26. Reformos Darbas

Pranašas Izaijas išpranašavo šabo dienos (sabatos) pakeitimą, kuris vyks paskutiniosiomis dienomis: „Taip kalba VIEŠPATS: ‘Laikykitės teisingumo ir būkite dori, nes greitai ateis mano išganymas, greitai ims reikštis mano dorumas. Palaimintas žmogus, kuris tai daro, ir žmogaus sūnus, kuris to laikosi, švenčia šabą, jo neišniekindamas, ir sergstisi bet kokio pikto darbo. [...] ir svetimšalius, ateinančius pas VIEŠPATĮ, kad man tarnautų, kad mylėtų mano vardą ir taptų mano tarnais, visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina, visus, kurie laikosi mano Sandoros, Aš nuvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu juos savo maldos Namuose.’” (Izaijo 56, 1-2. 6-7)DK 390.1

Kaip matyti iš citatos, šie žodžiai susiję ir su krikščionybės amžiais: „Tai žodis Viešpaties DIEVO, kuris renka Izraelio išblaškytuosius: ‘Aš surinksiu per jį ir daugiau kitų, be jūsų, kurie jau esate surinkti.’” (Izaijo 56, 8) Čia kalbama apie pagonis, surinktus skelbiant Evangeliją. Ir suteikiamas palaiminimas tiems, kurie gerbia šabo dieną. Taip ketvirtojo įsakymo reikalavimas tęsiasi ir po Kristaus nukryžiavimo, prisikėlimo bei įžengimo į dangų ir iki to laiko, kai Jo tarnai skelbs visoms tautoms Gerąją naujieną.DK 390.2

Tam pačiam pranašui Viešpats nurodo: „Suvyniok liudijimo raštą, užantspauduok mokymą ir laikyk tarp mano mokinių!” (Izaijo 8, 16) Dievo Įstatymo antspaudas randamas ketvirtajame Jo įsakyme. jis vienintelis iš visų dešimties pateikia mums Įstatymdavio vardą bei titulą, paskelbia, kad jis yra dangaus ir žemės Kūrėjas, parodo, kad reikalavimas jį gerbti ir garbinti yra teisėtas. be šio įsakymo, kituose niekur nerandame parašyta, kas davė Įstatymą. Kai popiežija pakeitė šabo dieną, nuo Įstatymo buvo nuplėštas antspaudas. Todėl jėzaus mokiniai kviečiami atkurti jį, išaukštinti ketvirtąjį įsakymą apie šabo dieną, gražinti jį į teisėtą padėtį, nes tai atmintina Kūrėjo diena, žyminti jo autoritetą.DK 390.3

„o jei žmonės jums sakys: ‘Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?’ - be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!” (Izaijo 8, 19-20; kt. vert.: „jei jums sako: ‘Klauskite mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir būrėjus, kurie jums murma ir šnibžda.’ Argi tauta neturėtų klausti savo Dievo? Argi reikia klausti mirusiųjų gyvųjų reikalais? Kreipkitės į Įstatymą ir liudijimą. jeigu jie taip nesako, nėra juose šviesos.” ) Tarp daugelio prieštaringų teorijų ir mokymų Dievo Įstatymas yra vienintelis neklystantis matas, kuriuo turi būti tikrinama kiekviena nuomonė, teorija ir mokymas. Pranašas sako: „Taip kalbantieji neregės aušros!” (Kt. vert.: „jeigu jie taip nesako, nėra juose šviesos.”)DK 391.1

Ir dar liepiama: „Visa gerkle šauk, nesitausok! Teskardi tavo balsas kaip trimitas! Parodyk Mano tautai jos nedorybę, jokūbo namams - jų nuodėmes.” (Izaijo 58, 1) Šie žodžiai skirti ne tik nedorėlių pasauliui, bet ir tiems, kuriuos Viešpats vadina savo tauta, kuriuos reikia barti dėl jų nuodėmių. Toliau jis sako: „Tiesa, jie ieško Manęs diena po dienos, trokšta pažinti Mano kelius, lyg būtų tauta, įvykdžiusi, kas teisu, ir nesulaužiusi savo Dievo Įsako.” (Izaijo 58, 2) Čia kalbama apie tuos žmones, kurie mano esą teisūs ir tik išoriškai domisi Dievo darbu, tačiau griežtas ir didingas širdžių Tyrėjo priekaištas rodo, kad jie pamina Dievo priesakus.DK 391.2

Pranašas taip kalba apie įsakus, kurių nebuvo paisoma: „[...] tu atstatysi praeities amžių mūrus. ‘Spragų taisytoju, nugriautų sodybų atstatytoju’ tu būsi vadinamas. jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir Mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, VIEŠPATIES šventą dieną - šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms, tai džiaugsiesi VIEŠPATYJE, ir AŠ pakelsiu tave virš žemės aukštumų.” (Izaijo 58,12-14) Ši pranašystė tinka ir mūsų laikams. Kai Romos bažnyčia pakeitė šabo dieną, Dievo Įstatyme atsirado spraga. tačiau atėjo laikas atnaujinti to dieviškojo nutarimo prasmę. Būtina užtaisyti spragą ir atstatyti praeities amžių mūrus.DK 391.3

Adomas šventė šabo dieną - Kūrėjo ramybės palaimintą ir pašventintą dieną ne tik šventajame Edeno sode, bet ir po savo nuopuolio, kai buvo išvarytas iš palaimintosios Tėvynės. Ją šventė visi patriarchai nuo Abelio iki teisiojo Nojaus, Abraomo ir Jokūbo. Kai išrinktoji tauta buvo Egipto vergijoje, daugelis, vyraujant stabmeldystei, prarado Dievo Įstatymo pažinimą. Kai Viešpats išlaisvino Izraelį, Jis vėl didingai paskelbė susirinkusioms minioms savo Įstatymą, kad žmonės žinotų Jo valią ir pajutę baimę visada paklustų Jam.DK 392.1

Nuo to laiko žemėje buvo išsaugotas Dievo Įstatymo pažinimas ir šabo diena švenčiama pagal ketvirtąjį įsakymą. Nors Nedorybės žmogui pasisekė paminti šventąją Dievo dieną, net ir jo viešpatavimo laikotarpiu ištikimieji, slėpdamiesi nuošaliose vietose, reiškė šiai dienai pagarbą. Nuo Reformacijos laikų kiekvienoje kartoje buvo žmonių, kurie šventė šią dieną. Dažnai niekinami ir persekiojami, jie nuolat liudijo Dievo Įstatymo amžinumą ir šventą pareigą kūrimo paminklui - šabo dienai.DK 392.2

Šios tiesos, kurios pateiktos Apreiškimo 14-ame skyriuje, yra susijusios su amžinąja Evangelija, jos bus skiriamasis Kristaus Bažnyčios bruožas Jo atėjimo metu, nes Trijų angelų žinios pabaigoje apibendrinama: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!” Ši žinia yra paskutinė, skelbiama prieš ateinant Viešpačiui. Tuoj po to pranašas išvydo Žmogaus sūnų, ateinantį šlovėje nuimti žemės derliaus.DK 392.3

Tie, kurie priėmė šviesą apie šventyklą ir Dievo Įstatymo nekintamumą, nudžiugo ir kartu nustebo, pamatę jiems atsivėrusią grožio harmoniją. Jie troško, kad ši brangi šviesa taptų žinoma visiems krikščionims, ir neabejojo, kad ji bus džiaugsmingai priimta. Tačiau daugeliui laikiusiųjų save Kristaus sekėjais nepatiko tiesos, kurios supriešintų juos su pasauliu. paklusti ketvirtajam įsakymui - reiškė aukotis, ir dauguma atsisakė tokios aukos.DK 392.4

Kai buvo pateikti reikalavimai dėl šabo dienos, daugelis žmonių samprotavo pasaulietiškai. Jie sakė: „Mes visuomet šventėme sekmadienį, kaip tai darė mūsų tėvai, daug gerų dievobaimingų žmonių taip pat šventė šią dieną ir mirė palaiminti. Jeigu jie buvo teisūs, tai ir mes esame teisūs. Naujos šabo dienos šventimas atskirs mus nuo pasaulio, ir mes neturėsime jokios įtakos jam. Ko gali tikėtis maža grupelė žmonių, kurie švenčia septintąją savaitės dieną, kai visas pasaulis švenčia sekmadienį?” Panašiais argumentais stengėsi pasiteisinti žydai, atmetę Kristų. Jų tėvai aukojo aukas Dievui, Jis juos priėmė, kodėl jų vaikai negali išsigelbėti, eidami tuo pačiu keliu? Taip pat samprotavo ir katalikai Martyno Liuterio laikais, tvirtindami, jog tikrieji krikščionys mirė būdami katalikai, ir todėl jiems to pakanka, kad būtų išgelbėti. Tokios išvados kliudė bet kokiai religinio gyvenimo ir tikėjimo pažangai.DK 393.1

Daugelis teigė, jog sekmadienio šventimas yra nusistovėjusi dogma ir jau daugelį amžių plačiai paplitęs Bažnyčios paprotys. Norint atremti šį argumentą buvo įrodyta, kad šabo dienos šventimas yra senesnis ir buvo taip pat paplitęs, o ši diena yra tokia sena kaip ir pasaulis, ją pašventino Dievas ir patvirtino angelai. Kai buvo padėtas kertinis žemės akmuo, kai „rytmetinės žvaigždės drauge šlovino Dievą ir dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo”, tuomet buvo duota pradžia šabo dienai. (Jobo 38, 6-7; Pradžios 2, 1-3) Ši nuostata reikalauja mūsų pagarbos, nes yra pagrįsta ne žmogaus autoritetu ir nesiremia žmonių papročiais. Ją įvedė Ilgaamžis, Jo nesikeičiantis Žodis reikalauja švęsti šią dieną.DK 393.2

Kai žmonių dėmesį patraukė šabo dienos reforma, kai kurie žymūs dvasininkai iškraipė Dievo Žodį, aiškindami jį taip, kad norintys kažką sužinoti nusiramintų. Tie, kurie patys netyrinėjo Šventojo Rašto, tenkinosi tokiais aiškinimais, nes jie atitiko jų troškimus. Pasinaudodami argumentais, sofistika, tėvų papročiais ir Bažnyčios autoritetu daugelis stengėsi paneigti tiesą. Tiesos gynėjai kreipėsi į Bibliją, kad galėtų apginti ketvirtojo įsakymo pagrįstumą. Paprasti žmonės, apsiginklavę tik tiesos Žodžiu, atrėmė išsimokslinusių vyrų puolimus, kurie nustebę ir supykę pamatė, kad jų iškalbinga sofistika yra bejėgė prieš paprastus ir aiškius žmonių įrodymus, nes žmonės geriau žinojo šventąjį Raštą negu akademinę išmintį.DK 393.3

Daugelis žmonių neturėjo jokių Biblijos liudijimų savo tvirtinimų naudai, jie užmiršo, kad panašūs nepagrįsti aiškinimai buvo panaudoti prieš Kristų bei Jo apaštalus, tačiau užsispyrę tvirtino: „Kodėl mūsų didieji vyrai nesupranta šio šabo dienos klausimo? Tik nedaugelis tiki kaip jūs. Negali būti, kad jūs teisūs, o visi garsūs pasaulio teologai klysta.”DK 394.1

Norint paneigti tokius tvirtinimus, pakanka pasiremti šventojo Rašto mokymu bei Viešpaties ir žmonių santykių istorija. Dievas dirba per tuos, kurie girdi Jo balsą ir paklūsta Jam. Jei reiktų, jo sekėjai pasakys net ir nemaloniai skambančias tiesas, nes nebijo demaskuoti paplitusias nuodėmes. Dievas retai pasirenka mokytus, aukštas pareigas einančius žmones, kad jie vadovautų reformų judėjimams, nes tokie žmonės remiasi tik savo įsitikinimais, savo teorijomis bei teologinėmis sistemomis ir nenori, kad Dievas juos mokytų. Tik tie, kurie jaučia asmeninį ryšį su išminties šaltiniu, gali suprasti ir teisingai aiškinti šventąjį Raštą. Kartais skelbti tiesą pakviečiami žmonės, gavę patį menkiausią mokyklinį išsilavinimą, tačiau ne todėl, kad jie nemokyti, o todėl, kad jie nepasitiki savimi, ir Dievas gali juos mokyti. Jie mokosi Kristaus mokykloje, jų nusižeminimas ir klusnumas padaro juos didžiais žmonėmis. Patikėdamas jiems savo tiesos pažinimą, Dievas suteikia jiems tokią garbę, kuriai neprilygsta jokia žemiškoji garbė ir žmonių didybė.DK 394.2

Dauguma adventistų atmetė tiesas apie šventyklą bei Dievo Įstatymą, išsižadėjo Adventistų judėjimo, priėmė nepagrįstus ir pranašystėms prieštaraujančius požiūrius. Kai kurie klydo ne kartą nustatydami Kristaus atėjimo laiką. šviesa, padedanti išsiaiškinti šventyklos klausimą, būtų parodžiusi jiems, kad joks pranašysčių laikotarpis nesitęsia iki Kristaus antrojo atėjimo ir niekur nėra nu rodytas tikslus Jo atėjimo laikas. Tačiau nusisukę nuo šios šviesos, jie ir toliau nustatinėjo Viešpaties atėjimo laiką ir vis nusivildavo.DK 394.3

Kai tesalonikiečių bendruomenė pradėjo klaidingai suprasti tiesą apie Kristaus atėjimą, apaštalas paulius patarė jiems rūpestingai patikrinti savo viltis ir lūkesčius Dievo Žodžiu. jis atkreipė jų dėmesį į pranašystes, atskleidžiančias įvykius, kurie turi įvykti prieš Kristaus atėjimą, ir parodė, kad jie neturi jokio pagrindo tikėtis sulaukti jo savo laikais. „tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu!” - taip skambėjo jo įspėjimo žodžiai. (2 Tesalonikiečiams 2, 3) Jeigu jie ir toliau būtų puoselėję viltį, neparemtą Šventuoju Raštu, būtų ėję neteisingu keliu, ir nusivylimas būtų pavertęs juos bedievių pajuokos objektu, jiems būtų pristigę drąsos, nes abejonės būtų ėmusios klibinti ir esmines jų išsigelbėjimui būtinas tiesas. Apaštalo įspėjimas tesalonikiečiams pamoko tuos, kurie gyvena paskutiniaisiais laikais. Daugelis adventistų manė, jeigu nesukoncentruos savo tikėjimo į konkretų Viešpaties atėjimo laiką, negalės tinkamai jam pasiruošti. Kai jų viltys kaskart sužadinamos, kad vėl sudužtų, tikėjimas patiria tokį sukrėtimą, kad jų nebeveikia ir neįtikina didžiosios pranašystės tiesos.DK 395.1

Konkreti Jo teismo pradžios valanda, kurią paskelbė Pirmojo angelo žinia, buvo nurodyta Dievo. pranašiško laikotarpio skaičiavimas, kuriuo rėmėsi ši žinia, nurodo, jog pranašiški 2300 metų baigėsi 1844 m. rudenį. Šis faktas nekelia jokių abejonių. Pakartotini mėginimai nustatyti naujas pranašiškojo laikotarpio pradžios ir pabaigos datas bei nepagrįsti argumentai, kuriais rėmėsi šie skaičiavimai, ne tik atitraukė žmonių protus nuo tiesos, skirtos šiam laikui, bet sukėlė abejones, ar iš viso įmanoma išaiškinti pranašystes. Juo dažniau nustatomas Kristaus antrojo atėjimo laikas ir juo plačiau jis skelbiamas, tuo geriau jis tarnauja šėtono tikslams. praėjus nustatytam laikui, tokių pažiūrų gynėjai yra išjuokiami ir suniekinami, o visam didžiajam 1843-1844 m. Adventistų judėjimui tenka nepasitikėjimo ir priekaištų lavina. Tie, kurie atkakliai laikysis šių paklydimų, galiausiai nustatys tokią Kristaus atėjimo datą, kuri nukels šį įvykį į tolimą ateitį. Jie pasiners į apgaulingą nerūpestingumą, ir daugelis supras klydę, kai jau bus per vėlu.DK 395.2

Senovės Izraelio istorija yra nuostabus Adventistų bažnyčios išgyvenimų pavyzdys. Dievas vadovavo savo tautai Adventistų judėjimo metu taip, kaip ir išvesdamas izraelio vaikus iš Egipto. po didelio nusivylimo jų tikėjimas buvo patikrintas taip, kaip ir žydų prie Raudonosios jūros. Jeigu jie ir toliau būtų pasitikėję vadovaujančiąja Ranka, kuri padėjo jiems iškęsti išbandymus, būtų išvydę Dievo išgelbėjimą. jeigu visi, kurie vieningai dirbo 1844 m. judėjime, būtų priėmę Trečiojo angelo žinią ir skelbę ją su šventosios Dvasios galybe, Viešpats jų pastangų dėka būtų daug nuveikęs. Didžiausias šviesos srautas būtų pasiekęs žemę, ir jos gyventojai būtų perspėti, baigiamasis darbas būtų užbaigtas, ir Kristus būtų atėjęs atpirkti savo tautos.DK 396.1

tai nebuvo Dievo valia, kad izraelis keturiasdešimt metų klaidžiotų dykumoje. jis ketino nuvesti juos tiesiai į Kanaano žemę ir padaryti ten šventa ir laiminga tauta. tačiau jie ten neįžengė dėl netikėjimo. (Hebrajams 3, 19) Dėl savo atkritimo, atsižadėję tikėjimo, jie žuvo dykumoje, o kiti įėjo į pažadėtąją žemę. tai nebuvo Dievo valia, kad Kristaus atėjimas taip ilgai užsitęsė ir tiek daug metų jo tauta pasiliko šiame nuodėmės bei sielvarto pasaulyje. tačiau netikėjimas atskyrė juos nuo Dievo. jie atsisakė atlikti jo numatytą darbą, todėl atsirado kiti, kurie skelbia jo žinią. Gailėdamasis pasaulio, jėzus atideda savo atėjimą, kad nedorėliai galėtų išgirsti perspėjimą ir rastų sau prieglobstį Viešpatyje, kai išsilies Dievo įniršis.DK 396.2

Dabar, kaip ir praėjusiais laikais, skelbti tiesą, kuri peikia nuodėmes ir paklydimus, reiškia sukelti pasipriešinimą. „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų.” (Jono 3, 20) Kai žmonės mato, kad jie negali pagrįsti savo pažiūrų šventuoju Raštu, daugelis jų nusprendžia patys ginti savo tiesas, jie piktavališkai puola charakterį ir motyvus tų, kurie laikosi jiems nepriimtinų tiesų. Visais amžiais buvo laikomasi tos pačios dvasios. pranašas Elijas buvo apkaltintas, kad vargina Izrael/ ^{155Žr. 1 Karalių 18, 17.}, pranašas Jeremijas paskelbtas išdaviku, o apaštalas Paulius - šventyklos išniekintoju. Nuo tų laikų iki dabar ištikimi tiesai vyrai pasmerkiami kaip maištininkai, eretikai ar atskalūnai. Dauguma žmonių, kurie netiki, todėl nesugeba priimti tvirčiausią pranašų Žodį, neabejodami kaltins tuos, kurie drįsta smerkti paplitusias nuodėmes. Si dvasia vis labiau stiprės. biblija aiškiai moko, jog artinasi laikas, kai valstybės įstatymai prieštaraus Dievo Įstatymui, kas paklus visiems Dievo priesakams, bus laikomas maištininku ir baudžiamas kaip piktadarys.DK 396.3

Kokios yra tiesos skelbėjo pareigos? ar jis turi nuspręsti, kad nereikia skelbti tiesos, nes ji dažnai sužadina norą išsisukti nuo keliamų reikalavimų ar priešintis jai? Ne, jis kaip ir pirmieji reformatoriai turi skelbti Dievo Žodį, nors tai ir kelia pasipriešinimą. šventųjų ir kankinių tikėjimo išpažinimas buvo įamžintas būsimųjų kartų labui. Sie gyvieji šventumo ir tvirtumo pavyzdžiai pasiekė mūsų laikus, kad įkvėptų drąsą tiems, kurie šiandien pakviesti liudyti Dievą. Jie priėmė malonę ir tiesą ne tik sau, per juos Dievo pažinimas apšviečia žemę. ar Dievas davė šviesos šios kartos tarnams? Taip, ir jie turi apšviesti pasaulį.DK 397.1

senovėje Dievas pasakė vienam pranašui, kuris kalbėjo jo vardu: „bet Izraelio namai atsisakys tavęs klausytis, nes jie atsisako klausytis manęs.” (Ezechielio3, 7) Vis dėlto jis kalbėjo: „TU turi perduoti jiems mano žodžius, ar jie klauso, ar atsisako klausyti.” (2, 7) Ir mūsų laikais Dievas į savo tarnus kreipiasi taip: „Visa gerkle šauk, nesitausok! Teskardi tavo balsas kaip trimitas! parodyk Mano tautai jos nedorybę, Jokūbo namams - jų nuodėmes.” (Izaijo 58, 1) Visi, kurie priėmė tiesos šviesą, neša tą pačią iškilmingą ir baisią atsakomybę kaip ir Izraelio pranašas, į kurį kreipėsi Viešpats sakydamas: „Tave, žmogau, paskyriau Izraelio namų sargybiniu. Kada tik išgirsi iš Mano lūpų žodį, perduosi jiems Mano perspėjimą. Jei tariu nedorėliui: ‘Nedoras žmogau, tu turi mirti!’ - o tu nekalbėsi, kad įspėtum nedorėlį mesti savo kelią, tai tas nedorėlis tikrai mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos. Bet jei tu perspėsi nedorėlį, kad jis sugrįžtų iš savo kelio, o jis negrįš, tai mirs dėl savo kaltės, o tu išgelbėsi savo gyvastį.” (Ezechielio33, 7-9) priimti bei skelbti tiesą kliudo niekinimas ir priekaištai. Tai yra vieninteliai argumentai, kurių tiesos gynėjai niekada negalės paneigti. Tačiau tai neturi sulaikyti tikrųjų Kristaus sekėjų. Jie nelaukia, kol tiesa taps populiari. suvokdami savo pareigą, jie savanoriškai priima kryžių ir pritaria apaštalo Pauliaus nuomonei, kad „lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę”, jie kartu pritaria vienam senovės pranašui, kuris Mesijo paniekinimą laikė didesniu lobiu negu Egipto turtus (žr. 2 Korintiečiams 4, 17; Hebrajams 11, 26).DK 397.2

Tie, kurie širdies gilumoje tarnauja pasauliui, nepriklausomai nuo savo tikėjimo, vadovausis tik pasaulio dvasia, o ne tiesos principais. mes turime pasirinkti tai, kas yra teisinga dėl to, kad tai yra teisinga, o pasekmes palikti Dievui. už didžiąsias reformas pasaulis turi būti dėkingas principingiems, drąsiems žmonėms - tikėjimo vyrams. Tokie žmonės padeda vykdyti reformą ir mūsų laikais.DK 398.1

Taip kalba Viešpats: „Klausykitės Manęs, išmanantieji teisumą, tauta, imanti Mano mokymą širdin: nebijokite žmonių užgaulės, neišsigąskite jų patyčių! Juos kaip drabužį suės kirminai, kaip vilną sukapos kandys. O Mano teisumas tvers per amžiaus, ir Mano išganymas plūs iš kartos į kartą.” (Izaijo 51, 7-8)DK 398.2

*****