7. Martyno Liuterio Atsiskyrimas Nuo Romos Bažnyčios

Priešakyje tų, kurie buvo pašaukti vesti Bažnyčią iš katalikybės tamsos į tyresnio tikėjimo šviesą, stovi martynas liuteris. Veržlus, atkaklus, užsispyręs, pasišventęs, nejaučiantis jokios baimės išskyrus Dievo, nepripažįstantis jokio religinio pagrindo tik šventąjį raštą, liuteris buvo savo laiko žmogus. Dievas pasirinko liuterį savo įrankiu, kad jis reformuotų Bažnyčią ir apšviestų pasaulį.DK 101.1

Kaip ir pirmieji evangelijos šaukliai, liuteris gimė neturtingoje šeimoje. Jo vaikystė prabėgo kuklaus vokiečių kalnakasio namuose. Kasdien sunkiai dirbdamas tėvas uždirbdavo lėšas sūnaus išsimokslinimui. tėvas norėjo, kad martynas taptų teisininku, tačiau Dievas ketino padaryti jį didelės šventovės statytoju. Sunkumai, nepriteklius ir griežta disciplina buvo beribės Išminties mokykla, kuri parengė liuterį svarbiausiai gyvenimo misijai.DK 101.2

martyno tėvas buvo guvaus proto, tvirto charakterio, sąžiningas, ryžtingas ir doras žmogus. Jis laikėsi savo įsitikinimų, nepaisydamas pasekmių. protingai samprotaudamas, liuteris vyresnysis nepasitikėjo vienuoliais. Jis buvo labai nepatenkintas, kai be jo sutikimo sūnus įstojo į vienuolyną. Tk po dviejų metų jis susitaikė su sūnum, nors tėvo nuomonė nepasikeitė.DK 101.3

Taigi Liuterio tėvai labai rūpinosi savo vaikų mokymu ir auklėjimu. Jie stengėsi išmokyti savo atžalas Dievo Žodžio ir įdiegti krikščioniškas dorybes. tėvas dažnai garsiai melsdavosi, kad vaikas atsimintų Viešpaties vardą ir vieną dieną pradėtų skleisti jo tiesą. Kad ugdytų vaikų moralę ir intelektą, tėvai uoliai naudojosi kiekviena palankia proga, kurią suteikdavo jų sunkus gyvenimas. jie nuoširdžiai ir atkakliai siekė išauklėti vaikus pamaldžius ir naudingus gyvenimui. Kartais tėvų ryžtas peraugdavo į prievartą, tačiau jų auklėjimas nusipelnė pagarbos ir pritarimo - išaugęs reformatorius tai suprato.DK 102.1

Mokykloje, kurioje Martynas mokėsi vaikystėje, buvo auklėjama griežtai, kartais buvo naudojamos fizinės bausmės. Jo tėvai buvo neturtingi. Išvykęs mokytis į kitą miestą, jis užsidirbdavo sau duoną giedodamas tai prie vienų, tai prie kitų namų durų, ir dažnai kęsdavo alkį. Jį gąsdino vyraujantis prietaringas požiūris į religiją. Kiekvieną vakarą jis guldavosi miegoti nuliūdęs, nes jį kaustė nuolatinė ateities baimė. Jis galvodavo apie Dievą kaip apie griežtą, negailestingą teisėją, žiaurų tironą, o ne kaip apie gerą dangiškąjį Tėvą.DK 102.2

Nepaisydamas daugybės didelių nusivylimų, Liuteris ryžtingai veržėsi pirmyn, stengėsi tobulėti, stiprino moralę. Jis karštai troško mokytis. Jo rimtas ir veržlus protas siekė pažinti naudingus ir svarius dalykus, nekreipdamas dėmesio į išorę.DK 102.3

Būdamas aštuoniolikos metų Martynas įstojo į Erfurto universitetą. Dabar jo materialinė padėtis pagerėjo, perspektyvos atrodė šviesesnės nei anksčiau. Taupūs ir darbštūs jo tėvai sukaupė pakankamai lėšų, kad galėtų jam padėti. Gerų draugų įtaka iš dalies išsklaidė niūrų ankstesnio mokymo poveikį. Jis ėmė studijuoti geriausių rašytojų veikalus, stropiai kaupė jų vertingų minčių turtą, šių išmintingų žmonių išmintis tapo jam sava. Anksčiau, kai jis dar mokėsi griežtos drausmės mokykloje, Liuteris išsiskirdavo iš bendramokslių, o dabar palankiomis sąlygomis jo protas dar sparčiau tobulėjo. Puiki atmintis, laki vaizduotė, gebėjimas giliai mąstyti ir nenuilstamas stropumas padėjo jam iškilti virš draugų. Visapusiškas išsilavinimas subrandino nuovokumą, proto gyvumą ir įžvalgumą, kurie ruošė jį gyvenimo kovai.DK 102.4

Liuterio širdyje išliko Viešpaties baimė. Siekiant tikslo, ji padėjo būti nepalaužiamam ir paklusti Dievui. Jis nuolat jautė priklausomybę nuo Dievo pagalbos, todėl kiekvieną dieną pradėdavo malda - prašė Dievą vadovauti ir paremti. Jis dažnai sakydavo: „Rimta malda - pusė darbo.” ^{*Merle d'Aubigne J. H. History of the Reformation of the Sixteenth Century. — Bk.2 — Ch. 2.}DK 103.1

Vieną dieną, beieškodamas knygų universiteto bibliotekoje, Liuteris surado lotynišką Bibliją. Tokios knygos jis niekada anksčiau nebuvo matęs; jis net nežinojo, kad ji egzistuoja, nes buvo girdėjęs tik Evangelijų ir apaštalų Laiškų ištraukas, kurios buvo skaitomos žmonėms per pamaldas. Jis manė, kad jos sudarė visą Bibliją. Dabar pirmą kartą Liuteris pamatė visą Šventąjį Raštą. Nustebęs, jis baimingai vartė šventus puslapius. Jo jaudinimąsi išdavė pagreitėjęs pulsas ir virpanti širdis, nes vis skaitė ir kartais sušukdavo: „Kad Dievas man duotų tokią knygą!” ^{**Min. veik. — Bk. 2. — Ch. 2.} Šalia jo buvo Dievo angelai, o Dievo sosto šviesos spinduliai atskleidė jam tiesos lobius. Liuteris visada bijojo įžeisti Dievą, tačiau dabar, kaip niekada anksčiau, jis įsitikino, jog yra nusidėjėlis.DK 103.2

Nuoširdus troškimas išsilaisvinti iš nuodėmių ir susitaikyti su Dievu paskatino jį įstoti į vienuolyną ir pasišvęsti vienuolio gyvenimui. Vienuolyne jam tekdavo atlikti negarbingiausius, sunkiausius darbus, eiti iš namų į namus ir prašyti išmaldos. Jis buvo tokio amžiaus, kai labiausiai geidžiama pagarbos ir pripažinimo, todėl šios vergiškos pareigos skaudino jo natūralius jausmus. Bet jis kantriai kentė pažeminimą, nes tikėjo, kad to užsitarnavo nusidėdamas.DK 103.3

Kiekvieną laisvą valandėlę jis skirdavo mokslams, aukodamas miegą ir gailėdamas laiko, kurį sugaišta valgydamas. Labiau už viską Liuterį džiugino Dievo Žodžio tyrinėjimas. Vienuolyne jis rado Bibliją, grandine pritvirtintą prie sienų, ir dažnai į ją žiūrėdavo. Liuteris suvokė savo nuodėmingumą, todėl stengėsi darbais gauti atleidimą ir ramybę. Jis gyveno labai griežtai: pasninkai, ilgos maldos ir kūno plakimas turėjo nugalėti prigimties blogybes, nuo kurių neišvadavo vienuolio gyvenimas. Jis buvo pasiryžęs bet kokiai aukai, kuri padėtų išgryninti širdį, kad Dievas galėtų ją priimti. „Aš iš tikrųjų buvau pamaldus vienuolis, - sakė Liuteris vėliau, - ir vykdžiau savo ordino įstatus griežčiau nei galiu išreikšti žodžiais. Jei kada nors vienuolis galėtų užsitarnauti dangų savo vienuoliškais darbais, tai aš buvau jo vertas [...]. Jei būčiau taip gyvenęs ilgiau, tai savęs tramdymu būčiau nuvaręs save į kapus.” ^{*Merle d ‘Aubigne. Min. veik. — Bk. 2. — Ch. 3.} Žiauriai kankindamas kūną, jis prarado daug jėgų, kentėjo nuo alpulio ir spazmų, kurie vargino jį visą gyvenimą. Nors Liuteris labai stengėsi, bet jo prislėgta siela nerado paguodos. Galiausiai jį apėmė neviltis.DK 103.4

Kai Martynui Liuteriui atrodė, kad viskas prarasta, Dievas atsiuntė jam bičiulį. Pamaldusis Štaupicas atskleidė jam Dievo Žodį. Jis ragino nežiūrėti į save, padėjo išsivaduoti iš slegiančio kaltės jausmo, pažeidus Dievo Įstatymą, ir žvelgti į Jėzų, nuodėmes atleidžiantį Išgelbėtoją. „Užuot kankinęs save už nuodėmes, pulk į Jo glėbį! Pasitikėk Juo, Jo gyvenimo teisumu, tikėk Jo atperkamosios mirties galia! Klausyk Dievo Sūnaus! Jis tapo Žmogumi, kad užtikrintų tau dieviškąją malonę. [...] Mylėk Tą, kuris tave pirmas pamilo!” ^{**Min. veik. - Bk. 2. - Ch. 4.} - Taip kalbėjo malonės pasiuntinys. Jo žodžiai padarė Liuteriui didelį įspūdį. Ilgai kovojęs su savo klaidingu įsitikinimu, jis sugebėjo suvokti tiesą, ir jo nerimaujanti siela nurimo.DK 104.1

Liuteris buvo įšventintas į kunigus ir pakviestas dėstyti Vitenbergo universitete. Ten pradėjo tyrinėti Šventąjį Raštą originalo kalbomis. Po to jis ėmė skaityti paskaitas apie Bibliją. Daugybei susižavėjusių klausytojų atsiskleidė Psalmės, Evangelijos ir apaštalų Laiškai. Štaupicas, jo draugas ir mokytojas, skatino jį pakilti į sakyklą ir skelbti Dievo Žodį. Liuteris svyravo, jis jautėsi nevertas kalbėti žmonėms vietoj Kristaus. Ilgai svyravęs, jis patenkino atkaklius draugų prašymus. Liuteris gerai pažinojo Šventąjį Raštą, o Dievo malonė buvo su juo. Jo iškalba žavėjo klausytojus, aiškiai ir įtikinamai dėstoma tiesa pasiekdavo susirinkusiuosius, o jo užsidegimas paliesdavo širdis.DK 104.2

Liuteris dar buvo tikras Romos bažnyčios sūnus ir jam niekados nekilo mintis, kad galėtų būti kitaip. Dievo apvaizda numatė jo kelionę į Romą. Jis keliavo pėsčiomis, pakeliui apsistodamas vienuolynuose. Keliaudamas per Italiją, jis buvo nustebintas vieno vienuolyno turtingumu, didingumu ir prabanga. nuolat gaudami dideles pajamas, vienuoliai gyveno puikiose buveinėse, rengėsi puošniais ir prabangiais apdarais, puotavo prie gausiai apkrautų stalų. Skausmingai nuogąstaudamas Liuteris gretino šį vaizdą su savo pasiaukojančiu gyvenimu. Jis buvo labai suglumęs.DK 105.1

pagaliau tolumoje Liuteris pamatė miestą ant septynių kalvų. Giliai susijaudinęs Liuteris parklupo ant žemės ir sušuko: „šventoji Roma, aš sveikinu tave!” ^{*Merle d'Aubigne. Min. veik. — Bk. 2. — Ch. 6.} jis įžengė į miestą, lankė bažnyčias, klausėsi kunigų ir vienuolių kartojamų nuostabių pasakojimų ir atliko visas reikalingas apeigas. Visur jis matė vaizdus, kurie stebino jį ir kėlė jam siaubą. jis pamatė, kad blogis tvyro dvasininkijos sluoksniuose, girdėjo nepadorius prelatų juokus ir pasibaisėjo jų šventvagyste net per mišias. būdamas tarp vienuolių ir miestiečių, jis visur matė lengvabūdišką linksminimąsi ir ištvirkimą. Kur tik jis pasisukdavo, visur regėjo išniekintas šventas vietas. Vėliau jis rašė: „niekas negali įsivaizduoti, kokios nuodėmės ir gėdingi dalykai vyksta Romoje! Kad patikėtum, juos reikia išgirsti ir pamatyti. Todėl yra įprasta sakyti: ‘jei yra pragaras, tai Roma pastatyta ant jo: tai bedugnė, iš kurios kyla įvairiausios nuodėmes.’“^{**Ten pat}DK 105.2

neseniai išleistame dekrete popiežius pažadėjo atlaidus visiems, kurie klūpėdami pakils vadinamaisiais „piloto laiptais”, kuriais, kaip teigiama, nulipo mūsų Išgelbėtojas, išeidamas iš romėnų teismo. jie kažkaip stebuklingai persikėlė iš jeruzalės į Romą. Vieną dieną pamaldžiai nusiteikęs Liuteris keliais lipo tais laiptais, kai staiga lyg perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjęs balsas jam tarė: „Teisusis gyvens tikėjimu.” (Romiečiams 1, 17) Jis pašoko ir pasišalino iš tos vietos susigėdęs ir pasibaisėjęs. ši šventojo Rašto ištrauka nuolatos jam skambėjo. Nuo to laiko jis aiškiau suvokė, kad, norint išsigelbėti, nedera pasitikėti žmonių darbais, reikia visiškai pasikliauti Kristaus nuopelnais. Jam atsivėrė akys, ir niekas jo daugiau negalėjo įtikinti popiežijos teigiama iliuzija. Nusukęs veidą nuo Romos, jis nusisuko nuo jos ir širdimi; nuo tada atotrūkis vis didėjo, kol Liuteris galutinai nutraukė visus ryšius su romos bažnyčia.DK 105.3

Grįžus iš romos, Vitenbergo universitete liuteriui buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Dabar jis galėjo laisvai pasišvęsti šventojo rašto tyrinėjimui. liuteris iškilmingai prisiekė visą likusį gyvenimą rūpestingai tyrinėti ir ištikimai skelbti Dievo Žodį, o ne popiežiaus dogmas. jis buvo ne paprastas vienuolis ar profesorius, bet autoritetingas Biblijos skelbėjas, pašauktas kaip piemuo ganyti Dievo aveles, kurios buvo išalkusios ir ištroškusios tiesos. jis ryžtingai pareiškė, kad krikščionys turi gauti tik tokį mokymą, kuris remiasi šventuoju raštu. jo žodžiai smogė į pačius popiežiaus valdžios pamatus ir tapo esminiu reformacijos principu.DK 106.1

Liuteris suprato, kad pavojinga žmonių priesakus iškelti aukščiau Dievo Žodžio. Todėl jis drąsiai puolė scholastų samprotavimus ir netikėjimą, kritikavo filosofiją bei teologiją, kuri taip ilgai veikė žmones. jis paskelbė, kad tokie mokslai beverčiai ir netgi žalingi. jis siekė klausytojų mintis nukreipti nuo filosofų ir teologų sofistikos į amžinąsias tiesas, kurias skelbė pranašai ir apaštalai.DK 106.2

Tai buvo labai vertinga žinia tiesos trokštantiems žmonėms, kurie klausydavo jo žodžių. Niekados anksčiau jie nebuvo girdėję tokio mokymo. geroji naujiena apie Išgelbėtojo meilę, užtikrintas atleidimas ir ramybė, kuriuos suteikė jo kraujas, pripildė džiaugsmu širdis ir įžiebė amžinybės viltį. Vitenberge įsižiebė šviesa, kurios spinduliai turėjo pasiekti tolimiausius žemės pakraščius ir dar labiau sušvisti artėjant laikų pabaigai.DK 106.3

Tačiau šviesa ir tamsa nesiderina. Tarp tiesos ir netiesos vyksta nesutaikoma kova. palaikyti ir apginti vieną, vadinasi, kovoti ir neigti kitą. Mūsų išgelbėtojas pasakė: „Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo.” (Mato 10, 34) praėjus keleriems metams po reformacijos pradžios, liuteris teigė: „Dievas neveda manęs, jis stumia mane į priekį, jis traukia mane. Aš nesu sau šeimininkas. Aš trokš tu ramybės, tačiau patekau į sumaišties ir perversmų sūkurį.” ^{*Merle d'Aubigne . Min. veik. — Bk. 5. — Ch. 5.} Dabar jo laukė tikras kovos laukas.DK 106.4

Romos bažnyčia prekiavo Dievo malone. pinigų keitėjų stalai (žr. Mato 21, 12) buvo sustatyti šalia altorių, girdėjosi pirkėjų ir pardavėjų šūksniai. popiežius įgaliojo viešai prekiauti indulgencijomis, nes teigė, kad reikia lėšų statyti šv. petro bažnyčiai Romoje. šventykla Dievo garbei turėjo būti pastatyta nusikaltimų kaina, kertiniu jos akmeniu tapo nedorybės. Nors buvo imtasi skubių priemonių atgaivinti ir stiprinti žlungančią romą, bet pastangos davė priešingus rezultatus - sudavė mirtiną smūgį jos didybei ir galybei, nes tai paskatino popiežiaus institucijos priešus labai ryžtingai ir sėkmingai sukilti į kovą, kuri sukrėtė šv. sostą ir trigubą popiežiaus karūną.DK 107.1

Vienuolis Tecelis, kurį paskyrė vadovauti indulgencijų prekybai Vokietijoje, buvo anksčiau demaskuotas už didelius nusikaltimus visuomenei ir Dievo Įstatymui. ^{44Popiežius Leonas X pavedė Mainco arkivyskupui Albrechtui organizuoti in-dulgencijų pardavimą centrinėse ir vakari-nėse Vokietijos srityse, leido jam pasilikti pusę pelno, kad šis galėtų grąžinti pinigus, kuriuos pasiskolino iš bankininkų Fuge- rių. Pinigus Albrechtas pasiskolino tam, kad sumokėtų Leonui už arkivyskupo pareigas. Albrechtas pavedė indulgencijų pardavinėjimą vienuoliams dominikonams, vienas iš jų buvo Johanas Tecelis. Kai dominikonai pardavinėdavo indulgencijas, juos lydėdavo Fugerių įgaliotiniai, kurie pasiimdavo „palaimingo pelno“ pusę. Popiežiaus Leono, arkivyskupo Albrechto ir bankininkų Fugerių sandėris kėlė Vokietijos kunigaikščių ir liaudies nepasitenkinimą.} Tačiau jis išvengė bausmės už savo nusikaltimus; jam buvo pavesta vykdyti savanaudiškus ir gėdingus popiežiaus planus. Jis įžūliai kartojo aiškų melą ir kūrė stebėtinus pasakojimus, kad apgautų prietaringus žmones, neišmanėlius ir lengvatikius. Jeigu jie būtų žinoję Dievo Žodį, nebūtų apgauti. Norėdamas sustiprinti savo valdžią, padidinti turtus ir valdyti žmones, popiežius slėpė nuo žmonių Šventąjį Raštą. ^{**Plačiau apie tai: Gieseler John C. L. A. Compendium of Ecclesiastical History. — Period 4. — Sec. 1 — Par. 5.}DK 107.2

Kai Tecelis įeidavo į miestą, prieš jį ėjęs šauklys skelbdavo: „Dievo ir šventojo tėvo malonė prie jūsų vartų.” ^{***Merle d’Aubigne. Min. veik. — Bk. 3. — Ch. 1.} Žmonės sveikindavo šventvagišką apsimetėlį, tarsi jis būtų Dievas, nužengęs pas juos iš dangaus. Bažnyčiose prasidėdavo gėdinga prekyba. Pakilęs į sakyklą Tecelis liaupsindavo indulgencijas kaip brangiausias Dievo dovanas. Jis skelbė, kad, remiantis šiais atlaidų raštais, visos būsimos pirkėjo nuodėmės bus atleistos, „ir net atgaila nebereikalinga.” ^{****Ten pat.} Be to, jis tikindavo klausytojus, kad indulgencijos galioja ne tik gyviesiems, bet ir mirusiems: tą akimirką, kai pinigai suskambės jo dėžėje, siela, už kurią sumokėta, paliks skaistyklą ir keliaus į dangų. ^{*Plačiau apie tai: Hagenbach K. R. History of the Reformation. — V. 1. — P. 96.}DK 107.3

Kai simonas burtininkas norėjo iš apaštalų nusipirkti stebukladario galią, apaštalas petras atsakė jam: „Kad tu pražūtum su savo sidabru, jei sumanei už pinigus nusipirkti Dievo dovaną!” (Apaštalų darbų 8, 20) Tačiau Tecelio pasiūlymas buvo priimtinas tūkstančiams. Į jo kasą plaukė auksas ir sidabras. Lengviau buvo nusipirkti išgelbėjimą už pinigus negu pasiekti jį atgaila, tikėjimu, stengiantis kovoti su nuodėmėmis ir jas nugalėti.DK 108.1

Indulgencijų pardavinėjimui pasipriešino mokyti ir pamaldūs Romos bažnyčios žmonės, daugelis atmetė jas kaip neatitinkančias nei sveiko proto, nei Dievo apreiškimo. Nė vienas prelatas nedrįso pasipriešinti šiai nedorai prekybai, tačiau liaudis buvo sutrikusi ir nerami, daugelis nekantriai klausinėjo, ar Dievas nesiims jokių priemonių, kad apvalytų savo Bažnyčią.DK 108.2

Liuteris, nors dar buvo uolus popiežiaus valdžios šalininkas, bet pasibaisėjo indulgencijų prekybos šventvagiškumu ir akiplėšiškumu. Daugelis jo parapijiečių nusipirko atlaidų raštus. Jie ateidavo pas kunigą išpažinti visokiausias nuodėmes ir tikėdamiesi atleidimo ne todėl, kad stengėsi gailėtis už nuodėmes ir norėjo pradėti naują gyvenimą, bet remdamiesi indulgencijomis. Liuteris atsisakė duoti jiems išrišimą ir įspėjo, kad jeigu jie neatgailaus ir nepakeis savo gyvenimo, žus dėl savo nuodėmių. labai suglumę jie kreipėsi į Tecelį ir pasiskundė, kad jų nuodėmklausys atsisakė pripažinti indulgencijas, o kai kurie drąsesni net pareikalavo grąžinti pinigus. Vienuolis labai supyko. Jis ėmė svaidyti baisiausius prakeiksmus, liepė viešose vietose sukurti laužus ir paskelbė, kad „gavo iš popiežiaus įsakymą sudeginti visus eretikus, kurie drįs priešintis švenčiausioms indulgencijoms.” ^{**Merle d Aubigne. Min. veik. — Bk. 3. — Ch. 4.}DK 108.3

Dabar Liuteris pradėjo kovoti už tiesą. Jo balsas skambėjo iš sakyklos rimtai ir iškilmingai įspėdamas. Jis nurodė žmonėms atstumiančią nuodėmės prigimtį ir mokė, kad žmogus negali pats vienas sumažinti savo kaltę ar išvengti bausmės. Nusidėjėlį gali iš gelbėti tik atgaila Dievui ir tikėjimas Kristumi. Kristaus malonės negalima nusipirkti - tai dovana. Jis patarė žmonėms nepirkti indulgencijų, bet pasitikėti nukryžiuotu Išgelbėtoju. jis papasakojo savo skausmingą patirtį, kai veltui stengėsi išsigelbėti tramdydamas ir kankindamas save, jis patikino klausytojus, kad nežiūrėdamas į save ir tikėdamas Kristumi rado ramybę ir džiaugsmą.DK 108.4

Kadangi Tecelis tęsė savo prekybą ir kėlė nedoras pretenzijas, Liuteris nutarė veiksmingiau pasipriešinti šiam nedoram piktnaudžiavimui. netrukus pasitaikė palanki proga. Vitenbergo pilies bažnyčioje buvo daug relikvijų, kurios tam tikrų švenčių proga buvo rodomos žmonėms; tiems, kurie tuomet apsilankydavo bažnyčioje ir atlikdavo išpažintį, buvo garantuojama, kad atleidžiamos visos nuodėmės. tomis dienomis ten ateidavo daugybė žmonių. Artinosi viena svarbiausių tokių progų - Visų Šventųjų šventė. Išvakarėse Liuteris, prisijungęs prie minios, kuri traukė į bažnyčią, prikalė prie durų raštą, kuriame buvo surašytos devyniasdešimt penkios tezės neigiančios indulgencijas. Jis paskelbė, kad gali apginti jas kitą dieną universitete, jeigu atsiras žmonių, kurie norės jas pulti.DK 109.1

Liuterio tezės patraukė visuotiną dėmesį. Jas vis skaitė ir skaitė. Universitete kilo didelis sujudimas. Tezės teigė, kad nei popiežiui, nei jokiam kitam žmogui niekas nesuteikė teisės atleisti nuodėmes ar skirti bausmę. Visa tai ne kas kita, kaip gudrybė išvilioti pinigus iš žmonių, pasinaudojus jų prietarais. Klastingasis šėtonas nori pražudyti sielas tų, kurie patikės šiuo melu. Buvo aiškiai pasakyta, kad Kristaus Evangelija yra vertingiausias Bažnyčios lobis. Ji nurodo Dievo malonę, kuri duodama visiems, siekiantiems jos tikėjimu ir atgaila.DK 109.2

Liuterio tezės sukėlė diskusiją, tačiau niekas nesiryžo priimti iššūkio. Jo iškelti klausimai per kelias dienas pasklido Vokietijoje, o po kelių savaičių nuskambėjo per visą krikščioniškąjį pasaulį. Daugelis pamaldžių katalikų matė Bažnyčioje vyraujančias baisias nedorybes ir labai dėl to liūdėjo, bet nežinojo, kaip sustabdyti jų plitimą. Perskaitę tezes su dideliu džiaugsmu jie atpažino jose Dievo Žodį. Jie jautė, kad Viešpats maloningai ištiesė ranką, kad sustabdytų plūstantį pagedimo srautą, kuris plaukė iš Romos sosto. Kunigaikščiai ir magistratai slapta džiaugėsi, jog bus apribota išdidi popiežiaus valdžia, kuri neigė teisę apskųsti jos sprendimus.DK 109.3

Išsigando tik mėgstančios nuodėmę prietaringos minios. Žmonės pabūgo, kad bus atskleista maloni apgaulė, kuri ramindavo ir išsklaidydavo baimę. Gudrūs dvasininkai pajuto, kad permainos kelia grėsmę įteisintiems jų nusikaltimams - jie gali netekti stabilaus pajamų šaltinio, todėl įniršę puolė ginti apgaulę. Reformatoriui teko susidurti su piktais kaltintojais. Kai kurie kaltino jį skubotu elgesiu ir impulsyviais veiksmais. Kiti priekaištavo jam dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savimi. Jie teigė, kad jam vadovauja ne Dievas, o išdidumas ir noras atkreipti į save dėmesį.DK 110.1

„Kas nežino, - atkirto Liuteris, - kad žmogui, iškeliančiam bet kurią naują idėją, retai pasiseka nebūti išdidžiam ir nekelti ginčų? [...] Kodėl Kristų ir visus kankinius pasmerkė mirti? Todėl, kad į juos žiūrėjo kaip į to meto išminties niekintojus, kurie iškėlė naujoves, pirmiau nuolankiai nepasitarę su neginčijamos tiesos skelbėjais.” Jis dar pridūrė:DK 110.2

„Ką darau, bus padaryta, tačiau ne žmonių išmintimi, o Dievo valia. Jei tai Dievo darbas, kas jį sustabdys? Jei ne, kas padės jo pažangai? Ne mano valia, ne jūsų, ne mūsų, bet Tavo valia teesie, o šventasis Tėve, kuris esi danguje.” ^{*Merle d ‘Aubigne. Min. veik. — Bk. 3. — Ch. 6.}DK 110.3

Nors pradėti darbą Liuterį paskatino Dievo Dvasia, bet jis negalėjo jo atlikti be sunkios kovos. Priešų priekaištai, iškraipyti jo tikslai, piktai neteisingai smerkiamas jo charakteris ir motyvai užgriuvo jį nesulaikomu srautu. Visa tai turėjo nemažą poveikį. Liuteris buvo tikras, kad daugelis įžymių žmonių ir Bažnyčioje, ir mokyklose džiugiai prisijungs prie jo ir padės vykdyti reformą. Aukštas pareigas užimančių žmonių padrąsinimo žodžiai įžiebė jam viltį ir džiaugsmą. Jis jau matė nušvintančią šviesesnę Bažnyčios dieną. Tačiau netrukus padrąsinimą pakeitė priekaištai ir pasmerkimas. Daugelis prelatų ir valstybės pareigūnų patikėjo Liuterio tezių teisingumu, tačiau greitai suvokė, kad šių tezių pripažinimas sukels dideles permainas. Švietimas ir tikėjimo reforma iš esmės pakenks Romos valdžiai, užtvers tūkstančius šaltinių, papildančių jos iždą, ir labai sumažins pernelyg dideles popiežininkų išlaidas bei prabangą. be to, jei žmonės bus išmokyti mąstyti ir veikti kaip sąmoningos būtybės, žvelgiančios į Kristų, kuris yra vienintelė išgelbėjimo viltis, tai popiežius bus nuverstas nuo sosto ir galiausiai iš jų pačių bus atimta valdžia. Dėl to jie atsisakė pripažinti tiesą, kurią atskleidė Dievas. priešindamiesi žmogui, kurį Jis pasiuntė juos apšviesti, jie pasipriešino Kristui ir tiesai.DK 110.4

Liuteris drebėdamas žiūrėjo į save - vienas žmogus, besipriešinantis pasaulio galiūnams. Jis kartais abejodavo, ar iš tikrųjų jį veda Dievas, kad pasipriešintų Bažnyčios valdžiai. „Kas aš toks, - rašė jis, - kad pasipriešinčiau popiežiaus didybei, prieš kurią [...] dreba žemės karaliai ir visas pasaulis? [...] Niekas nežino, ką iškentė mano širdis per šiuos pirmuosius du metus, ir koks liūdesys ir neviltis mane kankino.” ^{*Ten pat.} Tačiau jis nepalūžo. Kai nebuvo žmogiškosios paramos, jis žvelgė tik į Dievą ir buvo tikras, kad visiškai saugiai gali atsiremti į Jo visagalę ranką.DK 111.1

Vienam Reformacijos šalininkui Liuteris rašė: „Mes negalėsime suprasti Šventojo Rašto nei tyrinėdami jį, nei savo protu. Tavo pirmoji pareiga - pradėti malda. Maldauk Viešpatį, kad iš savo didžiojo gailestingumo padėtų tau teisingai suprasti Jo Žodį. Vienintelis Dievo Žodžio aiškintojas yra jo Autorius, nes Jis pats yra pasakęs: ‘Ir bus visi mokomi Dievo‘ ^{45Žr. Jono 6, 45; plg. Izaijo 54, 13.}. Nesitikėk nieko pasiekti pats, savo protu: pasitikėk tik Dievu ir atsiduok Jo Dvasios įtakai. Patikėk manimi kaip žmogumi, kuris pats tai patyrė.” ^{**Merle d'Aubigne . Min. veik. - Bk. 3. - Ch. 7.}Tai gyvybiškai svarbi pamoka tiems, kurie jaučia, kad Dievas pašaukė juos skelbti didžiąsias turimas tiesas. ^{46Žr. 1 petro 1, 12.} Šios tiesos sukels šėtono ir žmonių, kuriems patinka prasimanymai, įniršį. Kovojant su blogiu nepakanka žmogiškosios išminties ir proto.DK 111.2

Kai Liuterio priešai remdavosi papročiais ir tradicija, popiežiaus autoritetu ir nutarimais, reformatorius atremdavo juos Biblija. Jis pateikdavo argumentus, kurių priešininkai negalėdavo paneigti, todėl formalizmo ir prietaringumo vergai reikalavo jo kraujo, kaip žydai kadaise reikalavo Kristaus kraujo. „Jis eretikas! - šaukė popiežiaus sekėjai. - Baisu, kad Bažnyčia leidžia tokiam siaubingam eretikui gyventi! Kuo greičiau jį į ešafotą!” ^{*Merle d ‘Aubigne. Min. veik. — Bk. 3. — Ch. 9..} Tačiau Liuteris netapo jų įniršio auka. Dievas jam pavedė darbą, todėl siuntė dangaus angelus, kad saugotų jį, nors daugelis gavusių iš Liuterio brangią šviesą, tapo šėtono pykčio objektais ir už tiesą drąsiai kentė kankinimus bei mirtį.DK 111.3

Liuterio mokymas patraukė mąstančių žmonių dėmesį visoje Vokietijoje. Iš jo pamokslų ir darbų sklido šviesos spinduliai, kurie pažadino ir apšvietė tūkstančius. Gyvas tikėjimas keitė negyvą formalizmą, kuris taip ilgai kaustė Bažnyčią. Kiekvieną dieną žmonės atmesdavo bent po dalį katalikybės prietarų. Griuvo išankstinio nusistatymo barjerai. Dievo Žodis, kuriuo Liuteris tikrino kiekvieną doktriną ir kiekvieną reikalavimą, buvo kaip dviašmenis kalavijas, kuris skynėsi kelią į žmonių širdis. Visur buvo siekiama dvasinės pažangos. Visur vyravo toks teisumo alkis ir troškulys, kaip niekad anksčiau per ilgus amžius. Žmonių akys, tiek ilgai nukreiptos į žmogiškąsias apeigas ir žemiškuosius tarpininkus, dabar su atgaila ir tikėjimu žvelgė į nukryžiuotąjį Kristų.DK 112.1

Sis didžiulis susidomėjimas sukėlė dar didesnius popiežiaus valdžios būgštavimus. Liuteris buvo iškviestas į Romą, kad atsakytų į kaltinimus erezija. šis įsakymas jo draugams sukėlė siaubą. Jie gerai žinojo, koks pavojus gresia jam šiame puolusiame mieste, kuris buvo girtas nuo Jėzaus kankinių kraujo. ^{47plg. apreiškimo 17, 6.} Todėl jie protestavo reikalaudami, kad jis būtų apklaustas Vokietijoje, bet nevyktų į Romą.DK 112.2

Galiausiai šis reikalavimas buvo patenkintas, ir popiežius paskyrė legatą ^{48Popiežiaus legatas — kardinolas Tomas Kajetonas (1471—1534).} svarstyti šią bylą. Jis gavo iš popiežiaus nurodymus, kuriuose Liuteris jau buvo paskelbtas eretiku. Legatas buvo įgaliotas „nubausti ir įkalinti [Liuterį] nedelsiant”. Jeigu šis užsispirtų ir legatas negalėtų jo įveikti, buvo leidžiama „paskelbti jį už įstatymo ribų visoje Vokietijoje; ištremti, prakeikti ir atskirti nuo Bažnyčios visus, kurie palaiko Liuterį.” ^{**Merle d ‘Aubigne. Min. veik. — Bk. 4. — Ch. 2.} Be to, popiežius nurodė savo legatui, kad, norėdamas išrauti su šaknimis pragaištingą ereziją, jis atskirtų nuo Bažnyčios visus, išskyrus imperatorių, kurie atsisakytų suimti Liuterį bei jo sekėjus ir atiduoti juos Romai, nesvarbu, kokias pareigas jie užimtų Bažnyčioje ar visuomenėje.DK 112.3

čia atsiskleidė tikroji popiežystės dvasia. Siame dokumente nebuvo nė pėdsako krikščioniškųjų principų ar net paprasčiausio teisingumo. Liuteris buvo toli nuo Romos; jis negalėjo paaiškinti ar apginti savo pozicijų; dar nepradėjus nagrinėti jo bylos, jis jau iš anksto buvo paskelbtas eretiku ir per vieną dieną raginamas išsižadėti, apkaltintas, nuteistas ir pasmerktas. Ir tai atliko apsišaukėlis šventasis tėvas, vienintelis aukščiausias neklystantis bažnyčios ir valstybes autoritetas!DK 113.1

Kai Liuteriui labai reikėjo tikro draugo užuojautos ir patarimo, dieviškoji apvaizda pasiuntė į Vitenbergą Melanchtoną. Jaunas, kuklus, drovus Melanchtonas savo protingais sprendimais, giliomis žiniomis, gera iškalba, tyru ir nuoširdžiu elgesiu užsitarnavo visuotinį susižavėjimą ir pagarbą. talentas neužgožė jo gero būdo. Greitai jis tapo nuoširdžiu evangelijos mokiniu ir Liuterio labiausiai patikimu bičiuliu ir vertingu ramsčiu. Jo švelnumas, apdairumas ir tikslumas papildė drąsų ir energingą Liuterio charakterį. Jų bendradarbiavimas stiprino Reformaciją ir tapo nauju jos ramsčiu.DK 113.2

teismo proceso vieta buvo parinktas Augsburgas, reformatorius iškeliavo į šį miestą pėsčiomis. Liuterio bičiuliai rimtai nuogąstavo ir prašė nerizikuoti, nes pasigirdo atviri grasinimai, jog pakeliui jis bus sučiuptas ir nužudytas. Jie net įkalbinėjo jį laikinai išvykti iš Vitenbergo ir apsistoti ten, kur bus suteikta slėptuvė. tačiau jis nenorėjo nutraukti darbo, kurį Dievas jam paskyrė. jis privalėjo ištikimai ginti tiesą, nepaisydamas aplink siaučiančios audros. todėl Liuteris kalbėjo: „AŠ esu panašus į pranašą jeremiją, kuris vaidijasi ir kivirčijasi ^{49Žr. Jeremijo 15, 10.}. tačiau juo labiau man grasina, juo labiau aš džiaugiuosi. [...] jie jau sutrypė mano garbę ir gerą vardą. lieka vienas dalykas - tai mano apgailėtinas kūnas: tegul pasiima jį - jie šiek tiek sutrumpins mano gyvenimą, tačiau mano sielos jie negalės pasiimti. tas, kuris nori skelbti Kristaus Žodį pasauliui, turi kiekvieną akimirką tikėtis mirties.” ^{*Merle d'Aubigne . Min. veik. — Bk. 4. — Ch. 4.}DK 113.3

Žinia apie Liuterio atvykimą į Augsburgą sukėlė popiežiaus legatui didelį pasitenkinimą. užsispyręs eretikas, kuris patraukė viso pasaulio dėmesį, atrodė, jau pateko į Romos rankas, ir legatas nusprendė, jog šį kartą jis neištrūks. Reformatorius neturėjo jokio apsauginio rašto. Bičiuliai prašė be jo nesirodyti legatui, o patys stengėsi kaip nors iš imperatoriaus jį gauti. Legatas ketino priversti, jei pavyks, Liuterį išsižadėti savo žodžių, o jei nepavyktų, prievarta nuvežti į romą, kur jo lauktų toks pat likimas kaip Huso ir Jeronimo. Todėl per savo pagalbininkus jis stengėsi įtikinti Liuterį atvykti be apsauginio rašto ir pasikliauti jo malone. reformatorius tvirtai nusprendė taip ir padaryti. Jis pasirodė popiežiaus pasiuntiniui neturėdamas dokumento, suteikiančio imperatoriaus apsaugą.DK 114.1

popiežiaus tarnai stengėsi elgtis diplomatiškai. Kalbėdamas legatas atrodė labai draugiškas, tik reikalavo, kad Liuteris besąlygiškai paklustų Bažnyčios autoritetui ir nedrįstų kelti jokių klausimų ar diskutuoti. Tačiau jis tinkamai neįvertino šio žmogaus charakterio. Atsakydamas Liuteris išreiškė pagarbą Bažnyčiai, bet parodė savąjį tiesos troškimą ir teigė, jog pasiruošęs atremti visus puolimus prieš mokymą, kurį skelbė, ir pateikti savo iškeltas pamatines tiesas apsvarstyti žymiausiuose universitetuose. Liuteris protestavo prieš kardinolo elgesį, kai šis be jokių įrodymų reikalavo išsižadėti pažiūrų. Vienintelis atsakymas buvo: „atsiimk savo žodžius!” reformatorius paaiškino, kad jo pažiūros rėmėsi šventuoju Raštu, ir tvirtai pareiškė, kad jis neišsižadės tiesos. Legatas nesugebėjo atremti Liuterio argumentų, todėl apipylė jį priekaištais ir pajuoka. po to ėmė meilikauti, kalbėdamas jis naudojo daug citatų iš Bažnyčios tėvų posakių bei tradicijos dokumentų ir neleido reformatoriui įsiterpti. Matydamas, kad tolesni pokalbiai nebus rezultatyvūs, Liuteris gavo nenoromis duotą leidimą pateikti savo atsakymą raštu.DK 114.2

Bičiuliui jis rašė: „taip apkaltintasis gauna dvigubą naudą: pirmiausia, kas parašyta, gali būti pateikta svarstyti kitiems, antra, atsiranda proga paveikti jei ne sąžinę, tai bent sukelti nuogąstavimus tam arogantiškam ir plepiam despotui, kuris kitaip įveiktų mane savo įsakmia kalba.” ^{*Martyn. The Life and Times of Luther . — V. 1. — P 271, 272.}DK 114.3

Per kitą susitikimą Liuteris aiškiai, glaustai ir įtaigiai išdėstė savo pažiūras, paremtas gausiomis šventojo rašto citatomis. Garsiai perskaitęs, kas parašyta, jis įteikė raštą kardinolui, bet šis su panieka numetė jį šalin šaukdamas, kad tai daugybė tuščių žodžių ir citatų, neturinčių nieko bendra su reikalu. tada susijaudinęs Liuteris pasitiko išdidųjį prelatą jo paties ginklais - tradicija ir Bažnyčios mokslu - ir apvertė aukštyn kojomis jo tvirtinimus.DK 115.1

Kai prelatas suprato, kad nepajėgs paneigti Liuterio argumentų, jis prarado savitvardą ir įniršęs sušuko: „Išsižadėk! Kitaip aš nusiųsiu tave į Romą, kur stosi prieš teisėjus, įgaliotus spręsti tavo bylą. Aš atskirsiu tave ir visus tavo šalininkus nuo Bažnyčios, taip pat tuos, kurie tave palaiko.”DK 115.2

Galiausiai išdidžiai ir piktai jis paskelbė: „Išsižadėk arba daugiau negrįžk!” ^{*Merle d'Aubigne . Min. veik. - Bk. 4. - Ch. 8.}DK 115.3

Reformatorius su savo bičiuliais greitai pasitraukė, tuo aiškiai parodydamas, kad apie išsižadėjimą negali būti nė kalbos. Aišku, ne to tikėjosi kardinolas. Jis puoselėjo viltį, kad jėga ir grasinimais galės priversti Liuterį pasiduoti. Tačiau dabar su kartėliu žiūrėjo į savo šalininkus - jo planai netikėtai žlugo.DK 115.4

Liuterio pastangos davė gerų vaisių. Susirinkę žmonės turėjo palankią progą palyginti ir įvertinti abu vyrus, jų pažiūras ir elgesį. Skirtumas buvo akivaizdus! Paprastas, kuklus ir nepalaužiamas reformatorius laikėsi tvirtai Dievo suteikta jėga, tiesa buvo jo pusėje; popiežiaus legatas - pasipūtęs, valdingas, išpuikęs, keliantis nepagrįstus reikalavimus, negalintis pateikti nė vieno argumento iš šventojo Rašto, bet pašėlusiai šaukiantis: „Išsižadėk savo žodžių arba būsi nusiųstas į Romą ir nubaustas!”DK 115.5

Nors Liuteris turėjo apsauginį raštą, popiežininkai planavo jį suimti ir įkalinti. Jo bičiuliai tvirtino, kad pasilikti Augsburge būtų beprasmiška, reikia tučtuojau grįžti į Vitenbergą. Be to, reikia elgtis atsargiai, kad priešai nesužinotų jo ketinimų. švintant Liuteris paliko miestą, jis išjojo lydimas palydovo, kurį parūpino miesto valdžia. Nujausdamas blogį, jis paslapčia jojo tamsiomis ir tyliomis miesto gatvėmis. Žiaurūs ir klastingi priešai planavo jį sunaikinti. Ar jis išvengs paspęstų spąstų? Tokios niūrios mintys sukosi jo galvoje. pagaliau jis pasiekė mažus vartus miesto sienoje. Jie buvo atidaryti, ir abu keliauninkai nekliudomi prajojo. saugiai palikę miestą, bėgliai pradėjo joti greičiau, kai legatas sužinojo, kad Liuteris išvyko, šis jau buvo nepasiekiamas. šėtonas ir jo bendrai buvo nugalėti. Žmogus, kuris atrodė pakliuvęs į jų valdžią, išsprūdo kaip paukštis iš medžiotojo žabangų.DK 115.6

sužinojęs apie Liuterio pabėgimą, legatas pajuto apmaudą ir įniršo. Jis tikėjosi, kad bus apdovanotas už išmintį ir tvirtumą, nes kovojo su Bažnyčios ramybės drumstėju, bet jo viltys žlugo. savo pyktį jis išliejo laiške Frydrichui, saksonijos kurfiurstui ^{50Kurfiurstai — Šventosios Romos im-perijos kunigaikščiai, kurie turėjo teisę rinkti karalių (imperatorių). XVI a. kur-fiurstais buvo: Čekijos karalius, Saksoni-jos, Branderburgo, Pfalco kunigaikščiai, Tryro, Kelno ir Mainco arkivyskupai.}, piktai kaltindamas Liuterį ir reikalaudamas, kad Frydrichas atsiųstų reformatorių į Romą ar ištremtų iš saksonijos.DK 116.1

Gindamasis Liuteris reikalavo, kad legatas ar popiežius remtųsi šventuoju Raštu ir nurodytų reformatoriaus paklydimus. Jis iškilmingai pasižadėjo išsižadėti savo mokslo, jei bus įrodyta, kad šis prieštarauja Dievo Žodžiui. be to, jis išreiškė savo dėkingumą Dievui, nes buvo laikomas vertu kentėti už šventą reikalą.DK 116.2

Frydrichas dar mažai žinojo apie reformatorių mokslą, tačiau jį labai paveikė Liuterio žodžių nuoširdumas, galia ir aiškumas. Kol nebus įrodyta, jog reformatorius klysta, kunigaikštis nusprendė būti jo gynėju. atsakydamas legatui jis rašė: „Kadangi dr. Martynas atvyko pas jus į Augsburgą, turėtumėte būti patenkintas. mes nemanėme, kad jūs reikalausite, jog jis išsižadėtų savo pažiūrų, neparodę jam, kur jis klysta. Nė vienas mokytas mūsų kunigaikštystės žmogus nepranešė man, kad Liuterio mokslas yra bedieviškas, antikrikščioniškas ar eretiškas.” „todėl Frydrichas atsisakė siųsti Liuterį į romą ar ištremti iš savo kunigaikštystės.” ^{*Merle d ‘Aubigne. Min. veik. — Bk. 4. — Ch. 10.}DK 116.3

Kurfiurstas matė, kad visuomenės moralė smunka. Reikėjo didelės reformos. jei žmonės pripažintų Dievo įsakymus, paklustų jiems ir apšviestos sąžinės balsui, nereikėtų sudėtingų, brangiai kainuojančių priemonių, kovojant su nusikaltėliais ir juos baudžiant. jis matė, jog Liuterio darbas galėjo būti vaisingas, todėl džiaugėsi, kad bažnyčioje juntama teigiama įtaka.DK 116.4

Jis pastebėjo, kad profesorius Liuteris dirbo labai sėkmingai. Praėjo vos vieneri metai nuo to laiko, kai reformatorius prie pilies bažnyčios durų prikalė savo tezes, o maldininkų, kurie aplankydavo bažnyčią per Visų šventųjų šventę, labai sumažėjo. roma neteko daug garbintojų, tuštėjo aukų skrynios. bet Vitenbergas neištuštėjo, jį užtvindė ne relikvijų garbintojai, o ištroškę mokslo studentai. Liuterio raštai sukėlė didelį susidomėjimą biblija, ne tik iš Vokietijos, bet ir iš kitų šalių į Vitenbergo universitetą rinkosi studentai. pamatę Vitenbergą pirmą kartą, jaunuoliai „keldavo rankas į dangų ir garbindavo Dievą už tai, kad Jo valia tiesos spinduliai sklinda iš šio miesto, kaip senovės laikais nuo Siono kalno, kad pasiektų tolimiausias šalis.” ^{* Merle d'Aubigne. Min. veik. — Bk. 4. — Ch. 10.}DK 117.1

Liuteris dar nebuvo galutinai atsisakęs romos bažnyčios paklydimų. Kai jis lygino šventojo Dievo Žodžio tiesas ir popiežiaus nutarimus, labai stebėjosi. jis rašė: „AŠ skaitau popiežiaus nutarimus ir [...] nežinau, ar popiežius yra pats antikristas, ar jo apaštalas, nes nutarimuose Kristus nepaprastai klaidingai nušviestas ir nukryžiuotas.” ^{** Min. veik. — Bk. 5. — Ch. 1.} tačiau tuo metu Liuteris dar buvo ištikimas romos bažnyčios sūnus ir niekada nemanė, jog kada nors atsiskirs nuo jos.DK 117.2

reformatoriaus raštai ir mokslas pasiekė visas krikščioniškojo pasaulio tautas. jie paplito šveicarijoje ir Olandijoje, pasiekė Prancūziją ir Ispaniją, Anglijoje jo mokslas buvo priimtas kaip gyvybės Žodis, tiesa taip pat paplito Belgijoje ir Italijoje. tūkstančiai nusimetė mirtiną sąstingį ir nubudo, tikėdami šviesia gyvenimo viltimi ir džiaugsmu.DK 117.3

Liuterio užsipuolimai vis labiau pykdė romą. Kai kurie fanatikai, tarp kurių buvo net katalikiškų universitetų profesoriai, paskelbė, kad tas, kuris nužudys maištingąjį vienuolį, nenusidės. Kartą prie reformatoriaus priėjo nepažįstamasis. po apsiaustu jis slėpė ginklą, tačiau iš pradžių dar pasiteiravo, kodėl Liuteris vaikšto vienas.DK 117.4

„Aš esu Dievo rankose, - atsakė Liuteris. - Jis yra mano jėga ir skydas. Ką man gali padaryti žmogus?” ^{***Merle d'Aubigne. Min. veik. — Bk. 6. — Ch. 2.}DK 117.5

Išgirdęs šiuos žodžius, nepažįstamasis išbalo ir skubiai pasišalino, tarsi būtų išvydęs dangaus angelą.DK 118.1

Roma siekė sunaikinti Liuterį, tačiau Dievas jį saugojo. Jo mokslas skambėjo visur - „pirkiose ir vienuolynuose, [...] didikų pilyse, universitetuose ir karalių rūmuose”; kilmingi žmonės visur ėjo jam į pagalbą. ^{*Ten pat.}DK 118.2

Kaip tik tuo metu Liuteris susipažino su Huso mokslu ir suprato, kad Bohemijos reformatorius skelbė didžiąją tiesą apie nuteisinimą tikėjimu, kurios jis pats taip ilgai ieškojo ir kurios dabar mokė. Liuteris sakė: „Mes visi - Paulius, Augustinas ir aš pats - buvome husitai patys to nežinodami.” Jis tęsė: „Dievas būtinai nubaus pasaulį už tai, kad jis sudegino tiesą, kuri buvo jam skelbiama praėjusiame amžiuje.” ^{**Wylie J. A . The History of Protestantism. — Bk. 6. — Ch. 1.}DK 118.3

Kreipdamasis į imperatorių ir Vokietijos diduomenę dėl krikščionybės reformavimo, Liuteris apibūdino popiežių: „Baisu žiūrėti į žmogų, kuris vadina save Kristaus vietininku, o skendi prabangoje, kurios neturi joks imperatorius. Ar jis panašus į vargingąjį Jėzų arba kuklųjį Petrą? Sakoma, kad popiežius yra pasaulio viešpats. Tačiau Kristus, kurio vietininku jis giriasi esąs, sakė: ‘Mano Karalystė ne iš šio pasaulio’. Ar gali vietininko valdos būti didesnės už aukščiau esančiojo?” ^{***Merle d Aubigne . Min veik. — Bk. 6. — Ch. 3.}DK 118.4

Jis rašė apie universitetus: „Aš labai bijau, kad universitetai pasirodys esą didieji pragaro vartai, jeigu juose nebus uoliai tyrinėjamas Šventasis Raštas ir jo tiesos nepasieks jaunimo širdžių. Aš nepatarčiau atiduoti savo vaiko ten, kur Šventajam Raštui nesuteikiama pirmaeilė svarba. Kiekviena institucija, kurioje žmonės nuolat netyrinėja Dievo Žodžio, pasmerkta morališkai smukti.” ^{***** Merle d ‘Aubigne . Min. veik. — Bk. 6. — Ch. 3.}DK 118.5

Liuterio kreipimaisi greitai paplito visoje Vokietijoje ir paveikė žmones. Tauta buvo išjudinta, liaudis troško susiburti po reformos vėliava. Liuterio priešininkai, degdami įniršiu atkeršyti, ragino popiežių imtis ryžtingų priemonių. Buvo nutarta, kad Liuterio mokslas turi būti nedelsiant pasmerktas. Reformatoriui ir jo sekė jams buvo skirta šešiasdešimt dienų, po kurių, jeigu jie neišsižadės savo žodžių, visi bus atskirti nuo bažnyčios.DK 118.6

reformacijai atėjo sunkūs laikai. romos nuosprendis atskirti nuo bažnyčios sukeldavo galingų monarchų siaubą, pasmerkdavo galingas imperijas vargui ir nuniokojimui. Į prakeiktuosius buvo žiūrima su baime ir siaubu. Jie prarasdavo draugus, su jais buvo elgiamasi kaip su visuomenės atmatomis, juos persekiodavo, kad sunaikintų. Liuteris suvokė, kokia audra tuoj kils, tačiau buvo tvirtas ir tikėjo, kad Kristus apgins ir palaikys jį. Su kankinio tikėjimu ir drąsa jis rašė: „Kas man atsitiks, aš nežinau ir nenoriu žinoti. [...] tegu smūgis krinta ten, kur jam lemta, aš nebijau. be mūsų dangiškojo tėvo žinios nė lapas nenukrinta, juo labiau jis nuolat rūpinasi mumis! nesunku mirti už Žodį, nes Žodis, kuris tapo kūnu ir krauju, pats mirė. jeigu esame mirę su juo, tikime, kad gyvensime su juo, o, patyrę tai, ką jis išgyveno, būsime ten, kur jis yra, ir liksime su juo per amžius.” ^{*Merle d'Aubigne. Min. veik. — London: Walther, 1840. — BL 6. — Ch. 9.}DK 119.1

Kai popiežiaus bulė pasiekė Liuterį, jis pasakė: „AŠ niekinu ir atmetu ją kaip neteisingą ir bedievišką. [...] ji smerkia patį KRISTŲ. [...] Aš džiaugiuosi, kad galiu patirti visokias piktybes už teisingiausią reikalą. mano širdis išsilaisvino, nes pagaliau žinau, jog popiežius yra antikristas ir jo sostas yra paties šėtono sostas.” ^{**Merle d'Aubigne. Min. veik. — bk. 6. — Ch. 9.} tačiau romos įsakymas neliko be pasekmių. Kalėjimas, kankinimai ir kardas buvo pakankamai veiksmingos priemonės, priverčiančios paklusti. popiežiaus bulės kėlė silpnų ir prietaringų žmonių siaubą. Nors žmonės užjautė Liuterį, bet daugelis manė, jog gyvenimas per brangus, kad rizikuotų juo dėl reformos. Atrodė, kad reformatoriaus darbas netrukus sustos.DK 119.2

tačiau reformatorius kaip ir anksčiau buvo drąsus. roma svaidė į jį prakeiksmus, o pasaulis stebėjo neabejodamas, kad jis žus arba bus priverstas nusileisti. bet Liuteris paskelbė triuškinamą nuosprendį ir viešai pareiškė, kad apsisprendė apleisti bažnyčią visiems laikams. Dalyvaujant studentams, dėstytojams ir įvairių luomų miestiečių miniai, Martynas Liuteris sudegino popiežiaus bulę, taip pat kanonų teisių ir bažnytinių nutarimų rinkinius bei kai kuriuos kitus dokumentus, remiančius popiežiaus valdžią. Jis tarė:DK 119.3

„Sudegindami mano knygas, mano priešai sugebėjo pakenkti tiesos reikalui, paveikdami paprastų žmonių mintis ir pražudydami jų sielas. Dėl to aš sunaikinu jų knygas. prasidėjo rimta kova. Iki šiol aš tik žaidžiau su popiežiumi. Aš pradėjau šį darbą Dievo vardu; jis baigsis ir be manęs, bet Viešpaties galia.” ^{*Min. veik. - Bk. 6. - Ch. 10.}DK 120.1

priešai tyčiojosi ir priekaištavo, kad jo darbas menkas ir bevertis, bet Liuteris atsakė: „Kas žino, ar ne Dievas pasirinko ir pakvietė mane; ar jie neturėtų bijoti, jog, niekindami mane, niekina patį Dievą? Mozė buvo vienas, iškeliaudamas iš Egipto; Elijas buvo vienas, valdant karaliui Ahabui; Izaijas - vienas Jeruzalėje; Ezechielis - vienas Babilonijoje. [...] Dievas niekada nepasirinkdavo pranašais nei vyriausiųjų kunigų, nei kitų įžymių asmenybių; paprastai Jis pasirinkdavo nežymius žemos kilmės žmones, kartą net piemenį Amosą. Kiekviename amžiuje buvo šventieji, kurie rizikuodami gyvybe, demaskuodavo žemės galinguosius, karalius, kunigaikščius, kunigus ir išmintinguosius. Aš nesakau, kad esu pranašas, bet manau, kad jie turėtų gerokai prisibijoti, nors aš esu vienas, o jų - daug. Aš įsitikinęs, kad Dievo Žodis su manimi, o ne su jais.” ^{**Merle d ‘Aubigne. Min. veik. - Bk. 6. - Ch. 10.} Tačiau galutinai atsiskirti nuo Bažnyčios Martynas Liuteris apsisprendė tik po stiprios vidinės kovos. Tuo metu jis rašė: „Kasdien aš vis labiau ir labiau jaučiu, kaip sunku atsisakyti to, kas buvo įskiepyta vaikystėje. Kaip tai skausminga! Nors mano pusėje Šventasis Raštas, sunku pateisinti save, nes išdrįsau vienas pasipriešinti popiežiui ir pavadinti jį antikristu! Koks sunkus išmėginimas teko mano širdžiai! Daug kartų klausdavau savęs to paties, ko manęs klausdavo popiežiaus šalininkai: Ar tu tik vienas protingas, o visi kiti klysta? Kas bus, jei pagaliau pasirodys, jog tu klydai ir suvedžiojai tiek daug sielų? Kas tuomet bus amžiams pasmerktas?’ Taip aš kovojau su savimi ir šėtonu, kol Kristus savo neklystančiu Žodžiu parėmė mano širdį ir išsklaidė šias abejones.” ^{***Marty n. Min. veik. - P 372, 373.}DK 120.2

Popiežius grasino Liuterį atskirti nuo Bažnyčios, jeigu jis neišsižadės savo mokslo, ir dabar savo žodį ištesėjo. nauja bulė paskelbė galutinį reformatoriaus atskyrimą nuo Romos bažnyčios, pasmerkė jį kaip prakeiktą Dangaus ir smerkė visus, kurie pripažins jo mokslą. Prasidėjo lemiamas didžiosios kovos etapas.DK 121.1

Visi, kuriuos Dievas pasirenka skelbti tiesą, skirtą jų laikotarpiui, sutiks pasipriešinimą. tokia jų dalia. Liuterio laikais buvo svarbi tų laikų tiesa; šiandien bažnyčiai svarbi dabarties tiesa. tas, kurio valia viskas vyksta, įvairiose situacijose reikalauja, kad žmonės atliktų pareigas, atitinkančias jų laikus ir aplinkybes. Jeigu jie įvertintų jiems siųstą šviesą, tuomet galėtų geriau pažinti tiesą. Gaila, bet ir šiandien daugelis nesiekia tiesos kaip ir to meto popiežiaus šalininkai, kurie stojo prieš Liuterį. Kaip ir praėjusiais amžiais vietoj Dievo Žodžio linkstame priimti žmonių priesakus ir pamokymus. tie, kurie skelbia tiesą, skirtą jų metui, neturėtų tikėtis, kad bus sutikti palankiau nei praėjusių amžių reformatoriai. Baigiantis pasaulio istorijai, didžioji tiesos ir blogio, Kristaus ir šėtono kova vis stiprės.DK 121.2

jėzus pasakė savo mokiniams: „jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs - ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atsiminkite Mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo Mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi Mano žodžio, laikysis ir jūsų.” (Jono 15, 19-20 ) Antra vertus, mūsų Viešpats aiškiai pasakė: „Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.” (Luko 6, 26) Šiandieninis pasaulis nesutinka su Kristaus dvasia taip pat kaip ankstesniaisiais laikais, ir tie, kurie skelbia Dievo Žodį, nebus sutikti palankiau nei anksčiau. Kovos formos gali kisti, priešiškumas gali būti ne toks atviras, labiau užmaskuotas, bet vis dar egzistuoja ta pati neapykanta, kuri egzistuos iki laikų pabaigos.DK 121.3