Loading...
Larger font
Smaller font
Copy
Print
Contents
  • Results
  • Related
  • Featured
No results found for: "".
  • Weighted Relevancy
  • Content Sequence
  • Relevancy
  • Earliest First
  • Latest First
    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents

    40. Dievo Tauta Išvaduota

    Kai žmonių įstatymai negins tų, kurie gerbia Dievo Įstatymą, vie-nu metu skirtingose šalyse vyks judėjimas, siekiantis sunaikinti tokius žmones. artėjant įsakyme nurodytam laikui, liaudis surengs sąmokslą, kad išrautų nekenčiamą sektą su šaknimis. Vieną naktį bus nuspręsta smogti lemiamą smūgį, kuris visiems laikams nutildytų nesutarimų ir priekaištų balsą.DK 550.1

    Dievo žmonės - vieni kalėjimų kamerose, kiti pasislėpę vienišose girių ir kalnų slėptuvėse - vis dar meldžia dieviškosios apsaugos, o kuopos ginkluotų žmonių, skatinamos piktųjų angelų, visur ruošiasi žudynėms. Dabar, ypatingo pavojaus valandą, įsiterps Izraelio Dievas, kad išgelbėtų savo išrinktuosius. Viešpats sako: „O jūs giedosite giesmes kaip tą naktį, kai švenčiama šventė, džiaugsitės iš širdies it maldininkai [...], žengiantys į VIEŠPATIES kalną, į Izraelio Uolą. Pakels didingą savo balsą VIEŠPATS, parodys savo rankos triuškinantį smūgį šėlstančiu įniršiu, ryjančia ugnies liepsna, liūtimi, audra ir kruša.” (Izaijo 30, 29-30)DK 550.2

    Pergalingai šūkaudama, tyčiodamasi ir keiksnodama piktoji minia yra pasiruošusi pulti savo auką, kai ant žemės nusileis tirštesnės už nakties tamsą sutemos. Tada dangų apjuosia vaivorykštė, spindinti Dievo sosto šlove. Atrodo, kad ji apsupa kiekvieną besimeldžiantį būrelį. Įniršusi minia staiga sustoja. Jos pasityčiojimu šūksniai nurimsta. Tie, į kuriuos buvo nukreiptas jos mirtinas įniršis - pamiršti. su baisia nuojauta žvelgiama į Dievo sandoros simbolį ir trokštama apsisaugoti nuo akinančio spindesio.DK 550.3

    Dievo vaikai girdi melodingą balsą, sakantį: „pažvelkite aukštyn, pakelkite akis į dangų”, jie mato pažadų vaivorykštę. Juodi, grėsmingi debesys, dengę dangaus skliautą, išsisklaidė. Kaip steponas jie nuolat žvelgia į dangų ir mato Dievo šlovę bei Žmogaus sūnų, sėdintį savo soste. Jo dieviškajame pavidale jie įžvelgia pažeminimo ženklus; iš Jo lūpų girdi prašymą, skirtą Tėvui ir šventiesiems angelams: „tėve, AŠ noriu, kad tavo Man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir Aš.” (Jono 17, 24) Vėl pasigirsta melodingas ir pergalingas balsas: „Jie ateina! jie ateina! šventi, nekalti ir nesusitepę. jie laikėsi mano kantrybės Žodžio; jie vaikščios tarp angelų.” išbalusios, virpančios lūpos tų, kurie tvirtai laikėsi tikėjimo, prataria džiaugsmingus pergalės žodžius.DK 551.1

    Bus vidurnaktis, kai Dievas parodys galią gelbėdamas savo tautą. pasirodys saulė, spindinti visu skaistumu. Vienas po kito pasirodys ženklai ir stebuklai. piktadariai žvelgs į šį reginį nustebę ir išsigandę, o teisieji iškilmingai, džiugiai stebės išgelbėjimo ženklus. Atrodys, kad viskas gamtoje keičia įprastinę kryptį. upeliai nustos tekėję. pakils tamsūs, sunkūs debesys ir susigrums vienas su kitu. Grėsmingo dangaus viduryje bus viena šviesi nenusakomos šlovės vieta, iš kurios tarsi daugelio vandenų šniokštimas nuskambės Dievo balsas: „Įvyko!” (Apreiškimo 16, 17) DK 551.2

    šis balsas sudrebins dangų ir žemę. Kils baisus žemės drebėjimas, kokio nebūta, kiek žmogus žemėje gyvena; toks smarkus bus drebėjimas! (žr. Apreiškimo 16, 18) Atrodys, kad dangaus skliautas atsiveria ir užsiveria, o šlovė sklinda iš Dievo sosto tarsi skrodžiantis žaibas. Kalnai siūbuos tarsi nendrės vėjyje, o uolų nuolaužos bus išmėtytos visur. pasigirs dundesys, primenantis artėjančią audrą. šėls įaudrinta jūra. girdėsis uragano ūžimas, kuris bus panašus į pasiruošusių viską naikinti demonų balsus. Visas žemės paviršius banguos ir šiaušis tarsi jūros bangos. Žemės danga skilinės. Atrodys, kad sukrėsti patys jos pagrindai. skęs kalnų grandinės. Nyks apgyvendintos salos. šėlstantys vandenys praris jūros uostus, savo nedorumu panašėjančius į Sodomą. Dievas atsimins „didžiąją Babelę, kad jai duotų savo rūstybės ir įniršio vyno taurę.” (Apreiškimo 16, 19) Ledo luitai, sunkūs kaip talentai, atliks savo naikinimo darbą. (žr. Apreiškimo 16, 21) puikiausi žemės miestai bus sugriauti. prabangūs rūmai, kuriems pasaulio didieji švaistė savo turtus, kad save pašlovintų, akimirksniu virs griuvėsiais. subyrės kalėjimų sienos, bus išlaisvinti visi Dievo žmonės, kurie buvo įkalinti už savo tikėjimą.DK 551.3

    Atsivers kapai, ir „daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie - amžinajam gyvenimui, kiti - gėdai ir amžinajai negarbei.” (Danieliaus 12, 2) Visi, kurie mirė, tikėdami Trečiojo angelo žinia, pakils iš kapų apgaubti šlovės, kad išgirstų Dievo ramybės Sandorą tiems, kurie laikėsi Jo Įstatymo. „Ir tie, kurie Jį perdūrė” (Apreiškimo 1, 7), ir tie, kurie tyčiojosi bei juokėsi iš Kristaus priešmirtinių kančių, ir patys pikčiausi Jo tiesos ir Jo tautos priešininkai bus prikelti, kad regėtų Jo šlovę ir matytų garbę, suteiktą ištikimiesiems ir klusniesiems.DK 552.1

    Sunkūs debesys dar dengs dangų, bet šen ir ten jau prasiskverbs saulė, panaši į keršijančią Jehovos akį. Nuožmūs žaibai pasipils iš dangaus, apgaubdami žemę ugnine antklode. Nustelbdami siaubingą griaustinio riaumojimą, paslaptingi ir baisūs balsai skelbs nuosprendį bedieviams. Ne visi supras tariamus žodžius, bet netikrieji mokytojai suvoks jų prasmę. Tie, kurie visai neseniai buvo tokie drąsuoliai, tokie pagyrūnai, elgėsi iššaukiančiai ir mėgavosi savo žiaurumu tiems, kurie laikėsi Dievo įsakymų, dabar bus apimti siaubo ir drebės iš baimės. Jų raudos nustelbs stichijos ūžesį. Demonai pripažins Kristaus dieviškumą ir drebės prieš Jo valdžią, o žmonės maldaus pasigailėti ir apimti didelio siaubo šliaužios keliais.DK 552.2

    Šventuose regėjimuose žvelgdami į Dievo dieną, senovės pranašai sakė: „Vaitokite, nes VIEŠPATIES diena jau arti; ji ateis kaip sunaikinimas iš Visagalio. Lįsk giliai tarp uolų, užsidenk dulkėmis nuo VIEŠPATIES siaubo ir Jo šlovės žėrėjimo. Įžūlus marusis turės nuleisti akis, žmonių išdidumas bus pažemintas. Tik VIEŠpATS tą dieną bus išaukštintas. Juk Galybių VIEŠPATS turi parengęs savo dieną prieš visa, kas išdidų ir įžūlu, kas išpuikę ir kas bus pažeminta [...]. tą dieną žmonės kurmiams ir šikšnosparniams numes sidabro ir aukso stabus, kurių prisidarė garbinti. Jie lįs į uolų urvus ir skardžių plyšius nuo VIEŠPATIES siaubo ir jo šlovės žėrėjimo, kai jis pakils sudrebinti žemės.” (Izaijo 13, 6; 2, 10-12. 20-21) DK 552.3

    Pro debesų properšą spindi žvaigždė, kuri tamsos fone pasirodo keturiskart ryškesnė. Ištikimiesiems ji teikia viltį ir džiaugsmą, bet Dievo Įstatymo pažeidėjams byloja apie Dievo griežtumą ir rūstybę. Tie, kurie paaukojo Kristui viską, dabar yra saugūs. jie tarsi pasislėpė Viešpaties slėptuvėje. Ištikimieji buvo išmėginti: pasauliui ir tiesos niekintojams jie parodė savo ištikimybę Tam, kuris mirė už juos. Tie, kurie mirties akivaizdoje išliko garbingi, nuostabiai pakito. staiga jie buvo išlaisvinti iš beviltiškos ir siaubingos demonais virtusių žmonių tironijos. Taip neseniai išbalę, susirūpinę ir išvargę jų veidai dabar spindi nuostaba, tikėjimu ir meile. jų balsai stiprėja ir susilieja į pergalingą giesmę: „Dievas - mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose. Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę, net jei jų vandenys šėltų ir putotų, kalnai drebėtų nuo jų šėlsmo.” (Psalmė 46, 2-4) Šventos vilties žodžiai kyla iki Dievo, tada debesys išsisklaido ir matosi žvaigždėtas dangus. juodo ir grėsmingo dangaus skliauto fone neįmanoma nusakyti stulbinančio reginio, kurį sukelia kontrastas. Dangiškojo miesto šlovė liejasi pro pravirus vartus. Tada danguje pasirodo ranka, laikanti dvi drauge sudėtas akmenines plokštes. Pranašas sako: „Tada dangus skelbia Jo teisumą, nes pats Dievas yra Teisėjas.” (Psalmė 50, 6) Šventasis Įstatymas, Dievo teisumas, kuris griaudžiant ir liepsnojant nuo sinajaus kalno buvo paskelbtas kaip gyvenimo vadovas, dabar atskleistas žmonėms kaip principas, kuriuo bus vadovaujamasi Teisme. Ranka atverčia plokštes - ir tada galima pamatyti Dešimt Dievo įsakymų, išvedžiotų tarsi ugnine plunksna. Žodžiai yra tokie aiškūs, jog visi gali juos perskaityti. Sugrįžta atmintis, prietarų ir erezijų tamsa apleidžia kiekvieno žmogaus mąstyseną, o Dešimt Dievo žodžių - trumpų, suprantamų ir autoritetingų - pateikiami visiems žemės gyventojams.DK 553.1

    Neįmanoma aprašyti siaubo ir nusivylimo, apimančio tuos, kurie trypė šventuosius Dievo reikalavimus. Viešpats davė jiems savo Įstatymą. Jie galėjo lyginti su juo savo charakterį ir sužinoti trūkumus tada, kai dar buvo galima atgailauti ir pasitaisyti. Tačiau siekdami pasaulio palankumo ir pritarimo, jie atmetė Jo įsakus ir kitus mokė pažeidinėti Įstatymą. jie stengėsi priversti Dievo tautą suteršti Viešpaties šabo dieną (sabatą). Dabar jie teisiami pagal tą patį Įstatymą, kurį trypė. jie aiškiai mato, kad jiems nebus dovanota. Žmonės pasirinko, kam tarnaus, ką garbins. „tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir jam netarnaujančiojo.” (Malachijo 3, 18) DK 554.1

    Dievo Įstatymo priešai - tiek dvasininkai, tiek menkesni priešininkai - naujai suvokia tiesą ir pareigą. Per vėlai jie pamato, kad šabo diena, nurodyta ketvirtajame įsakyme, yra gyvojo Dievo ženklas. Per vėlai jie suvokia tikrąją suklastotos šabo dienos kilmę ir byrantį pagrindą, ant kurio statė savo tikėjimo rūmą. jie supranta, kad kovojo su Dievu. Religijos mokytojai apsimetę, kad veda žmones prie rojaus vartų, iš tikrųjų vedė juos į pražūtį. Iki tos dienos, kol nebus suvestos visos sąskaitos, neišaiškės, kokia didelė atsakomybė tenka žmonėms, dirbantiems šventą dvasininko darbą, kokios baisios jų neištikimybės pasekmės. Tik amžinybėje mes galėsime teisingai įvertinti kiekvienos sielos praradimą. Baisus likimas laukia žmogaus, kuriam Dievas pasakys: „Eik šalin nuo Manęs, netikęs tarne!”DK 554.2

    Iš dangaus girdimas Dievo balsas, skelbiantis Jėzaus atėjimo dieną ir valandą. Tas pats balsas iškilmingai praneša apie amžinąją Sandorą su Jo tauta. Šie žodžiai pasklinda visoje žemėje tarsi garsiausias perkūno griausmas. Dievo tauta stovi klausydamasi, pakėlusi aukštyn akis. Jo šlovė apšviečia jų veidus, spindinčius kaip Mozės, kai jis leidosi nuo sinajaus kalno. Bedieviai negali į juos žiūrėti. Kai ištariamas palaiminimas tiems, kurie gerbė Dievą, švęsdami Jo šventąją šabo dieną, pasigirsta galingas pergalės šauksmas.DK 554.3

    Greitai rytuose pasirodo mažas, maždaug pusės žmogaus plaštakos dydžio, tamsus debesėlis. Tai debesis, supantis Išgelbėtoją ir iš tolo atrodantis apgaubtas tamsos. Dievo tauta žino, kad tai Žmogaus Sūnaus ženklas. iškilmingoje tyloje jie žvelgia į jį, artėjantį prie žemės, vis šviesėjantį ir didėjantį, kol pagaliau virsta dideliu baltu debesiu, kurio branduolys - šlovė, panaši į viską praryjančią ugnį, o virš Jo - Sandoros vaivorykštė. Jėzus plaukia pirmyn kaip galingas Nugalėtojas. Dabar Jis ateina ne kaip Skausmų Vyras išgerti karčią gėdos ir vargo taurę, Jis ateina kaip žemės ir dangaus Nugalėtojas teisti gyvųjų ir mirusiųjų. „Ištikimasis ir Teisusis; Jis teisingai teisia ir kovoja.” Jį lydi dangaus galybių pulkai. (žr. Apreiškimo 19, 11. 14) Didžiulė, nesuskaičiuojama minia šventųjų angelų, giedančių dangiškus himnus, lydi Jį kelyje. Atrodo, kad dangaus skliautą užpildė spindintys šviesuliai - miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai. Nė vieno žmogaus plunksna negali aprašyti šio reginio; nė vienas mirtingasis savo protu negali suvokti Jo grožio ir didingumo. „Jo Garbė padengė dangų, ir žemė [...] sklidina Jo garbės. Žėrėjimas kaip saulės.” (Habakuko 3, 3-4) Gyvajam debesiui artėjant, visų akys pamato Gyvybės Kunigaikštį. Erškėčių vainikas dabar nebežeidžia Jo šventos galvos - Jo kaktą puošia šlovės diadema, o veidas spindi ryškiau už akinančią vidurdienio saulę. „Ant Jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: ‘Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats.’” (Apreiškimo 19, 16) DK 554.4

    „Jų visų veidai mirtinai išbalę.” (Jeremijo 30, 6) Ir tuos, kurie atmesdavo Dievo malonę, apima amžinos nevilties siaubas. „Širdis alpsta, keliai linksta [...], visų veidai mirtinai išbalę!” (Nahumo 2, 11) Teisieji sušunka drebėdami: „Kas galės ištverti?!” Nuo šių žodžių angelų giesmės nutyla ir užeina grėsmingos tylos metas. Tada pasigirsta Jėzaus balsas, kuris skelbia: „Gana tau Mano malonės.” Teisiųjų veidai nušvinta, ir kiekviena širdis prisipildo džiaugsmo. Angelai paima tonu aukščiau ir giedodami vis artėja prie žemės.DK 555.1

    Karalių Karalius leidžiasi, būdamas ant debesies, apgaubto liepsnojančia ugnimi. Dangūs susiviję tarsi spyruoklė, žemė dreba prieš Jį, ir kiekvienas kalnas bei sala yra pajudėję iš savo vietų. „Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai; pirma Jo - ryjanti ugnis, aplink Jį - smarki audra. Jis pasišaukia dangų ir žemę savo tautos teismui.” (Psalmė 50, 3-4) DK 555.2

    „Tuomet žemės karaliai, didikai, karo vadai, turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir laisvieji pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų. Jie šaukė kalnams ir uoloms: ‘Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės, nes atėjo didi jų rūstybės diena, ir kas galės ištverti?!’” (Apreiškimo 6, 15-17)DK 556.1

    pasibaigia ironiškos pašaipos. Nutyla meluojančios lūpos. „Visi sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje, visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje, bus sudegintos ir pamaitins ugnį.” (Izaijo 9, 4) Dabar negirdėti nieko daugiau, tik maldos, raudos ir skundai. Iš lūpų, kurios dar taip neseniai pašaipiai tyčiojosi, išsiveržia šauksmas: „Atėjo didi Jų rūstybės diena, ir kas galės ištverti?!” Nedorėliai meldžia, kad verčiau būtų palaidoti po kalnų uolomis negu akis į akį susitiktų su Tuo, kurį jie niekino ir atmetė.DK 556.2

    Jie pažįsta tą balsą, kurį gali girdėti ir mirusieji. Kaip dažnai gailiai ir švelniai Jis kvietė juos atgailauti. Kaip dažnai jį galima buvo girdėti jaudinančiuose Bičiulio, Brolio, Atpirkėjo maldavimuose. Nė vienas balsas tiek daug nesmerkia, nė vienas balsas taip sunkiai nekaltina atmetančiųjų Jo malonę, kaip tas, kuris taip ilgai meldė: „Sugrįžkite, sugrįžkite iš savo nedorų kelių, kad nemirtumėte.” (Ezechielio 33, 11) Tai toks jiems pažįstamas balsas! Jėzus sako: „[...] jūs Mane atmetėte, kai šaukiau, nekreipėte dėmesio, kai tiesiau ranką, [...] paniekinote bet kokį Mano patarimą, nepaisėte jokio Mano įspėjimo.” (Patarlių 1, 24-25) Sis balsas grąžina prisiminimus, kuriuos jie mielai norėtų ištrinti iš atminties - paniekintus įspėjimus, atmestus kvietimus, ignoruotas privilegijas.DK 556.3

    Sie žodžiai skirti tiems, kurie tyčiojosi iš Kristaus, kai Jis buvo žeminamas. Dabar jie aiškiai prisimena Kankinio žodžius, iškilmingai paskelbtus vyriausiajam kunigui, kai Jėzus buvo saikdinamas: „Nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!” (Mato 26, 64) Dabar jie mato Jį apgaubtą šlovės ir netgi pamatys Jį sėdintį Visagalio dešinėje.DK 556.4

    Tie, kurie juokėsi iš Jo, kai Jis vadino save Dievo sūnumi, dabar netekę žado. Tai išdidusis Erodas, kuris šaipėsi iš Jo karališkojo titulo ir įsakė besityčiojantiems kareiviams karūnuoti Jį karaliumi. Čia tie patys žmonės, kurie savo bedieviškomis rankomis apvilko Jam purpurinį apsiaustą, uždėjo ant Jo šventos kaktos erškėčių vainiką, į jo paklusnią ranką įdėjo netikrą skeptrą ir lenkėsi jam, nepadoriai tyčiodamiesi. Žmonės, sumušę ir apspjaudę Gyvybės Kunigaikštį, dabar nusigręžia nuo jo veriančio žvilgsnio ir stengiasi pabėgti nuo jo slegiančios šlovės. tie, kurie kalė vinis į jo rankas bei kojas, ir kareivis, perdūręs jam šoną, šias žymes stebi išsigandę ir susigėdę.DK 556.5

    Nepaprastai aiškiai kunigai ir tautos seniūnai prisimena įvykius ant Golgotos kalno. Drebėdami iš siaubo jie atsimena, kaip velniškai džiūgaudami jie kratė savo galvas, šaukdami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. jeigu jis izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime... jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: AŠ Dievo sūnus.’” (Mato 27, 42-43)DK 557.1

    jie aiškiai prisimena Išgelbėtojo palyginimą apie vynuogininkus, kurie atsisakė atiduoti vynuogyno vaisius šeimininkui, žiauriai pasielgė su jo tarnais ir užmušė jo sūnų. Taip pat jie atsimena tai, ką ištarė patys: „Vynuogyno šeimininkas žiauriai nužudys piktadarius.” Šių neištikimų vyrų nusikaltimas ir bausmė rodo kunigams ir tautos seniūnams jų pačių likimą. Dabar kentėdami baisias priešmirtines kančias, jie ima rėkti. Garsiau nei jeruzalės gatvėmis nuaidėję šauksmai: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus jį!” girdisi baisios, beviltiškos aimanos: „jis yra Dievo Sūnus! jis - tikrasis Mesijas!” jie stengiasi pabėgti nuo karalių Karaliaus. Veltui jie mėgina pasislėpti giliuose žemės urvuose, sugriuvusiuose nuo įnirtusios stichijos siautėjimo.DK 557.2

    Visų atmetusiųjų tiesą gyvenime būna akimirkų, kai sąžinė prabunda, kai atmintyje iškyla kankinantys veidmainiško gyvenimo prisiminimai ir bevaisė atgaila neduoda sielai ramybės. Bet argi galima lyginti šiuos išgyvenimus su sąžinės priekaištais tą dieną, „kai baimė užklups [...] kaip audra ir nelaimė ištiks kaip viesulas.” (Patarlių 1, 27) Tie, kurie norėjo sunaikinti Kristų ir jo ištikimąją tautą, dabar mato ją apgaubtą šlovės. Siaubingai bijodami jie girdi linksmus šventųjų balsus, sušunkančius: „Štai mūsų Dievas! juo mes pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo!” (Izaijo 25, 9)DK 557.3

    Tarp žemės drebėjimo, žaibų tvykstelėjimų ir griaustinio riaumojimo Dievo sūnaus balsas pažadina visus miegančius šventuosius. Jis žvelgia į šventųjų kapus, ir, pakėlęs rankas į dangų, sušunka: „pabuskit, pabuskit, pabuskit jūs, miegantys žemės dulkėse, ir kelkitės!” skersai ir išilgai žemės mirusieji girdi šį balsą. tie, kurie girdi jį - gyvens. Visa žemė gaudžia nuo milžiniškos prisikėlusiųjų minios žingsnių. Toje minioje žengia įvairios tautos, gentys ir giminės. Iš mirusiųjų kalėjimo jie ateina, apsivilkę nemirtinga šlove, šaukdami: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!” (1 Korintiečiams 15, 55) Ir gyvų teisiųjų, ir prisikėlusių šventųjų balsai susilieja į ilgą, džiaugsmingą pergalės šauksmą.DK 558.1

    Visų pakylančių iš kapų išvaizda tokia pati, kokia buvo jiems atgulant į žemę. Adomas, stovintis prisikėlusiųjų minioje, yra didelio ūgio ir didingo stuomens, tik šiek tiek menkesnis už Dievo sūnų. Jis labai skiriasi nuo vėlesnių žmonijos kartų. Jau vien šis palyginimas parodo didžiulį žmonių giminės išsigimimą. Bet visiems prisikėlusiems būdingas amžinosios jaunystės žvalumas ir energija. pradžioje žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą - panašus ne tik charakteriu, bet ir išore. Nuodėmė sudarkė ir beveik sunaikino dieviškąjį atvaizdą, bet Kristus atėjo atkurti tai, kas buvo prarasta. Jis pakeis mūsų niekingus kūnus ir suteiks jiems savo šlovingo kūno išvaizdą. Mirtinga, senstanti, praradusi grožį, kadaise sutepta nuodėme išorė tampa tobula, puiki ir nemirtinga. Visi trūkumai ir išsigimimai lieka kape. Atgavę teisę į gyvybės medį, seniai prarastą Edeno sode, atpirktieji keisis, kol pasieks pirmykštę žmonijos giminės šlovę. Bus pašalinti paskutiniai nuodėmės prakeikimo pėdsakai ir Kristaus ištikimieji pasirodys su Viešpaties, mūsų Dievo grožiu. Jie dvasia, siela ir kūnu atspindės tobulą savo Viešpaties paveikslą. Ak, Nuostabusis atpirkimas - ilgai aptarinėtas, labai trokštamas, taip nekantriai lauktas, bet niekada nesuprastas visiškai!DK 558.2

    Gyvi teisieji bus pakeisti staiga, viena akimirka.17 Dievo balsas pašlovino juos. Dabar jie yra nemirtingi ir drauge su prisikėlusiais šventaisiais bus „pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore.“ 188Žr. 1 Tesalonikiečiams 4, 17. Angelai „surinks Jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.“ 189Žr. Mato 24, 31. Šventieji angelai motinoms tiesiai į rankas atneš jų mažylius. Draugai, kuriuos ilgai skyrė mirtis, susitiks, kad daugiau niekada nesiskirtų, ir linksmai giedodami kartu kils į Dievo miestą.DK 558.3

    Iš abiejų debesies vežimo pusių yra sparnai, o po juo - gyvi ratai. Vežimui kylant aukštyn, ratai sušunka: „Šventas!” Ir sparnai plazdendami sušunka: „Šventas!” Angelų palyda šaukia: „Šventas, šventas, šventas Galybių VIEŠPATS!” Vežimui toliau riedant Naujosios Jeruzalės link, atpirktieji sušunka: „Aleliuja!“ 190Tai aliuzija į Ezechielio 3, 13; 10, 9—17; žr. taip pat Izaijo 6, 3.DK 559.1

    Prieš įeidamas į Dievo miestą, Išgelbėtojas savo sekėjams dovanoja pergalės emblemas ir uždeda ženklus, simbolizuojančius karališkąjį statutą. Spindinčios gretos išsirikiuoja kvadratu aplink savo Karalių, kurio figūra didingai iškyla virš šventųjų bei angelų, o veidas spinduliuoja švelnia meile. Šios nesuskaičiuojamos atpirktųjų minios žvilgsniai nukreipti į Jį, visų akys mato šlovę To, kuris „atrodė nežmoniškai sudarkytas, ir buvo nebepanašus į žmogų.“ 191 Žr. Izaijo 52, 14. Ant nugalėtojų galvų savo dešiniąja Jis uždeda šlovės vainiką. Kiekvienam paruoštas vainikas su jo naujuoju vardu (žr. Apreiškimo 2, 17) ir įrašu: Pašvęstas Viešpačiui. 192Žr. Zacharijo 14, 20. Kiekvienam nugalėtojui paduodama palmės šakelė ir švytinti arfa. Tada, vadovaujantiems angelams davus ženklą, visos rankos meistriškai perbėga per stygas ir puikūs, melodingi garsai susilieja į švelnią muziką. Visų širdys virpa iš susižavėjimo, visų lūpos taria padėkos gyrių. „Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, - Jam šlovė ir galybė per amžių amžius!” (Apreiškimo 1, 5-6) DK 559.2

    Priešais atpirktųjų minią šventasis Miestas. Jėzus plačiai atveria perlais nusagstytus vartus, į vidų eina žmonės, kurie laikėsi tiesos. Ten jie mato dieviškąjį rojų - Adomo tėvynę, kurioje jis buvo tyras ir nekaltas. Tada pasigirsta balsas, sodresnis ir melodingesnis nei kada nors mirtingasis yra girdėjęs: „Jūsų kova pasibaigė. Ateikite, Mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę!”DK 559.3

    Dabar išsipildė Išgelbėtojo malda už savo mokinius: „Tėve, Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš.” (Jono 17, 24) Kristus pristato Tėvui atpirktuosius savo kraujunenupuolusius savo šlovės akivaizdon ir nesuteptus bei džiaugsmingus (Judo 24) - paskelbdamas: „štai Aš ir vaikai, kuriuos davė Man Dievas. AŠ išlaikiau juos Tavo vardu [...], išsaugojau juos.” (žr. Hebrajams 2, 13; Jono 17, 12) Ak, atperkančios meilės stebuklai! Išauš džiaugsminga valanda, kai amžinybės tėvas, žvelgdamas į atpirktuosius, matys savo atvaizdą, kai daugiau nebebus nuodėmės pasekmių, kai bus atsikratyta nesantaikos, sunaikintos jos pasekmės, ir žmonija vėl susivienys su dieviškumu!DK 559.4

    su neapsakoma meile Jėzus kviečia ištikimuosius įeiti į jų Viešpaties džiaugsmą. išgelbėtojas džiaugiasi šlovės karalystėje matydamas atpirktuosius, kuriuos išgelbėjo Jo baisios kančios ir pažeminimas. Atpirktieji džiaugsis drauge su juo tarp palaimintųjų matydami tuos, kuriuos laimėjo Kristui jų maldos, darbai ir meilės auka. susirinkus aplink didįjį baltąjį sostą, jų širdys prisipildys neapsakomo dėkingumo. jie regės tuos, kuriuos atkovojo Kristui, matys, kad vienas laimėjo kitus, šie - dar kitus ir visi paimti į ramybės uostą, kad sudėtų savo vainikus prie jėzaus kojų ir garbintų Jį visą amžinybę.DK 560.1

    sveikinant atpirktuosius įžengusius į Dievo miestą, ore nuskamba džiūgaujantys ir dievinantys šūksniai. Du Adomai tuoj susitiks. Dievo Sūnus stovi ištiesęs rankas, kad apglėbtų mūsų giminės tėvą - būtybę, kurią Jis sukūrė. Ji nusidėjo savo Kūrėjui, dėl jos nuodėmės Išgelbėtojo kūne matomos nukryžiavimo žymės. Kai Adomas pamato žiaurius vinių pėdsakus, jis nepuola savo Viešpačiui ant krūtinės, bet nusižeminęs suklumpa prie kojų, raudodamas: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas!” Išgelbėtojas švelniai pakelia jį ir kviečia dar kartą pažvelgti į Edeno sodo namus, iš kurių jis taip seniai buvo ištremtas.DK 560.2

    Po išvarymo iš rojaus Adomo gyvenimas žemėje buvo kupinas sielvarto. Kiekvienas džiūvantis lapas, kiekviena aukojamoji auka, kiekvienas ligos šešėlis ant šviesaus gamtos veido, kiekviena dėmė ant žmogaus skaistumo iš naujo primindavo jo nuodėmę. Jis sunkiai kankinosi graužiamas sąžinės, kai matydavo, kad blogio daugėja. Atsakymai į jo perspėjimus jam primindavo, kas sukėlė nuodėmę - tai buvo amžinas priekaištas jam. Beveik tūkstantį metų kantriai ir nuolankiai jis kentė bausmę už nusižengimą. Jis nuoširdžiai atgailavo už savo nuodėmę, pasitikėjo būsimais pažadėtojo išgelbėtojo nuopelnais ir mirė su viltimi prisikelti. Dievo sūnus atpirko žmogaus klaidą ir nuopuolį. Dabar atpirkimo darbas grąžino Adomui pirmąsias valdas.DK 560.3

    Nesitverdamas džiaugsmu jis žvelgia į medžius, kurie kažkada jį žavėjo, - tuos pačius medžius, kurių vaisius jis pats skynė savo skaistumo ir džiaugsmo dienomis. Jis mato tuos pačius vynmedžius, kuriuos savo rankomis genėjo, tas pačias gėles, kurias taip mėgo prižiūrėti. Jis suvokia reginio tikrovę, supranta, kad iš tikrųjų atsinaujinęs Edeno sodas žymiai mielesnis dabar nei tada, kai buvo iš čia išvarytas. Išgelbėtojas veda jį prie gyvybės medžio, nuskina puikų vaisių ir kviečia jį valgyti. Adomas apsidairo ir mato daugybę savo giminės atpirktųjų, stovinčių Dievo rojuje. Tada jis padeda prie Jėzaus kojų savo žėrintį vainiką, puolęs Atpirkėjui ant krūtinės, apkabina Jį. Jis paliečia auksinę arfą ir dangaus skliautu nuaidi pergalės giesmė: „Vertas, Avinėlis, kuris buvo nužudytas, bet štai yra gyvas!” Susirenka Adomo šeima. Jie sudeda savo vainikus prie Išgelbėtojo kojų ir pagarbindami Jam nusilenkia.DK 561.1

    Šį susijungimą stebi angelai, kurie verkė Adomui puolus ir džiaugėsi, kai po prisikėlimo Jėzus įžengė į dangų, atvėręs kapus visiems, kurie tikės Jo vardu. Dabar jie mato, kad atpirkimo darbas baigtas, ir prisijungia prie šlovinimo giesmės.DK 561.2

    Krištolo jūra, nusidriekusi priešais sostą, atrodė „tarsi stiklo jūra, sumaišyta su ugnimi”, - tokia tviskanti ji yra dėl Dievo šlovės. Prie jos susirinko minia žmonių, tie, „kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą, [jo ženklą] ir jo vardo skaičių.” Su Avinėliu ant Siono kalno, su Dievo arfomis stovi jie - šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, atpirkti iš žmonijos. Ir „tarsi didelių vandenų šniokštimas ir tarsi galingo griaustinio dundėjimas” pasigirsta arfininkų, skambinančių arfomis, garsai. Jie gieda „naują giesmę priešais sostą - giesmę, kurios niekas negalėjo išmokti, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius.” Tai „Dievo tarno Mozės giesmė ir Avinėlio” giesmė - išvadavimo giesmė. Niekas kitas negalėjo „išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius”, nes tai giesmė, gimusi iš jų išgyventų patyrimų, - tokių patyrimų, kokių neturi niekas kitas, išskyrus juos. Tai tie, kurie „lydi Avinėlį, kur tik Jis eina. šie, būdami atpirkti iš žemės, iš gyvųjų tarpo, yra pirmienos Dievui ir Avinėliui.” (Apreiškimo 15, 2-3; 14, 1-5) jie atėjo iš didžio sielvarto; jie atlaikė tokį nelaimės metą, kokio dar „niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos”, jie iškentė jokūbo nelaimės meto kančias; jie buvo be užtarėjo liejantis paskutiniesiems Dievo teismams, tačiau buvo išvaduoti, nes „išplovė savo drabužius ir juos išbalino avinėlio krauju. jų lūpose nerasta melo, jie be dėmės prieš Dievą. Todėl jie stovi prieš Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventykloje, o sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę.” jie matė žemę, nuniokotą bado ir maro, saulę, turinčią galią svilinti žmones dideliu karščiu, o patys iškentė kančias, badą ir troškulį. Bet daugiau „jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra, nes avinėlis, kuris stovi priešais sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių.” (Apreiškimo 7, 14-17; 14, 5) DK 561.3

    Visais amžiais Išgelbėtojo išrinktieji buvo auklėjami ir lavinami išbandymų mokykloje. jie vaikščiojo siaurais žemės takais, jie buvo apvalyti negandų židinyje. Dėl jėzaus jie iškentė pasipriešinimą, neapykantą, šmeižtą. jie sekė juo sunkiose kovose, jie aukojosi ir patyrė karčių nusivylimų, iš savo skausmingos patirties pažino nuodėmės nešamą blogį, jos jėgą. supratę, kad nuodėmė atneša vien nelaimes, jie pradėjo į ją žiūrėti su pasibaisėjimu. Begalinis pasiaukojimas, kurį parodė Kristus, kad juos išgelbėtų, nužemina juos jų pačių akyse ir pripildo širdis dėkingumo ir gyriaus, kurio niekuomet nesupras niekada nepuolusieji, nes jiems buvo daug atleista. Būdami Kristaus kančių dalininkai, jie bus tinkami dalytis su juo šlove.DK 562.1

    Dievo įpėdiniai atėjo iš palėpių, iš pašiūrių ir lūšnų, iš požeminių kalėjimų, nuo ešafotų, iš kalnų, iš dykumų, iš žemės urvų, iš jūros gelmių. Žemėje jie „vargo, kentė priespaudą ir kankinimus.” Milijonai atgulė kapuos, gaubiami gėdos, nes ryžtingai atsisakė paklusti apgaulingiems šėtono reikalavimams. Žmogiškieji teismai nuteisdavo juos kaip niekšiškiausius nusikaltėlius. Bet dabar pats Dievas yra Teisėjas. (Psalmė 50, 6) Dabar žemiškieji nutarimai panaikinami. „savo tautos gėdą Jis pašalins.” (Izaijo 25, 8) „Jie bus vadinami ‘šventąja tauta’, VIEŠPATIES atpirktaisiais.” (Izaijo 62, 12) Jis pasirūpino, kad jie gautų „vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus - vietoj gedulo, šlovės skraistę - vietoj bailumo.” (Izaijo 61, 3) Daugiau jie nebus silpni, nuliūdę, žeidžiami ir prislėgti. Nuo šiol jie visada bus su Viešpačiu. Jie stovi priešais sostą, apsirengę puikiausiais drabužiais, kurių niekada nevilkėjo garbingiausi že-mės žmonės. Jie karūnuoti diademomis, didingesnėmis už bet kokią karūną kada nors puošusią žemės monarcho galvą. Amžiams pasibaigė liūdesio ir raudojimo dienos. Šlovės Karalius visiems nušluostė ašaras nuo jų akių. Pašalintos visos širdgėlos priežastys. Linguojant palmių šakelėms liejasi gyriaus giesmė - šviesi, švelni ir darni. Kiekvienas balsas pritaria melodijai ir per visą dangaus skliautą nuskamba vis stiprėjantis himnas: „Išgelbėjimas - iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!” Ir visi dangaus gyventojai atsiliepia papildydami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!” (Apreiškimo 7, 10. 12) DK 562.2

    Šiame gyvenime mes galime tik pradėti suvokti nuostabią atpirkimo tiesą. Savo ribotu supratimu mes galime rimčiausiai apsvarstyti gėdą ir šlovę, gyvenimą ir mirtį, teisingumą ir gailestingumą, kurie susitiko prie kryžiaus 193Plg. Psalmė 85, 11., - tačiau net įtempus visą protą, mums nepavyksta suvokti šios tiesos prasmės. Atperkančios meilės plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis yra suvokiami tik miglotai. Atpirkimo planas nebus suprastas visiškai, nors atpirktieji ir matys tiek, kiek jie yra matomi, ir pažins tiek, kiek jie yra pažinti. Per visą amžinybę nustebusiems ir sužavėtiems nuolat atsiskleis vis naujos tiesos. Nors žemiškieji sielvartai, liūdesys ir gundymai pasibaigė, pašalintos priežastys, bet Dievo tauta visada aiškiai ir tvirtai žinos, kiek kainavo jų išgelbėjimas.DK 563.1

    Visą amžinybę atpirktieji tyrinės Kristaus kryžiaus temą ir kurs giesmes šia tema. Pašlovintasis Kristus jiems primins nukryžiuotąjį Kristų. Niekada nebus pamiršta, kad Tas, kuris savo galia sukūrė ir išlaikė nesuskaičiuojamus pasaulius beribėje erdvėje, Dievo Numylėtasis, Dangaus Didenybė, Tas, kurį garbino kerubai ir spindintys serafai, - pats nusižemino, kad pakeltų puolusį žmogų; niekada nebus pamiršta, kad Jis nešė nuodėmės kaltės ir gėdos naštą, kentėjo, nes jam teko slėptis nuo savo tėvo veido, kai sielvartas sužeidė jo širdį ir atėmė jam gyvybę ant Golgotos kryžiaus. Visatai visada kels nuostabą ir pagarbą tai, kad visų pasaulių Kūrėjas, likimų Lėmėjas atsisakė šlovės ir nusižemino, nes mylėjo žmogų. Žvelgiant į Atpirkėją ir matant jo veidą, spindintį amžinąja jo tėvo šlove, žvelgiant į sostą, esantį nuo amžinybės iki amžinybės, žinant, kad jo Karalystė neturi pabaigos, išgelbėtųjų tautų jausmai išsiveržia kupina susižavėjimo giesme: „Vertas, vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas ir atpirko mus Dievui savo brangiausiu krauju!”DK 563.2

    Kryžiaus paslaptis paaiškina visas kitas paslaptis. Golgotos šviesoje Dievo savybės, kėlusios mums baimę ir virpesį, dabar atrodo nuostabios ir patrauklios. Atrodo, kad gailestingumas, švelnumas ir tėviška meilė susilieja su šventumu, teisingumu ir galia. Žvelgdami į jo aukšto ir didingo sosto 194Žr. Izaijo 6, 1. šlovę, mes suvokiame jo charakterį, atsiskleidžiantį jo gailestingumu bei malone. tik dabar, kaip niekada anksčiau, suvokiama jo įteigiančio meilę titulo Tėve mūsų prasmė.DK 564.1

    Bus matoma, kad tas, kuris yra begalinis savo išmintimi, negalėjo rasti kito būdo mus išgelbėti, kaip tik paaukoti savo Sūnų. Atlygis už šią auką - žemė, apgyvendinta atpirktomis būtybėmis: šventomis, laimingomis ir nemirtingomis. Išgelbėtojo kovos su tamsos jėgomis išdava - džiaugsmas atpirktiesiems, būsiantiems amžina šlove Dievui. Ir sielos vertė yra ta, kad Tėvas patenkintas sumokėta kaina. patenkintas ir pats Kristus, matydamas savo didžiosios aukos vaisius.DK 564.2

    *****

    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents