24. Šventų Švenčiausioje

Šventyklos klausimas buvo raktas, padėjęs atverti 1844 m. nusivylimo paslaptį. jis paaiškino nuoseklią ir harmoningą tiesos sistemą, kuri įrodo, kad Dievo ranka vadovavo didžiajam adventistų judėjimui, ir atskleidžia dabartinę Dievo tautos pareigą. Kaip jėzaus mokiniai po baisios sielvarto ir nusivylimo nakties nudžiugo, išvydę Viešpatį-' ^{147Žr. jono 20, 20.}, taip dabar džiaugėsi tie, kurie tikėjosi jo antrojo atėjimo. jie vylėsi, kad Jis šlovingai pasirodęs atlygins savo tarnams. Jų viltys sudužo, todėl jie pametė jėzų iš akių ir kaip ir Marija prie kapo verkė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ ^{148Žr. jono 20, 13.} Šventų švenčiausioje dabar jie vėl pamatė jį, savo gailestingą Vyriausiąjį Kunigą, kuris netrukus turėjo ateiti kaip jų Karalius ir Išvaduotojas. Šventyklos šviesa apšvietė praeitį, dabartį ir ateitį. jie suprato, kad Dievas juos vedė savo neklystančios apvaizdos keliu. Kaip ir pirmieji mokiniai jie nevisiškai suprato žinią, kurią patys skelbė, tačiau ta žinia nekėlė jiems jokių abejonių. Skelbdami ją, jie įvykdė Dievo sumanymus, ir jų triūsas buvo ne veltui Viešpatyje. ^{149Žr. 1 Korintiečiams 15, 58.} Atgimę „gyvai vilčiai, jie džiūgavo neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu.“ ^{150Žr. 1 Petro 1, 3.8.}DK 367.1

Danieliaus pranašystė (8,14): „Du tūkstančiai trys šimtai vakarų ir rytmečių, o po to šventykla bus apvalyta” ir Pirmojo angelo žinia: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda” liudijo Kristaus tarnystę dangiškosios šventyklos šventų švenčiausioje, teisminį tyrimą, o ne Kristaus antrąjį atėjimą, kai Jis turėjo ateiti, kad atpirktų savo tautą ir sunaikintų nedorėlius. Buvo suklysta ne skaičiuojant pranašiškus laikotarpius, o numatant įvykius, kurie įvyks, kai baigsis pranašiškas 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis. Dėl šios klaidos tikintieji nusivylė, nors viskas, kas buvo išpranašauta ir ko jie galėjo tikėtis, remdamiesi šventuoju Raštu, išsipildė. Kaip tik tuo metu, kai jie apraudojo sudužusias viltis, realiu tapo žinios išpranašautas įvykis, kuris turėjo įvykti prieš ateinant Viešpačiui atlyginti savo tarnams.DK 367.2

Kristus atėjo, tačiau ne į žemę, kaip jie tikėjosi, o, remiantis apeiginėmis pamaldomis, įžengė į dangiškosios Dievo šventyklos šventų švenčiausiąją. pranašas Danielius apibūdina jį kaip priėjusį tuo metu prie Ilgaamžio: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, pamačiau tarsi Žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. jis priėjo prie Ilgaamžio”, - o ne atėjo į žemę, - „ir buvo Jam pristatytas.” (Danieliaus 7, 13)DK 368.1

Šį atėjimą taip pat išpranašavo ir pranašas Malachijas: „‘Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina’, - sako Galybių VIEŠPATS.” (Malachijo 3, 1) Viešpaties vaikai nesitikėjo, kad Jis įžengs į šventyklą, jie norėjo pamatyti Jį ateinantį į žemę iš dangaus liepsnojančioje ugnyje, ir vylėsi, kad Jis „atmokės tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai.” (2 Tesalonikiečiams 1, 7—8)DK 368.2

Žmonės dar nebuvo pasirengę sutikti savo Viešpatį, todėl turėjo ruoštis tam įvykiui. Jiems reikėjo šviesos, kuri nukreiptų jų mintis į dangiškąją Dievo šventyklą. Kai žmonės tikėdami seks paskui savo Vyriausiąjį Kunigą Jam tarnaujant šventykloje, jie supras savo naujas pareigas. Bažnyčia turėjo gauti dar vieną įspėjančią ir pamokančią žinią.DK 368.3

pranašas sako: „Bet kas gali ištverti Jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, Jam pasirodžius? Juk Jis - lyg lydytojo ugnis ir lyg skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI.” (Malachijo 3, 2-3) Kai Kristus nebetarpininkaus dangiškoje šventykloje, gyvenantieji žemėje stos prieš šventąjį Dievą be užtarėjo. jų drabužiai turi būti nesutepti, charakteris - apvalytas nuo nuodėmės atpirkimo krauju. Dievo malone ir savo didelių pastangų dėka jie turi laimėti kovą su blogiu. Kol danguje vyksta teisminis tyrimas ir atgailaujančių tikinčiųjų nuodėmės šalinamos iš šventyklos, Dievo tauta žemėje turi apsivalyti nuo nuodėmių ir atsikratyti ydų. Šis darbas aiškiau pavaizduotas Apreiškimo knygos 14-ame skyriuje.DK 368.4

Kai šis darbas bus atliktas, Kristaus sekėjai bus pasirengę Jo atėjimui. „Tuomet Judo ir Jeruzalės atnašos bus tokios pat malonios VIEŠPAČIUI, kaip senovės dienomis ir praeities metais.” (Malachijo 3, 4) Tuomet Bažnyčia, kurią mūsų Viešpats priims savo atėjimo dieną, bus „garbinga Bažnyčia, neturinti jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio.” (Efeziečiams 5, 27) Tada ji bus „tarsi aušra, graži kaip mėnulis, šviesi tartum saulė, pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis.” (Giesmiųgiesmės 6, 10)DK 369.1

Pranašas Malachijas kalba ne tik apie Viešpaties įėjimą į šventyklą, bet ir apie Jo antrąjį atėjimą ir Teismo nuosprendžio įvykdymą: „‘Pasirodysiu pas jus teisti ir tuojau liudysiu prieš raganius, prieš svetimautojus, prieš melagingai prisiekiančius, prieš tuos, kurie apgauna samdinį dėl algos, skriaudžia našlę ir našlaitį, prieš tuos, kurie atstumia ateivį ir Manęs nebijo’, - sako Galybių VIEŠPATS.” (Malachijo 3, 5) Judas vaizduoja tą pačią sceną taip: „Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus.” (Judo 14-15) Apibūdintas atėjimas ir Viešpaties įėjimas į šventyklą yra visiškai skirtingi įvykiai.DK 369.2

Kristaus, kaip mūsų Vyriausiojo Kunigo įėjimas į šventų švenčiausiąją, kad apvalytų šventyklą, aprašytas Danieliaus knygoje (8, 14), Žmogaus Sūnaus priėjimas prie Ilgaamžio, apibūdintas toje pačioje knygoje (7, 13), ir Viešpaties įėjimas į savo šventyklą, išpranašautas pranašo Malachijo, - visa tai yra tas pats įvykis, kurį Kristaus palyginime apie dešimtį mergaičių vaizduoja jaunikio atėjimas į vestuvių pokylį. (Mato 25)DK 369.3

1844 m. vasarą ir rudenį buvo paskelbta žinia: „Štai Jaunikis!” Tada išsiskyrė dvi žmonių grupės, kurias vaizdavo paikos ir protingos mergaitės. Vieni džiaugsmingai laukė Viešpaties atėjimo ir rūpestingai ruošėsi Jį pasitikti, kiti - veikiami baimės ir skatinami akimirkos polėkio tenkinosi tiesos teorija, todėl neteko Dievo malonės. Palyginimas teigia, kad atėjus jaunikiui, tos, „kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves.” Čia aprašytasis jaunikis ateina prieš vestuves. Vestuvės simbolizuoja Karalystės paveldėjimą. Kristus paveldės Karalystę. Šventasis miestas, Naujoji Jeruzalė, kuri yra Karalystės sostinė ir simbolizuoja ją, vadinama jaunąja, Avinėlio sužadėtine. Angelas pasakė apaštalui Jonui: „Eikš, parodysiu tau jaunąją, Avinėlio sužadėtinę.” „Ir nunešė mane dvasioje ant didelio ir aukšto kalno, - sako apaštalas, - ir parodė man šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo.” (Apreiškimo 21, 9-10) Taigi jaunoji simbolizuoja Šventąjį miestą, o mergaitės, einančios pasitikti jaunikį, - Bažnyčią. Apreiškimo knygoje pasakyta, kad Dievo vaikai bus vestuvių pokylio svečiai. (Apreiškimo 19, 9) Jeigu jie yra svečiai, tai negali būti jaunąja. Kristus, kaip liudija pranašas Danielius, gaus iš Ilgaamžio „valdžią, garbę ir Karalystę”. (7, 14) Jis gaus Naująją Jeruzalę, savo Karalystės sostinę, „išpuoštą kaip nuotaką savo sužadėtiniui.” (Apreiškimo 21, 2) Gavęs Karalystę, Jis ateis savo šlovėje kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, kad išgelbėtų savo vaikus, kurie susės Jo Karalystėje „prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu” (Mato 8, 11; Luko 22, 30) ir dalyvaus Avinėlio vestuvių pokylyje.DK 370.1

1844 m. vasarą paskelbta žinia Štai Jaunikis! įtikino tūkstančius, kad Viešpats ateis netrukus. Nustatytu laiku Jaunikis atėjo, tačiau ne į žemę, kaip tikėjosi žmonės, o priėjo prie Ilgaamžio danguje, atėjo į vestuves, kad gautų savo Karalystę. „Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su Juo [Jaunikiu] į vestuves, ir durys buvo uždarytos.” Žmonės negalėjo dalyvauti vestuvėse, nes jos vyko danguje, o jie buvo žemėje. Kristaus sekėjai turėjo laukti savo Šeimininko, grįžtančio iš vestuvių. (žr. Luko 12,36) Tačiau jiems reikėjo suprasti Jo darbą ir sekti Juo tikėjimu, kai Jis stosis priešais Dievą. Tai buvo turėta omeny, kai buvo teigiama, kad jie „įėjo kartu su Juo į vestuves”.DK 370.2

Pasak palyginimo, su jaunikiu į vestuves įėjo tik tos, kurios pasiėmė ne tik žibintus, bet ir indus su alyva. tie, kurie žinojo šventojo Rašto tiesą ir buvo gavę Dievo Dvasios bei jo malonės, kurie sunkiausių išbandymų naktį kantriai laukė, tyrinėdami Bibliją, nes norėjo gauti aiškesnę šviesą, suprato dangiškosios šventyklos esmę ir išgelbėtojo tarnystės permainą. tikėdami jie sekė paskui jį jo tarnystėje dangiškoje šventykloje. tie, kurie priima šias tiesas iš šventojo rašto liudijimų ir seka paskui Kristų tikėjimu, kai jis stoja priešais Dievą, kad atliktų paskutiniąją tarpininko tarnystę, ir ruošiasi priimti savo Karalystę, - visi jie simboliškai yra pavadinti einančiais į vestuves.DK 371.1

Evangelijos pagal Matą 22-ojo skyriaus palyginime taip pat naudojamas vestuvių simbolis. Ten aiškiai pasakyta, kad teisminis tyrimas įvyks prieš vestuves. Prieš vestuvių pokylį karalius atėjo įsitikinti, ar visi svečiai apsivilkę vestuvių drabužius, t. y. ar visų charakteris nepriekaištingas ir išbalintas Avinėlio krauju. (žr. Mato 22, 11; Apreiškimo 7, 14) Žmogus, kuris nevilki vestuvių drabužio, išvejamas; visi kiti, kurie randami vestuvių drabužiais, pripažįstami priimtini Dievui, yra verti įeiti į jo karalystę ir sėdėti su juo soste. Šis charakterio ištyrimas nustato, kas yra pasirengęs įeiti į Dievo karalystę; taip vyksta tiriamasis teismas, baigiamasis darbas, kuris atliekamas dangiškoje šventykloje.DK 371.2

Kai tiriamasis darbas bus baigtas, kai visų amžių Kristaus sekėjų bylos bus ištirtos, tuomet, o ne anksčiau, baigsis malonės laikas ir jos durys bus uždarytos. Taigi vienas trumpas sakinys: „Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su jaunikiu į vestuves, ir durys buvo uždarytos”, nukelia mus į tą laiką, kai Išgelbėtojo tarnyste šventykloje baigsis didysis žmonijos išgelbėjimo darbas.DK 371.3

Kaip matėme, žemiškoji šventykla buvo sukurta pagal dangiškosios paveikslą. Kai Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas įeidavo į šventų švenčiausiąją, pirmojoje patalpoje - šventojoje - apeigos būdavo nutraukiamos. Dievas nurodė: „Nė vieno žmogaus neturi būti Susitikimo Palapinėje, kai jis įeina atlikti permaldavimo šventykloje už save, savo namus ir visą Izraelio bendriją.” (Kunigų 16, 17) Kai Kristus baigė savo tarnystę pirmoje patalpoje, Jis įėjo į antrąją - šventų švenčiausiąją - atlikti baigiamąjį permaldavimo darbą. pasibaigus tarnavimui pirmoje patalpoje, jis prasidėdavo antrojoje. permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas, atlikęs apeigines pamaldas išeidavo iš šventosios vietos, kad stotų Dievo akivaizdoje. jis atnašaudavo kraujo auką už visos Izraelio tautos nuodėmes, nes žmonės nuoširdžiai atgailavo klydę. Taigi Kristus baigė tik vieną savo kaip tarpininko darbo dalį ir pradėjo kitą. jis vis dar savo krauju prašo savo tėvą atleisti nusidėjėliams jų nuodėmes.DK 371.4

1844 m. adventistai nesuprato šių tiesų. praėjus laikui, kai buvo tikimasi sulaukti Išgelbėtojo, jie vis dar vylėsi, kad jis netrukus ateis. jie manė, kad išaušo diena, kada Kristus kaip tarpininkas prieš Dievą tuoj baigs savo darbą. jiems atrodė, kad ir Biblija mokė, jog malonės laikas žmonėms baigsis visiškai prieš pat Viešpaties atėjimą debesyse. tai jiems paaiškėjo iš tų šventojo Rašto tekstų, kurie nurodė laiką, kai žmonės ieškos, belsis ir raudos prie malonės durų, tačiau jos neatsidarys. todėl ėmė galvoti, kad dabar, kai jie laukė Kristaus, prasidėjo trumpas laikotarpis, trunkantis prieš jo atėjimą. paskelbę įspėjančią žinią, kad teismo diena jau netoli, jie jautė, kad pasauliui pranešė viską, kad nusimetė nuo savęs atsakomybę už nusidėjėlių išgelbėjimą, o įžūlios ir šventvagiškos netikinčiųjų pašaipos jiems dar kartą įrodė, kad Dievo Dvasia paliko tuos, kurie atmetė jo malonę. Visa tai patvirtino jų įsitikinimą tuo, kad malonės laikas baigėsi arba, kaip jie tada teigė, „malonės durys buvo uždarytos.”DK 372.1

Vis dėlto tyrinėdami nesuprastą šventyklos keblumą, jie gavo daugiau šviesos. jie suvokė, kad buvo teisūs, tikėdami, jog 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpio pabaiga 1844 m. pažymėjo svarbų įvykį. Nors paaiškėjo, kad vilties ir malonės durys, per kurias aštuoniolika šimtmečių žmonės galėjo patekti pas Dievą, užsidarė, bet atsidarė kitos durys, ir žmonėms buvo siūlomas nuodėmių atleidimas, kuriam šventų švenčiausioje tarpininkavo Kristus. Baigėsi viena jo tarnystės dalis, ją pakeitė kita. taigi dangiškosios šventyklos, kur Kristus tęsė savo tarnystę už nusidėjėlius, durys dar buvo atviros.DK 372.2

Dabar jie suprato tikrąją Kristaus žodžių reikšmę Apreiškime Jonui, tie žodžiai buvo pasakyti specialiai to meto Bažnyčiai: „Tai kalba Šventasis, Tiesakalbis, turintis Dovydo raktą, - Tas, kuris atrakina, ir niekas nebeužrakina, užrakina, ir niekas nebeatrakina. Aš žinau tavo darbus. Štai atvėriau prieš tave duris, ir niekas nebegali jų užrakinti.” (Apreiškimo 3, 7-8)DK 373.1

Tie, kurie tikėjimu seka paskui Jėzų didžiajame permaldavimo darbe, nusipelno Jo tarpininkavimo malonės, o tie, kurie atmeta šviesą apie Jo tarnystę, negauna nieko. Atmetę jiems suteiktą šviesą ir atsisakę patikėti Juo kaip pasaulio Išgelbėtoju, Kristui atėjus pirmą kartą, žydai negavo Jo atleidimo. Kai Jėzus, įžengęs į dangų, savuoju krauju įžengė į dangiškąją šventyklą, kad išlietų ant savo mokinių tarpininkavimo palaiminimus, žydai liko visiškoje tamsoje ir tebeaukojo bevertes atnašas. Tarnavimas dangiškųjų dalykų paveikslui ir šešėliui baigėsi. Durys, per kurias anksčiau žmonės galėdavo patekti pas Dievą, užsivėrė. Žydai atsisakė ieškoti Jo tame vieninteliame kelyje, kuriame buvo galima Jį rasti, t. y. jie netikėjo Jo tarnyste dangiškoje šventykloje. Todėl jie negalėjo bendrauti su Dievu. Durys jiems buvo uždarytos. Jie nepripažino Kristaus kaip tikrosios aukos ir kaip vienintelio Dievo tarpininko, taigi negalėjo nusipelnyti Jo tarpininkavimo malonių.DK 373.2

Netikinčių žydų padėtis iliustruoja tariamųjų krikščionių, kurie nenori nieko žinoti apie mūsų gailestingo Vyriausiojo Kunigo darbą, nerūpestingumą ir netikėjimą. Apeiginių pamaldų metu, kai vyriausiasis kunigas įeidavo į šventų švenčiausiąją, visa Izraelio tauta turėdavo susirinkti prie šventyklos ir rimtai nusižeminti prieš Dievą, kad gautų nuodėmių atleidimą ir nebūtų atskirta nuo bendruomenės. Mums, gyvenantiems Permaldavimo dienos provaizdyje, daug svarbiau suprasti savo Vyriausiojo Kunigo darbą ir žinoti, ko iš mūsų reikalaujama.DK 373.3

Žmonės negali nebaudžiami atmesti įspėjimą, kurį Dievas maloningai jiems siuntė. Žinia iš dangaus buvo siųsta pasauliui Nojaus laikais, o žmonių išgelbėjimas priklausė nuo to, kaip jie priims tą žinią. Jie atmetė įspėjančią žinią, todėl Dievo Dvasia pasitraukė nuo nuodėmingos giminės, ir jie žuvo tvano vandenyse. Abraomo laikais nusikaltę Sodomos gyventojai neteko Dievo malonės, ir ugnis, kritusi iš dangaus, sunaikino visus, išskyrus Lotą, jo žmoną ir dvi dukteris. Taip buvo ir Kristaus laikais. Dievo sūnus pasakė tos kartos netikintiems žydams: „štai jūsų namai bus jums palikti tušti.” (Mato 23, 38) Žiūrėdama į paskutiniąsias dienas, ta pati Beribė Galia skelbia tiems, kurie atsisakė mylėti tiesą, kuri būtų juos išganiusi: „todėl Dievas jiems siunčia galingą paklydimą, idant tikėtų melu; taip bus nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę.” (žr. 2 Tesalonikiečiams 2, 10-12) Jie atmeta Jo Žodžio mokymą, o Dievas atitraukia savo Dvasią ir palieka juos apgaulės, kurią jie pamėgo, valdžioje.DK 373.4

tačiau Kristus užtaria žmones, todėl visi, kurie siekia tiesos, gaus jos šviesą. Nors adventistai iš pradžių nesuprato tiesos apie šventyklą, bet vėliau šventojo Rašto dėka viskas paaiškėjo.DK 374.1

praėjo 1844 metai. baigėsi laikas, kai buvo laukiama Kristaus; tiems, kurie toliau tikėjo ir laukė Viešpaties, prasidėjo didžiausių išmėginimų metas. Vienintelė paguoda, kad jų pozicija yra teisinga, buvo šviesa, kuri nukreipė jų mintis į dangiškąją šventyklą. Kai kurie pakeitė savo požiūrį apie pranašiškų laikotarpių skaičiavimo teisingumą ir priskyrė žmonių ar net šėtono veiklai tą galingą šventosios Dvasios įtaką, kuri lydėjo adventistų judėjimą. Kiti tvirtai tikėjo, kad išbandymui, kurį jie patyrė, vadovavo Viešpats. Jie budėjo ir meldėsi, norėdami sužinoti Dievo valią, nes suprato, kad jų didysis Vyriausiasis Kunigas pradėjo antrąją tarnystės dalį. sekdami paskui jį tikėjimu, jie suprato baigiamojo bažnyčios darbo esmę. taigi jie aiškiau įsisąmonino pirmojo ir antrojo angelo skelbiamas žinias, buvo pasirengę priimti ir perduoti pasauliui iškilmingą trečiojo angelo įspėjančią žinią. (žr. Apreiškimo 14)DK 374.2

*****