13. Reformacija Nyderlanduose Ir Skandinavijoje

Nyderlanduose popiežiaus tironija labai anksti sukėlė ryžtingą pasipriešinimą. 700 metų prieš Liuterį vyriausiąjį Romos kunigą apkaltino du vyskupai, kurie buvo pasiuntiniai Romoje ir perprato tikrąjį „šventojo sosto” veidą: „[Dievas] padarė Bažnyčią - savo sužadėtinę ir karalienę - kilnia ir amžina šeimos rūpintojėle. Jis davė jai kraitį, kuris nei mažėja, nei genda, davė jai amžiną karūną ir skeptrą; [...] visu tuo tu naudojiesi kaip vagis grobiu. Tu išaukštinai save Dievo šventykloje; užuot ganęs avis, tu virtai vilku; [...] Tu norėtum priversti mus tikėti, kad esi vyriausiasis vyskupas, tačiau elgiesi kaip tironas. [...] Tu turėtum būti tarnų tarnas, kaip pats save vadini, bet pasidarei viešpačių viešpats. [...] Tu paniekinai Dievo priesakus. [...] Šventoji Dvasia kuria bažnyčias visoje žemėje. [...] Dievo miestas, kurio piliečiai mes visi esame, apima visą dangų; jis yra didesnis nei šventųjų pranašų miestas pavadintas Babilonu, kuris, pretenduodamas vadintis dieviškuoju miestu, bandė pasiekti dangų ir gyrėsi, kad jo išmintis neišsemiama; ir galiausiai manai, nors ir be jokios priežasties, kad niekada nesi suklydęs ir negali suklysti.” ^{*Brandt Gerard History of the Reformation in and About the Low Countries. — Bk. 1. — P 6.}DK 204.1

Šis protestas aidėjo per kelis amžius. Ankstyvieji mokytojai, kurie išvažinėjo skersai ir išilgai įvairias žemes, buvo žinomi įvairiais vardais, jie dirbo panašiai kaip valdiečių misionieriai ir skleidė visur evangelijos žinią, pagaliau jų mokslas pasiekė Nyderlandus. jų mokymas sparčiai plito. jie eiliuotai išvertė valdiečių Bibliją į danų kalbą. jie teigė, „kad ji yra labai naudinga; joje nėra nieko lengvabūdiško, nėra mitų, nėra niekų, nėra apgaulės, bet yra tik tiesos žodžiai; iš tikrųjų kartais randamas ir kietas riešutas, bet suprasti gėrio ir šventumo esmę ir pajausti jo saldumą visai nesunku.” ^{*Brandt . Min. veik. - Bk. 1. - P14.} Taip rašė senovės tikėjimo draugai Xii amžiuje.DK 205.1

Tada Roma pradėjo persekiojimus. bet, nepaisant kankinimų ir laužų, tikinčiųjų daugėjo, jie atkakliai teigė, kad šventasis raštas yra vienintelis neklystantis tikėjimo autoritetas ir „niekas neturi būti verčiamas tikėti, o turi būti laimėtas pamokslu.” ^{**Martyn. The Life and Times of Luther. — V. 2. — P. 87.}DK 205.2

Liuterio mokymas rado tinkamą dirvą Nyderlanduose, kur atsidavę ir ištikimi žmonės ėmė skelbti evangeliją. iš vienos olandijos provincijos kilo meno šimonsas. išauklėtas kaip Romos katalikas, jis buvo įšventintas į kunigus, bet visiškai nežinojo Biblijos, nes jos neskaitė iš baimės, kad nebūtų apšauktas eretiku. Kai jį apniko abejonės dėl transsubstanciacijos ^{71Transsubstanciacija — tai, anot Romos katalikų bažnyčios mokslo, duonos ir vyno perkeitimas tikruoju Kristaus kūnu ir krauju per mišias, kunigui pasimeldus.}, jis manė, kad tai šėtono gundymas, ir maldomis bei atgaila stengėsi išsilaisvinti, tačiau veltui. Draskomas abejonių, jis stengėsi nutildyti kaltinantį sąžinės balsą, tačiau nesėkmingai. Po kurio laiko jam teko patyrinėti Naująjį Testamentą ir Liuterio raštus, tai paskatino jį priimti reformuotą tikėjimą. Netrukus jis tapo vieno įvykio liudytoju: kaimyniniame kaimelyje buvo nuteistas mirti nukirsdinant vienas žmogus, kuris antrą kartą pasikrikštijo. Tai paskatino šimonsą tyrinėti Šventąjį Raštą, kas sakoma apie kūdikių krikštijimą. Rašte niekur nerado kūdikių krikšto patvirtinimo, bet suprato, kad atgaila ir tikėjimas yra būtina krikšto sąlyga.DK 205.3

Meno šimonsas pasitraukė iš Romos bažnyčios ir paaukojo savo gyvenimą, kad galėtų mokyti tų tiesų, kurias suprato. Tiek Vokietijoje, tiek Nyderlanduose atsirado nemaža fanatikų, skelbiančių absurdiškas ir maištingas pažiūras, skatinančias pažeidinėti tvarką ir padorumą, kurstančias prievartą ir sukilimą. Meno simonsas matė siaubingas pasekmes, kurias tokie judėjimai neišvengiamai sukels, todėl iš visų jėgų priešinosi klaidingiems mokymams ir laukinėms fanatikų idėjoms. Vis dėlto šie fanatikai suklaidino daugelį žmonių, nors kai kurie vėliau atsisakė pražūtingų pažiūrų. Taip pat buvo likę dar daug pirmųjų krikščionių sekėjų - valdiečių mokymo vaisių. Tarp šių žmonių Meno Simonsas darbavosi labai uoliai ir sėkmingai.DK 205.4

Dvidešimt penkerius metus jis keliavo kartu su žmona ir vaikais, patirdamas didelius vargus ir pavojus, neretai rizikuodamas gyvybe. Jis perkirto Nyderlandus ir šiaurinę Vokietiją. Savo žinias jis perduodavo paprastiems žmonėms, ir darė jiems stiprią įtaką. Iš prigimties iškalbingas, nors ir turintis ribotą išsilavinimą, Simonsas buvo nesudrumsčiamai harmoninga asmenybė: pasižymėjo nuolankia dvasia ir švelniomis manieromis, buvo nuoširdus ir pamaldus, savo gyvenimu iliustravo tas tiesas, kurių mokė, todėl užsitarnavo žmonių pasitikėjimą. Jo sekėjai buvo blaškomi ir engiami. Jie daug kentėjo, nes buvo painiojami su fanatikais iš Miunsterio. Tačiau Meno Simonso pastangų dėka daugelis žmonių atsivertė.DK 206.1

Niekur kitur Reformacijos idėjos nebuvo taip noriai priimamos kaip Nyderlanduose. Tačiau vargu ar kitose šalyse jų besilaikantieji buvo taip žiauriai persekiojami. Vokietijoje Karlas V siekė sunaikinti Reformaciją, jis mielai būtų pasiuntęs jos sekėjus ant laužo, bet kunigaikščiai pasipriešino jo valiai. Nyderlanduose jo galia buvo didesnė, todėl įsakai dėl persekiojimų sekė vienas kitą. Skaityti Bibliją, klausytis jos skaitymo ar aiškinimo ir netgi kalbėti apie ją, reiškė užsitraukti mirties ant laužo nuosprendį. Už tai, kad buvo meldžiamasi Dievui vienumoje, už atsisakymą garbinti paveikslus, ar už giesmių giedojimą taip pat buvo baudžiama mirtimi. Netgi tie, kurie prisipažindavo klydę, būdavo nuteisiami: vyrai mirdavo nuo kalavijo, moterys būdavo gyvos palaidojamos. Valdant Karoliui V ir Pilypui II žuvo tūkstančiai tikinčiųjų.DK 206.2

Kartą visa šeima buvo atvesta pas inkvizitorių, ją apkaltino tuo, kad nelanko mišių ir garbina Dievą namuose. Kai buvo paklaustas, kaip jie meldžiasi vieni, jauniausiasis sūnus atsakė: „mes klaupiamės ant kelių ir prašome, kad Dievas apšviestų mūsų mintis ir atleistų mūsų nuodėmes; mes meldžiamės už mūsų valdovą, kad jo valdymas klestėtų, o jo gyvenimas būtų laimingas; mes meldžiamės už mūsų teisėjus, kad Dievas juos apsaugotų.” ^{*Wylie J. A. The History of Protestantism. — Bk. 18, — Ch. 6} DK 207.1

Keli teisėjai buvo sujaudinti tokių žodžių, tačiau tėvas ir vyriausias sūnus vis tiek buvo pasmerkti sudeginti.DK 207.2

juo žiauresni buvo persekiojimai, tuo labiau augo kankinių tikėjimas. ne tik vyrai, bet ir gležnos moterys bei merginos rodė nepalaužiamą drąsą. „Žmonos stodavo šalia vyrų laužų ir, kai jie kentėdavo liepsnose, jos šnabždėdavo paguodos žodžius arba giedodavo giesmes, kad padrąsintų.” „merginos, kurias gyvas užkasdavo, guldavo į kapą tarsi nakties miegui savo miegamuosiuose, o į ešafotą pakildavo pasipuošusios taip, tarsi eitų į savo vestuves.” ^{**Ten pat.} DK 207.3

Kaip ir pagonių laikais, kai buvo siekiama sunaikinti evangeliją, krikščionių kraujas buvo sėkla. ^{***Plg. Tertullian. Apologeticum 50.} persekiojimai pasitarnavo tuo, kad padidino tiesos liudytojų gretas. metai po metų valdovas, iki beprotybės žeidžiamas nenugalimo žmonių ryžto, veltui tęsė savo žiaurų darbą. Valdant kilniajam Vilhelmui oraniečiui, revoliucija pagaliau suteikė olandijai teisę laisvai garbinti Dievą.DK 207.4

pjemonto kalnuose, prancūzijos lygumose, olandijos pakrantėse evangelijos pažanga buvo pažymėta jos išpažintojų krauju. o šiaurės šalyse ji buvo sutikta taikiai. studentai grįždami namo iš Vitenbergo, parsivežė reformuotą tikėjimą į skandinaviją. Liuterio raštai taip pat padėjo plisti šviesai. paprasti, nuoširdūs šiaurės žmonės nusisuko nuo sugadintos, pasipūtusios ir savųjų priesakų besilaikančios Romos. jie sveikino grynas, paprastas ir gyvybe dvelkiančias šventojo rašto tiesas.DK 207.5

Danijos reformatorius Hansas Tausenas buvo valstiečio sūnus. Anksti pasižymėjęs gyvu protu, berniukas troško gauti išsi lavinimą, bet tėvų materialinė padėtis to neleido, todėl jis įstojo į vienuolyną. Čia jo gyvenimo skaistumas, uolumas ir ištikimybė patraukė vienuolyno vyresniojo dėmesį. Sis susidarė įspūdį, kad berniukas turi talentą, kuris kada nors ateityje leis jam tapti geru Bažnyčios tarnu. Buvo nuspręsta suteikti jam išsilavinimą viename Vokietijos arba Nyderlandų universitete. Jaunajam studentui buvo leista pačiam pasirinkti mokyklą, tačiau su išlyga: jis negalės vykti į Vitenbergą. Bažnyčios mokinys, pasak vienuolių, turėjo būti apsaugotas nuo pavojaus užsikrėsti erezija.DK 207.6

Tausenas nuvyko į Kelną, kuris tais laikais, beje, kaip ir dabar, buvo viena iš stipriausių Romos bažnyčios tvirtovių. čia jam greitai nusibodo atgrasus mokytojų misticizmas. Apytikriai tuo pat metu jis susipažino su Liuterio raštais. perskaitęs naujojo mokslo raštus, jis labai panoro asmeniškai susitikti su didžiuoju reformatoriumi. Aišku, taip elgdamasis, Tausenas rizikavo įžeisti savo vienuolyno vyresnįjį ir prarasti jo paramą. Vis dėlto vėliau jis apsisprendė ir netrukus buvo įrašytas į Vitenbergo studentus.DK 208.1

parvykęs į Daniją, jis grįžo į savo vienuolyną. Niekas dar nė neįtarė, kad jis pasidavė liuteronybei; Tausenas neatskleidė savo paslapties, ir, nesukeldamas išankstinio neigiamo draugų nusistatymo, stengėsi nukreipti juos į tyrą tikėjimą ir šventesnį gyvenimą. Jis atversdavo Bibliją ir aiškindavo jos tikrąją prasmę, nurodydamas Kristų, kaip vienintelį nusidėjėlių teisumą ir išgelbėjimo viltį. Vienuolyno vyresnysis, kuris dėjo viltis, kad Tausenas bus narsus Romos bažnyčios gynėjas, labai įniršo, kai sužinojo apie mokinio veiklą. Tuojau pat Tausenas buvo perkeltas iš savojo vienuolyno į kitą, uždarytas į celę ir griežtai prižiūrimas.DK 208.2

jo naujų globotojų siaubui, keletas vienuolių netrukus pareiškė, kad priima protestantų tikėjimą. pro celės grotas tausenas dalijosi su savo bendraminčiais tiesos pažinimu. jei šitų danų vienuolių dvasios tėvai būtų turėję patirties, kaip Bažnyčiai reikia elgtis su eretikais, tauseno balso daugiau niekada niekas nebūtų girdėjęs. tačiau, užuot įkalinę jį kokiame nors požemio kalėjime, jie išvijo jį iš vienuolyno. Dabar priešai buvo bejėgiai. tik ką išėjęs karališkasis įsakas saugojo naujo mokymo skleidėjus. tausenas pradėjo sakyti pamokslus. Bažnyčios buvo jam atvertos, o žmonės grūdosi, kad galėtų jį išgirsti. panašiai ir kiti skleidė Dievo Žodį. naujasis Testamentas, išverstas į danų kalbą, plačiai paplito. popiežininkų pastangos sužlugdyti šią veiklą baigėsi tuo, kad ji dar labiau paplito, ir netrukus Danija paskelbė, kad priima reformuotą tikėjimą.DK 208.3

taip pat ir Švedijoje jauni žmonės, atsigėrę iš Vitenbergo šulinio, parvežė gyvybės vandens savo tautiečiams. Du švedijos Reformacijos pradininkai - Olausas ir Laurencijus Petriai, kalvio iš Erebro sūnūs, mokėsi pas Liuterį ir Melanchtoną. Vėliau jie rūpinosi išmokyti savo tautiečius tų dalykų, kuriuos sužinojo ten būdami. Kaip ir didžiojo reformatoriaus, Olauso užsidegimas ir iškalba sukeldavo žmonių entuziazmą. Tuo tarpu Laurencijus, kaip ir Melanchtonas, turėjo ypač gilių žinių, buvo mąslus ir santūrus. Abu vyrai buvo karštai pamaldūs, giliai išmanė teologiją ir drąsiai skelbė tiesą. Tačiau ir popiežininkai nesnaudė. Katalikų kunigai nuteikdavo prieš reformatorius tamsius ir prietaringus žmones. Olausas petris dažnai buvo minios užpuolamas, o keletą kartų vos išliko gyvas. Šiuos reformatorius mėgo ir globojo karalius.DK 209.1

Romos bažnyčios valdomi žmonės buvo paskendę skurde ir sulinkę nuo priespaudos. Jie neturėjo Šventojo Rašto. Jų religija apsiribojo simboliais ir apeigomis, kurios neteikė protui šviesos. Žmonės ėmė grįžti prie prietarų ir savo stabmeldžių protėvių apeigų. Tauta suskilo į priešiškas grupuotes, kurių amžina kova didino vargą. Karalius pasiryžo reformuoti valstybę ir Bažnyčią, todėl mielai sveikino gabius padėjėjus kovoti su Roma.DK 209.2

Karaliaus ir Švedijos diduomenės akivaizdoje Olausas petris labai išmintingai apgynė reformuoto tikėjimo mokymą ginče su Romos bažnyčios gynėjais. Jis pareiškė, kad Bažnyčios tėvų mokymai yra priimtini tik tada, kai jie dera su Šventuoju Raštu; esminės tikėjimo tiesos yra pateiktos Biblijoje aiškiai ir suprantamai, todėl kiekvienas žmogus gali jas suprasti. Kristus pasakė: „Mano mokslas ne Mano, bet To, kuris yra Mane siuntęs” (Jono 7, 16); o apaštalas paulius pareiškė, kad, jeigu jis imtų skelbti kitokią Evangeliją, negu yra paskelbęs, tebūnie prakeiktas! (žr. Galatams 1, 8) „Kodėl, - klausė reformatorius, - kiti drįsta nustatinėti dogmas savo nuožiūra ir primesti jas kitiems, teigdami, kad jos būtinos išsigelbėti?” ^{*Wylie. Min. veik. — Bk. 10. — Ch. 4.} Jis parodė, kad Bažnyčios nutarimai neturi jokios galios, jeigu prieštarauja Dievo įsakymams, ir paskelbė didįjį protestantizmo principą: „Biblija ir tik biblija” yra tikėjimo ir veiklos matas.DK 209.3

Sis ginčas, nors ir vykęs mažai težinomame mūšio lauke, leidžia pamatyti „žmones, kurie sudarė Reformacijos kariuomenės gretas. Jie nebuvo beraščiai, atskalūnai, triukšmingi ginčininkai - anaiptol - šie žmonės tyrinėjo Dievo Žodį ir gerai žinojo, kaip valdyti ginklus, kuriuos jiems davė Biblija. Pažinimu jie pralenkė savo amžininkus. Kai atkreipiame dėmesį į tokius garsius švietimo centrus, kaip Vitenbergas ir Ciurichas, į tokias ryškias asmenybes, kaip Liuteris ir Melanchtonas, Cvinglis ir Ekolampadijas, galime sulaukti priekaišto, kad jie buvo judėjimo vadai ir natūralu iš jų tikėtis nepaprastų gabumų ir puikių laimėjimų, o sekėjai buvo prastesni nei vadai. Taip, tai tiesa. Tačiau nukreipkime žvilgsnį į mažai žinomus įvykius Švedijoje, į kuklias asmenybes - Olausą ir Laurencijų Petrius - nuo mokytojų į mokinius - ką mes matome?.. Mokslininkus ir teologus, žmones, kurie tiksliai perprato Evangelijos tiesas ir nesunkiai nugalėjo patyrusius ir tituluotus Romos bažnyčios teologus.” ^{**Ten pat.}DK 210.1

Sio ginčo rezultatas buvo toks, kad Švedijos karalius priėmė protestantų tikėjimą, o netrukus ir riksdagas ^{72Riksdagas — Švedijos parlamentas.} pasekė jo pavyzdžiu. Olausas Petris išvertė Naująjį Testamentą į švedų kalbą ir, atsižvelgdami į karaliaus pageidavimą, abu broliai ėmėsi versti visą Šventąjį Raštą. Taigi pirmą kartą Švedijos žmonės gavo Dievo Žodį gimtąja kalba. Riksdagas nutarė, kad visoje karalystėje dvasininkai aiškintų Raštą, o vaikai mokyklose būtų mokomi skaityti Bibliją.DK 210.2

Pamažu, bet užtikrintai palaiminga Evangelijos šviesa išsklaidė nemokšiškumo ir prietaringumo tamsą. Išlaisvinta iš Romos priespaudos, tauta pasiekė galybę ir didybę, kokios anksčiau niekada neturėjo. Švedija tapo viena iš protestantizmo atramų. Praėjus amžiui, didžiausio pavojaus metu, ši negausi, kadaise silpna valstybė vienintelė Europoje išdrįso ištiesti pagalbos ranką Vokietijai baisiame trisdešimties metų kare. Atrodė, kad visa šiaurės Europa paklius į Romos tironiją. Tačiau Švedijos kariuomenė padėjo Vokietijai sustabdyti popiežijos antplūdį, laimėti pakantumą protestantams - kalvinistams ir liuteronams - ir grąžinti sąžinės laisvę toms šalims, kurios priėmė Reformaciją.DK 210.3

*****