „veikianti Kristaus Dvasia” (1 Petro 1, 11) paversdavo juos savo meto žmonių šviesa. Juozapas buvo šviesos nešėjas Egipte. Savo tyrumu, gero linkėjimu ir sūnaus meile jis atstovavo Kristui tarp pagonių. Kai izraelitai keliavo iš Egipto į Pažadėtąją žemę, tarp jų buvę ištikimieji žmonės švietė aplinkinėms tautoms. Jie apreiškė pasauliui Dievą. Danielius ir jo bičiuliai Babilone, Mordechajas Persijoje skleidė ryškius Dangaus šviesos spindulius karaliaus rūmų tamsoje. Kristaus sekėjai taip pat turi būti šviesos nešėjai pakeliui į dangų. Jie turi atskleisti dangiškojo Tėvo gerumą ir gailestingumą pasauliui, kuris skendi tamsoje ir nepažįsta arba klaidingai suvokia Dievą. Matydami gerus Kristaus sekėjų darbus, žmonės pradės šlovinti dangiškąjį Tėvą, nes aiškiai suvoks, kad Visatą valdo Dievas, kuris vertas šlovinimo ir kuriuo reikia sekti. Širdyje švytinti die-viškoji meilė pasireikš gyvenime, kuris bus panašus į Kristaus harmoningą gyvenimą; tokia dieviškoji meilė padės suvokti pasauliui dangiškąją būtį, kad jie galėtų įvertinti jos pranašumą.KKP 50.2

    Taip žmonės pradeda tikėti „meile, kuria Dievas mus myli.” (1 Jono 4, 16) Nuodėmingos ir pagedusios širdys pakeičiamos ir tampa tyros, kad Kristaus „šlovės akivaizdon pastatytų nesuteptas ir džiaugsmingas.” (žr. Judo 1, 24)KKP 51.1

    Išgelbėtojo žodžiai Jūs - pasaulio šviesa nurodo, kad Jis pavedė savo sekėjams pasaulinio masto misiją. Kristaus laikais išdidumas, savanaudiškumas ir išankstinis nusistatymas pastatė tvirtą, aukštą sieną tarp Šventojo Rašto saugotojų ir visų kitų žemės rutulio gyventojų. Tačiau Išgelbėtojas atėjo, kad viską pakeistų. Žodžiai, kuriuos išgirdo žmonės iš Jo lūpų, buvo visiškai nepanašūs į tuos, kuriuos sakė kunigai ar rabinai. Kristus nugriauna tą savimeilės ir išankstinio nusistatymo sieną, kuri skiria tautas, ir moko mylėti visus žmones. Jis iškelia žmones virš siauro savanaudiškumo rato, panaikina visas teritorines ribas ir dirbtinius visuomenės skirtumus. Jėzus nedaro skirtumo tarp artimų ir nepažįstamų, draugų ir priešų. Jis moko mus žiūrėti į kiekvieną vargstantį žmogų kaip į artimą, o į pasaulį - kaip į savo veiklos lauką.KKP 51.2

    Kaip saulės spinduliai pasiekia tolimiausius žemės rutulio kampelius, taip Dievas daro viską, kad Evangelijos šviesa pasiektų kiekvieną širdį žemėje. Jei Kristaus Bažnyčia vykdytų mūsų Viešpaties valią, šviesa pasiektų visus, „tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje.” (Luko 1, 79) Užuot atsiskyrę nuo kitų, vengę atsakomybės ir kryžiaus, Bažnyčios nariai turėtų pasklisti po visas šalis, kad skleistų Kristaus šviesą. Jie turėtų dirbti taip, kaip dirbo Jis, kad gelbėtų žmones, tada ši Karalystės Evangelija greitai pasieks visą pasaulį.KKP 51.3

    Taip turi išsipildyti Dievo ketinimai savo tautai nuo Abraomo, gyvenusio Mesopotamijos lygumose, iki mūsų, gyvenančių šiais laikais. Jis sako: „...tave palaiminsiu..., ir tu būsi palaiminimas.” (Pradžios 12, 2) Kristaus žodžiai, kuriuos perdavė Evangelijos pranašas: „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito” (Izaijo 60, 1), aidu atsikartojo Jėzaus Kalno pamoksle, jie skirti ir mums. Jei tau užtekėjo Viešpaties šlovė, jei tu pamatei grožį To, kuris „išsiskiria iš dešimties tūkstančių... ir visas Jis - malonumas” (Giesmių giesmės 5,10. 16), jei tavo siela pradeda spinduliuoti Jo šlove, tau skirti šie Jo žodžiai. Ar tu stovėjai su Kristumi ant Atsimainymo kalno? Žemai, lygumoje, yra šėtono pavergtos širdys; jos laukia tikėjimo žodžio ir maldos, kuri juos išlaisvintų.KKP 52.1

    Mes turime ne tik mąstyti apie Kristaus šlovę, bet taip pat kalbėti apie Jo didybę. Pranašas Izaijas ne tik matė Kristaus šlovę, bet ir kalbėjo apie Jį. Kai prislėgtas Dovydas dūsavo, jo širdyje įsiliepsnojo ugnis ir jis prabilo (žr. Psalmė 39, 4). Kai jis mąstė apie stebuklingą Dievo meilę, galėjo kalbėti apie tai, ką matė ir jautė. Ar galima tikėjimo akimis pamačius nuostabų Atpirkimo planą, viengimio Dievo Sūnaus šlovę, nekalbėti apie ją? Ar įmanoma nerasti žodžių, kurie išreikštų šlovę ir gyrių Išgelbėtojui? Pamąstykite apie niekada neišsenkančią meilę, kurią parodė Kristus mirdamas ant Golgotos kryžiaus, kad mes nepražūtume, bet turėtume amžinąjį gyvenimą.KKP 52.2

    „Jo šventykloje visi šaukia: ‘Šlovė!’” (Psalmė 29, 9) Iz-raelio psalmininkas garbino Jį pritardamas arfa: „Apie Tavo didybės garbingą spindesį ir apie Tavo nuostabius darbus aš mąstysiu. Žmonės garsins Tavo pagarbią baimę keliančius darbus, o aš skelbsiu Tavo didybę.” (Psalmė 145, 5-6)KKP 53.1

    Golgotos kryžius turi būti aukštai iškeltas, kad būtų matomas visiems žmonėms. Jie turi mąstyti apie jį ir sutelkti į tai savo dėmesį. Tada visas dvasios jėgas at-gaivins dieviškoji galia. Tada visos jėgos bus nukreiptos Viešpaties darbui. Tokie darbininkai skleis pasauliui gyvybingus šviesos spindulius ir apšvies žemę.KKP 53.2

    Kristus su džiaugsmu priima kiekvieną Jam atsi-duodantį žmogų. Jis sujungia žmogiškumą su dieviškumu, kad perduotų pasauliui įsikūnijusios meilės paslaptį. Kalbėkite ir giedokite apie tai, melskitės už tai, visur skelbkite Jo šlovę ir vis eikite pirmyn!KKP 53.3

    Kantriai iškęsti išmėginimai, dėkingai priimti palai-minimai, ištvermingai atlaikyti gundymai, romumas, gerumas, gailestingumas ir niekada neišsenkanti meilė - tai šviesos spinduliai, visiškai priešingi savanaudiškos širdies tamsai, kurioje niekada nešvietė gyvenimo šviesa.KKP 53.4

    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents