42. Kovos Pabaiga

Po tūkstančio metų Kristus vėl sugrįš į žemę. Jį lydės atpirktųjų minios ir angelų palyda. jis leisis apgaubtas nepaprastos šlovės ir įsakys mirusiems nedorėliams keltis, kad šie gautų savo dalią. Jie keliasi iš kapų - didžiulė minia, nesuskaičiuojama kaip jūros smiltys. Koks kontrastas tiems, kurie prisikėlė pirmojo prisikėlimo metu! Teisiuosius puošia amžinoji jaunystė ir grožis. Nedorėliai paženklinti ligos ir mirties pėdsakais.DK 573.1

Šios nepaprastos minios akys nukreiptos į Dievo Sūnų, kad matytų Jo šlovę. Nedorėliai sutartinai sušunka: „Garbė Tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ ^{195 Žr. Luko 13, 35.} Ne meilė Jėzui įkvėpė šiuos žodžius - tiesos jėga paskatino lūpas juos nenoriai ištarti. Kaip nedorėliai nuėjo į kapus, taip ir prisikėlė - jausdami tą patį priešiškumą Kristui ir išlaikę tą pačią maištavimo dvasią. Jiems nebus daugiau malonės laiko, kada jie galėtų ištaisyti praėjusio gyvenimo klaidas. Iš to nebūtų jokios naudos. Jie gyveno laužydami Įstatymą, tai nesuminkštino jų širdžių. Jeigu jiems dar kartą būtų duotas malonės laikas, jie praleistų jį taip pat, kaip ir pirmąjį: nepaisytų Dievo reikalavimų ir maištautų prieš Jį.DK 573.2

Kristus nusileidžia ant Alyvų kalno, iš kur pakilo po prisikėlimo ir kur angelai kartojo Jo pažadą sugrįžti. Pranašas sako: „VIEŠPATS, mano Dievas, ateis drauge su visais savo šventaisiais. Tą dieną Jo kojos stovės ant Alyvų kalno į rytus nuo Jeruzalės. Alyvų kalnas bus [...] perskeltas į dvi dalis labai plačiu slėniu [...]. VIEŠPATS bus Karalius visoje žemėje, tą dieną bus vienas VIEŠPATS ir vienas jo vardas.” (žr. Zacharijo 14, 5. 4. 9) DK 573.3

Naujoji jeruzalė nužengia iš dangaus. spindėdama akinančiu grožiu ji nusileidžia apvalytoje vietoje, pasiruošusioje ją priimti; Kristus su savo tauta ir angelais įžengia į šventąjį Miestą.DK 574.1

Dabar šėtonas ruošiasi paskutiniam galingam mūšiui dėl aukščiausios valdžios. netekęs galios, jis negali tęsti savo pikto darbo. Blogio kunigaikštis atrodo pasigailėtinas ir prislėgtas. Tačiau mirę nedorėliai prikelti, ir jis mato savo pusėje didžiules minias, jis tikisi atsigauti ir nusprendžia nepasiduoti ir tęsti didžiąją kovą. jis išrikiuos visas prarastųjų kariuomenes po savo vėliava ir sieks įgyvendinti savo planus. nedorėliai yra šėtono belaisviai. atmesdami Kristų, jie pripažino maišto vadeivos taisykles. jie pasiruošę priimti jo gundymus ir vykdyti jo įsakymus. Išlaikydamas pirmykštį suktumą, jis neprisipažįsta esąs šėtonas. jis tvirtina esąs kunigaikštis - teisėtas pasaulio valdovas, kurio palikimas buvo neteisėtai atimtas. Apgautiesiems jis pasirodo kaip atpirkėjas, įtikindamas juos, kad jo galia prikėlė juos iš kapų ir jis pasiruošęs išgelbėti juos iš žiauriausios tironijos. Kristui pasišalinus, šėtonas daro stebuklus, kad paremtų šiuos tvirtinimus. silpnuosius jis paverčia stipriais ir visiems įkvepia savo paties dvasią ir energiją. jis siūlosi vesti juos į šventųjų stovyklą ir užimti Dievo miestą. Velniškai džiūgaudamas jis rodo į nesuskaičiuojamą prikeltųjų minią ir skelbia, kad bus jų vadas ir sugebės nugalėti Miestą bei atgauti sostą ir karalystę.DK 574.2

Šioje didžiulėje minioje yra daugybė ilgaamžės giminės, gyvenusios prieš tvaną, atstovų. Tai aukšti, fiziškai stiprūs ir didžiai protingi žmonės, kurie pasidavė puolusių angelų valdžiai ir visus sugebėjimus bei žinias paskyrė išaukštinti save. Tai žmonės, kurių nuostabūs meno kūriniai skatino pasaulį dievinti jų genialumą, tačiau jų žiaurumas ir žalingi išradimai tvirkino žemę ir darkė Dievo atvaizdą savyje, todėl privertė jį nušluoti juos nuo savo kūrinio - žemės - paviršiaus. Čia yra karalių ir karvedžių, užkariavusių daugelį tautų; narsių karžygių, niekada mūšyje nepatyrusių pralaimėjimo; išdidžių ir ambicingų karių, kurių prisiartinimas priversdavo drebėti karalystes. Mirtis nepakeitė šių žmonių. prisikėlus iš kapų, jų mintys toliau tekėjo ta pačia vaga, kurioje buvo sustojusios. Jie dega tuo pačiu troškimu nugalėti, kuris valdė juos iki mirties.DK 574.3

Šėtonas tariasi su savo angelais, o po to - su šiais karaliais, užkariautojais ir galiūnais, jie mato, kad jėga ir karių gausa jų pusėje, todėl pareiškia, kad Mieste esanti kariuomenė yra mažesnė ir gali būti įveikta. Jie planuoja pasisavinti Naujosios Jeruzalės turtus ir šlovę. Visi pradeda ruoštis mūšiui. Sumanūs konstruktoriai kuria kovos priemones. Karo vadai, išgarsėję juos lydėjusia sėkme, suskirsto karingų žmonių minias į kuopas ir divizijas.DK 575.1

Pagaliau duotas įsakymas pulti ir nesuskaičiuojama minia žengia pirmyn - tokia kariuomenė, kokios niekada nebuvo sutelkę užkariautojai žemėje, tokia, kokiai niekada negalėjo prilygti visų amžių jungtinės pajėgos nuo pat karo žemėje pradžios. Šėtonas, galingiausias iš karių, yra priešaky, jo angelai suvienija jėgas paskutiniam mūšiui. Karaliai ir kariai yra jo gurguolėje, o minios seka didelėmis kuopomis. Kiekvienai vadovauja paskirtas vadas. Glaustos rikiuotės sulūžinėjusiu, nelygiu žemės paviršiumi artėja prie Dievo miesto. Jėzui įsakius, Naujosios Jeruzalės vartai uždaromi, o šėtono kariuomenės apsupa Miestą ir ruošiasi pulti.DK 575.2

Dabar Kristaus priešai vėl Jį pamato. Aukštai virš miesto, ant spindinčio aukso pakylos stovi aukštai pakeltas sostas. Jame sėdi Dievo Sūnus, o Jį supa Karalystės pavaldiniai. Jokia kalba neįmanoma apsakyti, jokia plunksna neįmanoma aprašyti Kristaus galybės ir didybės. Amžinojo Tėvo šlovė gaubia Jo Sūnų. Šviesa, kuria Jis spinduliuoja, pripildo Dievo miestą ir liejasi už vartų, visą žemę užtvindydama savo spindėjimu.DK 575.3

Arčiausiai sosto yra tie, kurie kadaise buvo patys uoliausi šėtono šalininkai, bet vos ne vos ištraukti iš ugnies kaip nuodėgulys, jie karštai pasišventę nusekė paskui Išgelbėtoją. Už jų stovi tie, kurie, supami melo ir netikėjimo, tobulino savo krikščioniškąjį charakterį; tie, kurie gerbė Dievo Įstatymą, nors krikščioniškas pasaulis skelbė jį negaliojantį; tie visų amžių milijonai, kurie buvo nukankinti už savo tikėjimą. Už jų - „milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose.” (Apreiškimo 7,9) Jų kova baigėsi, jų pergalė iškovota. jie dalyvavo lenktynėse ir laimėjo apdovanojimą. palmių šakos jų rankose simbolizuoja pergalę, balti drabužiai - nesuteptą Kristaus teisumą, kuris dabar tapo ir jų teisumu.DK 575.4

Atpirktieji užtraukia šlovinimo giesmę, kuri aidi dangaus skliaute: „Išgelbėjimas - iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!” (Apreiškimo 7, 10) Angelų ir serafų balsai prisijungia prie šlovinimo. Kai atpirktieji regi šėtono galią ir pragaištingumą, jie gerai supranta, kad jokia kita jėga - tik Kristus - gali juos paversti nugalėtojais. Visoje šioje spindinčioje minioje nėra nė vieno, išgelbėjimą priskiriančio savo nuopelnams, tarsi jie būtų nugalėję savo jėgomis ir gerumu. Nieko nesakoma apie jų darbus ir kančias, bet kiekvienos giesmės pagrindinė mintis, kiekvieno himno leitmotyvas - šlovė už išgelbėjimą mūsų Dievui ir Avinėliui.DK 576.1

Surinktų žemės ir dangaus gyventojų akivaizdoje karūnuojamas Dievo sūnus. Dabar, apgaubtas didžiausia šlove ir turintis didžiausią galią, karalių Karalius ištaria nuosprendį sukilusiems prieš Jo valdžią ir įvykdo teisingumą, dorai pasielgdamas su tais, kurie laužė Įstatymą ir engė Jo tautą. Dievo pranašas sako: „Paskui aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus.” (Apreiškimo 20, 11-12) DK 576.2

Kai tik bus atverstos knygos su užrašais, Jėzus pažvelgs į nedorėlius, tada jie suvoks kiekvieną padarytą nuodėmę. Jie mato, kur išsuko iš tyrumo ir šventumo kelio, kaip toli išdidumas ir maištavimas nuvedė juos Dievo Įstatymo laužymo keliu. Viliojantys gundymai, kuriuos jie patys skatino nuolaidžiaudami nuodėmei, piktnaudžiavimas palaiminimais, Dievo pasiuntinių niekinimas, atmesti perspėjimai, gailestingumo bangos, sudaužytos jų užsispyrusių, neatgailaujančių širdžių - viskas atrodys parašyta tarsi liepsnojančiomis raidėmis.DK 576.3

Virš sosto atidengiamas kryžius. Lyg panoramoje pasirodo Adomo gundymo ir puolimo į nuodėmę vaizdai bei vėlesni žingsniai, vykdant didįjį Atpirkimo planą. Aiškiai matoma viskas - kuklus Išgelbėtojo gimimas; Jo paprasta ir kupina klusnumo jaunystė; Jo krikštas Jordane, pasninkas ir gundymai dykumoje; Jo vieša tarnystė, atskleidžianti žmonėms pačias brangiausias dangaus palaimas; dienos, pripildytos meilės ir gailestingumo darbų; naktys, praleistos meldžiantis ir budint kalnų vienumoje; sąmokslai prieš Jį iš pavydo, neapykantos ir pykčio, kuriais buvo atsidėkota už Jo geradarystes; baisios, paslaptingos priešmirtinės kančios Getsemanėje, kai Jį užgulė viso pasaulio nuodėmės; Jo išdavimas ir atidavimas į kraugeriškos minios rankas. Baisūs tos siaubingos nakties įvykiai - nesipriešinantis kalinys, kurio atsisakė mylimiausi mokiniai, nuskubėję Jeruzalės gatvėmis, - Dievo Sūnus piktdžiugiškai atvestas pas Aną, kaltinamas vyriausiojo kunigo rūmuose, Piloto teismo salėje, prieš bailųjį ir žiaurųjį Erodą išjuoktas, įžeistas, kankintas ir pasmerktas mirti, - viskas aiškiai pavaizduota.DK 577.1

Ir dabar virpančiai miniai yra atskleisti paskutiniai vaizdai: kantrusis Kankinys, praminantis taką į Golgotą, Dangaus Kunigaikštis, kabantis ant kryžiaus; besityčiojanti prastuomenė ir išpuikę kunigai, besijuokiantys iš Jo priešmirtinių kančių; antgamtiška tamsa; drebanti žemė, perskilusios uolos, atsivėrę kapai - tai paženklino akimirką, kai pasaulio Atpirkėjas atidavė savo gyvybę.DK 577.2

Baisus reginys iškyla tiksliai toks, koks buvo. Šėtonas, jo angelai ir pavaldiniai neturi jėgų nusisukti nuo savo pačių nutapyto paveikslo. Kiekvienas dalyvis prisimena savo darbo dalį. Erodas, išžudęs nekaltus vaikelius Betliejuje, kad galėtų sunaikinti Izraelio karalių; niekinga Erodiada, kurios nusikaltusi siela sutepta Jono Krikštytojo krauju; silpnavalis, prisitaikantis Pilotas; besityčiojantys kareiviai; kunigai ir vadovai ir pametusi galvą minia šaukianti: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ ^{196Žr. Mato 27, 25.} - visi mato, kokia didžiulė yra jų kaltė. Jie veltui stengiasi pasislėpti nuo dieviškosios Jo veido didybės, pranokstančios saulės šlovę. Tuo tarpu atpirktieji sudeda savo vainikus Išgelbėtojui po kojomis sušukdami: „Jis mirė už mane!”DK 577.3

Atpirktųjų minioje yra Kristaus apaštalai: didvyriškas Paulius, ryžtingas petras, mylimas ir mylintis Jonas bei jų ištikimi broliai, o su jais didžiulė minia kankinių. Tuo tarpu kitoje mūrų pusėje liko tai, kas pasibjaurėtina ir nešvanku, tie, kurie juos persekiojo, įkalino ir žudė. ten yra Neronas, ta žiauri ir niekšiška pabaisa, matantis, kaip džiaugiasi ir yra išaukštinti tie, kuriuos jis kadaise kankino ir kurių nepaprastai dideli skausmai teikdavo jam velnišką pasitenkinimą. jo motina taip pat yra ten, kad pamatytų savo pačios darbo vaisius, kad pamatytų, kaip blogi charakterio bruožai persidavė jos sūnui, kaip aistros, kurias ji pati skatino ir ugdė, davė vaisius: nusikaltimus, sukrėtusius pasaulį.DK 578.1

ten liko katalikų kunigai ir prelatai, tvirtinę, kad jie Kristaus pasiuntiniai, tačiau naudoję kankinimo suolus, požeminius kalėjimus ir deginę ant laužo, kad valdytų jo tautos sąžinę. ten yra išdidieji popiežiai, kurie iškėlė save virš Dievo ir leido sau pakeisti Aukščiausiojo Įstatymą. tie netikri Bažnyčios tėvai turi pateikti Dievui ataskaitą, nuo kurios jie mielai norėtų būti atleisti. per daug vėlai jie pamatė, kad Visažinis pavydulingai saugo savo Įstatymą ir jokiu būdu neišteisins kaltojo. Dabar jie sužino, kad Kristus savo interesus tapatina su kenčiančios tautos interesais. jie jaučia jėgą, slypinčią jo žodžiuose: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Man padarėte.” (Mato 25, 40) Visas nedoras pasaulis turi stoti prieš Dievo teismą, kaltinamas dangiškosios vyriausybės išdavimu. jie neturi gynėjo, jiems nėra atleidimo ir jiems skelbiamas amžinosios mirties nuosprendis.DK 578.2

Dabar visiems aišku, kad atpildas už nuodėmę - ne puiki nepriklausomybė ir amžinasis gyvenimas, bet vergija, pražūtis ir mirtis. Nedorėliai mato, ko neteko, nes visą gyvenimą maištavo. jiems buvo siūloma nepalyginti geresnė dalia - amžinoji šlovė, bet jie paniekino ją. O dabar ji atrodo tokia trokštama! „Visa tai, - šaukia prarastoji siela, - aš galėjau turėti. Bet nusprendžiau atitolinti šiuos dalykus nuo savęs. Beprotiškas aklumas! Ramybę, laimę ir garbę aš išmainiau į negandas, gėdą ir nusivylimą!” Visi supranta, kad į dangų jie neįleidžiami teisėtai. Savo gyvenimu jie skelbė: „Mes nenorime, kad Šitas [Jėzus] mus valdytų.“ ^{197Žr. Luko 19, 14.}DK 578.3

Tarsi užburti nedorėliai stebi Dievo Sūnaus karūnavimą. Jo rankose jie mato plokštes su Dievo Įstatymu - įsakus, kuriuos paniekino ir sulaužė. Jie girdi nuostabos, susižavėjimo, džiūgavimo ir šlovinimo šūksnius, išsiveržiančius iš išgelbėtųjų lūpų. Kai melodija nuvilnija iki minių už miesto mūrų, visi vienbalsiai sušunka: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove!” (Apreiškimo 15,3) parklupę jie šlovina gyvybės Kunigaikštį.DK 579.1

Matydamas Kristaus šlovę ir didybę, šėtonas atrodo tarsi paralyžiuotas. tas, kuris kadaise buvo kerubas globėjas, prisimena, kaip jis nupuolė. Spindintis serafas, Aušrinis - toks pasikeitęs, toks smukęs! Jis amžiams pašalintas iš tarybos, kurioje kažkada buvo gerbiamas. Dabar jis mato kitą angelą, stovintį šalia tėvo, apgaubtą Jo šlovės. Jis mato aukštą, didingos laikysenos angelą, kuris uždeda karūną ant Kristaus galvos, ir žino, kad ypatingą to angelo padėtį galėjo užimti pats.DK 579.2

Atmintyje iškyla jo nekaltumo ir tyrumo, ramybės ir pasitenkinimo gimtinė, kurioje gyveno, kol nepradėjo murmėti prieš Dievą ir pavydėti Kristui. Jo kaltinimai, jo maištas, jo apgavystės, stengiantis įsigyti angelų pritarimą ir paramą, jo ypatingas užsispyrimas, nesistengiant atgailauti, kai Dievas dar būtų sutikęs jam atleisti - visa tai aiškiai iškyla prieš akis. Jis apžvelgia savo darbus žemėje ir jų rezultatus - žmogaus priešiškumą artimui, siaubingą griovimą, karalysčių iškilimą ir žlugimą, perversmus, daugybę sukilimų, konfliktų ir revoliucijų. Jis prisimena nuolatines pastangas trukdyti Kristaus darbui ir vis giliau skandinti žmogų nuodėmėje. Jis mato, kad jo pragariški planai nepajėgė sunaikinti tų, kurie pasitikėjo Kristumi. Žvelgdamas į savo karalystę, šėtonas mato darbo padarinius - nesėkmes ir pražūtį. Daugelį jis skatino tikėti, kad Dievo miestas bus lengvai pasiekiamas grobis, bet jis žino, kad tai melas. Didžiajai kovai tęsiantis, jis nuolat buvo nugalėtas ir priverstas pasiduoti. Dabar jis gerai žino Ilgaamžio galybę ir didybę.DK 579.3

Didžiojo maištininko tikslas visada buvo pateisinti save ir įrodyti, kad atsakomybė už sukilimą tenka dieviškajai valdžiai. Kad tai įvykdytų, jis sutelkė visas milžiniško proto jėgas. Jis veikė apgalvotai, apdairiai, sistemingai ir nuostabiai sėkmingai, didžiules minias skatindamas pritarti jo požiūriui į taip ilgai besitęsiančią didžiąją kovą. Tūkstančius metų šis užsislaptinęs vadas vietoj tiesos brukdavo paslėptą melą. Bet dabar atėjo laikas, kai pagaliau sukilimas turi būti numalšintas, o istorija ir šėtono charakteris - atskleisti. Paskutinis mėginimas nuversti nuo sosto Kristų, sunaikinti Jo tautą ir užimti Dievo miestą visiškai demaskuos didįjį suvedžiotoją. Tie, kurie buvo su juo vieningi, mato visišką planų žlugimą. Kristaus sekėjai ir ištikimieji angelai regi visą intrigų prieš Dievą mastą. Jis tampa visos Visatos pasibjaurėjimo objektu.DK 579.4

Šėtonas supranta, kad jo savanoriškas sukilimas padarė jį netinkamą dangui. Visas jėgas jis atidavė kovai su Dievu. Tyrumas, ramybė ir dangaus harmonija būtų jam didžiausia kančia. Dabar nutilo jo kaltinimai prieš Dievo gailestingumą ir teisingumą. Priekaištai, kuriais jis stengėsi apiberti Jehovą, dabar visiškai užgriuvo jį patį. Šėtonas nusilenkia ir pripažįsta, kad nuosprendis teisingas.DK 580.1

„Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš Tave, nes paaiškėjo Tavo teisūs sprendimai.” (Apreiškimo 15, 4) Dabar paaiškėja visi tiesos ir paklydimų klausimai, buvę didelių ginčų priežastimi. Sukilimo pasekmės, dieviškųjų įsakų atmetimo padariniai aiškiai atskleidžiami visoms protingoms būtybėms. Kaip kontrastas dieviškajai valdžiai visai Visatai buvo atskleistas detalus šėtono valdymo planas. Šėtoną teisia jo paties darbai. Dievo išmintis, teisingumas ir gerumas yra visiškai sugrąžinti ir pateisinti. Visi supras, jog didžiojoje kovoje Dievas darė viską, kad pasiektų vieną tikslą - amžinąją gerovę savo tautai ir visiems sukurtiems pasauliams. „Tedėkoja Tau, VIEŠPATIE, visi Tavo kūriniai ir visi Tavo ištikimieji Tave tegarbina.” (Psalmė 145, 10) Nuodėmės istorija per visą amžinybę liudys, kad visų Jo sukurtų būtybių laimė glaudžiai susijusi su Dievo Įstatymu. Turėdama prieš akis visus didžiosios kovos faktus, Visata - tiek ištikimoji jos dalis, tiek sukilusioji - vieningai pareikš: „Teisingi ir tikri Tavieji keliai, tautų Valdove!”DK 580.2

Visatai buvo aiškiai parodyta didžioji Tėvo ir sūnaus auka žmonėms. Atėjo valanda, kai Kristus turi užimti teisėtą padėtį. Jį pašlovins visos kunigaikštystės, valdžios ir kiekvienas vardas. Dėl džiaugsmo, kuris lauktų Jo ateityje, kai Jis galėtų atvesti į šlovę daug sūnų, jis, nepaisydamas gėdos, iškentė kryžių. Nors kančios ir gėda buvo neįsivaizduojamai didelė, tačiau džiaugsmas ir šlovė - dar didesnė. Jis žvelgia į atpirktuosius, atnaujintus pagal Jo paties paveikslą, kurių kiekviena širdis paženklinta Dievo antspaudu, kiekvienas veidas atspindi jų Karaliaus bruožus. Juose Jis mato savo sielos kančių vaisius ir lieka patenkintas. Tada skardžiu balsu, kad Jį išgirstų susirinkusios teisiųjų ir nedorėlių minios, paskelbia: „Žvelkite į Mano kraujo vaisius! Dėl jų Aš kentėjau, dėl jų Aš numiriau, kad jie galėtų gyventi šalia Manęs per amžių amžius.” Ir šlovinimo giesmė kyla iš tos pusės, kur aplink sostą stovi baltai apsirengusieji: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!” (Apreiškimo 5, 12)DK 580.3

Nors šėtonas buvo priverstas pripažinti Dievo teisingumą ir nusilenkti aukščiausiajai Kristaus valdžiai, tačiau jo charakteris išlieka nepasikeitęs. Tarsi galingas srautas vėl išsiveržia maištavimo dvasia. Nepaprastai įsiutęs jis nusprendžia didžiojoje kovoje nepasiduoti. Išmušė paskutinio, žūtbūtinio mūšio prieš dangaus Karalių valanda. Jis puola į savo pavaldinių vidurį ir stengiasi įkvėpti jiems savo įsiūtį ir pakelti juos neatidėliotinam mūšiui. Bet iš visų nesuskaičiuojamų milijonų, kuriuos jis įtraukė į sukilimą, dabar neatsiranda nė vieno, kuris pripažintų jo aukščiausiąją valdžią. Jo viešpatavimui atėjo galas. Nedorėliai neapkenčia Dievo lygiai taip pat, kaip ir šėtonas, bet jie mato, kad jų padėtis beviltiška ir jie negali įveikti Jehovos. Jie įniršta prieš šėtoną bei tuos, kurie buvo jo apgaulės įrankiai ir demonišką įtūžį nukreipia į juos.DK 581.1

Viešpats sako: „Kadangi darai savo širdį lygią Dievo širdžiai, tikėk Manimi, atvesiu prieš tave svetimšalius - pačias žiauriausias tautas. Išsitrauks jie kalavijus iš makščių prieš tavo puikiąją išmintį ir užtemdys tavo spindesį. Nustums tave žemyn į kapą [...]. Per savo plačiąją prekybą tu [...] nusidėjai, todėl varau tave toli nuo Dievo kalno. Ir kerubas išskėstais ir serginčiais sparnais nuvarė tave nuo ugningųjų akmenų. [...] Nubloškiau tave žemėn, padariau iš tavęs reginį, kad karaliai įsidėmėtų. [...] paverčiau tave pelenais ant žemės akyse visų, kurie tave matė. Visi [...] yra apstulbę; tu tapai pasibaisėjimu, ir tavęs niekada nebebus.” (Ezechielio28, 6-8; 16-19) DK 581.2

„Visi sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje, visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje, bus sudegintos ir pamaitins ugnį. VIEŠpATs įpykęs ant visų tautų ir įšėlęs ant visų jų galybių. Jis paliko jas prapulčiai, atidavė sunaikinti kaip atnašą. Nedorėliams jis siųs žarijų ir sieros lietų, svilinanti vėtra bus jiems skirtoji taurė.” (Izaijo 9, 4; 34, 2; Psalmė 11, 6) ugnis krinta iš dangaus nuo Dievo. Žemė atsiveria ir ištraukiami jos gelmėse slypintys ginklai. Iš kiekvieno žiojėjančio plyšio išsiveržia ryjančios liepsnos. Dega netgi uolos. „jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis!” (Malachijo3,19) NUO ypatingo karščio skyla elementai, ir žemė su savo veikalais dega. (2 Petro 3, 10) Žemės paviršius atrodo tarsi vientisa išlydyta masė - didelis verdantis ugnies ežeras. Tai nedorėlių teismo ir pražūties metas - nes „VIEŠPAČIUI priklauso keršto diena, atpildo už Sioną metai.” (Izaijo 34, 8) DK 582.1

„jeigu teisus žmogus žemėje susilaukia atpildo, juo labiau su-silauks nedorėlis ir nusidėjėlis!” (Patarlių 11, 31) „Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins, - sako Galybių VIEŠPATS, - kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos.” (Malachijo 3, 19) Kai kurie bus sunaikinti akimirksniu, tuo tarpu kiti kentės daugelį dienų. Visi yra nubausti pagal jų darbus. Teisiųjų nuodėmės yra uždedamos šėtonui, kuris bus priverstas kentėti ne tik už savo maištą, bet ir už visas nuodėmes, kurias skatino daryti Dievo tautą. jo bausmė bus žymiai didesnė nei tų, kuriuos jis apgavo. Kai bus žuvę visi, puolę dėl jo apgavysčių, jis vis dar bus gyvas ir toliau kentės. Apvalančiose liepsnose pagaliau bus sunaikinti visi nedorėliai - tiek šaknys, tiek šakos. Šėtonas - tai šaknys, o jo sekėjai - šakos, Įstatymo atpildas bus visiškai įvykdytas. Bus patenkinti visi teisingumo reikalavimai, dangus ir žemė, matydami visa tai, pripažins Jehovos teisumą.DK 582.2

Griaunantis šėtono darbas yra baigtas amžiams. Šešis tūkstančius metų jis vykdė savo valią, pripildydamas žemę vargo, liūdindamas visą Visatą. Visa kūrinija kentėjo ir skausmingai dejavo. Dabar Dievo kūriniai yra amžiams išlaisvinti iš šėtono ir jo gundymų. Dabar „visa žemė ramiai ilsisi, [teisieji] linksmai valiuoja.” (Izaijo 14, 7) gyriaus ir triumfo garsai pakyla nuo visos Dievui ištikimos Visatos. galima išgirsti „gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant: ‘Aleliuja! užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis.’” (Apreiškimo 19, 6) DK 582.3

Tuo metu, kai žemė apimta naikinančios liepsnos, teisieji saugiai gyvena šventajame Mieste. Tiems, kurie „turi dalį pirmajame prisikėlime, antroji mirtis neturi galios.” (Apreiškimo 20, 6) Tuo metu, kai nedorėliams Dievas yra ryjanti ugnis, savo tautai Jis - ir saulė, ir skydas. (Psalmė 84, 12) DK 583.1

„Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žeme išnyko.” (Apreiškimo 21, 1) Ugnis, sunaikinusi nedorėlius, apvalo žemę. Pašalinti visi prakeikimo pėdsakai. Joks amžinai degantis pragaras neprimins atpirktiesiems baisių nuodėmės pasekmių.DK 583.2

Lieka tik vienas prisiminimas: nukryžiavimo žymės ant mūsų Atpirkėjo kūno. Jo sužalotoje kaktoje, Jo šone, Jo rankose ir kojose yra vieninteliai žiauraus nuodėmės darbo pėdsakai. Matydamas Kristaus šlovę, pranašas sako: „[Jo] žėrėjimas kaip saulės; du spinduliai švyti iš Jo rankos, iš ten, kur slypi Jo galybė.” (Habakuko 3, 4) Pervertas šonas, iš kur tekėjo raudona srovelė, sutaikiusi žmogų su Dievu - tai Išgelbėtojo šlovė, čia slypi Jo galybė. Galingas, kad išgelbėtų atpirkimo auka, buvo pakankamai stiprus, kad įvykdytų teisingumą tiems, kurie paniekino Dievo malonę. Jo pažeminimo žymės - tai aukščiausia Jo garbė. Per amžių amžius Golgotos žaizdos šlovins Jį ir skelbs Jo galybę.DK 583.3

„O Migdal Edere, o Siono kalvos dukterie! Tau grįš ankstesnė valdžia, dukters Jeruzalės karalystė.” (Michėjo 4, 8) Atėjo metas, kurio šventieji žmonės nekantriai laukė nuo tada, kai ugnies kardas išvijo iš Edeno sodo pirmąją porą - metas, kurio laukė visą laiką, „kol bus atpirkta Jo nuosavybė.” (Efeziečiams 1, 14) Žemė, pradžioje duota žmogui kaip jo karalystė, buvo išduota ir pateko į šėtono rankas. Ilgai priklausiusi galingam priešui, buvo susigrąžinta įvykdžius didįjį Atpirkimo planą. Atstatyta visa, kas buvo prarasta dėl nuodėmės. „Taip kalba VIEŠPATS, [...] kuris paruošė ir padarė žemę, davė jai pradžią, Jis, kuris nesukūrė jos dykos, bet padarė gyvenamą.” (Izaijo 45, 18) pasiektas pirminis Dievo tikslas, kurio Jis siekė kurdamas žemę, - ji tapo amžinąja atpirktųjų buveine. „Teisieji paveldės kraštą ir jame gyvens amžinai.” (Psalmė 37, 29) DK 583.4

Būgštavimai, kad paveldėjimas ateityje neatrodytų per daug materialus, daugelį paskatino įdvasinti netgi tas tiesas, kurios skatina mus į paveldėjimą žvelgti kaip į savo Tėvynę. Kristus užtikrino savo mokinius, kad Jis nuėjo paruošti jiems buveines Tėvo namuose. Tie, kurie pripažino Dievo Žodžio pamokymus, žinos daug apie savo dangiškąsias buveines. Vis dėlto „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.” (1 Korintiečiams2, 9) Žmonių kalba neįmanoma apibūdinti teisiųjų atpildo. Jis bus suprantamas tik tiems, kurie matys jį. Joks ribotas protas negali suvokti dieviškojo rojaus šlovės.DK 584.1

Biblijoje išgelbėtųjų palikimas yra vadinamas Tėvyne.(Hebrajams 11, 14-16) Ten dangiškasis Ganytojas veda savo kaimenę prie gyvybės vandens versmių. Gyvybės medis duoda vaisius kas mėnesį, ir medžio lapai tarnauja tautų gerovei. Ten yra amžinai trykštančių, skaidrių kaip krištolas versmių, o šalia jų linguojantys medžiai meta savo šešėlį ant takų, paruoštų Viešpaties atpirktiesiems. Ten plačiai nusidriekusios lygumos pereina į gražias kalvas, o Dievo kalnai aukštai iškėlę savo didingas viršūnes. Šiose ramiose lygumose, šalia gyvybės versmių Dievo tauta - taip ilgai keliavusi ir klajojusi - atras savo Tėvynę.DK 584.2

„Mano tauta gyvens taikos buveinėje, saugiuose namuose, ramiose gyvenvietėse. Nebebus girdėti nei apie smurtą tavo šalyje, nei apie niokojimą ar griovimą tavo valdose. savo mūrus tu vadinsi ‘Išganymu’, o savo vartus - ‘Šlove’. Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus, ir patys valgys jų vaisių. statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius. [...] Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais.” (Izaijo 32, 18; 60, 18; 65, 21-22) DK 584.3

„Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė. Kaip lelija ji žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga. vietoje erškėčių augs kiparisai, vietoje dilgėlių - mirtos. Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko. Veršis ir liūtukas maitinsis kartu [...]. Visame Mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai, nei jokiai niekšybei.” (Izaijo 35, 1-2; 55, 13; 11, 6. 9) Dangaus aplinkoje negali būti skausmo. Ten nebus ašarų, laidotuvių procesijų nei jokių gedulo ženklų. „ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo. Nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘AŠ ligotas!’ Žmonėms, kurie ten gyvena, kaltė bus atleista.” (Apreiškimo 21, 4; Izaijo 33, 24) Ten Naujoji Jeruzalė, šlovingos Naujosios žemės sostinė, bus „puošni karūna VIEŠPATIES rankoje, karališka diadema savo Dievo dešinėje. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas. Tautos vaikščios Jo [Avinėlio] šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį [Miestą] savo puošnumą.” (Izaijo 62, 3; Apreiškimo 21, 11. 24) Viešpats sako: „Aš džiaugsiuosi Jeruzalėje ir linksminsiuosi savo tautoje. Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, o pats Dievas bus su jais.” (Izaijo 65, 19; Apreiškimo 21, 3) DK 584.4

Dievo mieste nakties nebebus. Niekam nereikės ir niekas netrokš tokio poilsio. Mes nepavargsime vykdydami Dievo valią ir šlovindami Jo vardą. Mes visada jausime niekada nesibaigiančio rytmečio gaivumą. „Jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies.” (Apreiškimo 22, 5) Saulės šviesą pakeis spindesys, kuris nebus skausmingai akinantis, tačiau daug kartų viršys vidudienio šviesą. Dievo ir Avinėlio šlovė užlies Šventąjį Miestą negęstančia šviesa. Atpirktieji vaikščios amžinosios dienos šviesoje, kurios šaltinis nėra saulė.DK 585.1

„Aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, Visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla.” (Apreiškimo 21, 22) Dievo tautai suteikta ypatinga teisė artimai bendrauti su Tėvu ir su Jo Sūnumi. Dabar „mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu.” (1 Korintiečiams 13, 12) Dievo atvaizdą tarsi veidrodyje atspindi gamtos kūriniai ir Jo bendravimas su žmonėmis. Tada mes pamatysime Jį patys, joks šydas nebeskirs mūsų. Mes stovėsime greta Jo ir matysime šlovę, spindinčią Jo veide.DK 585.2

Ten atpirktieji pažins, kaip patys yra pažinti. Meilė ir užuojauta, kurią pats Dievas pasėjo žmogaus sieloje, ten pasireikš pačiu nuoširdžiausiu ir švelniausiu būdu. tyras bendravimas su šventosiomis būtybėmis, darnus ir draugiškas gyvenimas drauge su palaimintais angelais ir visų amžių ištikimaisiais Dievui, kurie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju, - šventieji ryšiai, jungiantys visą šeimą danguje ir žemėje, - visa tai sudaro atpirktųjų laimę.DK 586.1

Ten nemirtingi protai su negęstančiu susižavėjimu mąstys apie kūrybinės jėgos stebuklus ir atperkančios meilės paslaptis. Ten nebus žiauraus, apgaudinėjančio priešo, kuris gundytų pamiršti Dievą. Ten atsiskleis kiekvienas sugebėjimas, padidės visi gabumai. Įgytos žinios nevargins proto ir nesekins jėgų. Ten bus priimti patys didžiausi pasiūlymai, išpildyti didžiausi troškimai, įgyvendinti kilniausi tikslai. Ir vis dėlto dar atsiras naujų viršūnių, kurias reiktų įveikti, naujų stebuklų, kurie žavėtų mus, naujų tiesų, kurias reiktų suprasti, naujų tikslų, kurie išjudintų proto, sielos ir kūno jėgas.DK 586.2

Dievo atpirktųjų mokymuisi atsivers visi Visatos turtai. Išgelbėti nuo mirties, jie tęsia savo nepailstantį skrydį link tolimųjų pasaulių - pasaulių, kurie virpėjo iš sielvarto, regėdami žmonijos nelaimes, ir džiaugsmingomis giesmėmis sveikino kiekvieną atpirktą žmogų. Neapsakomai džiaugdamiesi žemės vaikai dalijasi su nenupuolusiomis būtybėmis jų džiaugsmu ir išmintimi. Jos dalijasi savo žinių ir proto lobiais, sukrautais per amžių amžius mąstant apie Dievo darbus. Jie skvarbiai žvelgia į kūrimo šlovę - saules ir žvaigždes, sistemas, nustatyta tvarka skriejančias aplink dieviškąjį sostą. Ant visų kūrinių, nuo mažiausio iki didžiausio, yra užrašytas Kūrėjo vardas, visi jie išreiškia Jo galybės lobius.DK 586.3

Į amžinybę nueinantys metai sukurs vis turtingesnius ir šlovingesnius santykius su Dievu ir Kristumi. Didėjant pažinimui, didės meilė, nuolankumas, pagarba ir laimė. Juo daugiau žmonės pažins Dievą, tuo labiau žavėsis Jo charakteriu. Kai Jėzus atvers jiems atpirkimo lobius ir nuostabius didžiosios kovos su šėtonu pasiekimus, atpirktųjų širdys virpės iš susijaudinimo. Nudžiugę ir susižavėję jie užgros savo auksinėmis arfomis. Ir tada miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai balsų įsilies į galingą šlovinimo chorą.DK 586.4

„Visi kūriniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose, skelbė: ‘sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!’” (Apreiškimo 5, 13)DK 587.1

Didžioji kova baigėsi. Daugiau nebėra nuodėmės ir nusidėjėlių. Visata yra nesutepta. Visa neaprėpiama kūrinija pulsuoja vieningai ir džiaugsmingai. Nuo To, kuris visa sukūrė, į visas beribės erdvės sritis liejasi gyvybės, šviesos ir džiaugsmo srautas. Nuo mažiausio atomo iki didžiausio pasaulio, visi gyvi ir negyvi kūriniai savo tikruoju grožiu ir tobulu džiaugsmu skelbia, kad Dievas yra meilė.DK 587.2

*****