34. Ar Gali Mirusieji Kalbėtis Su Mumis?

Toks šventųjų angelų tarnavimas, koks yra aprašytas Šventajame Rašte, kiekvienam Kristaus sekėjui yra brangiausia ir labiausiai guodžianti tiesa. Tik šį biblijos mokymą supainiojo ir iškraipė populiarioji teologija. mokymas apie prigimtą nemirtingumą, paimtas iš pagoniškosios filosofijos ir didžiojo atkritimo metu įdiegtas krikščionybėje, išstūmė šventajame rašte aiškiai išdėstytą tiesą, kad mirusieji nieko nežino. Daugelis patikėjo, kad „tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą” (Hebrajams 1,14) - tai mirusiųjų sielos. Jie visai nepaisė, ką sako Šventasis Raštas apie dangiškųjų angelų egzistavimą ir jų ryšį su žmogaus likimu, istorija, jo gyvenimu iki mirties.DK 477.1

Mokymas apie sąmoningą žmogaus būseną po mirties, ir ypač įsitikinimas, kad mirusieji grįžta tarnauti gyviesiems, sudarė prielaidas atsirasti šiuolaikiniam spiritizmui. Jeigu mirusiesiems leidžiama būti šalia Dievo ir šventųjų angelų, jeigu jiems prieinamos žinios, viršijančios ankstesnes, kodėl jie negalėtų grįžti į žemę informuoti ir pamokyti gyvųjų? Populiariosios teologijos korifėjai teigia, kad mirusiųjų sielos sklando virš savo artimųjų žemėje, todėl jos gali bendrauti su jais, įspėti juos apie nelaimę ir paguosti skausme. Ar tikintys žmogaus sąmoningumu po mirties gali neigti, kad šlovingosios dvasios neša jiems dieviškąją šviesą? Per šį, vadinamąjį „šventą”, ryšį šėtonas įgyvendina savo tikslus. Nupuolę angelai, vykdantys jo įsakymus, pasirodo žmonėms kaip dvasių pasaulio pasiuntiniai. Vaizduodamas, kad sudaro sąlygas gyviesiems bendrauti su mirusiaisiais, blogio kunigaikštis valdo jų protą.DK 477.2

Jis turi galią parodyti žmonėms mirusių artimųjų vizijas. Klastotė yra tobula. Nuostabiai tiksliai atkuriamas pažįstamas žvilgsnis, žodžiai, balso tonas. Daugelis nusiramina, įsitikinę, kad jų mylimieji džiaugiasi dangaus palaima ir jiems negresia pavojus. Taip jie „pasidavė klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams.“ ^{182Žr. 1 Timotiejui 4, 1.}DK 478.1

Kai žmonės patiki, kad mirusieji iš tikrųjų grįžta bendrauti su jais, šėtonas priverčia, kad pasirodytų tie, kurie nužengė į kapus nepasiruošę mirčiai. Jie tvirtina esą laimingi danguje, skelbia, kad užima ten aukštą padėtį. Taip sklinda mokymas, kad nėra skirtumo tarp teisiųjų ir nusidėjėlių. Kartais pasirodančios vizijos, kurios prisistato atėjusios iš dvasių pasaulio, perduoda žmonėms įspėjimus, kurie vėliau pasitvirtina. Įsigijusios pasitikėjimą, vėliau apgaulingos dvasios pateikia mokymus, kurie pakerta tikėjimą šventuoju Raštu. teigdamos, jog siekia gero savo artimiesiems, jos skatina daryti pačias pavojingiausias klaidas. Kartais išdėstydamos tam tikras tiesas, o kartais išpranašaudamos ateities įvykius, jos suteikia savo pareiškimams patikimumo įspūdį. todėl daugelis besąlygiškai patiki ir pripažįsta jų klaidingus mokymus taip lengvai, tarsi tai būtų pačios švenčiausios Biblijos tiesos. Dievo Įstatymas nustumiamas šalin, malonės Dvasia paniekinama, sandoros kraujas nebelaikomas šventu dalyku. Dvasios neigia Kristaus dieviškumą ir netgi patį Kūrėją laiko sau lygiu. Prisidengęs nauja kauke didysis maištininkas tęsia danguje pradėtą kovą čia, žemėje, jau beveik šešis tūkstančius metų.DK 478.2

Daugelis stengiasi paaiškinti, kad spiritizmo reiškiniai yra ne kas kita, o tik mediumo apsukrumas ir jo rankų vikrumas. TU krai, gudrybės yra pateikiamos kaip tikri atsitikimai, kuriuose veikia antgamtinės jėgos. tačiau stebuklingas beldimas, nuo kurio prasidėjo šiuolaikinis spiritizmas, buvo ne žmogaus gudrybės ar apgavystės, o tiesioginis piktųjų dvasių darbas. tai buvo viena sėkmingiausių sielą pražudančių apgaulių. Daugelis, kurie tiki, kad spiritizmas - tik žmogaus gudrybė, bus įvilioti į pinkles. susidūrę akis į akį su reiškiniais, kurių negalės paaiškinti niekaip kitaip, o tik antgamtinių jėgų veikimu, jie apsigaus, manydami, jog veikia didžioji dieviškoji galia.DK 478.3

šie žmonės praleido šventojo rašto liudijimus apie šėtono ir jo tarnų daromus stebuklus. padedami šėtono faraono burtininkai galėjo mėgdžioti Dievo darbą. apaštalas paulius sako, kad prieš Kristaus antrąjį atėjimą bus panašių šėtoniškosios jėgos pasireiškimų. prieš Viešpaties atėjimą „dėl šėtono įtakos bus įvairūs galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai ir visokios nedoros apgaulės einantiems į pražūtį.” (2 Tesalonikiečiams 2, 9-10) apaštalas jonas, apibūdindamas stebuklingą jėgą, kuri pasireikš paskutinėmis dienomis, skelbia: „jis daro didžius stebuklus, net žmonėms matant nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę. jis klaidina žemės gyventojus ženklais, kuriuos jam leista daryti.” (Apreiškimo 13, 13-14) čia išpranašautos ne tik apgavystės. Žmonės apsigaus stebuklais, kuriuos iš tikrųjų darys, o ne tik apsimes darą šėtono tarnai.DK 479.1

tamsos kunigaikštis visomis proto galiomis nuo amžių slapta vadovauja klaidinimo darbui, naudodamasis proga, jis sumaniai pritaiko gundymus visų luomų žmonėms. Kultūringiems ir gerai išauklėtiems jis pateikia spiritizmą subtilesne ir intelektualesne forma. todėl jam pavyksta įsivilioti į savo pinkles daugelį. apie spiritizmo išmintį apaštalas jokūbas sako: „tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas.” (Jokūbo 3, 15) Žinoma, didysis apgavikas slepia viską, kas galėtų pakenkti jo tikslui. tas, kuris prisiartino prie Kristaus gundymų dykumoje metu kaip spindintis dangiškasis serafas, tas ir žmonėms pasirodo žavingiausiu šviesos angelu. jis apeliuoja į sveiką protą, pasiūlydamas įmantrias temas, jis džiugina fantaziją kerinčiais vaizdais, jis sužadina žmonių jausmus išraiškingais meilės ir geraširdiškumo aprašymais. jis suteikia žmogaus vaizduotei sparnus aukštiems skrydžiams, skatina žmogų taip didžiuotis savo paties išmintimi, jog širdyje šis ima niekinti Ilgaamžį. ši galinga būtybė, sugebėjusi paimti pasaulio atpirkėją į labai aukštą kalną ir pasiūlyti Jam „viso pasaulio karalystes bei jų didybę” (Mato 4, 8) taip gundo žmones, kad suklaidintų visus, kurių nesaugo dieviškoji galia.DK 479.2

Dabar šėtonas apgaudinėja žmones taip pat, kaip apgavo Ievą Edeno sode - meilikaudamas ir pagyrimais sukeldamas norą siekti draudžiamų žinių, sužadindamas savimeilę ir troškimą išaukštinti save. Šios ydos atvedė jį į nuopuolį, būtent šias ydas panaudodamas jis veda žmones į pražūtį. „[...] būsite kaip Dievas, - pareiškia jis, - žinantis, kas gera ir kas pikta.” (Pradžios3, 5) Spiritizmas moko, „kad žmogus iš prigimties yra tobulėjanti būtybė, kad jam skirta tobulėti nuo gimimo netgi iki amžinybės, kad prilygtų Dievybei.” Dar galima pridurti, kad „kiekvienas žmogus teis save, o ne kitą. Nuosprendis bus teisingas, nes tai bus nuosprendis sau [...]. Pats žmogus yra valdovas.” Vienas spiritizmo mokytojas, nubudus „spiritistinei sąmonei”, pasakė: „Visi mano bičiuliai - nepuolę pusdieviai.” Kitas skelbia: „Bet kuri teisinga ir tobula būtybė yra Kristus.”DK 480.1

Taigi vietoj Dievo, vienintelio iš tikrųjų garbintino tobulumo ir teisumo, vietoj tobulo Jo Įstatymo teisumo - tikrojo žmogaus siekio, šėtonas iškėlė klystančią ir nuodėmingą žmogaus prigimtį kaip vienintelį objektą, kuriam reikia lenktis, kaip vienintelę taisyklę, kuria reikia vadovautis priimant sprendimus, kaip vienintelį gero charakterio pavyzdį. Tokie bandymai neveda į priekį, bet stumia atgal.DK 480.2

Dėsnio, apimančio tiek protinę, tiek dvasinę sritį, esmė ta, kad mes keičiamės pagal pavyzdį, kurį stebime. Žmogaus protas pamažu pripranta prie tų dalykų, apie kuriuos jis mąsto. Taip jis sutampa su tuo, ką įprato mylėti ir gerbti. Žmogus niekada negali pakilti aukščiau savosios tyrumo, gerumo ar teisumo sampratos. Jeigu savasis „aš” yra aukščiausias jo idealas, jis niekada nepakils aukščiau, gali tik nusmukti žemyn. Vienintelė Dievo malonė gali išaukštinti žmogų. Paliktas vienas, žmogus neišvengiamai žlugs.DK 480.3

Pataikaujantiems sau, vertinantiems malonumus ir pasiduodantiems gašlumui žmonėms spiritizmas pateikiamas ne tokia subtilia forma, kaip gerai išauklėtiems ir inteligentiškiems. Šiurkščiausiose spiritizmo formose jie atranda tai, kas dera prie jų polinkių. Šėtonas tyrinėja kiekvieną įgimtą žmogaus silpnybę, jis pasižymi nuodėmes, kurias linkęs daryti kiekvienas žmogus, tada sudaro tokias sąlygas, kad žmogus nusidėtų, pats to nenorėdamas. jis gundo žmones nejusti saiko ten, kur Įstatymas yra nubrėžęs ribas. Nesusilaikymas mažina jų fizines, protines ir dorovines jėgas. piktasis sunaikino ir naikina tūkstančius, pataikaudamas jų geismams, sugyvulindamas pačią žmogaus prigimtį. užbaigdamas savo darbą, per dvasias jis skelbia, kad „tikrasis žinojimas iškelia žmogų virš visų įstatymų,” kad „visa, kas egzistuoja, yra gėris,” kad „Dievas nesmerkia,” o „visos padarytos nuodėmės nėra žalingos.” Šitaip žmonės skatinami tikėti, jog jų troškimas - aukščiausias įstatymas, o laisvė - tai savivalė. Kai teigiama, kad žmogus atsakingas tik pats sau, ar verta stebėtis, kad visur keroja blogis ir ištvirkimas? Daugybė žmonių energingai pripažįsta tokius mokymus, kurie leidžia tenkinti neatgimusios širdies norus. Taip paleidžiamos susivaldymo vadelės, jos atiduodamos geismui, protinės ir dvasinės žmogaus jėgos tampa pavaldžios gyvuliškiems instinktams, o šėtonas džiūgaudamas gaudo į savo pinkles tūkstančius nelaimėlių, laikančių save Kristaus sekėjais.DK 480.4

Melagingi spiritizmo tvirtinimai neturėtų nieko apgauti. Dievas pakankamai apšvietė pasaulį savąja šviesa, kad žmonės sugebėtų įžvelgti žabangus. Kaip jau buvo parodyta, mokymas, sudarantis spiritizmo pagrindą, labai prieštarauja paprasčiausiems ir aiškiausiems Šventojo Rašto tvirtinimams. Biblija skelbia, kad mirusieji nebežino nieko, kad jie nieko nebegalvoja, kad jie nedalyvauja tame, kas vyksta žemėje. Jie nieko nežino apie žemėje buvusių jiems brangiausių žmonių džiaugsmus ir sielvartus.DK 481.1

Dar daugiau, Dievas aiškiai uždraudė bet kokį suklastotą bendravimą su mirusiųjų sielomis. Senovės žydų laikais buvo žmonių, kurie taip pat kaip šiandieniniai spiritistai tvirtino, kad jie bendrauja su mirusiaisiais. Bet tokias „artimųjų dvasias” (taip vadinami ateiviai iš kito pasaulio) Biblija skelbia esant demonų dvasiomis. (plg. Skaičių 25, 1—3; Psalmė 106, 28; 1 Korintiečiams 10, 20; Apreiškimo 16, 14) Bet koks bendravimas su artimųjų dvasiomis buvo paskelbtas Dievui pasibjaurėtinu ir iškilmingai uždraustas. Buvo įspėta, kad pažeidėjų laukia mirties bausmė. (žr. Kunigų 19, 31; 20, 27) Netgi pats žodis burtai šiandien tariamas su panieka. Įvairūs pareiškimai, kad žmonės gali bendrauti su piktosiomis dvasiomis, laikomi tamsių viduramžių pasakomis. spiritizmas, kurio šalininkų yra šimtai tūkstančių, netgi milijonai, prasiskverbęs į mokslinius sluoksnius, įsiveržęs į Bažnyčią, užkariavęs įstatymus leidžiančios valdžios ir netgi karalių rūmų palankumą, yra didžiulė apgavystė, tai tas pats atgaivintas, tik prisidengęs nauja kauke, dar senovėje pasmerktas ir uždraustas būrimas.DK 481.2

Jeigu ir nebūtų kitų tikrosios spiritizmo prigimties įrodymų, tai krikščioniui užtektų ir šių; juk spiritistai nedaro skirtumo tarp teisumo ir nuodėmės, tarp kilniausių ir tyriausių Kristaus apaštalų ir labiausiai puolusių šėtono tarnų. Teigdamas, kad patys niekingiausi žmonės yra danguje ir užima ten aukštą padėtį, šėtonas sako pasauliui: „Nesvarbu, koks blogas tu esi, nesvarbu, ar tiki biblija ir Dievu, ar ne. Gyvenk, kaip tau patinka: dangus - tavo namai.” Iš tikrųjų spiritizmo mokytojai skelbia: „Visi, kas daro pikta, yra geri VIEŠPATIES akyse; tokie Jam patinka” ir klausia: „Kur teisingumo Dievas?” (Malachijo 2, 17) Tuo tarpu Dievo Žodis sako: „Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą - piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą.” (Izaijo 5, 20) DK 482.1

Šios klaidinančios dvasios, apsimesdamos apaštalais, prieštarauja tam, ką šie parašė, gyvendami žemėje ir įkvėpti Šventosios Dvasios. Jos neigia dieviškąją Biblijos kilmę, griauna krikščioniškosios vilties pagrindą ir užstoja šviesą, nušviečiančią kelią į dangų. Šėtonas stengiasi priversti pasaulį patikėti, kad Biblija - tik prasimanymas arba mažų mažiausia - knyga pirmykščiams žmonėms, į kurią dabar galima žiūrėti pro pirštus arba numesti šalin kaip pasenusią. Jis siūlo įvairiausius spiritizmo pasireiškimus, kad šie užimtų Dievo Žodžio vietą. Jis kontroliuoja visus spiritizmo seansus, nes tai yra priemonė, kuri priverčia pasaulį patikėti tuo, kuo nori piktasis. Knygą, pagal kurią bus teisiamas šėtonas ir jo parankiniai, jis nustumia į šešėlį - ten, kur pagal jo norus ji turėtų būti. Pasaulio Išgelbėtoją jis prilygina paprastam žmogui. Kaip romėnų sargyba, saugojusi Jėzaus kapą, paskatinta kunigų ir vyresniųjų, išplatino melagingą pranešimą, kad paneigtų Jo prisikėlimą, taip ir tikintys spiritizmo reiškiniais bando įrodyti, kad mūsų Išgelbėtojo gyvenime nebuvo nieko stebuklingo. šitaip stengdamiesi nustumti jėzų į antrąjį planą, jie atkreipia dėmesį į savo stebuklus, skelbdami, kad jie žymiai viršija Kristaus darbus.DK 482.2

tiesa, dabar spiritizmas keičia savo formą ir, prisidengdamas krikščionybės kauke, nuslepia labiausiai nepageidaujamas savybes. tačiau nesibaigiančiuose pasisakymuose, daugelį metų sklindančiuose iš tribūnų ir spaudos puslapių, atsiskleidžia jo tikrasis charakteris. šių mokymų neįmanoma nei paneigti, nei nuslėpti.DK 483.1

Dabartinė spiritizmo forma netoleruotina lygiai taip pat kaip ir ankstesnė. Iš tikrųjų ji netgi žymiai pavojingesnė, nes apgavystės tapo subtilesnės. jeigu anksčiau spiritizmas atmetė Kristų ir bibliją, tai dabar apsimeta, kad „pripažįsta” ir viena, ir kita. tačiau biblija yra aiškinama taip, kad patiktų neatgimusiai širdžiai, o jos didingiausios bei gyvybiškai svarbios tiesos taptų neveiksmingos. meilė, pagrindinė Dievo savybė, sumenkinta iki vargano sentimentalizmo, o gėris ir blogis faktiškai neatskiriami. Dievo teisingumas, Jo požiūris į nuodėmę, Jo šventojo Įstatymo reikalavimai - visa tai išleidžiama iš akių. Žmonės mokomi Dešimt Dievo įsakymų laikyti formaliu dalyku. Malonios, kerinčios pasakos užvaldo žmonių jausmus ir skatina juos nepripažinti Biblijos savo tikėjimo pagrindu. Iš tikrųjų Kristus atmetamas kaip ir anksčiau, tik šėtonas sugebėjo taip apakinti žmones, kad šie nebeįžvelgia apgaulės.DK 483.2

Mažai kas suvokia, kokia apgaulinga spiritizmo jėga ir koks pavojus gresia dėl jo neigiamos įtakos. Daugelis susidomi juo tik iš smalsumo. Jie iš tikrųjų netiki ir pasibaisėtų vien mintimi atsiduoti spiritistų valiai. Bet išdrįsę įžengti į uždraustą teritoriją, jie atsiduria galingojo griovėjo valdžioje. Jis verčia daryti tai, kas patinka jam, nes žmonės tampa bejėgiai priešintis. Kartą paskatinti atiduoti jam savo sąmonę, jie tampa belaisviais ir patys nebegali išsivaduoti iš viliojančių ir kerinčių burtų. Niekas, tik Dievo jėga, atsiųsta kaip atsakas į nuoširdžią, rimtą maldą ir tvirtą tikėjimą, gali išlaisvinti įviliotus į pinkles žmones.DK 483.3

Visi, kurie nuolaidžiauja nuodėmingiems savo charakterio bruožams arba sąmoningai puoselėja žinomą ydą, patys atsiduoda šėtono gundymams ir atsiriboja nuo Dievo bei Jo angelų apsaugos. Kai su naujomis apgavystėmis pasirodo piktasis, jie lieka be apsaugos ir lengvai tampa jo aukomis. Tie, kurie atsiduoda jo valiai, vargu ar supranta, kuo visa tai baigsis. juos nugalėjęs, gundytojas pasinaudos jais, paversdamas savo tarnais, viliojančiais ir žudančiais kitus.DK 483.4

pranašas Izaijas sako: „o jei žmonės jums sakys: ‘Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?’ - be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!” (Izaijo 8, 19-20; kt. vert.: „Jei jums sako: ‘Klauskite mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir būrėjus, kurie jums murma ir šnibžda.’ Argi tauta neturėtų klausti savo Dievo? Argi reikia klausti mirusiųjų gyvųjų reikalais? Kreipkitės į Įstatymą ir apreiškimą. Jeigu jie taip nesako, nėra juose šviesos.”) Jei žmonės įsisąmonintų taip aiškiai Šventajame Rašte išdėstytą tiesą apie žmogaus prigimtį ir mirusiųjų būseną, tai spiritizmo reikalavimuose ir reiškiniuose jie įžvelgtų šėtono darbą, jo jėgą, ženklus ir klaidinančius stebuklus. Deja, užuot atsižadėję priimtinos kūniškai širdžiai laisvės, atsisakę pamėgtų nuodėmių, daugelis užsimerkia, kad nematytų šviesos. Jie eina tiesiai, nepaisydami perspėjimų tol, kol šėtonas apraizgo juos savo pinklėmis, o jie tampa jo aukomis. Už tai, kad atsisakė mylėti tiesą, kuri būtų juos išganiusi, Dievas jiems siunčia galingą paklydimą, idant tikėtų melu. (žr. 2 Tesalonikiečiams 2, 10-11) DK 484.1

Tie, kurie priešinasi spiritizmo mokymams, kovoja ne vien su žmonėmis, bet ir su šėtonu bei jo angelais. Jie grumiasi su kunigaikštystėmis, su tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis. Šėtonas neatiduos nė vienos žemės pėdos, jeigu jo nenustums galingi dangaus pasiuntiniai. Dievo tauta turėtų jį pasitikti tais žodžiais, kuriuos kažkada sakė mūsų Išgelbėtojas: „Parašyta.” Kaip Kristaus dienomis, taip ir dabar šėtonas gali cituoti Šventąjį Raštą. Bet jis iškraipys Dievo Žodžio mokslą, siekdamas pagrįsti savo prasimanymus. Tie, kurie nori išlikti tvirti šiuo pavojingu metu, patys turi suprasti, ką jiems liudija Raštas.DK 484.2

Daugelis susidurs su demonų dvasiomis, apsimetusiomis jų mylimais artimaisiais ar draugais. Tos dvasios skelbs pačias pavojingiausias erezijas. Šios viešnios stengsis sukelti pačius švelniausius mūsų jausmus ir darys stebuklus, kad patvirtintų savo žodžius. mes turime būti pasiruošę atremti jas biblijos tiesa, kad mirusieji nebežino nieko, o pasirodžiusieji - demonų dvasios.DK 484.3

Mūsų laukia išbandymo valanda, „kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai.” (Apreiškimo 3, 10) Visi, kurie tvirtai tikėdami nesiremia Dievo Žodžiu, bus apgauti ir nugalėti. Šėtonas kiek įmanydamas klaidina žmones visokiomis nedoromis apgaulėmis, kad pavergtų juos, o jo apgavysčių nuolat daugėja. Pasiekti tikslą jis gali tik tada, kai žmonės laisva valia atsiduoda jo gundymams. Tie, kurie nuoširdžiai siekia sužinoti tiesą ir „klusnumu tiesai nuskaidrinti savo sielas”, tai yra, daro viską, ką gali, kad pasiruoštų kovai, įsitikins, kad Dievas, kurio vardas „Amen”, yra patikima apsauga. „Kadangi tu laikeisi Mano paliepimo ištverti, tai ir Aš tave apsaugosiu.” (Apreiškimo 3, 10) Tai - Išgelbėtojo pažadas. Jis greičiau siųs visus angelus iš dangaus apsaugoti savo tautą negu leis šėtonui nugalėti nors vieną širdį, kuri Juo pasitiki.DK 485.1

Pranašas Izaijas pasakoja apie baisią apgaulę, su kuria susidurs nusidėjėliai ir kuri skatins juos patikėti, jog jiems negresia Dievo bausmės: „Kadangi sakote: ‘Sandorą sudarėme su mirtimi, sutartį sudarėme su Šeolu; atšniokštęs nuožmusis tvanas mūsų nepasieks, nes mele radome prieglaudą, apgaulėje - slėptuvę.’” (Izaijo 28, 15) Čia apibūdinami tie, kurie visiškai nesigaili dėl savo nuodėmių, bet guodžiasi viltimi, jog nusidėjėliai nebus baudžiami, o visi žmonės, nesvarbu, kokie jie bus, nukeliaus į dangų ir bus kaip Dievo angelai. Tačiau dar labiau užsispyrę yra tie, kurie sudaro sandorą su mirtimi ir sutartį su pragaru, kurie, užuot pripažinę tiesas, Dangaus duotas teisiesiems apsiginti nelaimės dieną, pasirenka šėtono siūlomą melagysčių prieglobstį - apgaulingą spiritizmą.DK 485.2

Tiesiog stebėtina, kokie akli mūsų kartos žmonės - to neįmanoma išreikšti žodžiais. Tūkstančiai atmeta Dievo Žodį kaip nevertą pasitikėjimo, bet aklai pasitiki ir pripažįsta šėtono apgaules. Skeptikai ir šaipūnai kaltina fanatizmu žmones, kovojančius už pranašų ir apaštalų tikėjimą. Jie linksminasi, išjuokdami iškilmingus Šventojo Rašto tvirtinimus apie Kristų, Išgelbėjimo planą ir atpildą tiems, kurie atmeta tiesą. Jie apsimeta, kad jiems labai gaila ribotų, silpnų ir prietaringų žmonių, pripažįstančių Dievo reikalavimus ir paklūstančių jo Įstatymui. jie pasitiki savimi taip tvirtai, tarsi iš tikrųjų būtų sudarę sandorą su mirtimi ir sutartį su pragaru, tarsi būtų pastatę neperžengiamą ir neįveikiamą sieną tarp savęs ir Dievo keršto. Niekas jiems negali įvaryti baimės. jie taip atsidavę suvedžiotojui, taip artimai su juo susijungę ir tiek persisėmę jo dvasios, kad nebeturi nei jėgų, nei noro išsivaduoti iš jo pinklių.DK 485.3

šėtonas ilgai ruošėsi paskutiniam mėginimui apgauti pasaulį. pradžią jo darbui padarė pažadas, kurį jis davė Ievai Edeno sode: „jūs tikrai nemirsite! ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.” (Pradžios 3, 4-5) pamažėle jis ruošė kelią savo apgavysčių viršūnei - spiritizmui - atsirasti. Dar ne visus savo planus jis įgyvendino iki galo, bet padarys tai pačiu paskutiniu metu. Pranašas sako: „Tada aš pamačiau [...] tris netyrąsias dvasias, tartum varles. O tai yra demonų dvasios, darančios ženklus; jos iškeliauja pas viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios Visagalio Dievo dienos kovai.” (Apreiškimo 16, 13-14) Visas pasaulis, išskyrus tuos, kuriuos per tikėjimą Dievo Žodžiu saugos Visagalio jėga, paklius į apgautųjų gretas. Žmonės nuolat grimzta į pražūtingą nerūpestingumą, iš kurio juos pažadins tik išsiliejusi Dievo rūstybė.DK 486.1

Viešpats Dievas sako: „Teisingumas - Mano svambalas, teisumas - Mano gulsčiukas. Nušluos ledų kruša melo prieglaudą, išplaus vandenys slėptuvę. jūsų sandora su mirtimi bus panaikinta, o jūsų sutartis su Šeolu nebeturės galios. Atšniokštęs nuožmusis tvanas jus nuniokos.” (Izaijo 28, 17-18)DK 486.2

*****