29. Blogio Kilmė

Daugeliui žmonių nuodėmės kilmė ir jos egzistavimo priežastis kelia daug neaiškumų. pamatę blogio darbą, baisų sielvartą ir nuniokojimų pasekmes jie klausia, kaip visa tai gali egzistuoti, jei viską valdo begalinė Viešpaties išmintis, jėga ir meilė. Tai žmonėms yra paslaptis, kurios jie negali paaiškinti. Dėl savo netikrumo ir abejonių jie lieka akli tiesoms, kurias aiškiai išdėsto Dievo Žodis ir kurios yra svarbios žmonių išgelbėjimui. Atsiranda ir tokių, kurie, norėdami sužinoti nuodėmės egzistavimo mįslę, stengiasi prasiskverbti į Dievo neatskleistą sritį. Negalėdami išspręsti jiems iškilusių klausimų, skatinami abejonių bei ieškodami priekabių, pasinaudoja nežinojimu kaip pretekstu atmesti šventojo Rašto žodžius. tačiau ir kiti nepakankamai supranta didžiąją blogio problemą, nes tradicija ir neteisingas aiškinimas aptemdė biblijos mokymą apie Dievo charakterį, Jo valdymo prigimtį ir požiūrį į nuodėmę.DK 426.1

neįmanoma paaiškinti nuodėmės kilmės taip, kad būtų galima pagrįsti jos egzistavimo priežastį. tačiau apžvelgiant ir nuodėmės kilmę, ir galutinį jos sunaikinimą galima pakankamai suprasti pakantų ir teisingą Dievo elgesį su blogiu. šventajame Rašte labai aiškiai pasakyta, kad Dievas nėra atsakingas už nuodėmės atsiradimą, nes Dievo malonė nebuvo savavališkai atimta ir nebuvo jokių valdymo trūkumų, kurie galėjo pastūmėti į maištą. nuodėmė yra neprašytas svečias, kurio pasirodymo nepateisina jokia priežastis. Tai - nesuvokiama paslaptis, mėginimas ją teisinti tolygus mėginimui ginti. Jei galėtume rasti jos atsiradimo priežastį ir pateisinti jos egzistavimą, ji nustotų būti nuodėme. Vienintelį nuodėmės apibūdinimą pateikia Dievo Žodis: „Nuodėmė - tai Įstatymo laužymas.” Nuodėmė įtvirtina principą, kuris prieštarauja didžiajam meilės Įstatymui, o jis yra dieviškojo valdymo pagrindas.DK 426.2

Kol neatsirado blogis, Visatoje viešpatavo ramybė ir džiaugsmas, viskas puikiai derinosi su Kūrėjo valia. Meilė Dievui buvo aukščiau visko, o tarpusavio meilė - objektyvi. Kristus - Žodis, Dievo Viengimis - buvo viena su savo Amžinuoju Tėvu, viena savo prigimtimi, charakteriu ir ketinimais, vienintelis visoje Visatoje, kuris galėjo dalyvauti visuose Dievo planuose. Per Kristų Tėvas sukūrė visas dangiškąsias būtybes. „Nes Jame sukurta visa, kas yra danguje, [...] ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios”, ir vienodai su Jo Tėvu Kristui lenkėsi ir reiškė pagarbą visas dangus. (žr. Kolosiečiams 1, 16) DK 427.1

Kadangi meilės Įstatymas buvo Dievo valdymo pagrindas, visų sukurtųjų laimė priklausė nuo visiškos jų vienybės su didžiaisiais teisumo principais. Dievas reikalauja, kad visi Jo kūriniai tarnautų Jam iš meilės, t. y. jaustų pagarbą, kuri kyla supratingai įvertinus Jo charakterį. Jam neteikia malonumo priverstinis atsidavimas, todėl Jis suteikė visiems valios laisvę, kad jie galėtų tarnauti Jam savo noru.DK 427.2

Tačiau atsirado vienas, kuris panaudojo šią laisvę piktam. Nuodėmę sukūrė tas, kurį antrąjį po Kristaus labiausiai pagerbė Dievas ir kuris buvo vienas galingiausių bei šlovingiausių tarp dangaus gyventojų. Iki savo nuopuolio Liuciferis buvo pirmasis kerubas globėjas, šventas ir tyras. „Taip kalba Viešpats DIEVAS. Tu buvai tobulumo antspaudas, kupinas išminties ir tobulo grožio. Tu buvai Edene, Dievo sode; tave puošė visokiausi brangakmeniai [...]. Su kerubu išskleistais ir saugančiais sparnais Aš padariau tave globėju; tu gyvenai ant Dievo šventojo kalno ir vaikščiojai tarp ugningų akmenų. Tu buvai be dėmės savo keliuose nuo pat savo sukūrimo dienos ligi buvo nustatyta tavo kaltė.” (Ezechielio 28, 12-15) DK 427.3

Liuciferis būtų išsaugojęs Dievo palankumą, visų angelų meilę ir pagarbą, jei būtų panaudojęs savo kilnias savybes kitų palaimai ir savo Kūrėjo šlovinimui. Tačiau pranašas sako: „Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis, dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo išmintimi.” (Ezechielio 28, 17) pamažu liuciferis pradėjo puoselėti savimanos kirminą. „[...] darai savo širdį lygią Dievo širdžiai. Kadaise manei savo širdyje: ‘užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai [...]. užlipsiu ant aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!’” (Ezechielio 28, 6; kaijo 14, 13-14) užuot stengęsis šlovinti Dievą ir skirti Jam visą jo kūrinių meilę bei atsidavimą, liuciferis pradėjo siekti, kad jie gerbtų ir tarnautų jam. Geisdamas garbės, kurią begalinis tėvas suteikė savo sūnui, šis angelų vadovas ėmė pretenduoti į tą jėgą ir valdžią, kurią galėjo gauti tik Kristus.DK 428.1

Visas dangus džiaugėsi atspindėdamas savo Kūrėjo šlovę ir girdamas jį. Kol Dievui buvo atiduodama pagarba, visur vyravo ramybė ir džiaugsmas. tačiau dabar nesutarimo gaida sutrikdė dangaus harmoniją. savęs išaukštinimas, priešingas Kūrėjo planui, pažadino blogio jausmus tiems, kurie privalėjo šlovinti Dievą. Dangaus pasitarime buvo kreiptasi į Liuciferį. Dievo sūnus parodė jam Kūrėjo didybę, gerumą, teisingumą ir šventą, nekintančią jo Įstatymo prigimtį. juk pats Dievas nustatė dangaus tvarką, ir, pažeisdamas ją, liuciferis įžeistų savo Kūrėją ir pražudytų save. tačiau begalinės meilės ir gailestingumo paskatintas įspėjimas sukėlė tik pasipriešinimo jausmą. Liuciferį užvaldė pavydas Kristui, šio jausmo skatinamas jis tapo ryžtingesnis.DK 428.2

Didžiuodamasis savo šlove, jis troško aukščiausio viešpatavimo. Liuciferis neįvertino jam suteiktos garbės kaip Dievo dovanos ir nejautė savo Kūrėjui jokio dėkingumo. jis puikavosi savo sumanumu bei išaukštinimu ir troško būti lygus su Dievu. Visa dangaus galybė mylėjo ir gerbė jį. Angelai su džiaugsmu vykdydavo jo liepimus, jis buvo apgaubtas juos pranokstančia išmintimi bei šlove. tačiau dangaus Valdovu buvo pripažintas Dievo sūnus, lygus savo tėvui galybe ir valdžia. Kristus buvo pilnateisis visų Dievo pasitarimų dalyvis, tuo tarpu Liuciferiui nebuvo leista žinoti Dievo ketinimų. „Kodėl, - klausė savęs šis galingas angelas, - Kristui priklauso aukščiausioji valdžia? Kodėl Jis pagerbtas labiau už mane, liuciferį?”DK 428.3

Apleidęs savo vietą prie Dievo, liuciferis išėjo žadinti nepasitenkinimo dvasios tarp angelų. Dirbdamas labai slaptai jis kurį laiką slėpė tikruosius tikslus ir prisidengdavo Dievo garbinimu. piktavalis siekė sukelti nepasitenkinimą įstatymais, kurie valdė dangaus gyventojus, jis teigė, kad jie primeta nereikalingus apribojimus. Kadangi angelai iš prigimties buvo šventi, jis ragino juos klausyti vidinio balso. Jis stengėsi sukelti jų užuojautą, sakydamas, kad Dievas pasielgė neteisingai, suteikdamas aukščiausiąją garbę Kristui. jis tvirtino, kad, trokšdamas didesnės galios ir garbės, jis nesistengia išaukštinti save, bet siekia visiems dangaus gyventojams užtikrinti laisvę, kad pastarieji galėtų pasiekti aukštesnę egzistenciją.DK 429.1

Didžiai gailestingas Dievas ilgai kentė tokį liuciferio elgesį. Nors šis pradėjo skleisti nepasitenkinimo dvasią, bet aukšta jo padėtis dar ilgai nekito. jis liko savo vietoje net ir tada, kai pradėjo reikšti ištikimiems angelams melagingus reikalavimus. jis dar ilgai išliko danguje. Keletą kartų jam buvo siūloma atleisti, jeigu jis atgailaus ir nusižemins. Kad būtų galima įtikinti jį, jog jis klysta, buvo imtasi visko, ką tik galėjo pasiūlyti begalinė meilė ir išmintis. Niekada anksčiau danguje nebuvo pasireiškusi nepasitenkinimo dvasia. iš pat pradžių ir liuciferis nežinojo, kuo visa tai gali baigtis, nes nesuprato tikrosios savo jausmų prigimties. Kai jam buvo įrodyta, kad jo nepasitenkinimas neturi jokio pagrindo, liuciferis įsitikino, kad buvo neteisus, o dieviškieji reikalavimai teisingi, jis privalėjo pripažinti savo klaidą prieš visą dangų. jeigu jis būtų tai padaręs, būtų išgelbėjęs save ir daugelį angelų. Tuo metu jis dar šiek tiek klausė Dievo. NOTC jis ir neteko savo kaip kerubo globėjo padėties, tačiau, jei būtų norėjęs grįžti pas Dievą, pripažindamas Kūrėjo išmintį, ir būtų pasitenkinęs didžiajame Dievo plane jam numatyta vieta, būtų grąžintas į savo pareigas. Tačiau išdidumas neleido jam pasiduoti. jis užsispyręs gynė savo požiūrį. liuciferis tvirtino, kad jam nėra dėl ko atgailauti, ir stojo į didžiąją kovą su savo Kūrėju.DK 429.2

Dabar visos jo proto jėgos buvo skirtos apgaulei, kad galėtų patraukti savo pusėn jam pavaldžius angelus. Net ir tas faktas, kad Kristus įspėjo jį ir patarinėjo jam, buvo iškreiptas, stengiantis panaudoti tai išdavikiškiems planams. Tiems, kurie buvo prisirišę prie jo, šėtonas skundėsi, kad apie jį buvo neteisingai galvojama, kad buvo negerbiama jo nuomonė ir ribojama jo laisvė. Klaidingai perteikęs Kristaus žodžius, jis perėjo prie išsisukinėjimų ir tiesioginių melagysčių, kaltindamas Dievo sūnų, kad Sis ketina pažeminti jį prieš dangaus gyventojus. Be to, jis siekė sukelti apgaulingą nesutarimą tarp ištikimųjų angelų, o visus, kurių negalėjo suklaidinti ir visiškai patraukti savo pusėn, apkaltino abejingumu dangaus gyventojų interesams. Viskuo, ką darė pats, kaltino tuos, kurie liko ištikimi Dievui. Norėdamas įtikinti kitus, kad Dievas neteisingai elgiasi, jis ėmė iškraipyti Kūrėjo žodžius ir veiksmus. Gudriai pateikdamas argumentus apie Dievo ketinimus, jis mėgino supainioti angelus. Viską, kas buvo paprasta, jis apgaubė paslaptimi ir gudriais iškraipymais, sukėlė abejones dėl aiškiausių Jehovos teiginių. Jo aukšta padėtis, taip glaudžiai susijusi su dieviškuoju valdymu, suteikė pareiškimams didesnę jėgą, ir daugelis buvo paskatinti dalyvauti su juo maište prieš Dangaus autoritetą.DK 430.1

Išmintingasis Dievas leido šėtonui tęsti pradėtąjį darbą tol, kol nepasitenkinimo dvasia išsiliejo atviru sukilimu. Reikėjo, kad visiškai atsiskleistų jo planai ir visi pamatytų tikrąją jų prigimtį ir siekius. Kaip gaubiantis kerubas Liuciferis užėmė aukštą padėtį, jį labai mylėjo dangaus gyventojai ir jo įtaka buvo labai stipri. Dievas valdė ne tik dangaus, bet ir visų savo sukurtų pasaulių gyventojus, todėl šėtonas tikėjosi, jeigu jam pasisektų įtraukti dangaus angelus į maištą, jis galėtų padaryti tai ir kituose pasauliuose. Kad galėtų pasiekti savo tikslus, jis pasinaudojo painiais išvedžiojimais bei apgavystėmis ir meistriškai visa tai pateikė. Jo apgaulės jėga buvo labai didelė. užsimaskavęs melo skraiste, jis pasiekė sėkmę. net ištikimieji angelai nepastebėjo jo charakterio ydų, jie nesuvokė, kur veda jo darbas.DK 430.2

šėtonas užėmė aukštą padėtį, ir visi jo veiksmai buvo taip apgaubti paslapties, kad angelams buvo sunku atskleisti tikrąją jo veiksmų prigimtį. Tol, kol nuodėmė galutinai nesubrendo, ji negalėjo pasirodyti tokia bloga, kokia buvo iš tikrųjų. iki to laiko visoje Dievo Visatoje nebuvo nieko panašaus, šventieji angelai neturėjo supratimo apie jos prigimtį ir pragaištingumą. Jie negalėjo įsivaizduoti tų baisių pasekmių, kurios kils atmetus Dievo Įstatymą. iš pradžių šėtonas slėpė savo darbą po apsimestinos ištikimybės Dievui skraiste. jis skelbė, kad siekia paremti Dievo garbę, jo valdžios stabilumą ir visų dangaus gyventojų gerovę. pamažu įteigdamas angelams nepasitenkinimą, jis meistriškai vaidino, kad iš visų jėgų stengiasi panaikinti jį. Reikalaudamas pakeisti dieviškąją tvarką ir jo valdymo įstatymus, Liuciferis teigė, kad pakeitimai reikalingi tam, kad išlaikytų danguje harmoniją.DK 430.3

susidūręs su nuodėme, Dievas galėjo taikyti tik teisingumą ir tiesą, o šėtonas galėjo pasinaudoti tuo, kuo negalėjo Dievas - meilikavimu ir melu. Jis stengėsi iškreipti Dievo Žodį ir klaidingai nušviesti angelams jo valdymo planą, tvirtindamas, kad Dievas nebuvo teisus, liepdamas dangaus gyventojams paklusti Jo įstatymams bei įsakams, o reikalaudamas visų savo kūrinių paklusti ir nusižeminti, Jis paprasčiausiai siekė išaukštinti save. Todėl dangaus ir visų kitų pasaulių gyventojams reikėjo parodyti, kad Dievo valdymas - teisingas, o Jo Įstatymas - tobulas. Šėtonas apsimetinėjo, kad ir jis stengiasi padėti Visatos gėriui. Dėl to visi turėjo suprasti tikrąjį uzurpatoriaus charakterį ir tikrąjį jo tikslą. Tam, kad jis demaskuotų save nedorais darbais, reikėjo laiko.DK 431.1

Dėl nesutarimo, kurį jis pats danguje sukėlė, šėtonas apkaltino Dievo Įstatymą ir valdymą. Jis teigė, kad visas blogis yra dieviškojo valdymo pasekmė. Be to, jis pareiškė, kad jo paties tikslas buvo patobulinti Jehovos įstatymus. Todėl reikėjo, kad jis atskleistų savo reikalavimų prigimtį ir detaliai parodytų siūlomus dieviškojo Įstatymo pakeitimus. Jo darbas turėjo pasmerkti jį patį. Nuo pat pradžių šėtonas tvirtino, kad jis nekėlė maišto. Taigi visa Visata turėjo pamatyti demaskuotą apgaviką.DK 431.2

Net tuomet, kai buvo nuspręsta, kad jis ilgiau negali likti danguje, begalinė Išmintis nesunaikino šėtono. Kadangi Dievui priimtinas tik tarnavimas, kuris remiasi meile, todėl ištikimi Jo kūriniai turėjo įsitikinti Jo teisingumu ir palankumu. Kol dangaus ir kitų pasaulių gyventojai nebuvo pasiruošę suvokti nuodėmės prigimties ir jos pasekmių, jie nebūtų galėję laikyti Dievą esant teisingą ir gailestingą, jeigu jis tada būtų sunaikinęs šėtoną. jei šėtonas būtų iš karto sunaikintas, jie būtų tarnavę Dievui ne iš meilės, o iš baimės. Apgaviko įtaka nebūtų visiškai panaikinta, o maišto dvasios šaknys nebūtų išrautos. Blogiui reikėjo leisti subręsti. Visatos gerovei šėtonas turėjo galutinai atskleisti savo principus, kad visi sukurtieji galėtų matyti jo pretenzijas valdyti dangų ir žemę. Taip visiems laikams būtų panaikintos bet kokios abejonės dėl Dievo teisingumo, gailestingumo ir jo Įstatymo amžinumo.DK 431.3

per visus ateinančius amžius šėtono maištas turėjo būti pamoka Visatai, kuri liudytų nuodėmės prigimtį ir baisias jos pasekmes. šėtono darbo rezultatai, jo įtaka žmonėms ir angelams turėjo parodyti, kas vyksta, kai nepaisomas dieviškasis autoritetas. šėtono maištas atskleidžia, kad Dievo valdymas ir jo Įstatymas glaudžiai susiję su visų jo kūrinių gerove. Taigi šio baisaus sukilimo istorija turėjo tapti amžinu skydu visiems šventiesiems, kad jie neapsigautų dėl blogio prigimties ir būtų išgelbėti nuo nuodėmės ir bausmių už ją.DK 432.1

Didysis uzurpatorius teisino save iki kovos danguje pabaigos. Kai buvo paskelbta, kad šėtonas ir jam prijaučiantys bus išvaryti iš palaimos buveinės, maišto vadas drąsiai pareiškė savo panieką Kūrėjo Įstatymui. jis pakartojo jau ne kartą išreikštą tvirtinimą, kad angelams nereikia jokios kontrolės, jie turėtų vadovautis laisva valia, kuri visuomet skatins juos elgtis teisingai. jis pasmerkė dieviškuosius įstatus kaip ribojančius laisvę ir paskelbė, kad jis siekė panaikinti Įstatymą, tada išlaisvintos dangaus kareivijos galėtų pasiekti aukštesnę ir šlovingesnę egzistavimo būseną.DK 432.2

šėtonas ir jo šalininkai visą kaltę dėl jų maišto vieningai suvertė Kristui. jie teigė, kad niekada nebūtų sukilę, jeigu jiems nebūtų prikaišioję. užsispyrę išdavikai, didysis maištininkas ir visi jam prijaučiantys veltui stengėsi nuversti Dievo valdymą. Nors jie šventvagiškai skelbėsi nekaltomis despotizmo aukomis, bet buvo išvaryti iš dangaus.DK 432.3

Ta pati dvasia, kuri sukėlė maištą danguje, vis dar kelia maištą žemėje. šėtonas tęsia tą pačią politiką tarp žmonių, kurią vykdė tarp angelų. Jo dvasia ir šiandien veikia neklusnumo vaikuose. Kaip ir jis, neklusnieji siekia panaikinti Dievo Įstatymo suvaržymus ir žada žmonėms laisvę, jeigu jie pažeis jo įsakymus. priekaištai dėl nuodėmės ir toliau sukelia neapykantos ir pasipriešinimo dvasią. Kai Dievo įspėjančios žinios pasiekia žmonių sąmonę, šėtonas skatina juos teisintis ir ieškoti pritarimo. užuot ištaisę savo klaidas, jie pradeda piktintis tuo, kuris juos smerkia, lyg jis būtų vienintelė kilusio nemalonumo priežastis. Nuo teisiojo Abelio laikų iki dabar nepakantumo dvasia persekioja tuos, kurie drįsta pasmerkti nuodėmę.DK 433.1

neteisingai atskleidęs Dievo charakterį, pavaizdavęs jį griežtu tironu, šėtonas iš pradžių privertė nusidėti dangaus angelus, o dabar gundo žmones. pasiekęs savo tikslų, jis pareiškė, kad neteisėti Dievo suvaržymai pastūmėjo žmones į nuodėmę, o jį privertė maištauti.DK 433.2

tačiau ilgaamžis pats nurodo savo charakterį: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės.” (Išėjimo 34, 6-7) DK 433.3

Išvarydamas šėtoną iš dangaus, Dievas parodė savo teisingumą ir išlaikė savo sosto garbę. Kai žmogus nusidėjo, pasidavęs šios puolusios dvasios apgavystėms, Dievas įrodė savo meilę, atiduodamas Viengimį sūnų, kad jis mirtų už nusidėjusią žmoniją. Dievo charakterį visiškai atskleidė išpirkimas. galingas kryžiaus liudijimas parodo Visatai, kad liuciferio pasirinktas nuodėmės kelias nemenkina Dievo valdymo.DK 433.4

Kristaus ir šėtono kova Išgelbėtojo tarnystės žemėje metu demaskuoja didžiojo apgaviko charakterį. Žiauri šėtono kova su pasaulio Atpirkėju atvėrė jo sekėjams akis, dangaus angelų meilė piktajam genijui blėso. Drąsus ir šventvagiškas jo reikalavimas, kad Kristus jį gerbtų, jo įžūlumas įkėlus jėzų į kalno viršūnę ir ant šventyklos šelmens, piktavališki ketinimai, atsiskleidę įtikinėjant Kristų šokti iš svaiginančio aukščio, tas nenuilstamas pyktis, nuolatiniai persekiojimai, kunigų ir kitų žmonių sąmonei įdiegtas pyktis ir užsispyrimas, privertęs atmesti ir Jo meilę bei sušukti: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus Jį!” - visa tai sukėlė Visatos nuostabą ir pasipiktinimą.DK 433.5

Šėtonas paskatino pasaulį atmesti Kristų. Blogio valdovas panaudojo visą savo jėgą ir gudrybę, kad sunaikintų Jėzų, nes suprato, jog Išgelbėtojo gailestingumas ir meilė, Jo užuojauta ir švelnumas atskleidžia tikrąjį Dievo charakterį. Šėtonas priešinosi kiekvienam Dievo Sūnaus pasakytam žodžiui ir pasinaudojo žmonėmis kaip savo įrankiais, kad užpildytų Išgelbėtojo gyvenimą kančia ir sielvartu. Jo prasimanymai ir apgavystės, kuriomis jis stengėsi trukdyti Jėzaus darbui, neapykanta, kurią piktasis išreiškė per neklusnumo vaikus, žiaurūs kaltinimai Tam, kurio gyvenimas buvo neprilygstamas gerumo pavyzdys, - visa tai pagimdė giliai įsišaknijęs keršto jausmas. Visas dangus išsigandęs stebėjo, kaip ant Golgotos kalno prieš Dievo sūnų prasiveržė užslėpta pavydo, pykčio, neapykantos ir keršto liepsna.DK 434.1

Po to, kai didžioji auka buvo paaukota ir Kristus įžengė į dangų, Jis atsisakė angelų garbinimo tol, kol nepateikė savo Tėvui prašymo: „Tėve, Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš, kad jie pamatytų Mano šlovę.” (Jono 17, 24) Tuomet su neišreiškiama meile ir jėga pasigirdo atsakymas iš Tėvo sosto: „Tepagarbina Jį visi Dievo angelai.” (Hebrajams 1, 6) Jėzus neturėjo nė vienos dėmelės. Jo pažeminimas baigėsi, auka buvo paaukota, todėl Jis paveldėjo vardą, kilniausią iš visų vardų. ^{176Plg. Filipiečiams 2, 9; Hebrajams 1, 4.}DK 434.2

Dabar išaiškėjo visa šėtono kaltė, jis nebeturėjo pasiteisinimo. Jis atskleidė savo tikrąjį charakterį, pasirodydamas kaip melagis ir žmogžudys. Buvo akivaizdu, kad jis valdytų dangų ta pačia dvasia, kaip iki tol valdė jam pavaldžius žmones. Jis tvirtino, kad Dievo Įstatymo nepaisymas atneš laisvę ir išaukštinimą, tačiau pasirodė, kad tai atnešė tik vergiją ir nuosmukį.DK 434.3

Melagingi šėtono kaltinimai, nukreipti prieš Dievo charakterį ir valdymą, atsiskleidė iš tikrųjų. Jis apkaltino Dievą, kad Šis, reikalaudamas iš savo kūrinių klusnumo ir nuolankumo, paprasčiausiai siekė išaukštinti save. Be to, šėtonas pareiškė, kad reikalaudamas pasiaukojimo iš kitų, pats Kūrėjas nesiaukojo ir nieko neaukojo. Tačiau dabar visi pamatė, kad, norėdamas išgelbėti puolusią ir nuodėmingą žmoniją, Visatos Valdovas paaukojo didžiausią auką, kokią tik meilė gali paaukoti, nes „Dievas Kristuje sutaikė su savimi pasaulį.” (2 Korintiečiams 5, 19) tapo akivaizdu, kad, trokšdamas garbės ir aukščiausios valdžios, šėtonas atvėrė duris nuodėmei, o Kristus, norėdamas sunaikinti nuodėmę, nusižemino ir tapo klusnus iki mirties.DK 434.4

Dievas parodė savo pasibjaurėjimą maišto principais. Dangus pamatė Jo teisingumą, kai Jis pasmerkė šėtoną ir išpirko žmogų. liuciferis teigė, jeigu Dievo Įstatymas yra nekintantis ir bausmė už jo pažeidimą negali būti dovanota, kiekvienas pažeidėjas turi visiems laikams netekti Kūrėjo malonės. Jis reikalavo, kad nuodėminga žmonija nebūtų išperkama ir taptų jam kaip lengvas laimikis. tačiau Kristaus mirtis buvo nenuginčijamas argumentas žmogaus naudai. bausmė už Įstatymo laužymą teko tam, kuris buvo lygus su Dievu; žmogus galėjo laisvai priimti Kristaus teisumą. Atgailaudamas bei nusižeminęs jis galėjo nugalėti šėtono galybę, kaip ją nugalėjo Dievo sūnus. taigi Dievas yra teisingas ir išteisina visus, kurie tiki Jėzų.DK 435.1

bet Kristus ne tik dėl to atėjo į žemę, kad savo kančių ir mirties kaina atpirktų žmogų. jis atėjo, kad „savo Įstatymą padarytų didingą ir šlovingą.“ ^{177Žr. Izaijo 42, 21.} Ne tik mūsų pasaulio gyventojai turėjo gerbti Įstatymą taip, kaip derėtų, bet ir visiems kitiems Visatos pasauliams reikėjo parodyti, kad Dievo Įstatymas nesikeičia. Jeigu būtų galima nepaisyti jo reikalavimų, Dievo sūnui nebūtų reikėję atiduoti savo gyvybės, kad atpirktų Įstatymo laužytojus. Kristaus mirtis įrodo Įstatymo nekintamumą. Auka, kurią tėvą ir sūnų paskatino paaukoti begalinė meilė, buvo skirta nusidėjėliams atpirkti. Ji parodo Visatai, kad niekaip kitaip, tik vykdant šį Atpirkimo planą tai galėjo būti padaryta, o teisingumas ir malonė yra Dievo Įstatymo ir valdymo pagrindas.DK 435.2

paskelbus teismo nuosprendį bus matyti, kad nebuvo jokios priežasties nuodėmei atsirasti. Kai visos žemės teisėjas pareikalaus šėtono atsakymo į klausimą: „Kodėl tu sukėlei maištą ir atėmei iš Manęs Karalystės valdinius?” - blogio autorius negalės niekuo pasiteisinti. Nė viena burna neišsižios atsakyti, ir visos maištininkų kareivijos tylės.DK 435.3

Golgotos kryžius, parodantis Dievo Įstatymo nekintamumą, liudija Visatai, kad atpildas už nuodėmę - mirtis. ^{178 Žr. Romiečiams 6, 23.} Priešmirtiniame Išgelbėtojo šūksnyje „Atlikta!“ ^{179Žr. Jono 19, 30.} nuskambėjo mirties nuosprendis šėtonui. Taip ilgai užsitęsusios didžiosios kovos baigtis buvo nulemta, tapo įmanoma galutinai išrauti blogį su šaknimis. Dievo Sūnus praėjo pro kapo vartus, „idant mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią.” (Hebrajams 2, 14) Liuciferio troškimas išaukštinti save privertė jį pasakyti: „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. [...] prilygsiu Aukščiausiajam!” Dievas pareiškė: „Uždegiau tave ugnimi, ir ji tave surijo; paverčiau tave pelenais [...] ir tavęs niekada nebebus.” (Izaijo 14,13-14; Ezechielio 28,18-19) Kai ateis diena, liepsnojanti kaip krosnis, nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins, kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos. (žr. Malachijo 3, 1) DK 436.1

Visata bus nuodėmės prigimties ir jos pasekmių liudytoja. Visiškas nuodėmės sunaikinimas, kuris, jeigu būtų buvęs įvykdytas iš pradžių, būtų sukėlęs angelams baimę, o Dievui užtraukęs negarbę, dabar patvirtins Jo meilę ir sustiprins garbę Visatos gyventojų akyse; jie džiaugiasi, galėdami išpildyti Jo valią, nes jų širdyse įrašytas Jo Įstatymas. Jau niekada daugiau nepasireikš blogis. Dievo Žodis sako: „[...] nelaimės nebepasikartos!” (Nahumo 1, 9) Dievo Įstatymas, kurį šėtonas peikė kaip vergijos jungą, bus gerbiamas kaip laisvės Įstatymas. Išmėgintas ir įvertintas kūrinys niekada daugiau neišduos To, kurio charakteris atskleidė visiems neišmatuojamą meilę ir begalinę išmintį.DK 436.2

*****