6. Husas Ir Jeronimas

Bohemijoje Evangelija pasklido IX amžiuje. Šventasis Raštas buvo išverstas, ir pamaldos buvo laikomos tautos kalba. ^{36Čekų kunigaikštis Rostislavas (valdė 846-870) prašė Bizantijos imperatorių atsiųsti slavų kilmės mokytų krikščionių. Prašymas buvo patenkintas, 862 m. į Če-kiją atvyko du broliai misionieriai - Kirilas ir Metodijus. Jie išvertė dalį Šventojo Rašto į čekų kalbą, sakydavo pamokslus ir laikydavo pamaldas žmonių gimtąja kalba.} Tačiau įsigalint popiežijai, Dievo Žodis buvo nustumtas į šalį. Grigalius Vii, kuris pats ėmėsi pažeminti karalių išdidumą, taip pat ryžtingai siekė pavergti ir tautą, todėl išleido bulę, draudžiančią laikyti pamaldas čekų kalba. popiežius paskelbė: „Visagaliui būtų malonu, kad jis būtų garbinamas nežinoma kalba; daug erezijų ir blogio atsirado dėl šios taisyklės nesilaikymo.” ^{*Wylie J. A. The History of Protestantism. — BL 3. — Ch. 1.} taigi Roma nusprendė, kad Dievo Žodžio šviesa turi būti užgesinta. Žmonės liko tamsoje. tačiau Dangus rado kitą kelią bažnyčiai palaikyti. Daug valdiečių ir albigiečių, išvarytų iš savo namų prancūzijoje ir Italijoje, atvyko į bohemiją. Nors jie nedrįso mokyti atvirai, bet uoliai dirbo slapta. taip per amžius buvo išsaugotas tikrasis tikėjimas.DK 81.1

Dar iki jano Huso veiklos bohemijoje buvo žmonių, kurie atvirai smerkė bažnyčios sugedimą ir palaidą žmonių gyvenimą. ^{37Tarp Jano Huso pirmtakų galima pa-minėti vokiečių kilmės vienuolį augustiną Konradą Valdhauzerį (Waldhauser), taip pat Janą Miličių Kromeržietį (Milič z Kromeriže) ir Motiejų Janovietį (Matej z Janova).} jų darbas sukėlė visuomenės susidomėjimą. bažnyčios vyresnybė sunerimo, prasidėjo evangelijos skelbėjų persekiojimas. todėl žmonės rinkosi pamaldoms miškuose ir kalnuose, o kareiviai juos medžiojo ir žudė kaip laukinius žvėris. po kurio laiko buvo paskelbta, kad tie, kurie nesilaiko Romos bažnyčios tikėjimo, turi būti deginami. Tačiau krikščionys atiduodami gyvybę, tikėjosi, kad jų darbas nenueis veltui. Vienas tų, kurie „mokė, kad išgelbėjimas pasiekiamas vien tikėjimu nukryžiuotu Išgelbėtoju”, mirdamas pareiškė: „tiesos priešų įniršis dabar turi persvarą prieš mus, bet taip nebus visą laiką; iš paprastų žmonių atsiras vienas be kardo ir valdžios, ir priešai nesugebės jo nugalėti.” ^{*Wylie. Min. veik. — Bk. 3. — Ch. 1.} Martyno Liuterio laikas dar nebuvo atėjęs, tačiau pasirodė vyras, kurio liudijimas prieš Romą išjudino tautas.DK 81.2

Janas Husas buvo kilęs iš paprastų žmonių ir, mirus tėvui, anksti liko našlaičiu. jo religinga motina manė, kad sūnui reikia mokslo ir Dievo baimės pajutimo, todėl siekė užtikrinti jam šį palikimą. Janas mokėsi provincijos mokykloje, po to išvyko į prahos universitetą, kur buvo priimtas labdaros stipendininku. Neturtinga motina palydėjo jį į prahą. ji neturėjo žemiškųjų turtų, kuriuos galėtų duoti sūnui. Kai jie priartėjo prie didžiojo miesto, ji atsiklaupė prie likusio be tėvo jaunuolio, ir maldavo dangiškojo tėvo palaiminti jos vaiką. TUO metu motina neįsivaizdavo, kaip bus atsakyta į jos maldą.DK 82.1

universitete janas Husas greitai išsiskyrė nepailstamu uolumu ir greita pažanga, o jo nepriekaištingas gyvenimas, romumas ir draugiškumas pelnė visuotinę pagarbą. jis nuoširdžiai laikė Romos bažnyčią tikrąja Bažnyčia ir iš visų jėgų siekė jos dvasinio palaiminimo. Metinių švenčių proga jis atliko išpažintį, sumokėjo paskutines monetas iš savo skurdžių atsargų ir prisijungė prie procesijos, kad galėtų gauti žadėtąjį nuodėmių atleidimą. Baigęs universitetą, jis buvo įšventintas kunigu, netrukus buvo paaukštintas - paskirtas karaliaus rūmų kapelionu. Kiek vėliau tapo universiteto, kuriame mokėsi, profesoriumi, po to rektoriumi. Per kelerius metus kuklus studentas tapo šalies pasididžiavimu, o jo vardas tapo žinomas visoje Europoje.DK 82.2

Tačiau reformą Husas pradėjo kitoje srityje. Praėjus keleriems metams po įšventinimo, jis buvo paskirtas Betliejaus koplyčios pamokslininku. Šios koplyčios įkūrėjai manė, kad svarbu skelbti Šventąjį Raštą žmonėms suprantama kalba. ^{381391 m. Betliejaus koplyčią pastatė pirklys Križas ir bajoras Janas Milhaimas iš Pardubicų. Koplyčia buvo pavadinta Be-tliejaus Duonos Namais, kad tikintieji ga-lėtų ten maitintis šventų pamokslų dvasia.} Nepaisant Romos pasipriešinimo šiai praktikai, Bohemijoje Dievo Žodis vis dar buvo skelbiamas vietos kalba. Tačiau Biblija buvo mažai žinoma. Blogiausios ydos vyravo įvairiuose žmonių luomuose. Remdamasis Dievo Žodžiu, janas Husas negailestingai smerkė blogį, kad įgyvendintų tiesos ir tyrumo principus.DK 82.3

prahietis jeronimas, kuris vėliau artimai bendravo su Husu, grįždamas iš anglijos atsivežė Džono Viklifo raštus. atsivertusi anglijos karalienė buvo bohemijos kunigaikštytė, todėl reformatoriaus darbai plačiai paplito jos gimtojoje šalyje. šiuos raštus Husas skaitė labai susidomėjęs. jis manė, kad jų autorius buvo tikras krikščionis, todėl buvo linkęs palankiai vertinti skelbiamas reformas. nejučia janas Husas įžengė į kelią, kuris tolino jį nuo romos.DK 83.1

TUO metu į prahą iš anglijos atvyko du keliautojai priėmę evangelijos šviesą ir pasiryžę skleisti ją svetimose šalyse. pradėję atvirai kalbėti prieš popiežiaus viršenybę, jie buvo greitai nutildyti. nenorėdami atsisakyti savų siekių, žmonės rado kitą išeitį. būdami ne tik pamokslininkai, bet ir menininkai, jie panaudojo savo sugebėjimus. jie nutapė du paveikslus. Viename pavaizdavo Kristų, įžengiantį į jeruzalę, kuris „romus, [...] joja ant asilės” (Mato 21, 5) , o iš paskos seka basi, apdriskusiais kelionės drabužiais jo mokiniai. Kitas paveikslas vaizdavo popiežiaus procesiją: popiežius, pasipuošęs brangiais drabužiais ir triguba karūna, joja žirgu, papuoštu brangenybėmis, lydimas trimitininkų, o iš paskos seka puošniai apsirengę kardinolai ir prelatai.DK 83.2

šis „pamokslas” patraukė visų žmonių dėmesį. minios atėjo pasižiūrėti paveikslų. Visi galėjo suprasti pamoką, o daugelį sukrėtė kontrastas tarp Kristaus, mokytojo, romumo bei kuklumo ir popiežiaus, jo tarno, išdidumo ir arogantiškumo. prahoje kilo didelis sąmyšis, o svetimšaliai turėjo skubiai išvykti, tačiau jų pamoka nebuvo užmiršta. janui Husui paveikslai padarė didelį įspūdį. jie paskatino jį atidžiai tyrinėti šventąjį raštą ir Džono Viklifo raštus. nors Husas dar nebuvo pasiruošęs priimti visų Viklifo skelbiamų reformų, bet aiškiai pamatė tikrąjį popiežystės veidą ir pasmerkė bažnyčios hierarchijos išdidumą, garbės troškimą ir sugedimą.DK 83.3

iš bohemijos šviesa pasklido į Vokietiją, nes bruzdėjimai prahos universitete privertė pasitraukti namo šimtus vokiečių studentų. Daugelis jų pirmą kartą susipažino su Biblija, o grįžę platino Evangeliją tėvynėje.DK 83.4

Žinios apie įvykius prahoje pasiekė Romą, Janas Husas buvo pakviestas atvykti pas popiežių. Paklusti - reiškė atsisveikinti su gyvybe. Bohemijos karalius ir karalienė, diduomenės atstovai ir vyriausybės pareigūnai susivienijo, prašydami popiežiaus, kad Husui būtų leista likti Prahoje ir atsakyti Romai per atstovą. Atmetęs šį prašymą, popiežius pradėjo teismą, pripažino Husą kaltu, o po to paskelbė Prahos miestui interdiktą. ^{39lnterdiktas (lot. interdictum - drau-dimas), tai Viduramžių bažnytinės bausmės forma. Interdiktas - laikinas, visiškasarba dalinis uždraudimas atlikinėti viešas pamaldas ir apeigas. Interdiktą skelbdavo Romos popiežius arba vyskupai tiek pavieniams asmenims, tiek ištisoms vie-tovėms. interdiktu buvo plačiai naudoja-masi, kovojant su erezija.}DK 84.1

Tais laikais toks nuosprendis keldavo didelę paniką. Po interdikto paskelbimo sekę veiksmai turėjo sukelti žmonėms baimę. Juk masės priėmė popiežių kaip paties Dievo atstovą, laikantį rankose dangaus ir pragaro raktus ir turintį galią teisti tiek žemėje, tiek danguje. Buvo tikima, kad dangaus vartai užsitrenkia kraštui, kuriam paskelbtas interdiktas. Kol popiežiaus malonė nenuims bažnytinio prakeikimo, mirusieji negalės patekti į palaimos buveinę. Šią baisią nelaimę liudija sustabdytos religinės apeigos, uždarytos bažnyčios. Sutuoktuvės buvo atliekamos šventoriuje. Mirusieji, kurių nebuvo galima laidoti pašventintoje žemėje, buvo laidojami be jokių apeigų laukuose ar grioviuose. Tokiomis priemonėmis, kurios veikė vaizduotę, Roma bandė užvaldyti žmonių protus ir širdis.DK 84.2

Praha šurmuliavo. Dauguma kaltino Janą Husą, paskelbė jį visų nelaimių priežastimi ir reikalavo išduoti jį Romos teismui. Norėdamas, kad audra nurimtų, reformatorius pasitraukė į savo gimtąjį kaimą. Draugams, kuriuos paliko Prahoje, jis rašė: „Aš pasitraukiau iš jūsų tarpo sekdamas Jėzaus Kristaus nurodymu ir pavyzdžiu, kad neduočiau galimybės piktavaliams užsitraukti amžinojo pasmerkimo, kad netapčiau pamaldžiųjų sielvarto priežastimi ir jie nebūtų persekiojami. Aš laikinai pasitraukiau, nes suprantu, kad nedori kunigai gali ilgam uždrausti skleisti jums Dievo Žodį; tačiau nepalikau jūsų, kad jūs išsižadėtumėte Dievo tiesos, dėl kurios su Dievo pagalba aš pasiruošęs mirti.” ^{*Bonnechose E. The Reformers Before the Reformation. — V. 1. — P. 87.} Husas tęsė darbą ir keliavo po kaimynines apylinkes, sakydamas trokštančioms minioms pamokslus. Popiežiaus bandymai užgniaužti Tiesos Žodį prisidėjo prie to, kad jis dar labiau pasklido. „Mes juk nieko negalime prieš tiesą, bet tiktai už tiesą.” (2Korintiečiams 13, 8)DK 84.3

„šiuo gyvenimo tarpsniu jano Huso mintyse vyko skausminga kova. nors Bažnyčia stengėsi jį sužlugdyti, bet jis pripažino jos autoritetą. Romos bažnyčia jam vis dar buvo Kristaus nuotaka, o popiežius - Dievo atstovas ir vietininkas. Iš tikrųjų Janas Husas kovojo su pasekmėmis, bet nesigilino į priežastis, kurios jas sukėlė. Vyko įnirtinga įsitikinimų ir sąžinės kova. Jei valdžia teisėta ir neklystanti, kaip jis manė, kodėl jis taip atkakliai stengėsi jai nepaklusti? Kodėl jam atrodė, kad paklusęs nusidės, juk jis paklus neklystančiai Bažnyčiai? Tai buvo problema, kurios jis negalėjo išspręsti, tai buvo abejonė, kuri jį kankino kasdien. Jis padarė išvadą, kad tai, kas buvo atsitikę anksčiau, Išgelbėtojo laikais, nutiko dabar: Bažnyčios kunigai tapo nedorais žmonėmis ir panaudojo teisėtą valdžią neteisėtiems tikslams. Todėl jis apsisprendė ir pradėjo mokyti kitus, kad Šventojo Rašto priesakai, priimti protu, turi vadovauti sąžinei. Kitaip tariant, Dievas, kalbantis per šventąjį Raštą, o ne Bažnyčia, kalbanti per dvasininkiją, turi būti vienintelis patikimas vadovas.” ^{*Wylie. Min. veik. — Bk. 3. — Ch. 2.}DK 85.1

Kai po kurio laiko sujudimas Prahoje nuslūgo, Husas grįžo į Betliejaus koplyčią ir uoliai skelbė Dievo Žodį. Jo priešai buvo aktyvūs ir galingi, tačiau karalienė ir daugelis didikų buvo jo draugai, be to, jį palaikė liaudis. Lygindami jo tyrą ir kilnų mokslą bei šventą gyvenimą su iškreiptu Romos bažnyčios mokslu ir dvasininkų godumu bei ištvirkimu, daugelis laikė garbe būti jo pusėje.DK 85.2

Iki tol Husas dirbo vienas, tačiau dabar prie reformos darbo prisijungė Jeronimas, kuris, būdamas Anglijoje, priėmė Džono Viklifo mokslą. Vėliau jų gyvenimas susipynė, jų neišskyrė net mirtis. Talentas, iškalba ir erudicija - dovanos, kurios pelnė jam palankumą, - tai išskirtiniai Jeronimo bruožai. Tačiau savybės, kurios nusako charakterio tvirtumą, labiau išryškėjo Huso charakteryje. Jo ramūs sprendimai padėdavo pažaboti impulsyvų Jeronimo būdą. Jeronimas nuolankiai pripažindavo savo draugo pranašumą ir klausydavo jo patarimų. Drauge vykdoma jų reforma greitai plito.DK 85.3

Dievas ryškia šviesa apšvietė išrinktųjų žmonių protus ir atskleidė jiems daugelį Romos paklydimų. Tačiau jie negavo visos šviesos, kuri turėjo būti duota pasauliui. Dievo tarnai vedė žmones iš katalikybės tamsos, bet jiems teko susidurti su daugybe didelių kliūčių. Jis vedė juos pamažu, atskleisdavo jiems tiek, kiek jie galėjo suprasti. jie nebūtų pajėgę priimti visos šviesos iš karto. Kaip ryškūs vidurdienio saulės spinduliai apakina tuos, kurie ilgai gyvena tamsoje, taip visa šviesa būtų privertusi juos nusisukti. todėl Viešpats atskleidė šiems vyrams šviesą pamažu. Kiekvieną amžių atsirasdavo vis nauji ištikimi darbuotojai, kurie vedė žmones toliau reformacijos keliu.DK 86.1

Bažnyčios skilimas tęsėsi. Dabar net trys popiežiai kovojo dėl valdžios ^{40Romos bažnyčios skilimas, kuris pra-sidėjo po popiežiaus Grigaliaus Xi mirties, gilėjo. Mirus urbonui Vi, nuo 1389 m. Romoje popiežiavo Bonifacas iX. Mirus Klemensui Vii, nuo 1394 m. Avinjone popiežiavo Benediktas Xiii. Kad pabaigtų schizmą, 1409 m. buvo sušauktas Katalikų bažnyčios susirinkimas Pizoje, tačiau jis nedavė rezultatų, padėtis net pablogėjo. Susirinkimas išrinko popiežiumi Milano arkivyskupą Petrą, kuris pasivadino Alek-sandru V. Po jo mirties 1410 m. įpėdiniu tapo Jonas XXiii. Kadangi pirmieji du popiežiai neatsisakė valdžios, vienu metu dėl viršenybės kovojo trys popiežiai.}, o jų kova užpildė krikščioniškąjį pasaulį nusikaltimais ir sąmyšiu. Nepasitenkindami žodiniais prakeiksmais, jie griebėsi žemiškesnių kovos būdų. Kiekvienas stengėsi įsigyti ginklų ir nusisamdyti kuo daugiau kareivių. tam reikėjo pinigų, o norint jų gauti, buvo pardavinėjamos bažnytinės pareigos, teisės rinkti mokesčius ir Bažnyčios palaiminimai. Vyresniųjų pavyzdžiu sekė žemesnieji dvasininkai, jie ėmėsi simonijos ^{41Žr. 27-tą pastabą.} ir kovojo tarpusavyje, kad sutramdytų priešus ir sustiprintų savo galią. janas Husas kasdien vis drąsiau pasisakė prieš pasibjaurėtinus dalykus, kurie buvo daromi religijos vardu, o liaudis atvirai kaltino Romos vyresnybę dėl visų vargų, kurie užgriuvo krikščioniškąjį pasaulį.DK 86.2

Atrodė, kad praha vėl stovėjo ant kruvino konflikto slenksčio. Dabar Dievo tarnas buvo apkaltintas taip pat kaip tas, kuris daro sumišimą Izraelyje. (žr. 1 Karalių 18, 17 ) Miestui vėl buvo paskelbtas interdiktas, Husas vėl pasitraukė į savo gimtąjį kaimą. Nutilo ištikimojo liudytojo balsas, skambėjęs iš mylimos betliejaus koplyčios. prieš patvirtindamas savo ištikimybę tiesai ir atiduodamas už tai gyvybę, jis turėjo prabilti nuo aukštesnės tribūnos visiems krikščionims.DK 86.3

Kad Europoje būtų užkirstas kelias vyraujančiam blogiui, Konstance buvo sušauktas Visuotinis bažnyčios susirinkimas. imperatoriaus zigmanto valia jį sukvietė vienas iš trijų popiežių varžovų jonas XXiii. Nors jam nelabai patiko toks sprendimas, nes jo gyvenimą ir politiką dažnai kritikavo net pagedę prelatai, bet jis nedrįso priešintis zigmanto valiai. ^{42Konstanco susirinkimas iš tikrųjų gali būti vadinamas visuotiniu, nes jame da-lyvavo rytų bažnyčios atstovai. 1413 m. gruodžio mėn. Jonas XXiii išleido nutarimą sušaukti susirinkimą, kuriame turėjo apsvarstyti kaip įveikti didžiąją schizmą, įvykdyti Bažnyčios reformą „in capite et membris“ (t. y. galvos ir narių), išgyven-dinti ereziją. Svarbiausias Konstanco susirinkimo šaltinis: UIrich Richendal. Das Concilium so zu Constanz gehalten ist worden. — Augsburg, 1483 (incunabula). Apie įdomų šiuolaikinį tyrinėjimą žr. Kup Kari (ed.). Uirich von Richental‘s Chronicle of the Council of Constance. — New York, 1936. Šis tyrinėjimas remiasi „Aulendorf Codex“, kuris saugomas Niujorko viešojoje bibliotekoje (Spenserio rinkinyje). Taip pat žr. Finke H. (ed.) Acta Concilii Constanciensis, 1896. - V. 1; Hefele. Kon- ziliengeschichte. — Bd. 5, 6; MirbtL. Qu- ellen zur Geschichte dės Papsttums, 1934; Milman H. H. Latin Christianity. — V. 7. P. 426—524; Pastor. The History of the Popes. — V. 1. — P. 194 ff Apie Konstanco susirinkimą kalbama kituose leidiniuose: Zahringer K. Das Kardinai Kollegium auf dem Konstanzer Konzil. — Munster, 1935; Grogau Th. FThe Conciliar Theory as it Manifested itself at the Council of Constance. — Washington, 1949; Kremple Fred A. Cul-tural Aspects of the Council of Constance and Basel. — Ann Arbor, 1955; McGowan John Patrick. dAilly and the Council of Constance. — Washington: Catholic Uni-versity, 1936. Apie Janą Husą žr. Byčinskis Z. Janas Husas. — Vilnius, 1995; Hus Jan. Spisy. — Praha, 1903—1927, č. 1—10; nocnaHHH MaracTpa £HŪ Tyca. - MocKBa, 1903; Hus John. Letters, 1904; Kitts E. J. Pope John XXiii and Master John Hus. — London, 1910; Schaff D. S. John Hus, 1915; Schwarze. John Hus, 1915; Matthew Spinka. John Hus and the Czech Reform, 1941.}DK 86.4

Bažnyčios susirinkimas turėjo įveikti skilimą ir išgyvendinti ereziją. Į susirinkimą turėjo atvykti du popiežiai ir naujojo mokslo vyriausias propaguotojas janas Husas. pirmieji, rūpindamiesi savo saugumu, patys neatvyko, bet atsiuntė savo atstovus. popiežius jonas XXiii, nors ir buvo šio susirinkimo oficialusis iniciatorius, taip pat atvyko nuogąstaudamas, nes nujautė, kad imperatorius slapta trokšta jį nuversti. popiežius bijojo, kad reikės atsakyti už visus padarytus nusikaltimus ir už blogį, kuris užtraukė negarbę tiarai. Tačiau jis atvyko į Konstancą labai iškilmingai, lydimas aukščiausio rango dvasininkų ir dvariškių. Visa miesto dvasininkija ir aukštus postus užimantys pareigūnai bei didžiulė minia gyventojų išėjo jo pasitikti. Virš popiežiaus galvos buvo auksinis baldakimas, kurį nešė keturi vyriausieji magistratai. prieš jį buvo nešama ostija, o prabangūs kardinolų ir didikų apdarai vaizdą darė dar įspūdingesnį.DK 87.1

TUO tarpu prie Konstanco artėjo kitas keliautojas. janas Husas žinojo apie jam gresiantį pavojų. jis atsisveikino su draugais tarsi nujausdamas, kad niekada daugiau jų nebepamatys, nes jo kelias nuves jį ant laužo. NO^ jis turėjo bohemijos karaliaus apsauginį raštą, o pakeliui jam buvo įteiktas ir imperatoriaus zigmanto apsauginis raštas, Husas buvo pasiruošęs mirti.DK 87.2

prahoje laiške draugams jis rašė: „mano broliai [...], aš išvykstu, turėdamas apsauginį karaliaus raštą, susitikti su daugybe mirtinų priešų [...]. Vis dėlto aš pasikliauju visagaliu Dievu, savo išgelbėtoju, ir tikiuosi, kad jis išklausys jūsų karštas maldas, perduos savo išmintį ir apdairumą mano lūpoms, kad galėčiau jiems atsispirti. ESU tikras, kad jis savo šventąja Dvasia sutvirtins mane skelbti tiesą, tuomet galėsiu drąsiai sutikti išmėginimus, kalėjimą ir net žiaurią mirtį. jėzus Kristus kentėjo dėl tų, kuriuos mylėjo. jis paliko mums pavyzdį, kad mes kantriai iškęstume visus išbandymus ir išsigelbėtume. jis yra Dievas, o mes jo kūriniai. jis yra Viešpats, o mes jo tarnai. jis yra pasaulio Valdovas, o mes niekingi mirtingieji, tačiau jis kentėjo dėl mūsų. Kodėl mes negalime kentėti, juk kančios apvalo mus? mielieji, jei mano mirtis pasitarnaus jo šlovei, melskitės, kad ji ateitų greitai, kad Jis padėtų man tvirtai pakelti visas negandas. Jeigu bus lemta grįžti į jūsų tarpą, melskime Dievą, kad grįžčiau be dėmės, kad nenutylėčiau nė vienos Evangelijos tiesos ir palikčiau savo broliams puikų pavyzdį, kuriuo jie galėtų sekti. Manau, kad jūs daugiau nepamatysite manęs prahoje, tačiau jei visagalis Dievas panorės sugrąžinti mane jums, tuomet ženkime pirmyn su tvirta širdimi, pažindami ir mylėdami jo Įstatymą.” ^{*Bonnechose. Min. veik. — V. 1. — P 147, 148.}DK 87.3

Kitame laiške kunigui, tapusiam evangelijos mokiniu, janas Husas nuolankiai pripažino savo klaidas ir kaltino save, kad „jautė malonumą, dėvėdamas prabangius apdarus ir tuščiai leisdamas laiką menkaverčiams užsiėmimams”. po to jis pridėjo šiuos jaudinančius perspėjimus: „Tegu tavo mintis užvaldo Dievo šlovinimas ir sielų išgelbėjimas, o ne parapijų ir turto troškimas. saugokis, kad neišpuoštum savo namų labiau už savo sielą, labiausiai rūpinkis dvasiniu pastatu. Būk pamaldus ir kuklus, nesumenkink savo vertės puotaudamas. jei nepakeisi gyvenimo būdo ir nesusilaikysi nuo nesaikingumo, aš bijau, kad būsi griežtai nubaustas kaip ir aš [...]. TU pažįsti mano mokslą, nes buvai nuo vaikystės mokytas, todėl nėra daugiau reikalo apie tai rašyti. Bet aš maldauju tavęs mūsų Viešpaties gailestingumu: tuščiai nesididžiuok, juk matai, kad aš suklupau.” Ant voko Husas užrašė: „Aš maldauju tavęs, mano drauge: neatplėšk šio laiško, kol neįsitikinsi, kad esu miręs. “^{**Bonnechose. Min. veik. — V. 1. — P. 148, 149.}DK 88.1

Keliaudamas janas Husas pastebėjo, kad jo mokslas pasiekė žmonių širdis, kad daugelis nuoširdžiai atsivertė ir palankiai priima pasikeitimus. Žmonės susiburdavo, sveikindami jį, o kai kurių miestų magistratai ėjo kartu su juo gatvėmis.DK 88.2

Atvykus į Konstancą, Husui buvo suteikta visiška laisvė. be imperatoriaus apsauginio rašto, jam taip pat buvo užtikrinta asmeninė popiežiaus globa. Nepaisant šių iškilmingų pareiškimų, reformatorius buvo suimtas ir popiežiaus bei kardinolų įsakymu įmestas į pasibaisėtiną požeminį kalėjimą. Vėliau jis buvo perkeltas į neįveikiamą tvirtovę kitoje Reino pusėje. nieko nelaimėjęs klasta, popiežius taip pat greitai pateko į šį kalėjimą. ^{*Bonnechose. Min. veik. — V. 1. — P 247.} Be žmogžudystės, simonijos ir svetimavimo, susirinkimas apkaltino jį niekšiškiausiais nusikaltimais, „nuodėmėmis, kurių nedera minėti”. pagal susirinkimo nutarimą jis neteko karūnos ir buvo įmestas į kalėjimą. Kiti popiežiai taip pat buvo nuversti, ir išrinktas naujas popiežius. ^{43Nauju popiežiumi buvo išrinktas autoritetingas Romos kardinolas Kolona, kuris pasivadino Martynu V.}DK 88.3

nors pats popiežius jonas XXiii buvo pripažintas kaltu dėl didesnių nusikaltimų negu janas Husas kada nors kaltino kunigus ir dėl to reikalavo reformacijos, tačiau tas pats susirinkimas, kuris nuvertė popiežių, ėmėsi nutildyti reformatorių. Huso įkalinimas sukėlė didelį pasipiktinimą Bohemijoje. Galingi didikai nusiuntė susirinkimui rūsčius protestus dėl šio įžeidimo. imperatorius buvo nepatenkintas, kad buvo pažeistas apsauginis raštas, todėl taip pat pasipriešino Huso teismo procesui. Tačiau reformatoriaus priešai buvo ryžtingi ir pagiežingi. jie priminė imperatoriui ankstesnį jo paties nusiteikimą, nuogąstavimus ir uolumą. jie pateikė svarius argumentus, kad įrodytų, jog „duotas pažadas netaikomas eretikams ir asmenims, kurie įtariami erezija, nors jie turėtų karalių ir imperatorių apsauginius raštus.” ^{**LenfantJacques . History of the Council of Constance. — V. 1. — P 516.} taip jie nugalėjo. ”DK 89.1

Nualintas ligos ir įkalinimo - drėgnas, dvokiantis požeminio kalėjimo oras sukėlė karštinę, kuri vos nenusinešė jo gyvybės - janas Husas pagaliau stojo prieš susirinkimą. Surakintas grandinėmis, jis stovėjo prieš imperatorių, kurio garbė ir duotas žodis turėjo garantuoti jo saugumą. per ilgą teisminę apklausą Husas tvirtai laikėsi tiesos ir prieš susirinkusius aukštus Bažnyčios bei valstybės pareigūnus iškilmingai ir drąsiai smerkė Bažnyčios hierarchų pagedimą. Kai buvo pareikalauta išsižadėti savo mokslo arba pasirinkti mirtį, jis pasirinko kankinio likimą.DK 89.2

Dievo malonė palaikė jį. Kančių savaitėmis prieš galutinį nuosprendį dieviškoji ramybė pripildė jo sielą. „Aš rašau šį laišką, - rašė jis draugui, - kalėjimo supančiota ranka, rytoj tikiuosi mirties nuosprendžio [...]. Kai jėzus Kristus padės mums vėl susitikti nuostabioje būsimojo gyvenimo ramybėje, tu sužinosi, koks gailestingas pasirodė man Dievas, kaip veiksmingai Jis palaikė mane per ismėgimmus ir teismus. ” ^{*Bonnechose. Min. veik. — V. 2. — P. 67.}DK 89.3

Požemio kalėjimo tamsoje jis matė tikrojo tikėjimo triumfą. sapnuose grįždamas į koplyčią prahoje, kur skelbė Evangeliją, jis matė popiežių ir vyskupus, trinančius Kristaus paveikslus, kuriuos jis nutapė ant sienų. „Sis reginys nuliūdino Husą, tačiau kitą dieną jis jau sapnavo daug dailininkų, restauruojančių paveikslus ir tapančių kitus paveikslus ryškiomis spalvomis. Baigę savo darbą, dailininkai, apsupti didelės minios, sušuko: ‘Tegu dabar ateina popiežius ir vyskupai; jie niekados daugiau jų nenutrins.’” pasakodamas savo sapną, reformatorius pasakė: „Aš esu įsitikinęs, kad Kristaus atvaizdas niekados nebus ištrintas. Jie norėjo jį sunaikinti, tačiau jį iš naujo kiekvieno žmogaus širdyje įrašys geresni negu aš pamokslininkai.” ^{**Merle dAubigne J. A. History of the Reformation of the Sixteenth Century. — Bk. 1. — Ch. 6.}DK 90.1

paskutinį kartą Janas Husas stojo prieš susirinkimą. Tai buvo didelė ir stulbinanti draugija - imperatorius, imperijos kunigaikščiai, karalių atstovai, kardinolai, vyskupai, prelatai ir didelė minia žmonių, kurie atėjo stebėti tos dienos įvykių. Iš visų krikščioniškojo pasaulio šalių susirinko pirmosios teisėtos kovos už tikėjimą liudytojai.DK 90.2

pakviestas tarti paskutinį žodį, Husas paskelbė, kad neišsižadės savo žodžių ir, nukreipęs skvarbų žvilgsnį į monarchą, kuris taip begėdiškai sulaužė savo pažadą, tarė: „Aš nusprendžiau savanoriškai stoti prieš šį susirinkimą ir čia esantis imperatorius pažadėjo man apsaugą. ” ^{***Bonnechose. Min. veik. — V. 2. — P 84.}DK 90.3

Kai susirinkusiųjų akys nukrypo į didiką, Zigmantas smarkiai išraudo.DK 90.4

Paskelbus nuosprendį, prasidėjo pažeminimo ceremonija. Vyskupai aprengė savo kalinį dvasininko drabužiais. priimdamas dvasininko apdarą, Husas tarė: „Kai mano Viešpatį Jėzų Kristų vedė nuo Erodo pas Pilotą, Jis buvo aprengtas baltu apdaru, kad būtų pažemintas.”DK 90.5

Dar kartą paliepus, kad atšauktų savo žodžius, jis kreipėsi į žmones ir tarė: „Kaip aš tuomet žiūrėsiu į dangų? Kaip aš galėsiu pažiūrėti į akis tai daugybei, kuriai skelbiau Evangeliją? ne, aš vertinu jų išgelbėjimą labiau nei savo varganą kūną, kuris dabar yra pasmerktas mirti.”DK 91.1

po to vienas po kito buvo nuplėšiami kunigo drabužiai. Atlikdamas šią ceremonijos dalį, kiekvienas vyskupas ištardavo prakeiksmą. Galiausiai „jie uždėjo jam ant galvos piramidės formos popierinę mitrą, ant kurios buvo nupieštos baisios velnių figūros, o priekyje ryškiai užrašyta Arkieretikas. „Su didžiausiu džiaugsmu, - pasakė Husas, - aš nešioju šį gėdos vainiką iš meiles Tau, o Jėzau, nes dėl manęs nešiojai erškėčių vainiką.” ^{*Bonnechose. Min. veik. - V. 2. - P. 86.}DK 91.2

Kai jis buvo taip „papuoštas”, prelatai pasakė: „Dabar mes atiduodame tavo sielą velniui.” „O aš, - tarė Janas Husas, pakeldamas akis į dangų, - pavedu savo dvasią Tavo rankoms, o Viešpatie Jėzau, nes Tu išgelbėjai mane.” ^{** Wylie. Min. veik. - Bk. 3. - Ch. 7.}DK 91.3

Po to jį perdavė civilinei valdžiai ir nuvedė į bausmės vykdymo vietą. Paskui jį sekė didelė procesija - šimtai apsiginklavusių karių, išsipuošę kunigai bei vyskupai ir Konstanco gyventojai. Kai jau viskas buvo paruošta laužui uždegti, pririštas prie gėdos stulpo kankinys dar kartą buvo paragintas išsižadėti paklydimų ir išsigelbėti. „Kokių paklydimų, - paklausė Husas, - aš turėčiau išsižadėti? Aš nesu niekuo nusikaltęs. Šaukiu liudytoju Dievą, kad tai, ką aš parašiau ir skelbiau, skirta išgelbėti sielas iš nuodėmės ir pražūties. Todėl aš su džiaugsmu savo krauju patvirtinsiu tą tiesą, kurią rašiau ir skelbiau.” ^{***Ten pat.}DK 91.4

Kai liepsnos ėmė gaubti jį, kankinys pradėjo giedoti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs”, - ir tęsė tol, kol jo balsas nutilo amžiams.DK 91.5

Net jo priešai buvo priblokšti tokios didvyriškos laikysenos. Apie Huso, o vėliau ir Jeronimo kankinių mirtį, uolus popiežininkas rašė: „Jie abu nepakeitė įsitikinimų, kai atėjo paskutinė valanda. Jie užlipo ant laužo tarsi eitų į vestuvių puotą. Iš jų lūpų nepasigirdo nė vienas skausmo šūksnis. Kai pradėjo kilti liepsnos, jie giedojo, ir net įsisiautėjusi liepsna ne iš karto pajėgė nutildyti giesmes.” ^{*ten pat.}DK 91.6

Kai Huso kūnas visiškai sudegė, pelenai kartu su žeme buvo surinkti ir įmesti į Reiną, o iš ten nuplukdyti į vandenyną. Veltui jo persekiotojai puoselėjo viltį, kad išrovė jo skelbiamas tiesas. Kažin ar jie galėjo pamanyti, jog pelenai, kuriuos vanduo nuplukdė į vandenyną, bus išsklaidyti po visus žemės kampelius. Jie bus tartum sėkla, kuri pasieks tolimiausius kraštus ir duos gausų tiesos liudytojų derlių. Balsas, skambėjęs Konstanco susirinkimo salėje, aidu atsilieps per visus ateinančius amžius. janas Husas išėjo, tačiau tiesa, už kurią jis mirė, niekada nežus. Jo tikėjimo ir ištikimybės pavyzdys skatino daugelį ryžtingai ginti tiesą kankinimų ir mirties akivaizdoje. Huso egzekucija parodė visam pasauliui klastingą Romos žiaurumą. Tiesos priešai, patys to nesuvokdami, parėmė reikalą, kurį taip stengėsi sunaikinti.DK 92.1

Greitai dar vienas gėdos stulpas buvo pastatytas Konstance. Kito liudytojo kraujas turėjo būti pralietas už tiesą. Atsisveikindamas su Husu, prieš jam išvykstant į Visuotinį Bažnyčios susirinkimą, jeronimas ragino jį būti drąsiu ir tvirtu. jei janas patektų į pavojų, jis pažadėjo ateiti jam į pagalbą. Išgirdęs apie reformatoriaus įkalinimą, ištikimasis mokinys tuoj pradėjo rengtis tesėti savo pažadą. Lydimas vieno bendrakeleivio ir neturėdamas jokio apsauginio rašto, jis išvyko į Konstancą. Atvykęs jeronimas įsitikino, kad tik pats save pastatė į pavojų, niekuo negalėdamas padėti savo draugui. jis skubiai išvyko iš miesto, tačiau pakeliui į namus buvo suimtas ir grąžintas atgal, sukaustytas grandinėmis ir saugojamas būrio kareivių. pirmą kartą pasirodęs prieš susirinkimą, jeronimas bandė atremti jam pateiktus kaltinimus, tačiau jo žodžiai buvo sutikti šūksniais: „ant laužo jį! AM laužo!” ^{**Bonnechose . Min. veik. — V. 1. — P 234.}DK 92.2

jis buvo įmestas į kalėjimą, skausmingai sukaustytas grandinėmis ir maitinamas tik duona bei vandeniu. po keleto žiaurių įkalinimo mėnesių Jeronimas sunkiai susirgo. Jo gyvybei grėsė pavojus, todėl priešai išsigando, kad jis gali išsprūsti iš nagų ir pradėjo su juo elgtis geriau, tačiau kalėjime kankinys išbuvo dar vienerius metus.DK 92.3

Jano Huso mirtis nedavė tokių rezultatų, kokių tikėjosi popiežininkai. Grubiai pažeidę apsauginį raštą, kankintojai susilaukė didelių priekaištų, todėl Bažnyčios susirinkimas elgėsi apdairiau ir nusprendė nesudeginti Jeronimo, bet priversti jį išsižadėti savo žodžių. Jis buvo atvestas į susirinkimą, jam buvo pasiūlyta pasirinkti: atšaukti savo žodžius arba mirti ant laužo. mirtis įkalinimo pradžioje jam būtų malonė, palyginti su baisiomis kančiomis, kurias jis patyrė kalėjime, tačiau dabar, nusilpnintas ligos, kalėjimo žiaurumo, kankinamas nerimo ir nežinomybės, atskirtas nuo draugų, prislėgtas Huso mirties Jeronimas pasidavė ir sutiko paklusti susirinkimui. Jis pasižadėjo laikytis katalikų tikėjimo ir pripažino susirinkimo nutarimus, pasmerkiančius Džono Viklifo ir Jano Huso mokslą, išskyrus „šventąsias tiesas“^{*Bonnechose. min. veik. — V. 2. — P. 141.}, kurių jie mokė.DK 93.1

Taip jeronimas pasistengė nutildyti sąžinės balsą ir išvengti mirties. Tačiau kalėjimo vienatvėje jis aiškiai suvokė, kad suklydo. jis galvojo apie Huso drąsą bei ištikimybę, o mąstydamas apie save suprato, kad išsigynė tiesos. jis galvojo apie dieviškąjį mokytoją, kuriam pasižadėjo tarnauti ir kuris dėl jo iškentė mirtį ant kryžiaus. prieš išsižadėdamas, jis kentėjo kūno kančias, bet jautė sielos ramybę, nes buvo įsitikinęs Dievo malone, tačiau dabar sąžinės graužatis ir abejonės kankino jį baisiau nei kūno skausmai. jis žinojo, kad dar daug ko turės išsižadėti, kol Roma paliks jį ramybėje. Kelias, kuriuo jis pradėjo eiti, baigsis visiška išdavyste. todėl jeronimas nutarė, kad dėl trumpalaikio poilsio nuo kančių jis neišduos savo Viešpaties.DK 93.2

greitai jis vėl stojo prieš susirinkimą. jo nuolaidos nepatenkino teisėjų. sužadinti jano Huso mirties, jie troško kraujo ir reikalavo naujų aukų. jeronimas galėjo išsaugoti gyvybę tik visiškai išsižadėdamas tiesos. Tačiau jis nusprendė atvirai pripažinti savo tikėjimą ir sekti paskui savo brolį kankinį į liepsnas.DK 93.3

jis atsisakė savo ankstesniojo viešo išsižadėjimo ir kaip pasmerktasis mirti iškilmingai pareikalavo galimybės gintis. Bijodami, kad jo žodžiai paveiks minias, prelatai reikalavo, kad jis tik prisipažintų arba paneigtų jam pateiktus kaltinimus.DK 93.4

„Jūs laikėte mane uždarę tris šimtus ir keturiasdešimt dienų baisiame kalėjime, - pasakė jis, - purve, smarvėje, netenkindami elementarių poreikių; po to, atvedę mane čia ir išklausę mano mirtinų priešų, atsisakote išklausyti manęs. [...] Jei esate iš tikrųjų išmintingi žmonės, laikote save pasaulio šviesa, pasistenkite nenusidėti teisingumui. Aš esu tik silpnas mirtingasis; mano gyvybė nėra svarbi, kai aš raginu jus nepriimti neteisingo sprendimo, daugiau kalbu dėl jūsų negu dėl savęs.” ^{*Bonnechose. Min. veik. — V. 2. — P. 146, 147.}DK 94.1

Jo prašymas galiausiai buvo patenkintas. Jeronimas atsiklaupė savo teisėjų akivaizdoje ir meldėsi, kad Dievo Dvasia vadovautų jo mintims ir žodžiams, o jis galėtų kalbėti neprieštaraudamas tiesai ir būti vertas savo Mokytojo. Tą dieną jam išsipildė Dievo pažadas, duotas pirmiesiems mokiniams: „Jūs būsite dėl Manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius [...]. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip ar ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis.” (Mato 10, 18-20)DK 94.2

Jeronimo žodžiai nustebino ir sužavėjo net priešus. Visus metus jis buvo uždarytas tamsiame požemio kalėjime, kur negalėjo skaityti, kentė fizines ir dvasines kančias. Tačiau nepaisant visko, jis aiškiai ir įtikinamai pateikė argumentus tarsi visą šį laiką būtų ramiai studijavęs. Savo klausytojams Jeronimas nurodė daug šventų vyrų, kurie buvo neteisingai nuteisti. Beveik kiekviena karta turėjo atstovų, kurių garbė būdavo plėšiama, jie būdavo priverčiami pasitraukti. Nors jie siekė pažadinti savo meto žmones, bet būdavo nesuprasti ir tik vėliau sulaukdavo pagarbos. Pats Kristus buvo bedieviško teismo nuteistas kaip nusikaltėlis.DK 94.3

Išsižadėjęs Jeronimas pritarė, kad nuosprendis Husui buvo teisingas. Dabar jis viešai atgailavo ir prakalbo apie kankinio mirtimi mirusio draugo nekaltumą ir šventumą. Jis pasakė: „Aš pažinojau jį nuo vaikystės [...]. Jis buvo puikiausias žmogus, teisingas ir šventas; nors ir nekaltas, buvo pasmerktas [...]. Aš taip pat esu pasirenges mirti, manęs nebaugina kankinimai, paruošti mano priešų ir melagingų liudytojų, kurie vieną dieną turės atsiskaityti už savo darbus prieš didįjį Dievą, kurio niekas negali apgauti.” ^{*Bonnechose. Min. veik. — V. 2. — P. 151.}DK 94.4

Kaltindamas save, kad išsižadėjo tiesos, jeronimas tęsė: „iš visų nuodėmių, kurias aš padariau jaunystėje, nė viena taip neslegia mano minčių ir taip smarkiai negraužia mano sąžinės, kaip ta, kurią aš padariau šioje lemtingoje vietoje, kai pritariau neteisingam nuosprendžiui, pateiktam Džonui Viklifui ir šventajam kankiniui janui Husui, kuris buvo mano mokytojas ir draugas. Taip! AŠ prisipažįstu iš širdies gelmių ir pasibaisėjęs sakau, kad negarbingai sudrebėjau, kai, pabūgęs mirties, pasmerkiau jų mokymą. todėl nusižeminęs prašau [...] Visagalį Dievą, kad malonėtų atleisti man nuodėmes, o ypač šią, baisiausią iš visų.” - Rodydamas į teisėjus, jis tvirtu balsu tarė:DK 95.1

„Jūs pasmerkėte Viklifą ir Husą ne todėl, kad jie sudrebino Bažnyčios mokslo pamatus, bet paprasčiausiai dėl to, kad jie smerkė gėdingus dvasininkų darbus - jų išdidumą, prabangą ir visas kitas prelatų bei kunigų ydas. Dalykai, apie kuriuos jie kalbėjo, yra nepaneigiami. Aš pritariu jų nuomonei.”DK 95.2

Drebėdami iš įniršio, prelatai nutraukė jo kalbą: „Ar dar reikia įrodymų? Prieš mūsų akis - vienas labiausiai užkietėjusių eretikų!” Nekreipdamas dėmesio į triukšmą, Jeronimas tęsė: „Nejau jūs manote, jog aš bijau mirti? Jūs laikėte mane visus metus baisiame požemio kalėjime, baisesniame už pačią mirtį. Jūs elgėtės su manimi blogiau ir žiauriau nei turkai, žydai ar pagonys. Man gyvam, mėsa ant kaulų beveik supuvo, tačiau aš nesiskundžiu. Bebaimis, drąsus vyras neturi verkti. Aš galiu tik stebėtis tokiu dideliu barbariškumu krikščionio atžvilgiu.” ^{**Bonnechose. Min. veik. — V. 2. — P. 151-153.}DK 95.3

Vėl pakilo pykčio audra, ir Jeronimas buvo skubiai sugrąžintas į kalėjimą. Tačiau susirinkime buvo žmonių, kuriems jo žodžiai padarė didelį įspūdį. Jie panoro išgelbėti jo gyvybę. Jeronimą aplankė aukštus Bažnyčios postus užimantys dvasininkai ir ragino pasiduoti susirinkimui. Jam buvo žadamas puikus gyvenimas, jeigu jis sutiks nesipriešinti Romai. Tačiau kaip ir jo Mokytojas, kai Jam buvo pasiūlyta pasaulio šlovė, Jeronimas liko nepalaužiamas. „Įrodykite man šventuoju raštu, kad aš klystu, - pasakė jis, - ir aš išsižadėsiu savo žodžių.”DK 95.4

„Šventasis Raštas! - sušuko vienas iš gundytojų. - Ar viską galima spręsti pagal jį? Kas gali jį suprasti, kol Bažnyčia neišaiškino jo?” „Ar žmonių pasakojimai yra vertesni pasitikėjimo labiau nei mūsų Išgelbėtojo Evangelija? - atkirto Jeronimas. - Apaštalas Paulius neragino laikytis žmonių papročių, bet kvietė tyrinėti šventąjį Raštą.”DK 96.1

„Eretikas! - pasigirdo atsakymas. - Aš gailiuosi taip ilgai tavęs maldavęs. Matau, kad tave skatina velnias.” ^{*Wylie. Min. veik. - Bk. 3. - Ch. 10.}DK 96.2

Netrukus buvo paskelbtas nuosprendis. Jeronimą nuvedė į tą pačią vietą, kur atidavė gyvybę Husas. Eidamas jis giedojo, jo veidas švytėjo džiaugsmu ir ramybe. Jis žvelgė į Kristų, mirtis jam neatrodė siaubinga. Kai budelis, ruošdamasis uždegti laužą, žengė už jo, kankinys sušuko: „Ateik drąsiau į priekį. Uždek laužą, kad aš matyčiau. Jei aš bijočiau, manęs čia nebūtų.”DK 96.3

Kai liepsnos jau plaikstėsi aplink jį, jis pradėjo melstis. „Viešpatie, visagalis Tėve! Pasigailėk manęs ir atleisk man nuodėmes, nes Tu žinai, kad aš visada mylėjau Tavo tiesą.” ^{**Bonnechose. Min. veik. - V.2. - P. 168.} Jo balsas nutilo, bet lūpos vis dar šnabždėjo maldos žodžius. Kai ugnis atliko savo darbą, kankinio pelenai su žeme buvo surinkti ir išberti į Reiną.DK 96.4

Taip žuvo ištikimieji Dievo šviesos nešėjai. Tačiau jų skelbiamos tiesos šviesa - jų didvyriško pavyzdžio šviesa - negalėjo būti užgesinta. Kaip niekas negali priversti judėti atgal saulę, taip niekas negali sukliudyti nušvisti naujos dienos aušrai.DK 96.5

Jano Huso sudeginimas sukėlė Bohemijoje pasipiktinimo ir pasibaisėjimo bangą. Visa tauta jautė, kad jis tapo kunigų įniršio ir imperatoriaus klastingumo auka. Apie jį buvo kalbama kaip apie ištikimą tiesos skelbėją, todėl Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuris išleido įsaką dėl jo mirties, buvo kaltinamas žmogžudyste. Dabar Huso mokslas susilaukė dar daugiau dėmesio nei anksčiau. Popiežiaus ediktu Džono Viklifo raštai buvo pasmerkti sudeginti. Tačiau sunaikinti pasisekė ne visus, dabar jie buvo ištraukti iš slėptuvių ir tyrinėjami kartu su Biblija ar jos dalimis, kurias žmonės galėjo gauti. taip daugelis buvo paskatinti pripažinti reformuotą tikėjimą.DK 96.6

jano Huso žudikai nesėdėjo sudėję rankų ir ramiai nežiūrėjo, kaip jo darbas triumfuoja. norėdami numalšinti šį judėjimą, popiežius ir imperatorius susijungė, zigmanto kariuomenė patraukė į Bohemiją.DK 97.1

tačiau atsirado išvaduotojas. Žižka, kuris tik prasidėjus karui visiškai apako, buvo vienas gabiausių to meto karvedžių. jis vadovavo čekų kariuomenei. Pasitikėdami Dievo pagalba ir tikėdami savo reikalo teisingumu, šie žmonės atrėmė siųstas prieš juos galingiausias armijas. imperatoriaus pajėgos įsiverždavo į Bohemiją, tačiau būdavo priverstos gėdingai grįžti. Husitai nesibaimino mirties, todėl niekas negalėjo jų įveikti. Praėjus keleriems metams nuo karo pradžios, mirė drąsusis Žižka, tačiau jo vietą užėmė prokopas. tai buvo narsus ir sumanus karvedys, taip pat ir gabus vadas.DK 97.2

sužinoję, kad mirė aklasis vadas, Bohemijos priešai manė, jog atsirado palanki proga atgauti viską, ką prarado. popiežius paskelbė kryžiaus žygį prieš husitus. Vėl buvo surinkta didelė kariuomenė, bet žygis patyrė siaubingą pralaimėjimą. po to buvo paskelbtas dar vienas kryžiaus žygis. Visose popiežiaus valdomose Europos šalyse buvo renkami pinigai, kariai ir karinė amunicija. minios būrėsi po popiežiaus vėliava, nes tikėjo, kad pagaliau bus padarytas galas eretikams husitams. tikėdamos pergale, jos įžengė į bohemiją. tauta pakilo atremti puolimą. Dvi kariuomenės judėjo viena priešais kitą, kol tik upė teskyrė jas. „Kryžiuočiai turėjo kiekybinį pranašumą, tačiau, užuot staigiai kėlęsi į kitą upės pusę ir stoję į mūšį su husitais, kuriuos nugalėti atėjo iš taip toli, jie stovėjo ir tylėdami žvelgė į narsius kovotojus.” ^{*Wylie . min. veik. — Bk. 3. — Ch. 17.} staiga paslaptinga panika užvaldė priešą. Nepradėjusios mūšio, galingos priešo pajėgos pakriko ir išsiblaškė, atrodė, kad juos išsklaidė nematoma jėga. besivydama bėglius, husitų kariuomenė daugelį išžudė, didelis grobis pateko į nugalėtojų rankas. Taigi karas, užuot nuskurdinęs Bohemijos gyventojus, praturtino juos.DK 97.3

po kelerių metų, valdant naujam popiežiui, buvo surengtas dar vienas kryžiaus žygis. Kaip ir anksčiau, žmonės ir lėšos suplaukė iš visų popiežiui pavaldžių Europos šalių. Didelės privilegijos buvo siūlomos tiems, kurie įsijungs į šį pavojingą reikalą. Kiekvienam kryžiuočiui buvo užtikrinta, kad bus atleistos sunkiausios nuodėmės. Visiems, kurie kris kovoje, buvo pažadėtas geras atlygis danguje, o tie, kurie išliks gyvi, sulauks garbės ir turtų. Vėl buvo surinkta didžiulė kariuomenė, kuri, perkirtusi sieną, įžengė į Bohemiją. Husitų pajėgos atsitraukė, leisdamos užpuolikams įeiti gilyn į šalį ir manyti, kad pergalė jau arti. pagaliau prokopo vadovaujama kariuomenė sustojo ir, atsisukusi į priešą, puolė. Tik dabar supratę savo klaidą, kryžiuočiai savo stovykloje laukė puolimo. Dar neišvydę husitų, o tik išgirdę jų artėjimo garsą, kryžiuočiai puolė į paniką. Kunigaikščiai, karvedžiai ir paprasti kareiviai, metę ginklus, išsibėgiojo kas kur. Veltui popiežiaus legatas, šio įsiveržimo vadas, stengėsi suburti savo išsigandusias ir sutrikdytas pajėgas. Nepaisant jo didžiausių pastangų, jis pats buvo nušluotas bėglių srauto. Įsivyravo visiškas sąmyšis, ir vėl daug grobio pateko į nugalėtojų rankas.DK 98.1

Taigi ir šį kartą galingiausių Europos šalių pasiųsta didžiulė kariuomenė, drąsių, karingų, apmokytų ir apginkluotų žmonių būrys, be mūšio pabėgo nuo mažos ir iki šiol silpnos tautos gynėjų. taip pasireiškė dieviškoji galia. užpuolikai buvo apimti antgamtiško siaubo. Tas, kuris sunaikino faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje, privertė bėgti midianiečių pulkus nuo Gideono ir jo trys šimtai karių per vieną naktį išguldė išdidžių asirų pajėgas, vėl ištiesė savo ranką, kad sunaikintų engėją. „ten jie bus apimti tokio siaubo, kokio dar nėra buvę, nes Dievas išmėtys jus apgulusiųjų kaulus. Jie bus nugalėti, nes Dievas juos atmetė.” (Psalmė53, 6)DK 98.2

popiežijos vyresnybė, praradusi viltį laimėti jėga, galiausiai griebėsi diplomatijos. Buvo pasiektas kompromisas - pripažinta Bohemijos gyventojų sąžinės laisvė, tačiau iš tikrųjų tai buvo apgaulė ir čekai pateko į Romos valdžią. Nugalėtojai nurodė keturis punktus, kurie turėjo užtikrinti taiką su Roma: laisvai skelbti Šventąjį Raštą, kad visi parapijiečiai turėtų teisę priimti komuniją duonos ir vyno pavidalu, pamaldas atlikti gimtąja kalba, nušalinti iš visų pasaulietinių pareigų ir valdžios dvasininkus, nusikaltusius dvasininkus teisti ne Bažnyčios teismuose, o civiliniuose teismuose. popiežiaus valdžia pagaliau „sutiko, kad keturi husitų reikalavimai būtų priimti, tačiau teisė aiškinti susitarimą, t. y. aiškinti jo prasmę, liko bažnyčios susirinkimui, kitaip sakant, popiežiui ir imperatoriui.” ^{*Wylie . Min. veik. — BL 3. — Ch. 18.} šiuo pagrindu buvo pasirašytas susitarimas, Roma apgaule ir klasta gavo tai, ko jai nepasisekė pasiekti prievarta. savaip interpretuodama susitarime pateiktus husitų punktus ir bibliją, ji galėjo iškreipti jų prasmę, kad panaudotų savo tikslams.DK 98.3

Dauguma bohemijos gyventojų manė, kad toks susitarimas pavojingas, todėl nepanoro su juo sutikti. Kilo nesutarimai, įsiplieskė civiliniai maištai. šioje kovoje žuvo kilnusis prokopas, ir bohemija visiškai prarado laisvę.DK 99.1

Huso ir jeronimo išdavikas zigmantas tapo bohemijos karaliumi. nepaisydamas priesaikos ginti bohemijos gyventojų teises, jis padėjo įsitvirtinti popiežijos valdžiai. pataikaudamas romai, jis turėjo mažai naudos. Dvidešimt metų jo gyvenimas buvo pilnas pavojų ir rūpesčių. ilgi ir bevaisiai karai išeikvojo jo turtus ir pražudė dideles kariuomenes. Karaliauti jam teko vos metus. jis mirė, palikęs savo karalystę ant civilinio karo slenksčio ir užsitraukęs gėdą.DK 99.2

Toliau tęsėsi maištai, nesantaika, liejosi kraujas. svetimšalių kariuomenės vėl įsiveržė į bohemiją, o vidaus nesutarimai tebetrikdė tautą. tie, kurie liko ištikimi evangelijai, buvo žiauriai persekiojami.DK 99.3

Kai jų buvusieji broliai, sudarę sutartį su Roma perėmė jos paklydimus, senojo tikėjimo šalininkai susijungė į atskirą bažnyčią, pavadintą „broliškąja bendruomene”. jie užsitraukė dar stipresnę neapykantą. tačiau jų tvirtumas buvo nepalaužiamas. priversti ieškoti prieglobsčio miškuose ir olose, jie rinkdavosi skaityti Dievo Žodį ir garbinti Dievą.DK 99.4

per pasiuntinius, slapta nusiųstus į kitas šalis, jie sužinojo, kad kai kur „yra tiesos išpažintojų, po keletą viename ar kitame mieste, kurie taip pat buvo persekiojami, o Alpių kalnuose jau seniai buvo įsikūrusi Bažnyčia, kuri rėmėsi Šventuoju Raštu ir protestavo prieš pagoniškus Romos papročius.” ^{*Wylie. Min. veik. — Bk. 3. — Ch. 19.} ši žinia buvo sutikta džiaugsmingai, ir užmegztas ryšys su krikščionimis valdiečiais.DK 99.5

Tvirtai laikydamiesi Evangelijos, Bohemijos gyventojai net tamsiausiomis persekiojimo valandomis vis nukreipdavo žvilgsnį į horizontą. Jie tikėjo, kad netrukus išauš rytas. „Jiems teko sunkios dienos, tačiau [...] jie prisiminė žodžius, kuriuos pirmą kartą pasakė Husas, o po to pakartojo Jeronimas, kad praslinks šimtmečiai ir išauš diena. Tie žodžiai husitams reiškė tą patį, ką Juozapo žodžiai pavergtoms Izraelio giminėms: AŠ mirštu, bet Dievas tikrai aplankys jus ir išveš.’” ^{**Wylie. Min. veik — Bk. 3. — Ch. 19.} „XV a. pabaigoje susikūrė daugiau broliškosios bendruomenės bažnyčių. Nors jų gyvenimas nebuvo lengvas, bet palyginti ramus. XVI a. pradžioje Bohemijoje ir Moravijoje broliai turėjo jau du šimtus bažnyčių.” ^{***Gillett Erza Hall . Life and Times of John Huss. — V. 2. — P. 570.} „Išvengę naikinančios ugnies ir kardo, likę gyvi, jie galėjo pamatyti aušrą tos dienos, kurią išpranašavo Janas Husas. ” ^{****Wylie. Min. veik. - Bk. 3. - Ch. 19.}DK 100.1

*****DK 100.2