Loading...
Larger font
Smaller font
Copy
Print
Contents

Kristaus Kalno Pamokslas

 - Contents
  • Results
  • Related
  • Featured
No results found for: "".
  • Weighted Relevancy
  • Content Sequence
  • Relevancy
  • Earliest First
  • Latest First
    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents

    „„Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!” (Luko 13, 24)

    Vėlyvas keliautojas, skubantis pasiekti miestą prieš nusileidžiant saulei, negalėjo niekur sustoti, kad ir kas žavėtų netoliese. Visas jo dėmesys turėjo būti sutelktas į pagrindinį tikslą - pasiekti miesto vartus. Taip atkakliai siekti gyvenimo tikslo, pasak Jėzaus, turi ir krikščionis. Jis mokė: „Aš atskleidžiau jums charakterio šlovę, tikrąją savo karalystės šlovę. Nors Karalystė nežada žemiškos valdžios, bet ji verta jūsų kilnių troškimų ir pastangų. Aš nekviečiu jūsų kovoti už didžiosios pasaulio imperijos aukščiausiąją valdžią, tačiau nesakau, kad išvis nereikia kovoti ir laimėti pergalių. Aš kviečiu jus stengtis, atkakliai siekti, kad patektumėte į Mano dvasinę karalystę.”KKP 147.3

    Krikščionio gyvenimas yra kova ir žengimas pirmyn. Tačiau pergalė nepasiekiama žmogaus jėgomis, nes kovos laukas yra širdis. Kova, kurią mes turime laimėti, yra sunkiausia žmogaus kova - mes turime pavesti savąjį „aš” Dievo valiai ir atiduoti širdį Jo meilės poveikiui. Mūsų senoji prigimtis, gimusi iš kūno ir kraujo troškimų, negali paveldėti Dievo karalystės. Reikia atsisakyti paveldėtų polinkių ir žalingų įpročių.KKP 148.1

    Nusprendęs įeiti į dvasinę karalystę, žmogus pajus, kad jį žlugdo visos dvasiškai neatnaujintos prigimties ir aistrų jėgos, kurias palaiko tamsos karalystės jėgos. Savanaudiškumas ir išdidumas priešinsis viskam, kas atskleidžia jų nuodėmingumą. Mes negalime patys apvaldyti blogio troškimų ir įpročių, kurie nori mums vadovauti. Mes negalime nugalėti galingo priešo, kuris laiko mus savo vergijoje. Tik Dievas gali padėti pasiekti pergalę. Jis nori, kad mes sutramdytume save, savo norus ir įpročius. Tačiau Jis negali padėti mums, jei mes nesutinkame ir nebendradarbiaujame. Dievo Dvasia veikia žmogaus dvasinius ir fizinius sugebėjimus. Mūsų pastangos turi susivienyti su Dievo galia.KKP 148.2

    Pergalė nepasiekiama be karštos maldos ir nusiže-minimo kiekviename žingsnyje. Prievarta bendradarbiauti su dieviškąja galybe neįmanoma, reikia atsiduoti savanoriškai. Jei Dievo Dvasia verstų jus šimtąkart galingiau, jūs vis vien netaptumėte tikrais krikščionimis, tikrais dangaus tarnais. Šėtono tvirtovė nebūtų nugalėta. Mūsų valia turi veikti kartu su Dievo. Mes patys negalime savo ketinimų, troškimų ir polinkių palenkti Dievo valiai; jei norime, kad mumyse atsirastų tas troškimas, Dievas padarys tai dėl mūsų, net nugalės gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paims nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui ( žr. 2 Korintiečiams 10, 4-5). Tada jūs darbuositės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti! ( žr. Filipiečiams 2,12-13)KKP 149.1

    Tačiau daugelis, kuriuos traukia Kristaus grožis ir dangaus šlovė, pasitraukia, kai supranta sąlygas. Daugelis einančių plačiuoju keliu nėra juo patenkinti. Jie norėtų išsilaisvinti iš nuodėmės vergijos, todėl visomis išgalėmis kovoja su nuodėmingais įpročiais. Jie norėtų eiti siauruoju keliu pro ankštus vartus, tačiau savanaudiški malonumai, meilė pasauliui, išdidumas ir ambicijos pastato tarp jų ir Išgelbėtojo sieną. Norint išsižadėti savęs, savo meilės objektų ir tikslų, reikia aukotis, tuomet daugelis pradeda svyruoti, tampa neryžtingi ir pasuka atgal. Tokie „bandys įeiti, bet neįstengs.” (Luko 13, 24) Jie nori gero, stengiasi, bet neapsisprendžia iki galo. Jie neturi aiškaus tikslo, kurio siektų bet kokia kaina.KKP 149.2

    Vienintelė viltis pasiekti pergalę - sujungti savo ir Dievo valią, kiekvieną akimirką, kiekvieną dieną ben-dradarbiauti su Juo. Negalima įeiti į Dievo karalystę, saugojant savąjį „aš”. Šventumą pasieksime tik išsižadėję savęs ir turėdami Dievo išmonę. Išdidumą ir pernelyg didelį pasitikėjimą savimi reikia nukryžiuoti. Ar mes pasiruošę užmokėti reikalaujamą kainą? Ar norime, kad mūsų valia visiškai atitiktų Dievo valią? Kol to nenorėsime, keičianti Dievo malonė nepasireikš mumyse.KKP 150.1

    Kova, į kurią stojame, yra gera tikėjimo kova. „To dėlei ir vargstu,sakė apaštalas Paulius, - grumdamasis Jo suteikta jėga, galingai veikiančia manyje.” ( Kolosiečiams 1, 29)KKP 150.2

    Kritišku momentu patriarchas Jokūbas nuėjo į nuošalią vietą pasimelsti. Jis nepaprastai troško pakeisti savo charakterį. Kol prašė Dievą pagalbos, jam pasirodė, kad priešas uždėjo ranką ant peties, todėl visą naktį patriarchas kovojo dėl gyvybės. Bet Jokūbo sielos troškimas nepakito, nors gyvybei grėsė pavojus. Kai jo jėgos beveik išseko, Angelas prisilietė prie jo ir parodė dieviškąją galią, tada Jokūbas suprato, su kuo kovojo. Sužeistas ir bejėgis, jis puolė ant Išgelbėtojo krūtinės, prašydamas palaiminimo. Jis nenorėjo nei atsitraukti, nei atsisakyti savo prašymo. Kristus išgirdo šios bejėgės, atgailaujančios sielos šauksmą, nes taip skamba Jo pažadas: „O jei užuovėjos jis pas Mane ieškos? Tesudaro taiką su Manimi! Taip! Tedaro taiką su Manimi!” ( Izaijo 27, 5) Jokūbas prašė ryžtingai: „Paleisiu Tave tik tada, kai mane palaiminsi.” ( Pradžios 32, 27) Šį atkaklumą įkvėpė besigrumiantis su juo Dievas. Jis leido jam laimėti, pakeitė Jokūbo vardą Izraelio vardu ir pasakė: „Nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai.” ( Pradžios 32,29) Tai, ką Jokūbas bergždžiai stengėsi įgyti pats, buvo laimėta išsižadėjus savęs ir tvirtai pasitikint Dievu. „Štai pergalė, nugalinti pasaulį, - mūsų tikėjimas!” ( 1 Jono 5, 4)KKP 150.3

    *****

    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents