20. Didysis Religinis Prabudimas

Didysis religinis prabudimas, kurį sukels žinia apie Kristaus greitą atėjimą, yra išpranašautas Apreiškimo knygos 14-ame skyriuje. parašyta, kad angelas lėkė „dangaus viduriu, jis turėjo paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių sutvėrėją! ^{124Žr. Danieliaus 12, 4 ir pastabą.} (Apreiškimo 14, 6—7)DK 307.1

Jau pats faktas, kad šį įspėjimą praneša angelas, yra labai reikšmingas. Dangaus pasiuntinio tyrumu, šlove ir galia dieviškoji Išmintis norėjo pavaizduoti kilnų skelbiamos žinios pobūdį, galybę ir didingumą, kurie ją lydės. Angelo lėkimas dangaus viduriu, galingas balsas, kuriuo ištariamas įspėjimas, ir įspėjimo skelbimas visiems, kurie gyvena žemėje, - „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms” įrodo to judėjimo greitį ir pasaulinį mastą.DK 307.2

Pati žinia nušviečia laiką, kada turėjo prasidėti šis judėjimas. Pasakya, kad ji yra amžinosios Evangelijos dalis ir skelbia, kad atėjo Teismo valanda. Žinia apie išgelbėjimą buvo skelbiama visais laikais, tačiau ši žinia yra dalis Evangelijos, kuri gali būti paskelbta tik paskutiniaisiais laikais, nes tik tuomet bus galima sakyti, kad atėjo Teismo valanda. Pranašystės pateikia įvykių seką, jie vyks iki Teismo pradžios. tai labiausiai galima pasakyti apie pranašo Danieliaus knygą. tačiau pranašystę, kuri siejosi su paskutinėmis dienomis, pranašui Danieliui buvo liepta paslėpti ir užantspauduoti ikipabaigos meto. taigi žinia apie teismą, kuri rėmėsi šių pranašysčių išsipildymu, negalėjo būti paskelbta anksčiau negu ateis laikas. tačiau, pasak pranašo, tuo metu „daugelis bus pasimetę, ir pažinimas124 vis labiau plis.” ( Danieliaus 12, 4)DK 307.3

Apaštalas paulius įspėjo Bažnyčią nelaukti Kristaus atėjimo jo laikais. „Pirmiau - sako jis, - turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus.” ( 2 Tesalonikiečiams 2, 3) Mes galime laukti savo Viešpaties atėjimo ne anksčiau negu įvyks didysis atsimetimas ir baigsis ilgas nedorybės žmogaus valdymo laikotarpis. Nedorybės žmogus, kuris taip pat pavadintas „nedorybės slėpiniu, pražūties sūnumi ir Nedorėliu” simbolizuoja popiežiaus valdžią, kuris, pasak pranašystės, turėjo viešpatauti 1260 metų. Šis laikotarpis baigėsi 1798 m., todėl Kristus negalėjo ateiti iki to laiko. Apaštalo Pauliaus įspėjimas apima visą krikščionybės erą iki 1798 m. tik po to turėjo būti skelbiama žinia apie Kristaus antrąjį atėjimą.DK 308.1

Praėjusiais amžiais tokia žinia niekad nebuvo skelbiama. Kaip žinome, apaštalas Paulius jos neskelbė; jis nurodė savo broliams, kad Viešpaties atėjimo diena dar toli. Apie tai neskelbė ir reformatoriai. Martynas Liuteris nurodė teismo laiką - trijų šimtų metų ateitį. tačiau 1798 m. nuo pranašo Danieliaus knygos buvo nuimtas antspaudas, daugelis pasisėmė žinių apie pranašystę ir pradėjo skelbti iškilmingą tiesą apie artėjantį teismą.DK 308.2

Kaip ir didžioji XVI amžiaus Reformacija, Adventistų judėjimas tuo pačiu metu prasidėjo skirtingose krikščioniškose šalyse. Europoje ir Amerikoje tikėjimo ir maldos vyrai buvo paskatinti tyrinėti pranašystes. Vis labiau įsigilindami, jie visiškai įsitikino, jog artėja pasaulio pabaiga. Skirtingose šalyse krikščionys susibūrė į grupes; tyrinėdamos Šventąjį Raštą jos galutinai įsitikino, kad greitai ateis Išgelbėtojas.DK 308.3

1821 m., praėjus trejiems metams po to, kai Viljamas Mileris pranašysčių tyrinėjimo dėka sužinojo teismo laiką, dr. Jozefas Volfas, „pasaulinio masto misionierius”, pradėjo skelbti artėjantį Viešpaties atėjimą.DK 308.4

Volfas gimė Vokietijoje, žydų šeimoje. Jo tėvas buvo rabinas. Dar būdamas labai jaunas, jozefas jau buvo įsitikinęs krikščionių religijos teisingumu. Trokštantis žinių ir subtiliai mąstantis, jis atidžiai klausėsi pokalbių, kurie vykdavo jo tėvo namuose, kur kasdien susirinkdavo religingi žydai ir samprotaudavo apie savo tautos viltis bei lūkesčius, apie ateisiančio mesijo šlovę ir Izraelio atkūrimą. Vieną dieną, išgirdęs minint jėzų iš Nazareto, berniukas pasiteiravo apie Jį. „Jis buvo talentingiausias žydas, - buvo atsakyta. - Bet Jis skelbėsi esąs Mesijas, todėl žydų taryba nuteisė Jį mirti.” „Tačiau kodėl Jeruzalė sugriauta, ir mes esame nelaisvėje?” - toliau klausinėjo Jozefas.DK 309.1

„Deja, deja, - atsakė jo tėvas, - todėl, kad žydai žudė pranašus.”DK 309.2

Berniukas iškart išsakė savo prielaidą, jog „tikriausiai Jėzus taip pat buvo pranašas, o žydai nužudė Jį, nors Jis buvo nekaltas.” ^{*Travels and Adventures of the Reverend Joseph Wolff. - V. 1. - P. 6.} Ši mintis jį užvaldė labai stipriai. Nors jam buvo uždrausta net užeiti į krikščionių bažnyčią, bet jis dažnai klausydavosi pamokslų lauke.DK 309.3

Kartą, būdamas tik septynerių metų, jis didžiuodamasis pasakė pagyvenusiam kaimynui krikščioniui, kad, atėjus Mesijui, Izraelio laukia džiaugsminga ateitis. Vyriškis maloniai atsakė: „Mielas berniuk, aš tau pasakysiu, kas iš tikrųjų buvo Mesijas. Tai buvo Jėzus iš Nazareto, [...] kurį tavo protėviai nukryžiavo kaip ir kitus senovės pranašus. Eik namo ir perskaityk penkiasdešimt trečią Izaijo pranašystės skyrių. Tu įsitikinsi, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus.” ^{**Min. veik. - P 7.}DK 309.4

Tai sudomino vaiką. Nuėjęs namo ir skaitydamas nurodytą Šventojo Rašto vietą, jis stebėjosi, kaip visa, kas ten aprašyta, išsipildė Jėzui iš Nazareto. Galbūt iš tikrųjų kaimynas krikščionis teisus? Berniukas paprašė tėvą paaiškinti pranašystę, bet susidūrė su tokia nepermaldaujama tyla, jog niekados daugiau nedrįso kelti šio klausimo. Tačiau tai tik padidino jo troškimą geriau pažinti krikščionių religiją.DK 309.5

Namuose žinios, kurių jis siekė įgyti, buvo rūpestingai slepia-mos. Sulaukęs vienuolikos metų, berniukas paliko tėvo namus ir išėjo į platųjį pasaulį gauti išsilavinimą, pasirinkti religiją ir nustatyti tolesnį savo gyvenimo kelią. Trumpam jis apsistojo pas savo giminaičius, tačiau greitai buvo išvytas kaip atsimetėlis, neteko paramos, liko be skatiko kišenėje ir pradėjo skintis sau kelią tarp nepažįstamųjų. Jis klajojo iš vienos vietos į kitą, uoliai besimokydamas ir užsidirbdamas pragyvenimui žydų kalbos pamokomis. paveiktas vieno kataliko mokytojo, jis priėmė Romos katalikų tikėjimą ir nusprendė tapti misionieriumi savo tautai. Vedamas šio tikslo po kelerių metų įstojo į tikėjimo skleidimo kolegiją Romoje. Čia jo įprotis nepriklausomai galvoti, atviros kalbos užtraukė kaltinimą erezija. jis atvirai puolė netinkamą Bažnyčios elgesį ir ragino vykdyti reformą. Nors iš pradžių popiežininkai ir dvasininkai elgėsi palankiai, tačiau po kurio laiko jis buvo priverstas palikti Romą. nuolat sekamas bažnyčios, jis vyko iš vienos vietos į kitą, kol paaiškėjo, jog jis niekada nepaklus Romos vergovei. Galų gale jį paskelbė nepataisomu, ir jis galėjo laisvai keliauti, kur tik norėjo. tada jis nuvyko į Angliją ir, priėmęs protestantų tikėjimą, prisijungė prie anglikonų bažnyčios. po dvejų metų studijų, 1821 m. jis pradėjo misionieriaus darbą.DK 310.1

priimdamas didžiąją tiesą apie Kristaus pirmąjį atėjimą kaip Skausmų Vyro, apsipratusio su negalia, Volfas pamatė, jog pranašystės taip pat aiškiai atskleidžia jo antrąjį atėjimą su didžia galybe ir šlove. siekdamas vesti savo tautiečius pas jėzų iš Nazareto kaip pažadėtąjį Mesiją, Volfas nurodė jiems pirmąjį jo atėjimą, jo nusižeminimą, tai, kad jis paaukojo save už žmonių nuodėmes, Volfas aiškino, kad jėzus ateis antrą kartą kaip Karalius ir Išvaduotojas.DK 310.2

„jėzus iš Nazareto yra tikrasis Mesijas, - skelbė jis, - kurio rankos ir kojos buvo sužeistos, kuris buvo tylus kaip ėriukas, vedamas pjauti, kuris buvo skausmų Vyras, apsipratęs su negalia, kuris atėjo pirmą kartą, kai skeptras ir valdovo lazda paliko judą. Antrą kartą jis ateis debesyse su arkangelo trimitu.” ^{*Wolff Joseph . Researches and Missionary Labors. — P 62.} „jo kojos stovės ant Alyvų kalno. Ta valdžia, kuri kartą buvo suteikta Adomui visai kūrinijai ir po to atimta iš jo (žr. Pradžios 1, 26; 3, 17), bus suteikta Jėzui. Jis taps visos žemės karaliumi. nebebus nei aimanos, nei verksmo, visur girdėsis gyriaus ir padėkos giesmės. [...] Kai jėzus ateis savo tėvo šlovėje su šventaisiais angelais [...], pirmiausia prisikels mirusieji tikintieji, (žr. 1 Tesalonikiečiams 4, 16; 1 Korintiečiams 15, 23) Įvyks tai, ką mes, krikščionys, vadiname pirmuoju prisikėlimu. pasikeis ir gyvūnų karalystė (žr. Izaijo 11, 6-9), paklusdama jėzui (žr. Psalmė 8), Įsivyraus visuotinė taika.” ^{*journal of the Reverend joseph Wolff. — P 378, 379.} „Viešpats žiūrėdamas į žemę vėl pasakys, kad tai gera.” ^{** Min. veik. - P 294.}DK 310.3

Volfas tikėjo, kad Viešpaties atėjimas arti, jo pranašiškų laikotarpių aiškinimas apie paskutiniojo teismo dieną tik keleriais metais skyrėsi nuo Milerio aiškinimų. tiems, kurie nurodydavo šventojo rašto žodžius: „TOS dienos ir valandos niekas nežino“ ^{125Žr. Mato 24, 36.}, manydami, kad žmonės nieko neturi žinoti apie tai, kad Kristaus atėjimas arti, Volfas atsakydavo: „Ar mūsų Viešpats pasakė, kad jo atėjimo diena ir valanda niekada nebus žinoma? ar jis nedavė mums laiko ženklų, kad galėtume žinoti nors tai, kad jo atėjimas arti, kaip kiekvienas žino, jog figmedžio šakoms suminkštėjus ir lapeliams sprogstant artinasi vasara? (Mato 24, 32) ar mes niekada neišsiaiškinsime laiko, apie kurį jis ragina mus ne tik skaityti pranašo Danieliaus knygoje, bet ir suprasti ją? toje pačioje Danieliaus knygoje pasakyta, kad žodžiai bus paslėpti iki pabaigos meto [tai kaip tik pasitvirtino jo laikais], ir ‘daugelis bus pasimetę, ir pažinimas [apie tą laiką] vis labiau plis.’ (Danieliaus 12, 4) be to, mūsų Viešpats nenorėjo pasakyti, jog nebus žinoma, kad laikas arti, o tik tai, kad tikslios dienos ir valandos nežinos joks žmogus . Anaiptol, jis sako, jog laiko ženklai mums praneš, kad mes ruoštumės jo atėjimui, kaip Nojus ruošė savo laivą.” ^{***Wolff Min. veik. - P 404, 405.}DK 311.1

Apie populiarią Šventojo Rašto aiškinimo sistemą ir klaidingą jo aiškinimą Volfas rašė: „Didžioji krikščionių Bažnyčios dalis nukrypo nuo teisingo šventojo Rašto supratimo ir pasinaudojo iliuzine budistų sistema, kurie tiki, jog laiminga žmonijos ateitis bus tada, kai žmonės laisvai galės skraidyti; šie krikščionys, kai parašyta žydas , skaito ‘pagonis’, žodį Jeruzalė supranta kaip ‘Bažnyčią’, o jei parašyta žemė, tai jų nuomone reiškia ‘dangų’. Viešpaties atėjimą supranta kaip ‘Misionierių draugijos pažangą’, o žodžius: Kopkime į Viešpaties kalną, į Dievo namus ^{126Plg. Izaijo 2, 3; Michėjo 4, 2.}, supranta kaip ‘didingą metodistų susirinkimą.’” ^{*Journal of the Reverend Joseph Wolff. - P 96.}DK 311.2

Dvidešimt ketverius metus, nuo 1821 iki 1845 m., Volfas labai daug keliavo: jis buvo Afrikoje, aplankydamas Egiptą ir Abisiniją, skersai išilgai apkeliavo Palestiną, Siriją, Persiją, Bucharą ir Indiją. Taip pat jis lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, o pakeliui laikė pamaldas šventos Elenos saloje. Jis atvyko į Niujorką 1837 m. rugpjūčio mėnesį. Jis sakė pamokslus šiame mieste, vėliau Filadelfijoje ir Baltimorėje, kol galiausiai nuvyko į Vašingtoną. „Čia, - sakė jis, - eksprezidento Džono Kvinsio Adamso pasiūlymu kongreso rūmams vienbalsiai nubalsavus, man buvo leista kongreso posėdžių salėje šeštadienį skaityti paskaitą. Mane pagerbdami susirinkime dalyvavo visi kongreso nariai, taip pat Virdžinijos vyskupas ir Vašingtono dvasininkija bei gyventojai. Tokią pačią garbę man suteikė ir Naujojo Džersio ir Pensilvanijos vietinės valdžios nariai, kuriems aš skaičiau paskaitas apie savo kelionę po Aziją ir apie Jėzaus Kristaus karalystę, kurioje karaliaus Jis pats.” ^{**Min. veik. - P 398, 399.}DK 312.1

Dr. Volfas keliavo po labiausiai necivilizuotas šalis be Europos valdžios apsaugos ir patyrė daug sunkumų, jam nuolat grėsė pavojai. Jis buvo mušamas per padus ir marinamas badu, buvo parduotas kaip vergas ir tris kartus pasmerktas mirti. Jis buvo patekęs į plėšikų rankas ir keletą kartų vos nemirė iš troškulio. Kartą iš jo buvo atimtas visas turtas, jam reikėjo nukeliauti šimtus mylių pėsčiomis per kalnus, kai sniegas mušė į veidą, o basos kojos stingo, prisilietus prie sušalusios žemės.DK 312.2

Kai jį įspėjo nevykti be ginklų pas laukines ir priešiškai nusiteikusias gentis, jis sakė, jog „yra apsiginklavęs malda, užsidegimu dėl Kristaus ir tikėjimu Jo pagalba”. „Aš taip pat jaučiu širdyje meilę Dievui ir artimam, o savo rankoje laikau Bibliją.” ^{*Adams W H. D. In Perils Oft. - P. 192.} Kad ir kur eidamas, jis visuomet nešiojosi su savimi bibliją hebrajų ir anglų kalbomis. apie vieną paskutiniųjų savo kelionių jis sakė: „AŠ [...] laikiau atverstą bibliją savo rankoje. AŠ jaučiau, kad mano jėga šioje Knygoje ir jos stiprybė palaikys mane.” ^{**Min. veik. - P. 201.}DK 312.3

Jis atkakliai ir ištvermingai dirbo savo darbą, kol žinia apie Teismą buvo nunešta į didesnę gyvenamą Žemės dalį. Tarp žydų, turkų, persų, indų ir daugelio kitų tautybių bei rasių jis platino Dievo Žodį įvairiomis kalbomis ir visur skelbė apie artėjančią mesijo karalystę.DK 313.1

Keliaudamas po Bucharą, jis sužinojo, kad žmonės, gyvenantys vienoje tolimoje, necivilizuotoje vietovėje, laikėsi mokymo apie Viešpaties greitą atėjimą. „Jemeno arabai, - sakė jis, - turi knygą ‘Syra’, kurioje kalbama apie Kristaus antrąjį atėjimą ir Jo šlovingą Karalystę. Jie tikisi, jog dideli įvykiai įvyks 1840 metais.” ^{***Journal of the Reverend Joseph Wolff. - P. 377.} „Jemene [...] aš praleidau šešias dienas su Rechabo sūnumis. Jie negeria vyno, nesodina vynuogynų, gyvena palapinėse ir prisimena gerąjį senąjį Jonadabą, Rechabo sūnų. Tarp jų radau Izraelio sūnų iš Dano giminės, [...] kurie kartu su Rechabo sūnumis laukia Mesijo greito atėjimo dangaus debesyse.” ^{****Min. veik. - P. 389.}DK 313.2

Kitas misionierius sutiko panašų tikėjimą Totorijoje. Totorių mula paklausė misionieriaus, kada Kristus ateis antrąjį kartą? Kai pastarasis atsakė, jog apie tai nieko nežino, mula buvo labai nustebintas tokio nemokšiškumo. O juk jis vadino save Biblijos mokytoju. Mula pareiškė, jog yra tvirtai įsitikinęs, kad, remiantis pranašyste, Kristus ateis apie 1844 m.DK 313.3

Anglijoje žinia apie Kristaus antrąjį atėjimą buvo pradėta skelbti 1826 m. Tačiau čia judėjimas neįgavo tokios apibrėžtos formos kaip Amerikoje. Apie tikslų Kristaus atėjimo laiką retai buvo kalbama. Vis dėlto buvo plačiai skelbiama didžioji tiesa apie Kristaus greitą atėjimą su didžia galybe ir šlove. Ji plito ne tik tarp disenterių ar nonkonformistų. Anglų rašytojas Miuranas Brokas teigia, kad apie septyni šimtai anglikonų bažnyčios dvasininkų skelbė Karalystės Evangeliją. Taigi Didžiojoje britanijoje taip pat buvo skelbiama žinia, nurodanti 1844 m., kaip Viešpaties atėjimo laiką. čia plačiai buvo skelbiami Jungtinėse Valstijose išleisti leidiniai apie Kristaus antrąjį atėjimą. šios knygos ir žurnalai buvo pakartotinai išleidžiami anglijoje. 1842 m. anglas Robertas Vinteris, būdamas amerikoje priėmė adventistų tikėjimą ir, grįžęs į gimtąją šalį, ėmė skelbti apie Viešpaties antrąjį atėjimą. Daugelis prisijungė prie jo darbo, ir žinia apie Dievo teismą buvo skelbiama įvairiose anglijos dalyse.DK 313.4

pietų amerikoje, kurioje vyravo tamsa ir dvasininkų intrigos, ispanų jėzuitas, vardu Lakunza, pradėjo tyrinėti šventąjį raštą ir suprato tiesą apie artėjantį Kristaus atėjimą. laikydamas savo pareiga įspėti žmones, tačiau norėdamas išvengti Romos pasmerkimo, jis paskelbė savo pažiūras rabino benEzros slapyvardžiu, vaizduodamas save atsivertusiu žydu. lakunza gyveno XVIII amžiuje, bet tik apie 1825 m. jo knyga pasiekė Londoną ir buvo išversta į anglų kalbą. išleista knyga dar labiau pagilino jau sužadintą susidomėjimą Kristaus antruoju atėjimu anglijoje.DK 314.1

Vokietijoje šį mokymą XViii amžiuje skelbė bengelis, liuteronų bažnyčios dvasininkas ir įžymus savo meto teologas bei kritikas. baigęs mokslus, bengelis „pasišventė teologijos studijoms. iš prigimties jis buvo mąslus ir labai religingas. Vaikystėje gautas mokymas ir disciplina natūraliai traukė jį prie teologijos. Kaip ir kiti mąstantys jaunuoliai, jis turėjo kovoti su iškilusiomis abejonėmis ir sunkumais, susijusiais su jo religiniu gyvenimu. jis jausmingai užsimena apie ‘daugybę strėlių, kurios pervėrė jo vargšę širdį ir pavertė jo jaunystę sunkiu metu.’” tapęs Viurtembergo konsistorijos nariu, jis stojo ginti tikėjimo laisvės. „Gindamas bažnyčios teises ir privilegijas, jis propagavo protingą laisvę, suteiktiną tiems, kurie, paklusdami savo sąžinei, norėjo nutraukti ryšius su bažnyčia.” ^{*Bengel. in: Encyclopaedia britannica, 9th ed.} Geras tokios veiklos poveikis ir dabar jaučiamas jo gimtinėje.DK 314.2

Kartą, ruošiantis pamokslui pagal Apreiškimo knygos 21-ąjį skyrių advento sekmadieniui, Bengelį nušvietė Kristaus antrojo atėjimo šviesa. Kaip niekados anksčiau jam atsiskleidė apreiškimo knygos pranašystės. sukrėstas nepaprastos svarbos ir visa pranokstančios šlovės vaizdais, kuriuos pateikė pranašas, jis buvo priverstas laikinai atidėti šią temą. sakykloje ši tiesa vėl apsireiškė jam aiškiai ir gyvai. NUO tol jis ėmė uoliai tyrinėti pranašystes ir netrukus įsitikino, kad jos nurodė Kristaus greitą atėjimą, o jo nustatyta antrojo atėjimo data tik keleriais metais skyrėsi nuo Milerio apskaičiavimų.DK 315.1

Bengelio raštai paplito po visą krikščioniškąjį pasaulį, o jo požiūris į pranašystes buvo priimtas Viurtemberge ir iš dalies kituose Vokietijos kraštuose. Sis judėjimas tęsėsi ir po jo mirties. Žinia apie Kristaus antrąjį atėjimą buvo skelbiama Vokietijoje tuo pačiu metu kaip ir kitose šalyse. Iš pradžių kai kurie tikintieji nuvyko į Rusiją ir ten įkūrė kolonijas, todėl tikėjimas, kad Kristus greitai ateis, vis dar skelbiamas šios šalies vokiečių bendruomenėse.DK 315.2

šviesa taip pat nušvito prancūzijoje ir šveicarijoje. Ženevoje, kur Farelis ir Kalvinas skleidė reformacijos tiesą, Gosenas skelbė žinią apie Kristaus antrąjį atėjimą. Dar besimokydamas, Gosenas susidūrė su racionalizmo dvasia, kuri antroje XVIII amžiaus pusėje - XIX amžiaus pradžioje vyravo Europoje, todėl, tapęs dvasininku, jis ne tik nieko nežinojo apie tikrąjį tikėjimą, bet buvo linkęs į skepticizmą. Dar jaunystėje Gosenas susidomėjo pranašystėmis. Perskaitęs Roleno „Senovės istoriją”, jis atkreipė dėmesį į antrąjį pranašo Danieliaus knygos skyrių; palyginęs jį su istoriko pateiktais duomenimis, jis buvo labai nustebęs, kaip nuostabiai tiksliai išsipildė pranašystė. Tai buvo Šventojo Rašto įkvėpimo įrodymas, kuris vėlesniais metais buvo jam tarsi inkaras tarp gyvenimo pavojų. Racionalizmo mokymas neatnešė jam pasitenkinimo, todėl tik Biblijos tyrinėjimas ir siekimas gauti daugiau šviesos atvedė jį į teisingo tikėjimo kelią.DK 315.3

Toliau tyrinėdamas pranašystes jis įsitikino, jog Kristaus atėjimas yra arti. Labai paveiktas tos didžiosios tiesos iškilmingumo ir svarbumo jis troško perduoti ją žmonėms, tačiau vyraujantis įsitikinimas, kad pranašo Danieliaus knygoje yra paslaptys ir jų negalima atskleisti, labai apsunkino jo darbą. Galiausiai jis, kaip kadaise Farelis skelbdamas Evangeliją Ženevoje, nusprendė pradėti dirbti su vaikais, kurių žinios turėjo sudominti tėvus.DK 315.4

„Aš noriu, kad visi suprastų, - vėliau apie savo ketinimus sakė jis, - jog pradėjau dėstyti šią tiesą pirmiausia ne suaugusiems, o vaikams ne todėl, kad ji nereikšminga, bet atvirkščiai, ją reikia įsisąmoninti, todėl pradėjau dėstyti suprantamiausiu būdu. Aš labai norėjau, kad ši žinia būtų priimta, ir baiminausi, kad kreipdamasis į suaugusius, galiu būti neišgirstas. [...] Dėl to nusprendžiau pradėti nuo jauniausių. Aš surinkau vaikus. Jei grupė didės ir aš pamatysiu, kad jie klausosi, kad jiems malonu ir įdomu, kad jie supranta ir perduoda, ką sužinojo, kitiems, aš greitai surinksiu kitą grupę, ir, savo ruožtu, suaugę žmonės pamatys, kad verta prisėsti ir tyrinėti Šventąjį Raštą. Jei taip įvyks, bus pasiekta pergalė.” ^{*Gaussen G. Daniel the Prophet. - V. 2. - Preface}DK 316.1

Jo pastangos buvo sėkmingos. Po to, kai jis kreipėsi į vaikus, atėjo pasiklausyti ir vyresni žmonės. Jo bažnyčios galerijos prisipildė atidžių klausytojų. Tarp jų buvo įtakingų mokslo žmonių ir Ženevoje apsilankiusių svetimšalių. Jie paskleidė žinią ir kituose kraštuose.DK 316.2

Paskatintas sėkmės, Gosenas išleido savo pamokas, tikėdamasis, kad pranašų knygų tyrinėjimas sudomins bažnyčias, kuriose pamaldos vyko prancūzų kalba. „Išleisti pamokymus vaikams, - rašė Gosenas, - vadinasi, pasakyti suaugusiems, kurie beveik niekada nekreipia dėmesio į tokias knygas, atsikalbinėja ir teigia, kad jos nesuprantamos: ‘Kaip jos gali būti nesuprantamos, jei jūsų vaikai supranta jas?’” „Aš labai troškau, - prideda jis, - padėti suprasti šias pranašystes.” „Man atrodo, kad nėra tinkamesnės medžiagos, kuri patenkintų mūsų laikų poreikius.” „Tik taip mes galime pasiruošti artėjantiems sunkiems išmėginimams, budėti ir laukti Jėzaus Kristaus.”DK 316.3

Nepaisant to, kad Gosenas buvo vienas įžymiausių ir mylimiausių prancūzų pamokslininkų, po kurio laiko jis buvo atleistas iš pareigų. Kaltinimų esmę sudarė teiginys, kad mokydamas jaunima, jis naudojosi Biblija, užuot mokęs katekizmo, kuris buvo nuobodus racionalistinių tikybos pagrindų rinkinys, nutolęs nuo tikrojo tikėjimo. Vėliau gosenas tapo teologijos dėstytoju, nors sekmadieniais ir toliau mokė vaikus šventojo rašto tiesų. Jo raštai apie pranašystes taip pat sužadino didelį susidomėjimą. Kaip profesorius, rašytojas ir vaikų mokytojas (tai buvo jo mėgstamiausias užsiėmimas) , daugelį metų jis darė didelę įtaką ir patraukė daugelio dėmesį, skatindamas tyrinėti pranašystes, kurios rodė, kad Viešpaties atėjimas arti.DK 316.4

skandinavijoje taip pat buvo skelbiama žinia apie Kristaus antrąjį atėjimą ir tuo buvo labai susidomėta. Daugelis buvo pažadinti iš nerūpestingo snaudulio, išpažino savo nuodėmes, atsisakė jų ir siekė atleidimo Kristaus vardu. Tačiau valstybinės bažnyčios dvasininkai pasipriešino šiam judėjimui, jie primygtinai reikalavo, kad šios žinios skelbėjai būtų įmesti į kalėjimą, ir jų noras buvo patenkintas. Daugelyje vietų, kur Viešpaties greito atėjimo skelbėjai buvo nutildyti, šią Dievo žinią stebuklingai skelbė vaikai. mažieji Kristaus sekėjai buvo nepilnamečiai, valstybės įstatymai nebaudė jų, todėl vaikai galėjo kalbėti netrukdomi.DK 317.1

šis judėjimas labiausiai pasireiškė žemesniuose visuomenės sluoksniuose, todėl žmonės rinkdavosi kukliose darbininkų lūšnelėse, kad galėtų išgirsti įspėjimo žinią. Vaikai pamokslininkai patys dažniausiai buvo tokių varganų būstų gyventojai. Kai kuriems buvo ne daugiau kaip šešeri ar aštuoneri metai. NOTC jų gyvenimas rodė, kad jie myli Išgelbėtoją ir stengiasi gyventi pagal šventus Dievo reikalavimus, vis dėlto jie buvo paprasti vaikai, kurių protiniai ir fiziniai sugebėjimai atitiko jų amžių. Kai jie kalbėdavo žmonėms, buvo akivaizdu, kad juos valdė jėga iš aukštybių. net jų balsai skambėdavo kitaip ir elgesys buvo kitoks, iškilmingai ir įtikinamai jie perduodavo įspėjimo žinią apie besiartinantį Teismą, pasinaudodami šventojo rašto žodžiais: „bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda.” jie atskleidė žmonėms jų nuodėmes, smerkė ydas ir nedorumą, peikė atsidavimą žemiškiems dalykams ir atsimetimą, įspėdami savo klausytojus nedelsiant ruoštis, kad išvengtų ateinančios rūstybės.DK 317.2

Žmonės klausydavosi pagarbiai. Įtikinanti Dievo Dvasia kalbėjo jų širdims. Daugelis iš naujo susidomėję pradėjo tyrinėti šventąjį Raštą, nedorėliai pakeitė gyvenimą, atsikratė blogų įpročių; atlikto darbo vaisiai buvo tokie akivaizdūs, kad valstybinės Bažnyčios dvasininkai buvo priversti pripažinti Dievo ranką šiame judėjime.DK 318.1

Tokia buvo Dievo valia, kad Geroji naujiena apie Išgelbėtojo atėjimą būtų skelbiama skandinavijos šalyse. Kai Jo tarnų balsai buvo nutildyti, jis suteikė vaikams savo Dvasią, kad šie galėtų užbaigti darbą. Kai Jėzus artėjo prie Jeruzalės, lydimas džiūgaujančios minios, kuri pergalingai šaukdama ir mojuodama palmės šakomis paskelbė jį Dovydo sūnumi, pavydūs fariziejai liepė jam nutildyti žmones. tačiau jėzus atsakė, kad visa tai yra pranašystės išsipildymas, jeigu jie nutils, akmenys prabils. Kunigų ir vyresniųjų įbauginti žmonės įeidami pro jeruzalės vartus pritilo, tačiau vaikai ir šventyklos kiemuose mojavo palmės šakomis ir šaukė: „osana Dovydo sūnui!” Kai nepatenkinti fariziejai priekaištavo jam: „Ar girdi, ką jie sako?” jėzus atsiliepė: „girdžiu. argi niekada nesate skaitę: ‘iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei sau gyrių?’” (Mato 21, 8-16) Panašiai kaip Dievas veikė per vaikus, Kristui atėjus pirmą kartą, taip jis elgėsi ir skelbdamas žinią apie jo antrąjį atėjimą. Turi išsipildyti Dievo Žodis apie tai, kad Išgelbėtojo atėjimo žinia bus perduota „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms.”DK 318.2

Viljamui Mileriui ir jo bendradarbiams buvo pavesta skelbti įspėjimo žinią Amerikoje. Ši šalis tapo didelio Adventistų judėjimo centru. Čia išsipildė Pirmojo angelo žinios pranašavimas. Milerio ir jo bendradarbių raštai pasiekė net tolimiausias šalis. Kur tik prasiskverbdavo misionieriai, jie nešė Gerąją naujieną apie greitą Kristaus atėjimą. Visur pasklido amžinosios Evangelijos žodžiai: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda.”DK 318.3

Pranašysčių liudijimai, kurie, atrodo, bylojo, jog Kristus ateis 1844 m. pavasarį, užvaldė žmonių protus. Žinia sklido iš valstijos į valstiją, visur kilo didžiulis susidomėjimas. Daugelis buvo įsitikinę, kad pranašiški laikotarpiai įrodyti teisingai. Paaukoję buvusius savo įsitikinimus, jie džiaugsmingai priėmė tiesą. Kai kurie dvasininkai atsisakė savo ankstesnių pažiūrų, įsitikinimų, atlyginimo ir palikę savo bažnyčias prisijungė prie skelbiančiųjų Jėzaus atėjimą. Tačiau tokių dvasininkų, kurie priėmė šią žinią, buvo nedaug, todėl skelbti tiesą buvo patikėta paprastiems darbininkams. Fermeriai paliko laukus, meistrai - dirbtuves, prekybininkai - prekystalius, tarnautojai - darbo vietas. Vis dėlto skelbėjų buvo maža, nes reikėjo atlikti didelį darbą. Siaubinga Bažnyčios būsena ir nedoras pasaulis sunkia našta spaudė tikrųjų sargybinių sielas, kurie savanoriškai kentė sunkumus, skurdą ir kančias, kad galėtų raginti žmones atgailauti ir išsigelbėti. Nepaisant šėtono priešinimosi, darbas kryptingai ėjo į priekį, daug tūkstančių žmonių priėmė adventistų skelbiamą tiesą.DK 318.4

Visur buvo girdimas liudijimas, įspėjantis nusidėjėlius, pasauliečius ir Bažnyčios narius daryti viską, kad išvengtų artėjančios rūstybės. Kaip Kristaus šauklys Jonas Krikštytojas, pamokslininkai pakėlė kirvį virš medžio šaknų ir ragino visus duoti tikrų atsivertimo vaisių. Jų jaudinantys kreipiniai visiškai skyrėsi nuo saugumo ir ramybės žodžių, kurie skambėjo iš populiarių sakyklų. Visur, kur tik skambėjo ši žinia, ji jaudino žmones. Paprastas ir aiškus Šventojo Rašto liudijimas Šventosios Dvasios veikimu galingai pavergdavo žmonių širdis, tik nedaugelis galėjo jam atsispirti. Religijos mokytojai prabudo iš savo apgaulingo tikrumo ir pamatė savo paklydimus, meilę pasauliui, netikėjimą, išdidumą ir savanaudiškumą. Daugelis atgailaudami ir nusižeminę ieškojo Viešpaties. Taip ilgai prisirišę prie žemiškųjų dalykų, dabar jie sutelkė visą dėmesį tik į dangiškuosius dalykus. Dievo Dvasia nužengė ant jų, jautriomis ir nuolankiomis širdimis jie prisijungė prie skelbiamos žinios: „Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda.”DK 319.1

Nusidėjėliai verkdami klausė: „Ką turime daryti, kad būtume išgelbėti?” Tie, kurie gyveno nesąžiningai, atlygino padarytas skriaudas, o radę ramybę Kristuje troško pasidalyti ta palaima su kitais. Tėvų širdys buvo nukreiptos į vaikus, o vaikų - į tėvus. Išnyko visi išdidumo ir savimanos barjerai. Žmonės nuoširdžiai išpažino savo nuodėmes ir stengėsi išgelbėti savo artimuosius ir brangius jiems asmenis. Dažnai buvo girdimos karštos užtarimo maldos. Visur buvo sielų, kurios nuoširdžiai atgailaudamos maldavo Dievą išgelbėti. Daugelis praleisdavo ištisas naktis melsdamiesi, nes norėjo būti užtikrinti, kad jų nuodėmės atleistos. Taip pat jie meldėsi už savo artimus ir gimines, kad šie atsiverstų.DK 319.2

Visų luomų žmonės rinkdavosi į adventistų susirinkimus. Turtingieji ir vargšai, kilmingieji ir prasčiokai skatinami įvairių priežasčių norėjo patys išgirsti mokymą apie Kristaus antrąjį atėjimą. Kai Jo tarnai aiškino savo tikėjimo pagrindus, Viešpats slopino priešinimosi dvasią. Kartais jų liudijimai būdavo silpni, tačiau Dievo Dvasia suteikdavo įtaigumo jo tiesai. šiuose susirinkimuose buvo juntamas šventųjų angelų dalyvavimas, kasdien daugelis prisidėdavo prie tikinčiųjų. Didžiulės minios užgniaužusios kvapą klausėsi nuolat kartojamų iškilmingų žodžių apie greitą Kristaus antrąjį atėjimą. Atrodė, kad dangus ir žemė suartėjo. Dievo galia veikė įvairaus amžiaus žmones. jie grįždavo į namus girdami Dievą, jų džiaugsmingi balsai girdėjosi ir tylią naktį. Nė vienas, pabuvojęs tuose susirinkimuose, niekada nepamirš gilaus susidomėjimo, kuris apimdavo visus ten dalyvaujančius.DK 320.1

paskelbtas tikslus Kristaus atėjimo laikas sukėlė visų luomų pasipriešinimą; susivienijo dvasininkai, kurie skelbė savo nuomonę iš sakyklų, ir užkietėję nusidėjėliai. taigi išsipildė pranašystės žodžiai: „pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. jie gyvens savo geiduliais ir kalbės: ‘Kur jo pažadėtas atėjimas? juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios.’” (2 Petro 3, 3-4 ) Daugelis, kurie skelbė apie savo meilę Išgelbėtojui, teigė, kad jie nėra nusistatę prieš Kristaus antrojo atėjimo mokymą, bet nesutinka su konkrečiai nurodytu atėjimo laiku. tačiau visaregė Dievo akis perskaitė, kas buvo parašyta jų širdyse. jie visiškai nenorėjo girdėti apie Kristaus atėjimą, kuris teis pasaulį teisumu. jie buvo neištikimi tarnai, jų darbai atskleis visą teisybę širdis skaitančiam Dievui, todėl bijojo susitikti su Viešpačiu. panašiai kaip žydai Kristaus pirmojo atėjimo metu šie žmonės nebuvo pasirengę sveikinti Jėzų. Jie ne tik atsisakė klausyti aiškių Biblijos įrodymų, bet šaipėsi iš tų, kurie laukė Viešpaties. Šėtonas ir jo angelai džiūgavo ir tyčiojosi iš Kristaus bei šventųjų angelų, kad Jo tauta tiek temyli Jį, nes netrokšta jo atėjimo.DK 320.2

„Tos dienos ir valandos niekas nežino.” šiuos žodžius dažniausiai pateikdavo nepripažįstantys adventistų tikėjimo. šventajame rašte parašyta: „tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei sūnus, o vien tik tėvas.” (Mato 24, 36 ) laukiantieji Viešpaties aiškiai ir neprieštaringai paaiškino šį tekstą ir nurodė, kad jų priešininkai netinkamai jį supranta. šiuos žodžius Kristus ištarė per tą atmintiną pokalbį su savo mokiniais ant alyvų kalno, kai paskutinį kartą apsilankė šventykloje. mokiniai paklausė: „pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?” (Mato 24,3) jėzus nurodė jiems ženklus ir pasakė: „Visa tai išvydę, žinokite, jog jis arti, prie slenksčio.” (Mato 24, 33 ) Vienas Išgelbėtojo pasakymas neatmeta kito. Nors joks žmogus nežino jo atėjimo dienos ir valandos, mums nurodyta, ir mes turime žinoti apie jos artėjimą. taip pat pasakyta, jeigu mes nepaisysime jo įspėjimo, atsisakysime ar atmesime žinią, kad jis greitai ateis, mes padarysime lemtingą klaidą kaip ir tie, kurie gyveno Nojaus laikais ir nežinojo, kada užeis tvanas. TO paties skyriaus palyginimas apie ištikimą ir neištikimą tarną nurodo likimą to, kuris savo širdyje sakė: „mano šeimininkas neskuba grįžti.” (Mato 24, 48) šis palyginimas byloja, kaip Kristus atsižvelgs ir atlygins tiems, kurie laukią jo ir moko apie jo atėjimą, ir tiems, kurie neigia jo atėjimą. „todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats, - sako jis. - Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį. jeigu nebudėsi, Aš ateisiu kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.” (žr. Mato 24, 42.46; Apreiškimo 3, 3 )DK 321.1

Apaštalas Paulius kalba apie tuos, kuriems Viešpaties atėjimas bus netikėtas: „jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: ‘Gyvename ramiai ir saugiai’, juos ir ištiks netikėtas žlugimas [...], ir jie niekur nepabėgs.” (1 Tesalonikiečiams 5,2-3) tačiau jis kreipiasi ir į tuos, kurie atkreipė dėmesį į Išgelbėtojo įspėjimą: „Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai.” (5, 4-5 )DK 321.2

Taigi mes matome, kad šventasis Raštas neduoda jokio pagrindo manyti, jog žmonės neturi nieko žinoti, kad Kristaus atėjimas arti. tačiau tie, kurie ieškojo dingsties atmesti tiesą, užsikimšo ausis, kad negirdėtų šio aiškinimo, o įžūlūs šaipūnai ir net tie, kurie laikė save Kristaus skelbėjais, ir toliau kartojo žodžius: „TOS dienos ir valandos niekas nežino.” Kai žmonės prabudo ir pradėjo ieškoti išsigelbėjimo kelio, religijos mokytojai stojo tarp jų ir tiesos, siekdami išsklaidyti jų baimę neteisingu Dievo Žodžio aiškinimu. Neištikimi sargybiniai susivienijo su didžiuoju apgaviku, šaukdami: „ramybė, ramybė!”, kai Dievas nekalbėjo apie ramybę. Kaip Kristaus laikų fariziejai, daugelis atsisakė patys įeiti į Dangaus karalystę ir trukdė tiems, kurie norėjo tai daryti. jie bus atsakingi už šių sielų žūtį. ^{127Plg. Ezechielio 3, 18.}DK 322.1

Kukliausi ir labiausiai pasišventę Bažnyčiai žmonės pirmieji priėmė šią žinią. tie, kurie patys tyrinėjo bibliją, negalėjo nematyti bendrai priimto požiūrio į pranašystes, kuris neatitiko rašto. Žmonėms, kuriems nedarė įtakos dvasininkija ir kurie patys tyrinėjo Dievo Žodį, adventistų mokymą tereikėjo palyginti su šventuoju raštu, kad įsitikintų, jog mokymas turi dieviškąjį autoritetą.DK 322.2

Daugelį persekiojo jų netikintys broliai. Kai kurie, norėdami išsaugoti padėtį bažnyčioje, nieko nekalbėjo apie savąją viltį. TIčiau buvo tokių, kurie jautė, kad ištikimybė Dievui neleido jiems slėpti tiesų, kurias jis buvo jiems patikėjęs. nemažai žmonių buvo pašalinti iš bažnyčios tik dėl to, kad išreiškė savo tikėjimą Kristaus atėjimu. tiems, kurie patyrė šį savo tikėjimo išmėginimą, buvo labai brangūs šie pranašo žodžiai: „jūsų tautiečiai, kurie jūsų neapkenčia ir atstumia dėl mano vardo, sako: ‘teparodo VIEŠPATS savo šlovę, kad galėtume jūsų džiaugsmu pasidžiaugti.’ tačiau jie bus sugėdinti.” (Izaijo 66, 5 )DK 322.3

Labai susidomėję Dievo angelai stebėjo, kokią įtaką padarė šis įspėjimas. Kai bažnyčios atmetė įspėjimo žinią, angelai nuliūdę nusisuko. tačiau buvo nemažai tokių, kurie dar nebuvo išmėginti adventistų tiesos. Daugelį suklaidino vyrai, žmonos, tėvai ar vai kai, žmonės, kuriuos privertė patikėti, kad nuodėmė net klausytis tokių erezijų, kurių mokė adventistai. angelams buvo liepta akylai stebėti šias sielas, nes joms dar turėjo nušvisti šviesa iš Dievo sosto.DK 322.4

Tie, kurie priėmė žinią, nekantriai laukė savo Išgelbėtojo atėjimo. artinosi laikas, kai jie tikėjosi susitikti su Juo. ramiai ir iškilmingai jie artėjo prie tos valandos. jie tikėjosi malonaus bendravimo su Dievu, ramybės tikrumo, kuris turėjo jų laukti šviesioje ateityje. Nė vienas, išgyvenęs šį laukimą su viltimi ir tikėjimu, negali užmiršti brangių laukimo valandų. Kai iki nurodyto laiko liko kelios savaitės, žemiškieji reikalai buvo atidėti į šalį. nuoširdūs tikintieji kruopščiai tikrino kiekvieną savo mintį ir širdies jausmą, tarsi jie gulėtų mirties patale ir po kelių valandų turėtų užmerkti akis. Žmonės neruošė specialių „dangun žengimo drabužių“ ^{128Legendą, kad adventistai ruošė sau rūbus, kuriais apsirengę „pasitiks savo Viešpatį debesyse“, sugalvojo tie, kurie reiškė nepasitenkinimą adventistų mokymu. Ji buvo paskleista taip sumaniai, kad daugelis ja patikėjo, tačiau atidžiau įsigilinus paaiškėjo, jog tai netiesa. Buvo pažadėtas didelis atlygis už menkiausią įrodymą, tačiau nebuvo pateikta jokių įrodymų. Laukiantieji Išgelbėtojo atėjimo pakankamai gerai suprato Šventojo Rašto mokymą ir nemanė, kad tai progai reikės specialiai siūti rūbus. Vienintelis rūbas, kuriuo šventiesiems reikės pasitikti Viešpatį, tai Kristaus teisumas (žr. Izaijo 61, 10; Apreiškimo 19, 8). Legenda apie dangun žengimo rūbus paneigta: Nichol Francis D. Midnight Cry. — Washington, D. C.: Review and Herald Publishing Assn., 1944. — Ch. 25—27, Appendices H-J. Taip pat žr. LeRoy Edwin Froom. Prophetic Faith of Our Fathers. — Washington, D. C.: Review and Herald Publishing Assn., 1954. — V. 4. — P 822-826.}, tačiau visi jautė poreikį paruošti sielą, kad galėtų sutikti Išgelbėtoją. jų balti drabužiai buvo sielos tyrumas, charakteris, apvalytas nuo nuodėmės atperkančiu Kristaus krauju. tie, kurie laiko save Dievo vaikais, privalo turėti tą pačią širdies ištyrimo dvasią, tą patį nuoširdų ir ryžtingą tikėjimą! jeigu jie nusižemintų prieš Dievą ir siųstų savo maldavimus malonės sostui, jų dvasinis gyvenimas būtų kur kas turtingesnis nei dabar. tačiau kiek mažai dabar meldžiamasi, kaip mažai gailimasi dėl nuodėmės, o gyvojo tikėjimo trūkumas iš daugelio atima malonę, kurią taip gausiai lieja mūsų atpirkėjas.DK 323.1

Dievas ketino išmėginti savo tautą. jo ranka uždengė klaidą, kuri įsivėlė apskaičiuojant pranašysčių laikotarpius. adventistai nepastebėjo klaidos, jos nerado ir labiausiai mokyti jų oponentai. pastarieji sakė: „jūsų pranašysčių laikotarpių skaičiavimai teisingi. tari įvykti didis įvykis, tačiau ne tas, kurį pranašauja ponas Mileris. tai bus pasaulio atsivertimas, o ne Kristaus antrasis atėjimas.“ ^{129Dr. Džordžas Bušas, Niujorko Hebrajų ir Rytų literatūros universiteto profesorius, laiške Viljamui Mileriui, 1844 m. kovo 6 d. atspausdintame Bostono „Advent Herald“ ir kovo 13 d. „Signs of the Times Reporter“, pateikė keletą svarbių prielaidų apie jo pranašiško laiko skaičiavimus. Jis rašė: „Aš manau, negali-ma nepritarti jums ir jūsų draugams, kad jūs paskyrėte tiek daug laiko bei dėmesio pranašystės chronologijai tyrinėti ir daug dirbote, norėdami nustatyti didžiųjų lai-kotarpių pradžios ir pabaigos datas. jeigu šiuos laikotarpius šventoji Dvasia iš tikrųjų pateikia pranašysčių knygose, neabejotina, kad jie yra skirti tyrinėti ir galbūt galų gale gali būti visiškai suprasti. Nė vieno žmogaus negalima kaltinti arogantišku ar kvailu kaprizu, jeigu jis pagarbiai mėgino tai padaryti. [...] Aš tikiuosi, kad laikydami, jog pranašiško laikotarpio diena lygi metams, jūs remiatės logiškiausiu aiškinimu ir įžymiais Meda, Izaoko Niu-tono, vyskupo Niutono, Kirbio, s koto, Keito ir daugelio kitų, seniai priėjusių jūsų išvadas šiuo klausimu, vardais. jie visi sutinka, kad pagrindiniai pranašų Danieliaus ir jono paminėti laikotarpiai iš tikrųjų baigiasi kažkada šiame pasaulio amžiuje, būtų nelogiška kaltinti jus erezija dėl tų pačių pažiūrų, kurias taip aiškiai iš-reiškė garsūs teologai. [...] jūsų pasiekimai šioje tyrinėjimo srityje nestebina manęs kaip kažkas nepaprasta, kas galėtų paveikti bet kurį didį tiesos ieškotoją ar žmogų, turintį atsakomybės jausmą. [...] jūsų klaida, mano manymu, yra ne chronolo-ginė, o kažkokia kita. [...] jūs visiškai ne-teisingai supratote įvykių kilmę, kurie turi įvykti, pasibaigus šiems laikotarpiams. Tai yra jūsų aiškinimo paklaidos pagrindas.“ plačiau apie tai: LeRoy Edwin Froom. Pro-phetic Faith of Our Fathers. — Washington , D. C.: Review and Herald Publishing Assn., 1950. — V. l. — Ch. 1,2.}DK 323.2

Laukiamas laikas praėjo, o Kristus, kad išgelbėtų savo tautą, neatėjo. tie, kurie su nuoširdžia meile ir tikėjimu laukė savo Išgelbėtojo, karčiai nusivylė. tačiau Dievo ketinimai buvo įgyvendinti. jis ištyrė širdis tų, kurie teigė, jog laukia jo atėjimo. tarp jų buvo daug tokių, kurie atsivertė skatinami vien tik baimės. Jų tikėjimo išpažinimas nepakeitė nei širdies, nei gyvenimo. Kai laukiamas įvykis neįvyko, šie žmonės pareiškė, jog visai nesijaudina, nes niekada netikėjo, jog Kristus turėjo ateiti. Jie buvo tarp pirmųjų, kurie juokėsi iš nuoširdžių tikinčiųjų sielvarto.DK 323.3

Tačiau jėzus ir visa dangaus kareivija su meile ir užuojauta žiūrėjo į išmėgintus bei ištikimus, nors nusivylusius Dievo vaikus. jei tik būtų buvę galima atitraukti užuolaidą, skiriančią matomąjį pasaulį nuo nematomo, būtume pamatę, kaip angelai supo šias nepalaužiamas širdis ir stengėsi apsaugoti jas nuo šėtono strėlių.DK 324.1

*****