3. Dvasinės Tamsos Epocha

Apaštalas Paulius Antrame laiške tesalonikiečiams išpranašavo didelį nuopuolį, kuris įvyks įvedus popiežiaus valdžią. Jis sakė, kad Kristaus diena dar neišaušo, nes „pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu.” (2, 3-4) Be to, apaštalas įspėja savo brolius, kad „nedorybės slėpinys jau veikia.” (2, 7) jis iš anksto matė atsėlinančius į bažnyčią paklydimus, kurie paruoš dirvą popiežiaus iškilimui.DK 41.1

iš pradžių slapta ir tyliai, o po to atviriau, stiprėdamas ir pradėdamas vadovauti žmonių protams, nedorybės slėpinys vykdė savo apgaulingą ir šventvagišką darbą. beveik nepastebimai pagonybės papročiai rado kelią į krikščioniškąją bažnyčią. nuolaidžiavimo ir taikstymosi dvasia buvo apribota tam tikram laikui žiauriais persekiojimais, kuriuos bažnyčia iškentė vyraujant pagonybei. Kai persekiojimai liovėsi ir krikščionybė įėjo į teismus ir karaliaus rūmus, ji atsisakė Kristaus ir jo apaštalų kuklumo bei nuolankumo, perėmė dirbtinį pagoniškų žynių ir valdovų iškilmingumą bei išdidumą. Dievo reikalavimus ji pakeitė žmonių priesakais ir padavimais. iV amžiuje tariamai atsivertė imperatorius Konstantinas. Sis įvykis sukėlė didelį džiūgavimą; pasaulis apsigaubęs teisumo skraiste, įėjo į Bažnyčią, kurios nuosmukis jau tuomet sparčiai didėjo. Nors atrodė nuslopinta, bet iš tikrųjų pagonybė tapo nugalėtoja. Jos dvasia valdė bažnyčią, o jos mokymas, apeigos ir papročiai buvo įtraukti į Kristų išpažįstančių sekėjų tikėjimą ir pamaldas.DK 41.2

Sis kompromisas tarp pagonybės ir krikščionybės pagimdė nedorybės žmogų, išpranašautą kaip prieštarautoją ir sukilusįjį prieš Dievą. ši milžiniška netikros religijos sistema yra šėtono galios šedevras, ji liudija jo pastangas atsisėsti į sostą ir valdyti žemę pagal savo valią.DK 42.1

šėtonas kartą jau stengėsi susitarti su Kristumi. jis atėjo pas Dievo sūnų, gundė jį dykumoje ir rodė jam viso pasaulio karalystes bei jų didybę. šėtonas siūlė visa tai atiduoti Kristui, jei jis pripažins tamsos valdovo viršenybę. Kristus sudraudė pernelyg pasitikintį savimi gundytoją ir privertė jį pasitraukti. Tačiau šėtonui sekasi geriau gundyti žmogų. Norėdama išlaikyti turtus ir garbę, bažnyčia buvo linkusi ieškoti didžiųjų pasaulio žmonių palankumo ir paramos. Atmesdama Kristų, ji buvo priversta sutikti su vasaline šėtono atstovo - Romos vyskupo - priklausomybe.DK 42.2

Viena pagrindinių katalikybės dogmų skelbia, kad popiežius yra matoma visuotinės Kristaus bažnyčios galva, kurios vyskupams ir kunigams suteikti aukščiausi įgaliojimai visame pasaulyje. be to, popiežiui buvo suteiktas dieviškumo titulas. jis buvo pavadintas Viešpats Dievas Popiežius ^{4 Romos katalikų Kanonų teisės sąvade (Corpus juris canonici) popiežius Inocentas III skelbia, kad Romos popiežius yra „ne paprastas žmogus, o paties Dievo vie-tininkas žemėje.“ Be to, aiškinama, jog jis yra Kristaus vietininkas, jis yra „greičiau Dievas nei žmogus“ (Decretales Domini Gregorii Papae IX (popiežiaus Grigaliaus IX dekretalijos), liber 1, de translatione Episcoporum (apie vyskupų perkėlimą), title 7, ch. 3; Corpus juris Canonici (an-trasis Leipcigo leidimas, 1881 m., col. 99, Paryžiaus leidimas, 1612 m., t. 2, Decre- tales, col. 205)). Dekretalijas surinko ir suskirstė pagal temas Bolonijos universiteto teisės profesorius vienuolis Gra- cijonas apie 1140 m. 1234 m. šį rinkinį papildė ir perredagavo popiežius Grigalius IX. Kiti dokumentai, neįėję į Gracijono „Decretum“, pasirodė vėlesniais metais, įskaitant „Extra vagantes“, ir buvo vis papildomi iki XV a. pabaigos. Kartu su Gracijono „Decretum“, jie buvo sujungti į vieną Kanonų teisės sąvadą (Corpus Juris Canonici) ir išleisti 1582 m. Popiežiaus Pijaus X nurodymu Romos katalikų baž-nyčios Kanonų kodeksas 1904—1917 m. buvo susistemintas ir 1918 m. įsigaliojo. Titulą „Viešpats Dievas Popiežius“ randa-me popiežiaus Jono XXII „Extravagantes“ 14-ojo skyriaus 4-ojo skirsnio paaiškini-muose. Žodžiai Dominum Deum nostrum Papam (mūsų Viešpats Dievas Popiežius) pateikti 1584 m. „Extravagantes“ Antver-peno leidimo 153-oje skiltyje ir 1612 m. Paryžiaus leidimo 140-oje skiltyje (taip pat žr. Chastel Etienne. Histoire du Christianisme depuis son origine jusqu‘a nos jo-urs. — Paris: Fischbacher, 1885. — V. 3. — P. 188, 189).} ir paskelbtas neklystančiu ^{5Popiežiaus neklystamumo dogma patvirtinta 1870 m. I Vatikano susirinkime. Apie tai: Schaff Philip. The Creeds of Christendom. — V. 2. — Dogmatic Decrees of the Vatican Council, p. 234—271, kur pateikti lotyniškas ir angliškas tekstai. Plačiau apie Romos katalikų mokymą šiuo klausimu: Toner Patrick J. Infallibility. — In: The Catolic Enciclopedia. — V. 7. — P. 790 ff; Gibbons James (cardinal). The Faith of Our Fathers. — Baltimore: John Murphy Company, 110th ed., 1917. — Ch. 7, 11. Apie nesutikimą su Romos katalikų popiežiaus neklystamumo dogma žr. Dollinger Johann Joseph Ignaz von. The Pope and the Council. — New York: Char-les Schribner‘s Sons, 1869; Sparrow Simp-son W. J. Roman Catholic Opposition to Papal Infallibility. — London: John Mur-ray, 1909. Nekatalikišką požiūrį žr. Salmon George. Infallibility of the Church.— London: John Murray, 1914.}. jis reikalauja visų žmonių pagarbos. Tai tas pats reikalavimas, kurį šėtonas pateikė Kristui gundydamas dykumoje, jį vis dar kartoja Romos bažnyčia, ir daugelis yra pasirengę dievinti popiežių.DK 42.3

Tačiau tie, kurie bijo Dievo ir garbina jį, priešinasi akiplėšiškam dangiškosios valdžios pasisavinimui taip, kaip ir Kristus kadaise atmetė gudraus priešo reikalavimus: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!” (Luko 4, 8) Dievas niekada savo Žodyje neužsiminė, kad jis paskyrė kurį nors žmogų Bažnyčios galva. Popiežiaus viršenybės dogma tiesiogiai prieštarauja Šventojo Rašto mokslui. Popiežius negali valdyti Kristaus Bažnyčios, kol jėga neužgrobs valdžios.DK 42.4

Romos bažnyčios šalininkai atkakliai kaltino protestantus erezija ir savavališku atsiskyrimu nuo tikrosios Bažnyčios. tačiau šie kaltinimai labiau tinka jiems patiems. Jie atmetė Kristaus vėliavą ir nukrypo nuo tikėjimo, „vieną kartą visiems laikams duoto šventiesiems.” (Judo 3)DK 43.1

šėtonas gerai žinojo, kad šventasis raštas leis žmonėms atpažinti jo apgavystes ir atsilaikyti prieš jo galią. net pasaulio išgelbėtojas atsispyrė savo Žodžiu piktojo puolimui. prieš kiekvieną puolimą Kristus atstatydavo amžinosios tiesos skydą, sakydamas: „parašyta”. Kiekvieną priešo pasiūlymą jis nurungdavo Žodžio išmintimi ir galia. Kad šėtonas išlaikytų savo įtaką žmonėms ir įvestų popiežiaus valdžią, jis turi padaryti taip, kad jie nepažintų šventojo rašto. biblija išaukština Dievą ir atskleidžia mirtingiems žmonėms tikrąją jų padėtį; todėl jos šventosios tiesos turi būti paslėptos ir užgniaužtos. šią logiką pritaikė romos bažnyčia. šimtmečiais buvo uždrausta platinti bibliją. Žmonėms buvo uždrausta skaityti ją ar turėti savo namuose, o neprincipingi kunigai ir prelatai aiškino jos mokslą taip, kad sustiprintų savo autoritetą. taip popiežius tapo beveik visuotinai pripažintas kaip Dievo vietininkas žemėje, gavęs valdžią bažnyčiai ir valstybei.DK 43.2

atsikratęs paklydimų žinyno, šėtonas ėmė dirbti pagal savo valią. pranašystė liudijo, kad popiežiai „užsimos pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą.” (Danieliaus 7, 25) ir ji netrukus ėmė pildytis. norint padėti naujatikiams formaliai pereiti nuo pagoniškų stabų garbinimo, pamažu į krikščionių tikėjimą buvo įvestas paveikslų ir relikvijų garbinimas. Visuotinio susirinkimo nutarimu ^{6„Paveikslų garbinimas [...] buvo vienas tų krikščionybės klydimų, kurie pra-siskverbė į Bažnyčią slapta ir beveik ne-pastebimai. Šis paklydimas pasireiškė ne iš karto kaip kitos erezijos, nes tuomet būtų ryžtingai pasmerktas, jam priešintųsi. Ta-čiau paveikslai pradėti garbinti pamažu, prisidengus gera dingstimi. Bažnyčia pa-skendo tikroje stabmeldystėje, ji beveik visiškai nesipriešino ir visai neprieštaravo. Kai pagaliau buvo pradėta stengtis kovoti su šia blogybe, ji buvo per daug stipriai įsi-galėjusi, kad būtų galima panaikinti. [...] Blogis pasiekė žmogaus širdį, kuri pradėjo tarnauti kūriniui, o ne Kūrėjui. [...]Iš pradžių paveikslai ir statulos bažnyčiose pasirodė ne tam, kad būtų garbinami, jie pakeitė knygas, kurios turėjo mokyti nemokančius skaityti ir žadinti pasišventimą. paveikslai ir statulos nelabai tiko šiam tikslui, todėl greitai jų paskirtis pakito. Paveikslai ir statulos bažnyčiose aptemdė, o ne apšvietė žmonių protus — sumažino, o ne padidino garbintojo pa-sišventimą. Užuot kreipę žmonių mintis į Dievą, jie galiausiai nukreipė jas nuo Jo. žmonės pradėjo garbinti kūrinius“ (Men- dham J. The Seventh General Council. — The Second of Nicaea. — Introduction. — P. 3-6). Apie II Nikėjos visuotinį susirinkimą, įvykusį 787 m., kuriame buvo svarstomas paveikslų garbinimas, darbą ir nutarimus žr. Baronius. Ecclesiastical Annals. — Antwerp, 1612. — V. 9. — P. 391—407; Mendham J. The Seventh General Council, the Second of Nicaea; Stillingfleet Ed. Defense of the Discourse Concerning the Idolatry Practised in the Church of Rome. — London, 1686; A Select Library of Nicene and Post-Nicene Fathers, 2nd series. — New York, 1900. — V. 14. — P 521—587; Hefele C. J. A History of the Councils of the Church, From the Original Documents. — Bk. 18. — Ch. 1. — Secs. 332, 333; Ch. 2 — Secs. 345-352 (T and T Clark ed., 1896. — V. 5. — P. 260—304, 342—372).} buvo galutinai įvesta ši stabmeldystės sistema. norėdama užbaigti šventvagišką darbą, roma išbraukė iš Dievo Įstatymo antrąjį įsakymą, draudžiantį garbinti stabus, ir padalijo dešimtąjį įsakymą, kad išliktų toks pat įsakymų skaičius.DK 43.3

nuolaidos pagonybei smukdė Dangaus autoritetą. šėtonas, remdamasis neatsivertusiais bažnyčios vadovais, taip pat suklastojo ketvirtąjį įsakymą ir mėgino panaikinti senovinę šabo dieną (sabatą), kurią Dievas pašventino ir palaimino (žr. Pradžios 2, 2-3), o vietoj jos įvedė šventę, švenčiamą pagonių kaip šventą Saulės dieną. Iš pradžių jos nebuvo mėginama keisti atvirai. Pirmaisiais amžiais visi krikščionys laikėsi tikrosios šabo dienos įsakymo. Jie uoliai garbino Dievą ir tikėjo, kad jo Įstatymas yra nekintamas, stropiai saugojo jo priesakų šventumą.DK 43.4

Tačiau šėtono tarpininkai dirbo labai gudriai. Kad žmonių dėmesys būtų patrauktas į sekmadienį, jis buvo padarytas švente, pagerbiančia Kristaus prisikėlimą. Tam buvo skirtos religinės pamaldos ir ji buvo laikoma poilsio diena, nors vis dar buvo švenčiama ir šabo diena.DK 44.1

Norėdamas paruošti dirvą darbui, kurį jis planavo įvykdyti, šėtonas privertė žydus prieš Kristaus atėjimą apsunkinti šabo dieną griežčiausiais reikalavimais, jos laikymąsi paversdamas našta. Dabar, pasinaudodamas klaidinga šviesa, kuria jis apgaubė šabo dieną, piktasis apšaukė ją žydų nuostata. Kai daugelis krikščionių ir toliau šventė sekmadienį kaip džiaugsmingą šventę, šėtonas vertė juos parodyti savo neapykantą judaizmui, padaryti šabo dieną pasninko, liūdesio ir nusiminimo diena.DK 44.2

IV a. pradžioje imperatorius Konstantinas išleido įsakymą, paskelbdamas sekmadienį visuotina švente visoje Romos imperijoje. ^{7321 m. po Kr. kovo 7 d. imperatorius Konstantinas išleido įsakymą dėl poilsio dienos, kuriame nurodė: „Visi valdininkai, miestiečiai ir amatininkai turi ilsėtis šventą Saulės dieną. Tačiau kaimiečiai gali laisvai dirbti laukuose, nes dažnai atsitinka, kad ši diena geriau tinka sėti grūdus į vagas arba sodinti į duobes vynmedžius. Taigi reikia, kad nepražūtų dangiškosios Apvaizdos suteikta palanki proga.“ (Codex Justiniani, III, 12, 3; lotyniškas tekstas ir angliškas vertimas pateikti: Schaff Philip. History of the Christian Church. — V. 3. — P 380; Hessey James A. Bampton Lectures. — Sunday. — Lecture 3. — Par. 1 (3rd ed., 1866. — P. 58) Apie įsakymo reikšmę: Newman Albert Henry. A Manual of Church History. — Philadelphia: The American Baptist Publication Society, 1933. — V. 1. — P. 305—307; LeRoy E. Fro- om. The Prophetic Faith of Our Fathers. — Washington, D. C.: Review and Herald Publishing Assn., 1950. — V. 1. — P. 376— 381.} saulės dieną šventė jo pagoniški pavaldiniai ir krikščionys. imperatorius stengėsi suvienyti susiduriančius pagonybės ir krikščionybės interesus. tai daryti jį skatino Bažnyčios vyskupai. Dvasininkai troško garbės ir valdžios, todėl norėjo, kad tos pačios dienos laikytųsi ir krikščionys, ir pagonys, tuomet tariami krikščionys sustiprintų Bažnyčios galią bei garbę. Nors dievobaimingi krikščionys pamažu buvo verčiami gerbti sekmadienį kaip tam tikra prasme šventą dieną, bet jie vis dar laikėsi ketvirtojo įsakymo ir pripažino tikrąją šabo dieną kaip Viešpaties šventąją dieną.DK 44.3

Didysis apgavikas tuo neužbaigė savo darbo. jis nusprendė surinkti krikščionių pasaulį po savo vėliava ir pasinaudoti savo atstovu - išdidžiuoju Romos popiežiumi, kuris vadino save Kristaus vietininku. jo tikslą įgyvendino iš dalies atsivertę pagonys, ambicingi prelatai ir pasaulį mylintys dvasininkai. Kartais buvo sušaukiami gausūs Bažnyčios susirinkimai, į kuriuos suvažiuodavo aukšti Bažnyčios dvasininkai iš viso pasaulio. Per kiekvieną susirin kimą šabo diena, kurią įvedė Dievas, buvo vis labiau žeminama, o sekmadienis išaukštinamas. taigi pagoniškoji šventė galiausiai tapo gerbiama kaip dieviškasis nuostatas, o biblinė šabo diena buvo paskelbta judaizmo atgyvena, jos besilaikantys buvo prakeikiami.DK 44.4

Didžiajam atsimetėliui pasisekė iškelti save „virš kiekvieno vadinamojo dievo ar šventenybės, jis atsisėdo Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu.” (2 Tesalonikiečiams 2, 4) Jis išdrįso pakeisti dieviškojo Įstatymo nuostatą, kuris vienintelis aiškiai nurodo visai žmonijai tikrąjį ir gyvąjį Dievą. Ketvirtuoju įsakymu Dievas atsiskleidžia kaip dangaus bei žemės Kūrėjas, taip jis išsiskiria iš netikrų dievų. Kaip paminklas kūrimo darbui, septintoji diena buvo pašventinta poilsio diena žmogui. ji buvo skirta išlaikyti gyvąjį Dievą žmonių mintyse kaip būties šaltinį ir garbinimo bei pagarbos objektą. šėtonas stengiasi atitraukti žmones nuo ištikimybės Dievui ir klusnumo jo Įstatymui, todėl jis nukreipia savo pastangas prieš tą įsakymą, kuris nurodo Dievą kaip Kūrėją.DK 45.1

protestantai dabar tvirtina, kad Kristaus prisikėlimas sekmadienį padarė jį krikščionių šabo diena. tačiau šventasis Raštas to neteigia. tai dienai Kristus ir jo apaštalai nesuteikė jokios garbės. šekmadienio šventimas kaip krikščioniškasis nuostatas, turi savo pradžią tame „nedorybės slėpinyje” (2 Tesalonikiečiams 2, 7), kuris pradėjo savo darbą jau apaštalo Pauliaus laikais. Kur ir kada Viešpats išsirinko šį popiežijos rankų produktą? Kokia svari priežastis pakeitė nuostatą, bet nepaliko žymių Šventajame Rašte?DK 45.2

VI a. popiežija jau visiškai įsitvirtino. jos sostas įsikūrė imperijos sostinėje, o Romos vyskupas buvo paskelbtas visos Bažnyčios galva. Pagonybė užleido vietą popiežijai. „Slibinas atidavė jam [žvėriui] savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią.” (Apreiškimo 13, 2) Prasidėjo 1260 metų ^{8Skaičiuodami pranašystės nurodomą laiko tarpą mes turime remtis metų-die- nos principu (viena diena už metus). Remiantis šiuo principu pranašysčių nu-rodomas laikas skaičiuojamas kaip kalen-doriniai metai. Prieš įžengdami į Kanaano žemę, iz-raelitai pasiuntė dvylika žvalgų. Jie buvo išvykę keturiasdešimt dienų. Kai jie grįžo, žydai išsigando jų pranešimo ir atsisakė vykti į Pažadėtąją žemę. Todėl Dievas paskyrė bausmę: „Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasde-šimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną.“ (Skaičių 14, 34) Panašų pranašišką laiko apskaičiavimą nurodo pranašo Ezechielio knyga. Judo karalystės laukė keturiasdešimties metų bausmė už nusikaltimą. Viešpats per pranašą paskelbė: „Kai jas būsi pabaigęs, gulkis antrąkart, bet ant dešiniojo šono, ir kęsk bausmę už Judo namus. Skiriu tau keturiasdešimt dienų — po vieną dieną už kiekvienerius metus.“ (Ezechielio 4, 6) Šis metų-dienos principas turi būti taikomas, aiškinant laiko tarpą pranašystėje apie „du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytmečių“ (Danieliaus 8, 14) ir pranašystėje apie 1260 dienų laiko tarpą, kuris nurodomas įvairiai: „Vienas laikas, du laikai ir pusė laiko“ (Danieliaus 7, 25), „keturiasdešimt du mėnesiai“ (Apreiškimo 11, 2; 13, 5) „ir tūkstantis du šimtai šešiasdešimt dienų.“ (Apreiškimo 11, 3; 12, 6)} popiežiaus priespauda, išpranašauta Danieliaus pranašystėje ir Apreiškime jonui. (žr. Danieliaus 7, 25; Apreiškimo 13, 5-7) Krikščionys buvo priversti pasirinkti, arba turėjo paminti savo dorumą ir pripažinti popiežijos apeigas bei dievinti popiežių, arba praleisti savo likusį gyvenimą požemio kalėjimuose, mirti kankinimo suoluose nuo budelio kirvio, būti sudegintiems. Išsipildė jėzaus žodžiai: „jus išdavinės tėvai, broliai giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl Mano vardo.” (Luko 21, 16-17) Tikinčiųjų persekiojimai tapo dar įnirtingesni nei anksčiau, ir pasaulis tapo dideliu kovos lauku. šimtmečius Kristaus Bažnyčia rado prieglobstį būdama atsiskyrusi ir nežinoma. tai nusakė pranašas: „moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.” (Apreiškimo 12, 6)DK 45.3

Įsitvirtinus Romos bažnyčios valdžiai prasidėjo tamsieji amžiai. ^{9 Anglų istorikai, kurių tyrinėjimais dažnai remiasi autorė, V—X amžių istorijos laikotarpį vadina Tamsiaisiais amžiais (Dark Ages).} Didėjant jos galiai, tamsa gilėjo. Tikėjimą Kristumi - tikrąjį pagrindą - pakeitė tikėjimas Romos popiežiumi. Užuot pasitikėję Dievo Sūnumi, atleidžiančiu nuodėmes ir teikiančiu amžinąjį išgelbėjimą, žmonės pasitikėjo popiežiumi, kunigais ir prelatais, kuriuos jis įgaliojo. Juos mokė, kad popiežius yra žemiškasis tarpininkas ir į Dievą galima kreiptis tik per jį. Popiežius jiems atstoja Dievą, todėl jam reikia besąlygiškai paklusti. Nukrypimas nuo jo reikalavimų buvo pakankama priežastis nubausti nusikaltusius kūnus ir sielas. Taip žmonių protai atitrūko nuo Dievo ir nukrypo į klaidingus, nusidėjusius ir žiaurius žmones, jie nukreipė savo mintis į šėtoną, kuris veikė šiuos žmones. Nuodėmę užmaskavo šventumo skraistė. Kai šventasis Raštas buvo uždraustas, o žmogus pradėjo laikyti save aukščiausiuoju, beliko laukti tik apgavystės, gudrybės ir nedorybės. Žmogus atsisakė Dievo Įstatymo ir, remdamasis tradicija, iškėlė savąjį.DK 46.1

Kristaus Bažnyčiai tai buvo pavojingos dienos. Ištikimųjų vėliavnešių liko nedaug. Nors tiesa neliko be liudytojų, tačiau kartais atrodė, kad paklydimai ir prietaringumas įsivyraus, o tikroji religija bus išvaryta iš žemės. Evangelija buvo atimta iš žmonių, atsirado įvairios religijos formos, o žmonėms buvo užkrauta griežtų reikalavimų našta.DK 46.2

Jie turėjo ne tik priimti popiežių kaip savo tarpininką, bet ir pasitikėti tuo, kad savo darbais galės užsitarnauti nuodėmių atleidimą. Ilgos maldininkų kelionės, bažnytinės bausmės, relikvijų garbinimas, bažnyčių, kapaviečių ir altorių statybos, didžiulės piniginės aukos Bažnyčiai - šie ir daugelis panašių dalykų buvo naudojami numalšinti Dievo pyktį ir užsitikrinti Jo palankumą tarsi Dievas kaip žmogus pyktų dėl smulkmenų arba nusiramintų, gavęs dovanų ar atlikus bažnytines bausmes!DK 46.3

nepaisant to, kad nedorybės vyravo net tarp Romos bažnyčios vadovų, jos įtaka nuolat didėjo. Viii a. pabaigoje romos bažnyčios atstovai iškėlė mintį, kad pirmaisiais Bažnyčios amžiais romos vyskupai turėjo tą pačią dvasinę galią, kuri egzistuoja dabar. norint įrodyti šią prielaidą, reikėjo panaudoti tam tikras priemones, kad būtų įgytas autoritetas. išeitį pasiūlė melo tėvas. Vienuoliai suklastojo senovinius rankraščius. Buvo atrasti anksčiau negirdėti dekretai, kurie skelbė visapusišką popiežiaus aukščiausiąją valdžią nuo ankstyviausių laikų. atmetusi tiesą, bažnyčia iškart pripažino šias melagystes. ^{10Tarp dokumentų, kurie dabar yra pri-pažinti klastotėmis, svarbiausi yra „Kons-tantino dovana“ ir „pseudoizidorijaus dekretalijos“. „Nuo Vėlyvųjų Viduramžių Konstantino dovana (Donatio Constanti- ni) vadinamas dokumentas, kurį Romos imperatorius Konstantinas Didysis neva įteikė popiežiui silvestrui I. Įrašas apie Dovaną tikriausiai atsirado iX amžiaus pradžioje paryžiaus rankraštyje (Codex lat. 2777). NUO Xi amžiaus popiežiai juo argumentavo savo pretenzijas į valdžią, o dėl šios priežasties nuo Xii amžiaus jis tapo karštų diskusijų objektu. Sis dokumentas paskelbė popiežiją Romos imperijos valdžios perėmėja ir leido perimti Romos imperijos teisę Viduramžiais. ši klastote turėjo didelę įtaką pasaulietinei istorijai.“ (Donation of Constantine. - in: The new Schaff-Herzog Encyclopedia of Religious Knowledge. — V. 3. — P 484, 485) Kardinolas Henris E. Maningas (Manning) savo veikale „The Temporal Power of the Vicar of Jesus Christ“ (Lon-don, 1862) pateikė Konstantino dovanos istorinį pagrindą. Tačiau jo argumentai buvo scholastinio pobūdžio. Klastotė nebuvo atskleista, kol XV amžiuje nepa-sireiškė istorinis kriticizmas. Nikolajus Kuzietis buvo vienas pirmųjų priėjęs iš-vadą, kad Konstantinas niekada neišleido tokio potvarkio. Italas Lorencas Vala 1450 m. neabejotinai įrodė, kad vadinamoji Konstantino dovana — klastotė. Apie tai: Christopher B. Coleman. Treatise of Lo-renzo Valla on the Donation of Constan-tine. — New York, 1927. Tačiau dar visą šimtmetį neabejota Konstantino dovanos ir pseudoizidorijaus dekretalijų autentiškumu. pavyzdžiui, Martynas Liuteris iš pradžių pripažinęs dekretalijas, vėliau pasakė Ekui: „Aš neigiu šias dekretalijas“, o netrukus jis rašė Spalatinui: „Jis [popiežius] savo dekretalijomis iškraipė tiesą ir nukryžiavo Kristų.“ Manoma, kad Konstantino dovana yra: 1) klastotė, 2) vieno žmogaus ar laikotarpio kūrinys, 3) klastotojas naudojosi senesniais dokumentais, 4) klastotė buvo sukurta apie 752—778 m. Romos katalikų bažnyčia nustojo ginti šio dokumento autentiškumą, kai 1592 m. pasirodė Ba- ronijaus „Bažnyčios metraščiai“. Norėdami geriau suprasti tekstą, žr. Zeumer K. Festgabe fur Rudolf von Gneist. — Berlin, 1888; vertimas į anglų k. pateiktas: Coleman. Treatise; Henderson Ernest F Select Historical Documents of the Middle Ages. — New York, 1892. — P 319; taip pat žr. Briefwechsel. — Weimar. — P 141, 161; The New Scaff-Hercog Encyclopedia of Religiuos Knowledge. — V. 3. — P 484; Gregorovius F. Rome in the Middle Ages. — V. 2. — P 329; Dollinger Johann - seph Ignaz von. Fables Respecting the Popes of the Middle Ages. — London, 1871. suklastotais dokumentais taip pat lai-komos Pseudoizidorijaus dekretalijos. Tai fiktyvūs laiškai, priskiriami popiežių Kle-menso I (apie 100 m.) — Grigaliaus I (apie 600 m.) popiežiavimo laikotarpiui, kurių rinkinį IX amžiuje sudarė Izidorijaus Mer- katoriaus slapyvardžiu pasirašęs asmuo. Pavadinimas „Pseudoizidorijaus dekretali- jos“ buvo pradėtas vartoti, kai XV amžiuje pasireiškė istorinis kriticizmas. Kurdamas savo klastotę Pseudoizi- dorijus naudojosi galiojančių bažnytinių kanonų rinkiniu „Hispana Gallica Au- gustodunensis“, į kurį įterpė klastotę. Taip jis sumažino demaskavimo pavojų, nes kanonų rinkiniai paprastai buvo sudaromi papildant senąsias dekretalijas, todėl jo „darbas“ nekrito į akis. Šiandien Pseudoizidorijaus dekretalijų falsifikacija visuotinai pripažinta, nes buvo įrodytas šių dokumentų teiginių prieštaringumas ir neatitikimas šaltinių, kuriais ji rėmėsi, be to, šie dokumentai nebuvo žinomi iki 852 m. Istorikai sutinka, kad labiausiai tikėtina dokumentų rinkinio sudarymo data yra 850 m. arba 851 m., nes 857 m. jis buvo pirmą kartą paminėtas Kverco bažnytinės kapitulos „Admonitio“. šių klastočių autoriai nežinomi. La-biau tikėtina, kad jie priklausė iX amžiuje Reimse (Frankų karalystė) susiformavusiai energingai bažnyčios grupei. Visi sutinka, kad Reimso vyskupas Hincmaras pasi-naudojo šiomis dekretalijomis, nuvertęs Rothadą iš sisonso, kuris 864 m. atvežė dekretalijas į romą ir padėjo jas prieš po-piežių Mikalojų i. pseudoizidorijaus dekretalijų tikrumu suabejojo Nikolajus Kuzietis (1401— 1464), Čarlis Dumulinas (1500-1566) ir Džordžas Kasenderis (1513-1564). Ne-ginčijamą jų suklastojimo įrodymą 1628 m. pateikė Deividas Blondelas. Seniausias tipografinis leidimas: Mi- gne Patrologia Latina, CXXX. Apie se-niausią ir geriausią rankraštį žr. Hinschius P Decretales Pseudo-Isidorianiae at capi- tula Angilrammi. — Leipzig, 1863. Be to, žr. The New Schaff-Hercog Encyclopedia of Religious Knowledge. — 1950. — V. 9. — P. 343—345. Taip pat Milman H. H. Latin Christianity. — V. 3; Dollinger Jo-hann Joseph Ignaz von. The Pope and the Council. — 1869; Latourette Kenneth Scott. A History of the Expansion of Christianity. — 1939. — V. 3; False Decretals. In: The Catholic Encyclopedia. — V. 5; Fournier. Etudes sure les Fausses Decretals. In: Revue d‘Historique Ecclesiastique. — Louvain, 1906. — V. 7 (1907. — V. 8).}DK 47.1

nedaugelis ištikimų statytojų, stačiusių ant tikrojo pamato (žr. 1 Korintiečiams 3, 10-11), buvo sunerimę ir sumišę, kai klaidingo mokslo šiukšlės sutrukdė darbą. Kaip ir nehemijo laikų Jeruzalės sienos statytojai, jie buvo pasirengę sakyti: „nešėjų jėgos nusilpo, o šiukšlių labai daug; mes patys nepajėgsime sienos atstatyti.” (žr. Nehemijo 4, 4) išvarginti nuolatinių persekiojimų, apgavysčių, blogio ir visų kitų kliūčių, kurias statė šėtonas, kad kliudytų jų pažangai, kai kurie ištikimi statytojai buvo prislėgti.DK 47.2

besirūpindama ramybe, savo gyvybe ir turto saugumu dalis nusisuko nuo tikrųjų pamatų. Kiti, atvirkščiai, nepabūgę savo priešų puolimų, be baimės sakė: „nebijokite jų! atsiminkite VIEŠPATĮ, didingą ir šiurpą keliantį“ (žr. Nehemijo 4, 8) , ir jie tęsė savo darbą, kiekvienas su kalaviju prie šono. (plg. Efeziečiams 6, 17)DK 47.3

Kiekviename šimtmetyje ta pati neapykantos ir priešiškumo tiesai dvasia įkvėpdavo Dievo priešus, budrumo bei ištikimybės buvo reikalaujama iš Jo tarnų. Kristaus žodžiai, ištarti pirmiesiems mokiniams, taikomi Jo sekėjams ir laikų pabaigoje: „Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!” (Morkaus 13, 37) DK 47.4

atrodė, kad tamsa vis tirštėja. stabų garbinimas išplito. jiems buvo uždegamos žvakės ir meldžiamasi. Įsigalėjo absurdiški ir prietaringi papročiai. Žmonių protus užvaldė prietarai, atrodė, jog protas visiškai prarado savo galią. Kunigai ir vyskupai mėgo malonumus, buvo geidulingi ir sugedę, todėl ir žmonės, kurie žvelgė į juos kaip į savo vadovus, paskendo neišmanyme ir nedorybėse.DK 47.5

Kitas popiežiaus valdžios žingsnis buvo žengtas XI a., kai Grigalius VII paskelbė Romos bažnyčios nepriekaištingumą. Vienas iš jo tvirtinimų skelbė, kad, anot šventojo rašto, Bažnyčia niekada neklydo ir niekada neklys. Tačiau Biblija įrodo šių teiginių nepagrįstumą. Išdidusis popiežius teigė, kad gali nuversti imperatorius. Jis tvirtino, kad nė vienas jo įsakymas negali būti pakeistas, o jis turi išimtinę teisę keisti kitų sprendimus. ^{11Hildebrando (Grigaliaus VII) Diktato lotyniškasis tekstas pateiktas: Annales Ec- clesiastici, ann. 1076. — Paris, 1869. — V. 17. — P. 405, 406, ir Monumentą Germa- niae Historica Selecta. — V. 3. — P. 17. Angliškas vertimas pateiktas: Ogg Frederic A. Source Book of Medieval History. — New York: American Book Co., 1907. — P 262264; Thatcher Oliver J., McNeal Edgar H. Source Book for Medieval History. — New York: Charles Schribners Sons, 1905. — P 136—139. Diktato atsiradimo pagrindą žr. Bryce James. The Holy Roman Empire. — Rev. ed. — Ch. 10; Thompson James W. and Joh- nson Edgar N. An Introduction to Medieval Europe, 300-1500. — P. 377-380.}DK 48.1

puikiai neklystamumo gynėjo, šio tironiško diktatoriaus charakterį atskleidžia jo elgesys su Vokietijos imperatoriumi Henriku IV. Leidęs sau nekreipti dėmesio į popiežiaus valdžią monarchas buvo ekskomunikuotas ir nuverstas nuo sosto. Išsigandęs savo kunigaikščių, kuriuos maištui skatino popiežius, dezertyravimo ir grasinimų, Henrikas nutarė susitaikyti su roma. lydimas žmonos ir ištikimo tarno, jis viduržiemį perkirto Alpes, kad nusižemintų prieš popiežių. pasiekęs pilį, kurioje tuo metu gyveno Grigalius, jis be palydovų buvo nuvestas į išorinį kiemą ir ten žiemos speige vienplaukis, basas, vilkėdamas elgetos drabužiais laukė popiežiaus leidimo pasirodyti. tik po trijų pasninko ir išpažinčių dienų popiežius teikėsi jam atleisti. Karališkosios valdžios ženklai ir regalijos buvo atgautos tik su popiežiaus sankcija. grigalius, padrąsintas savo pergalės, gyrėsi, kad jo pareiga pažeminti karalių išdidumą.DK 48.2

Kaip skiriasi šis išpuikęs valdingas popiežius nuo romaus ir švelnaus Kristaus, kuris maldauja prie širdies durų, kad žmogus Jį įsileistų ir priimtų Jo atneštą ramybę ir atleidimą. Kristus mokė savo mokinius: „[...] kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.” (Mato 20, 27) DK 48.3

slenkant amžiams, romos skelbiamose doktrinose daugėjo paklydimų. Dar prieš popiežijos įsigalėjimą bažnyčią veikė pagoniškų filosofų mokslas. Neseniai atsivertę pagonys vis dar laikėsi savo filosofijos doktrinų ir ne tik studijavo ją patys, bet ir ragino tai daryti kitus, skelbdami, kad taip bus išplėsta naujo tikėjimo įtaka tarp stabmeldžių. taip krikščioniškame tikėjime atsirado rimti klydimai. Didžiausias jų buvo tikėjimas įgimtu sielos nemirtingumu ir jos sąmoningumu po mirties. Šis mokslas padėjo pagrindus, ant kurių Roma sukūrė šventųjų globos ir mergelės Marijos garbinimo dogmas. panašiai atsirado ir amžinųjų kančių erezija, kuri netrukus perėjo į katalikų tikėjimą.DK 48.4

taip buvo paruoštas kelias įvesti dar vieną pagonybės išradimą, kurį Roma pavadino skaistykla ir ja gąsdino lengvai apgaunamas ir prietaringas minias. Ši erezija tvirtina esant kančių vietą, kurioje sielos nenusipelniusiųjų amžinojo prakeikimo turi kęsti bausmes už savo nuodėmes, apsivaliusios, jos įleidžiamos į dangų. ^{12Dr. Josephas Faadi Bruno‘as Niujorko arkivyskupo sankcionuotame vadovėlyje (išleistame 1884 m.) skaistykla apibūdinama taip: „Skaistykla yra sielos kančios būsena, kurioje, pasibaigus šiam gyvenimui, tam tikrą laiką būna sielos, kurių mirtinos nuodėmės jau atleistos, tačiau dėl šių nuodėmių dar turi kentėti laikinąją bausmę, taip pat sielos, kurios, palikusios šį pasaulj, yra kaltos dėl lengvų-jų nuodėmių.“ (Catholic Belief. — P. 196) Taip pat žr. Hagenbach K. R. Com-pendium of the History of Doctrines. — T. and T. Clark. — V. 1. — P. 234—237, 405, 408, V. 2. — P. 135—150, 308, 309; Elliott Charles. Delineation of Roman Catholicism. — Bk. 2. — Ch. 12; Purgatory. — In: The Catholic Encyclopedia. — V. 12.}DK 49.1

naudodamasi savo sekėjų baime ir nedorybėmis, Roma sugalvojo dar vieną klastą. Tai - indulgencijų mokslas. Visiems, kurie dalyvaus popiežiaus karuose, kad išplėstų bažnytines valdas, nubaus jo priešus ar išnaikins tuos, kurie drįso neigti jo dvasinę viršenybę, buvo pažadėta visiškai atleisti nuo kančių ir bausmių už buvusias, esamas ir būsimas nuodėmes. Žmonėms taip pat buvo teigiama, kad, mokėdami pinigus Bažnyčiai, jie gali išsilaisvinti iš nuodėmių ir palengvinti mirusiųjų draugų, įkalintų kankinančiose liepsnose, sielų kančias. Tokiomis priemonėmis Roma pildė savo iždą, skendėjo prabangoje ir grimzdo į nedorybių bei paleistuvystės liūną, apsimetusi esanti atstove To, kuris neturėjo kur galvos priglausti. ^{13Kataliku bažnyčios moksle indulgen-cija reiškia atlaidus — panaikinama laiki-noji bausmė, kuri priklauso žmogui už at-leistas nuodėmes. Sunkiai nusikalsdamas žmogus užsitraukia kaltę ir amžiną bei laikinąją bausmę. Amžinoji bausmė atlei-džiama kartu su kalte atgailos sakramentu, o laikinąją bausmę žmogus turi pats atlikti čia, žemėje, arba po mirties skaistykloje, arba pasinaudoti indulgencija. (žr. Indul-gencijos. — Kn: Lietuvių enciklopedija.) Tačiau nuo XIII a. iki Reformacijos laikų į visuotinių atlaidų tekstą buvo įtraukiama frazė a poena et culpa, t. y. nusidėjėlis buvo atleidžiamas ne tik nuo laikinosios bausmės (poena), bet ir nuo kaltės (culpa) už visas nuodėmes. Popiežius Bonifacas VIII ne sykį kartojo, kad reikia išpažinti nuodėmes ir nuoširdžiai atgailauti, bet neatsisakė klaidinančių žodžių ir nesiteikė jų aiškiai apibrėžti. Popiežius vadovavo milžiniškai insti-tucijai, kurios postai buvo atvirai parda-vinėjami, tai liudija daugybė dokumentų. pagrindinę tradicijos dalį sudarė popiežiaus ir Katalikų bažnyčios susirinkimų nutarimai. Nuo XII a. popiežiaus kurija visuotinai skatino ir propagavo indul-gencijų pardavinėjimą — sielos išganymą už pinigus. „Nuo Liuterio laikų popiežiai nebeišdrįso senuoju būdu pardavinėti at-laidus [išskyrus Ispanijoje]. Tačiau Kata-likų bažnyčia ir dabar tebeteikia atlaidus. Kurios nors bažnyčios atlaidai sutraukia tūkstančius maldingųjų. Tiesa, dabar ne-reikalaujama mokesčio už atlaidus, bet už atlaidų privilegijų suteikimą, kurį popie-žius duoda ir šiandien, jis gauna nemažas sumas raštinės mokesčio. Platus vadovėlis pamoko katalikų dvasininką apie teisėtus atlaidus ir jų įgijimo būdą.“ (Jakubėnas D. P, Naujųjų amžių Bažnyčios istorija. — Kaunas, 1936. — P. 15—16) Apie detalų indulgencijų mokslą žr. Creighton MandeU. A History of the Pa-pacy From the Great Schism to the Sack of Rome. — London: Longmans, Green and Co., 1911. - V. 5. - P 56-64, 71; Kent W. H. Indulgences. In: The Catholic Encyclopedia. — V. 7. — P 783-789; Lea H. C. A History of Auricular Confession and Indulgences in the Latin Church. - Philadelphia: Lea Brothers and Co., 1896; Lindsay ThomasM. A History of the Refor-mation. - New York: Charles Schribner‘s Sons, 1917. - V. 1. - P 216-227; Newman Albert Henry. A Manual of Church History. - Philadelphia: The American Baptist Publication Society, 1953. - V. 2. - P 53, 54, 62; Ranke Leopold. Zeitalter der Reformation. - Bd. 2. - Kap. 1. - § 131, 132, 153-155. Apie indulgencijų pardavinėjimą Is-panijoje amerikiečių istorikas dr. Henris Čarlzas Li rašė: „Nekreipdama dėmesio į M. Liuterio ir dr. Eko bei Silvestro Prie- rijaus disputą, Ispanija ir toliau ramiai ėjo senu, pramintu keliu ir pateikė mums neginčijamus oficialius dokumentus, kurie įgalina mus detaliau ištirti šį reiškinį.“ (Lea H. C. Indulgences in Spain. In: Papers of the American Society of Church History. - V. 1. - P. 129-171)}DK 49.2

Šventojo Rašto Viešpaties Vakarienė buvo pakeista stabmeldiška mišių auka. Popiežiaus kunigai šiomis apeigomis tikėjosi paversti paprastą duoną ir vyną tikruoju Kristaus krauju ir kūnu^{*Wiseman N. P S. (Cardinal). The Real Presence of the Body and Blood of Our Lord Jesus Christ in The Blessed Eucharist. — In: Proved From Scripture. — Lecture 8.Sec. 3. — Par. 26.} Šventvagiškai pasitikėdami savimi jie atvirai tvirtino, kad gali sukurti Dievą, visų dalykų Kūrėją. Iš krikščionių, grasinant mirties bausme, buvo reikalaujama atvirai išpažinti šią baisią Dangų įžeidžiančią ereziją. Daugelis, kurie atsisakė tai daryti, buvo atiduoti liepsnoms. ^{14Mišių dogmos, priimtos Tridento su-sirinkimų, lotyniškas ir angliškas tekstai pateikti: Schaff Philip. The Canons and Decrees of the Council of Trent. In: Creeds of Christendom. - V. 2. - P 126-139. Vertas dėmesio tyrinėjimas: Schroeder H. G. Canons and Decrees of the Council of Trent. - St. Louis, Missouri: B. Herdr., 1941. Be to, žr. Pohle Joseph. Eucharist. In: The Catholic Encyclopedia. - V. 5. - P. 572 ff; GihrNicolaus. Holy Sacrifice of the Mass, Liturgically, Dogmatically, Asce- tically Explained. - St. Louis, Missouri: B. Herder, 1937; Jungmann Josef Andreas. The Mass of the Roman Rite, Its Origins and Development. - New York: Benziger Bros., 1951. Norėdami sužinoti nekatali-kišką požiūrį, žr. Calvin John. Institutes of the Christian Religion. - Bk. 4. - Ch. 17, 18; Pusey Edward Bouverie. The Doctrine of the Real Presence, Oxford. - England: John H. Parker, 1855}DK 49.3

XIII a. buvo įkurtas baisiausias popiežiaus įrankis - inkvizicija.1 ^{15Inkvizicija (iš lot. inquisitio - teismo tyrimas), Katalikų bažnyčios tardymo ir teismo organizacija, XIII-XIX a. kovojusi su Bažnyčios priešais ir eretikais. Iš esmės inkvizicija gyvavo ir iki XIII a. Iš pradžių ji rūpinosi tikėjimo doktrinų tyrumu ir šalino iš Bažnyčios tuos, kurie joms prieš-taravo. Viduramžiais Bažnyčia tapo visuo-tinu reiškiniu, todėl maištas prieš ją buvo vertinamas kaip valstybės ir visuomeninės tvarkos pažeidimas. Viduramžių inkvizicijos teisinius ir organizacinius pagrindus parengė popiežius Aleksandras III 1162 m. Monpelje ir 1163 m. Tureno (dabartinis Turas) su-sirinkimuose. Dokumentai nurodė, kaip reikia elgtis su eretikais. Nuo šiol dvasi-ninkai turėjo kovoti su eretikais, netgi ne-pateikdami jiems oficialaus kaltinimo (ex officio). teologai ir juristai tvirtino, kad erezija tolygi viešosios valdžios įžeidimui, todėl už ją turi bausti valstybė. 1184 m. Veronos susirinkime popiežius Liucijus III išleido dekretaliją „Ad abolendam“ apie erezijos pašalinimą. Dvasininkai privalėjo ne tik kelti kaltinimus erezija tais atvejais, kurie jiems buvo žinomi, bet ir atlikinėti parengtinį tyrimą (inquisitio). popiežius inocentas iii 1199 m. patvirtino šią dekretaliją ir papildė nuostata, kad erezija tolygi didenybės įžeidimui, todėl baustina mirtimi ant laužo. (anot kito aiškinimo, erezija — sielos maras, mirtinas tikrojo tikėjimo priešas. Erezija taip pat greitai plinta, kaip ir tikrasis maras. Buvo manoma, kad vienintelis būdas sustabdyti marą ir užkirsti kelią epidemijai — su-deginti mirusiųjų nuo maro kūnus ir jų daiktus. Todėl ir eretikai buvo deginami ant laužų.) Šis inocento nutarimas kanonizuotas iV Laterano susirinkime. Popiežius Grigalius iX 1231 m. išleido dekretą, vadinamą „Excommunicamus“, kuriame vadovauti inkvizicijai buvo pavesta domi- n ikonų ordinui. Popiežius inocentas i V 1252 m. išleido dekretą „Ad extirpande“. Šis dokumentas numatė tardymo metu naudoti kankinimus. inkvizicija veikė negailestingai. iš eretikų iki antrosios kartos buvo atimamos pilietinės ir politinės teisės. Buvo draudžiama juos laidoti, jie neturėjo teisės apeliuoti ir gintis. Jų turtas būdavo konfiskuojamas, o juos išdavusieji būdavo apdovanojami. Apie Romos katalikų požiūrį žr. Blo- tzer Joseph. inquisition. — in: The Catholic Encyclopedia. — V. 8. — P 26ff; Vacandard E. The inquisition: A Critical and Historical Study of the Coercive Power of the Church. — New York: Longmans, Green and Company, 1908. Apie Anglijos katalikų požiūrį žr. Nickerson Hoffman. The inquisition: A Political and Military Study of its Esta-blishment. Nekatalikiškas požiūris at-sispindi: Limborch Philip Van. History of the inquisition; Lea Henry Charles. A History of the inquisition of the Middle Ages (3 vs.); A History of the inquisition in Spain (4 vs.); The inquisition in the Spanish Dependencies; Turberville H. S. Medieval Heresy and the inquisition. — London, C. Lockwood and Son, 1920.}5 Tamsos kunigaikštis veikė kartu su popiežiaus hierarchijos vadovais. Jų uždaruose susirinkimuose šėtonas ir jo angelai vadovavo nuodėmingų žmonių protams, o tarp jų nematomas stovėjo Dievo angelas, fiksuodamas neteisėtus dekretus ir užrašinėdamas neteisėtus poelgius, kad apie juos sužinotų žmonės. Didžioji Babelė buvo girta nuo šventųjų kraujo. Milijonai sužalotų kankinių šaukė Dievo keršto atsimetėliams.DK 49.4

Katalikų bažnyčia tapo pasaulio despotu. Karaliai ir imperatoriai paklusdavo Romos popiežiaus įsakymams. Atrodė, kad žemiškasis ir amžinasis žmonių likimas priklausė nuo jos. šimtmečius Romos mokymas buvo plačiai ir besąlygiškai priimamas, jos apeigos atliekamos pagarbiai, jos šventės visuotinai švenčiamos. Jos dvasininkija buvo gerbiama ir dosniai remiama. Niekada dar Romos bažnyčia nebuvo pasiekusi didesnio šlovingumo, didybės ir galios.DK 50.1

Tačiau popiežijos galybės vidudienis tapo pasaulio vidurnakčiu.^{*Wylie J. A. The History of Protestantism. — Bk. 1. — Ch. 4.} Šventojo Rašto beveik niekas nežinojo - nei liaudis, nei kunigai. Kaip ir senovės fariziejai, popiežijos vadovai neapkentė šviesos, kuri atskleistų jų nuodėmes. Pašalinę Dievo Įstatymą, teisumo matą, jie valdė be apribojimų ir nevaržomi vykdė nedorybes, vyravo apgavystės, ištvirkavimas ir godumas. Žmonės nesibodėjo jokių nusikaltimų, kuriais galėdavo įsigyti turtą ir padėtį. Popiežių ir prelatų rūmai buvo niekšiškiausio ištvirkavimo vieta. Kai kurie valdantys popiežiai buvo įvykdę daug baisių nusikaltimų. Pasaulietiniai valdovai kartais netgi stengėsi nuversti šiuos tironus, nes jų niekšiškas elgesys peržengė visas tolerancijos ribas. Per amžius Europa nepažengė į priekį nei švietimo, nei meno, nei kultūros srityje. Krikščionybė buvo moraliai ir intelektualiai paralyžiuota.DK 50.2

Pasaulio padėtis valdant Romai parodė, kad išsipildė pranašo Ozėjo žodžiai: „Mano tauta naikinama, nes jai stinga pažinimo; kadangi tu atmetei pažinimą, atmesiu tave [...]; kadangi tu užmiršai savo Dievo mokymą, užmiršiu ir Aš tavo vaikus. Dorumo, ištikimos meilės ir Dievo pažinimo nėra! Kreiva priesaika, melagystė, žmogžudystė, vagystė ir svetimavimas įsigalėjo, kraujo praliejimas po kraujo praliejimo.” (žr. Ozėjo 4, 6. 1-2) Tokius vaisius subrandino atkritusieji nuo Dievo Žodžio.DK 50.3