10. Reformacijos Pažanga Vokietijoje

Paslaptingas Martyno Liuterio dingimas sukėlė siaubą visai Vokietijai. Visur buvo apie jį klausinėjama, pasklido neįtikėtinos paskalos, o daugelis manė, kad jį nužudė. jį apverkė ne tik artimiausi draugai, bet ir tūkstančiai slaptų reformacijos šalininkų. Daugelis iškilmingai prisiekė atkeršyti už jo mirtį.DK 157.1

Kai Romos katalikų vyresnybė suvokė, kad daugybė žmonių nusistačiusių prieš ją, ji labai išsigando. Nors iš pradžių ji džiūgavo, manydama, kad Liuteris žuvo, tačiau netrukus pati norėjo pasislėpti nuo liaudies rūstybės. Liuterio priešai dabar jo bijojo labiau nei tada, kai jis buvo tarp jų. Te, kurie įnirtingai stengėsi sunaikinti narsųjį reformatorių, dabar, kai jis tapo bejėgis belaisvis, labai išsigando. „Vienintelė išeitis išsigelbėti, - sakė vienas jų, - tai uždegti deglus, surasti jį ir grąžinti tautai, kuri reikalauja jo.” ^{*Merle d'Aubigne J. H. History of the Reformation of the Sixteenth Century. — Bk. 9. — Ch. 1.} Imperatoriaus ediktas neteko galios. Popiežiaus legatai labai pasipiktino, kai pamatė, jog Liuterio likimas sujaudino tautą labiau nei šis ediktas.DK 157.2

Džiugi naujiena, kad reformatorius saugus, nors ir belaisvis, ne tik nuramino žmonių nuogąstavimus, bet dar labiau padidino jų simpatiją jam. Jo raštai buvo skaitomi dar įdėmiau nei iki tol. Vis daugiau žmonių ėmė palaikyti šį žmogų, kuris sutikdamas baisų pasipriešinimą gynė Dievo Žodį. Reformacija vis stiprėjo. Liuterio pasėta sėkla pradėjo dygti visur. Jo pasitraukimas leido atlikti darbą, kuris jam dalyvaujant nebūtų atliktas. Kai neliko vado, jo bendražygiai pajuto ypatingą atsakomybę. Įsitvirtinę tikėjime jie uoliai stengėsi daryti viską, ką galėjo, kad taip puikiai pradėtas darbas nenutrūktų.DK 157.3

Tačiau šėtonas nedykinėjo. Dabar jis stengėsi daryti tai, ką darė per kitus reformacinius judėjimus - apgauti ir pražudyti žmones, pakišdamas jiems melą vietoj tiesos. I amžiuje krikščioniškoje Bažnyčioje buvo netikrų mesijų, o dabar, XVI amžiuje, atsirado netikrų pranašų.DK 158.1

Keli žmonės, kuriuos paveikė religinio pasaulio sujudimas, įsivaizdavo, jog gavo ypatingą Dangaus apreiškimą, todėl teigė, kad turi dieviškąjį pavedimą užbaigti Reformaciją, kurią, anot jų, silpnai pradėjo Martynas Liuteris ^{58Kol nebuvo Liuterio, Saksonijoje kilo radikalus Reformacijos judėjimas, kuriam vadovavo Vitenbergo universiteto pro-fesorius Andreas Karlštatas. Iš bažnyčios buvo išmetami altoriai, paveikslai, pašvęs-tas aliejus. Vitenbergiečių gyvenimas visai suiro, kai ten atvyko „dangiškieji pranašai“ iš Cvikau: Nikalajus Štorchas, Markas Štiubneris ir Tomas Miunceris. Jie mokė, kad kiekvienas tikintis turi dieviškojo ap-reiškimo dovaną ir teigė, kad yra pašaukti skelbti naują „gyvąją Evangeliją“, kurią kėlė aukščiau už „apmirusį“ Raštą.}. Tačiau iš tikrųjų jie naikino tai, ką jis buvo padaręs. Jie atmetė pagrindinį Reformacijos principą: Dievo Žodis yra visa apimantis tikėjimo ir gyvenimo matas. Atsisakę šio neklystančio vadovo, kuris atskleidžia paklydimus ir melą, jie pasikliovė permainingu bei miglotu kriterijumi - savo jausmais ir įspūdžiais - ir atvėrė kelią šėtonui į žmonių protus, kad veiktų juos taip, kaip jam patinka.DK 158.2

Vienas šių pranašų teigė, kad gauna nurodymus iš angelo Gabrieliaus. Kitas, metęs mokslus, skelbė, jog pats Dievas apdovanojo jį išmintimi aiškinti Jo Žodį. Prie jų prisijungė ir daugiau iš prigimties į fanatizmą linkusių žmonių. Šių aistringų fanatikų poelgiai sukėlė didelį sujudimą. Martyno Liuterio pamokslai padėjo žmonėms suvokti reformos būtinumą, o dabar kai kuriuos nuoširdžius tikinčiuosius suklaidino naujųjų pranašų pretenzijos.DK 158.3

Nuvykę į Vitenbergą šio judėjimo vadovai pareiškė Melanchtonui ir jo bendražygiams: „Dievas siuntė mus mokyti žmones. Mes artimai bendraujame su Viešpačiu; mes žinome ateitį; trumpai tariant, mes esame apaštalai ir pranašai ir remiamės dr. Liuteriu.” ^{*Merle d ‘Aubigne . Min. veik. — Bk. 9. — Ch. 7.}DK 158.4

Reformatoriai buvo nustebinti ir apstulbinti. Jie nebuvo anksčiau to patyrę ir nežinojo, kaip jiems elgtis. Melanchtonas pasakė: „šiuos žmones veikia nepaprastos dvasios, tačiau kokios? [...] mes turime saugotis, kad neužgesintume Dievo Dvasios, bet reikia būti budriems, kad šėtono dvasia mūsų nesuklaidintų.” ^{*Merle d'Aubigne. Min. veik. — Bk. 9. — Ch. 7.}DK 159.1

greitai pasireiškė naujojo mokymo vaisiai. Žmonės ėmė nepaisyti šventojo rašto ir netrukus visiškai jį atmetė. mokymo įstaigose įsivyravo sumaištis. netekę savitvardos studentai apleido mokslus ir pasitraukė iš universiteto. Žmonės, kurie manė, kad jiems reikia atgaivinti reformaciją ir vadovauti jos darbui, tik privedė judėjimą prie bedugnės krašto. Dabar romos šalininkai atgavo pasitikėjimą savimi ir džiūgaudami sušuko: „Dar vienas paskutinis susirėmimas, ir mes laimėsime!” ^{**Ten pat.}DK 159.2

Kai Vartburgą pasiekė tokios žinios, Liuteris labai susirūpino: „AŠ visuomet laukiau, kad šėtonas pasiųs mums tokią nelaimę.” ^{***Ten pat.}DK 159.3

Jis suvokė tikrąją šių apsimetėlių pranašų prigimtį ir matė pa-vojų, kuris grasino tiesai. popiežiaus ir imperatoriaus antpuoliai nesukėlė tokio baiminimosi ir nenuliūdino jo taip kaip dabartinė padėtis. tariamieji reformacijos draugai virto didžiausiais jos priešais. TOS tiesos, kurios teikė Liuteriui didžiausią džiaugsmą ir paguodą, buvo panaudojamos nesantaikai sukelti ir sukurti sumaištį Bažnyčioje.DK 159.4

reformacijos darbui vadovavo Dievo Dvasia, jos veikiamas Liuteris padarė daugiau nei galėjo padaryti žmogus. reformatorius neketino veikti taip ryžtingai ir daryti tokius radikalius pokyčius, kaip atsitiko iš tikrųjų. jis buvo tik įrankis begalinės galybės rankose. Tačiau jis nuolat baiminosi dėl to, kokie bus jo darbo vaisiai, ir kartą pasakė: „Jeigu aš žinočiau, kad mano mokymas pakenks nors vienam žmogui, vienam vieninteliam, paprastam ir nepastebimam žmogui, beje, to negali būti, nes mano mokymas yra evangelijos esmė, aš geriau mirčiau dešimt kartų negu išsižadėčiau jos.” ^{****Ten pat.}DK 159.5

O dabar Vitenberge, pačiame Reformacijos centre, greitai įsigalėjo fanatiškumas ir neteisėtumas. Liuteris nebuvo dėl to kaltas, tačiau visoje Vokietijoje jo priešai vertė kaltę jam. suskaudus širdžiai, jis kartais savęs klausdavo: „Ar tokia bus didžiojo reformacijos darbo pabaiga?” ^{*Merle d ‘Aubigne. Min. veik. - Bk. 9. - Ch. 7.} Jis grūmėsi su Dievu malda, ir ramybė vėl grįžo į jo širdį. ^{59Plg. Pradžios 32, 24—28; Ozėjo 12, 3-4..} „Viešpatie, šis darbas yra ne mano, o Tavo, - meldėsi Liuteris, - negi Tu leisi, kad jį sugriautų fanatizmas ir prietarai?” Jis negalėjo likti toli nuo kovos lauko, todėl nusprendė grįžti į Vitenbergą.DK 160.1

Nedelsdamas jis leidosi į pavojingą kelionę. Liuteris buvo paskelbtas už įstatymo ribų, todėl jo priešai laisvai galėjo atimti jam gyvybę. Draugams buvo uždrausta padėti jam ar suteikti prieglobstį. Imperijos valdžia taikė jo šalininkams griežčiausias bausmes. Tačiau reformatorius matė, kad Evangelijos darbas pavojuje, ir vardan Viešpaties drąsiai žengė kovoti už tiesą.DK 160.2

Nurodęs priežastį, kodėl jis palieka Vartburgą, saksonijos kunigaikščiui Liuteris rašė: „Tegul būna žinoma Jūsų didenybei, kad aš vykstu į Vitenbergą saugomas labiau nei kunigaikščiai ar kurfiurstai. Aš neprašau Jūsų didenybės paramos ir apsaugos, anaiptol, aš norėčiau apginti Jus. Jei tik žinočiau, kad Jūsų didenybė galės ir norės mane ginti, aš apskritai nevykčiau į Vitenbergą. Nėra kardo, kuris galėtų paremti šį reikalą. Pats Dievas turi padaryti viską be žmogaus pagalbos ar sutikimo. Ginti gali tas, kuris turi didesnį tikėjimą.” ^{**Min veik. - Bk. 9. - Ch. 8.}DK 160.3

Antrame laiške, parašytame pakeliui į Vitenbergą, Liuteris rašė: „Aš pasiruošęs užsitraukti Jūsų didenybės nemalonę ir viso pasaulio įniršį. Argi Vitenbergo gyventojai nėra mano avelės? Ar ne Dievas patikėjo jas man? Jeigu reikia, aš turiu mirti dėl jų. Be to, baiminuosi, kad Vokietijoje kils baisus maištas, kuriuo Dievas nubaus mano tautą.” ^{***Min. veik. - Bk. 9. - Ch. 7.}DK 160.4

Nepaprastai atsargiai ir nuolankiai, tačiau ryžtingai ir tvirtai, jis pradėjo savo darbą. „Žodžiu, - sakė jis, - mes turime sugriauti ir sunaikinti tai, kas buvo sukurta smurtu. Aš neketinu jėga išrauti prietarus ir netikėjimą. [...] Nė vieno nereikia versti. Laisvė yra tikėjimo esmė.” ^{*Merle d'Aubigne. Min. veik. — Bk. 9. — Ch. 8.}DK 160.5

greitai po Vitenbergą pasklido žinia, kad Martynas Liuteris grįžo ir ruošiasi sakyti pamokslus. Žmonės plaukė iš visų pusių, ir bažnyčia prisipildė sausakimša. pakilęs į sakyklą, jis nepaprastai išmintingai ir švelniai mokė, ragino ir barė. primindamas veiksmus tų, kurie griebėsi smurto panaikindami mišias, jis pasakė: „mišios yra blogas dalykas; Dievas taip pat prieš jas, todėl jų reikėtų atsisakyti, ir aš norėčiau, kad visame pasaulyje vietoj jų vyktų evangelijos Vakarienė. tačiau nuo mišių nereikia nė vieno atitraukti jėga. Visa yra Dievo rankose. turi veikti jo Žodis, o ne mes. jūs galite paklausti, kodėl? AŠ nelaikau žmonių širdžių rankoje kaip puodžius laiko molį. mes turime teisę kalbėti, tačiau neturime teisės veikti. sakykime pamokslus, visa kita priklauso nuo Dievo. Ką pasieksiu, jei panaudosiu jėgą? jėga aš pasieksiu tik apsimetinėjimą, formalizmą, pamėgdžiojimą, veidmainystę ir žmonių išgalvotus priesakus. [...] tačiau nebus nei nuoširdumo, nei tikėjimo, nei meilės. Kur nėra šio trejeto, nėra nieko, ir aš neduočiau nė surūdijusio skatiko už tokius vaisius. [...] Dievas padaro daugiau savo Žodžiu nei jūs arba aš, arba net visas pasaulis kartu. Dievas užvaldo širdį, kai širdis užvaldyta, galima laimėti. [...]DK 161.1

Aš sakysiu pamokslus, diskutuosiu ir rašysiu, tačiau neversiu nieko daryti prievarta, nes tikėjimas yra savanoriškas aktas. pažvelkite, ką aš padariau: aš stojau prieš popiežių ir jo šalininkus, prieš indulgencijas, tačiau ne smurtu ar sukilimu. Aš skelbiau Dievo Žodį, sakiau pamokslus ir rašiau, - tai viskas, ką dariau. Netgi kai miegojau, [...] mano pamokslų žodis griovė popiežystės tvirtovę, ko negalėjo padaryti nei imperatoriai, nei kunigaikščiai. Bet aš pats nieko nepadariau, viską padarė Dievo Žodis. Jei aš būčiau griebęsis smurto, tikriausiai visa Vokietija būtų paplūdusi krauju. Koks būtų buvęs rezultatas? Tai būtų atnešę tik pražūtį bei vargą ir kūnui, ir sielai. Todėl aš esu ramus, tegul visą pasaulį veikia tik Dievo Žodis.” ^{**Merle d’Aubigne. Min. veik. — Bk. 9. — Ch. 8.}DK 161.2

Diena iš dienos visą savaitę Martynas Liuteris sakė pamokslus ištroškusioms minioms. Dievo Žodis sutraukė fanatiškumo kerus. Evangelijos galia sugrąžino paklydusius žmones į tiesos kelią.DK 162.1

Liuteris nenorėjo susitikti su fanatikais, kurių veiksmai sukėlė tiek blogio. Jis žinojo, kad jie yra užsispyrę, nežabotų aistrų žmonės, kurie, skelbdami, kad juos apšvietė Dangaus šviesa, nepakentė nė menkiausio prieštaravimo ar net švelniausio priekaišto ir patarimo. Nepagrįstai pretenduodami į didžiausią autoritetą, jie vertė visus besąlygiškai pripažinti jų reikalavimus. Kai šie fanatikai pareikalavo pasikalbėti su Liuteriu, jis sutiko susitikti. Jis taip sėkmingai atskleidė jų apsimetinėjimus, kad apsišaukėliai iškart išvyko iš Vitenbergo.DK 162.2

Fanatiškumas kuriam laikui buvo įveiktas, tačiau po kelerių metų jis vėl prasiveržė su dar didesne jėga ir turėjo baisesnes pasekmes. Apie šio judėjimo vadovus Liuteris pasakė taip: „šventasis Raštas jiems yra tik mirusi raidė, jie visi ima šaukti: ‘Dvasia! Dvasia!’ aišku, aš neisiu tuo keliu, kur veda jų dvasia. Tegul gailestingasis Dievas apsaugo mane nuo tokios Bažnyčios, kurioje vien šventieji. Aš noriu būti su paprastais, silpnais, sergančiais, kurie žino ir pripažįsta savo nuodėmes, kurie sunkiai dūsauja ir nuolat iš širdžių gelmių šaukiasi Dievo, maldaudami Jo paguodos ir stiprybės.” ^{*Min. veik. - Bk. 10. - Ch. 10.}DK 162.3

Aktyviausias fanatikas Tomas Miunceris buvo apdovanotas puikiais sugebėjimais, kurie, jei būtų teisingai nukreipti, būtų įgalinę jį padaryti daug gero, tačiau jis nepažino pradinių tikrosios religijos principų. „Jis siekė reformuoti pasaulį, tačiau kaip ir visi entuziastai užmiršo, kad reformacija turi prasidėti nuo jo paties.” ^{**Merle d Aubigne . Min. veik. - Bk. 9. - Ch. 8.} Jis buvo ambicingas, troško valdžios ir visuomeninės padėties, nenorėjo būti antras netgi po Liuterio. Jis paskelbė, kad reformatoriai, pakeisdami popiežiaus autoritetą šventuoju Raštu, sukūrė tik naują popiežystės formą. Jo žodžiais tariant, jis buvo Dievo įgaliotas padaryti tikrą reformą. „Tas, kuris turi tokią dvasią, - sakė Miunceris, - turi ir tikrąjį tikėjimą, net jeigu niekada gyvenime nematė Šventojo Rašto.” ^{***Min. veik. - Bk. 10. - Ch. 10.}DK 162.4

Šie mokytojai fanatikai buvo veikiami emocijų. Kiekviena mintis ir dvasios pakilimas jiems atrodė kaip Dievo balsas, todėl jie metėsi į didelius kraštutinumus. Kai kurie net sudegino savo Biblijas, šaukdami: „raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę.” Miuncerio mokymas paskatino žmones siekti kažko nepasiekiamo, nepaprasto, tuo tarpu jie tenkino savo išdidumą, iškeldami žmonių požiūrius ir nuomones aukščiau Dievo Žodžio. tūkstančiai pasuko paskui jį. netrukus jis pradėjo smerkti viešas pamaldas ir pareiškė, kad paklusti kunigaikščiams reiškia tarnauti ir Dievui, ir Beliarui.DK 163.1

Žmonės, kurie tik pradėjo išsivaduoti iš popiežystės jungo, taip pat buvo nepatenkinti civilinės valdžios apribojimais. tomo Miuncerio revoliucingas mokymas, kuris, pasak jo, gavo Dievo pritarimą, skatino jo sekėjus nepripažinti jokios valdžios, išlaisvino prietarus bei aistras. prasidėjo baisiausi maištai ir susirėmimai, o Vokietijos laukai permirko krauju.DK 163.2

matydamas fanatizmo pasekmes, kurioms, priešų manymu, paskatino reformacija, Liuteris vėl išgyveno didžiules sielos kančias, kaip kadaise Erfurte. Popiežystės vadai skelbė, o daugelis pritarė jiems, kad maištai buvo Liuterio mokymo vaisius. Nors kaltinimas neturėjo nė menkiausio pagrindo, tačiau reformatorius labai nusiminė. Tai buvo daugiau nei jis galėjo pakelti - tiesos reikalui iškilo grėsmė būti sugretintam su primityviu fanatizmu. Antra vertus, maištų kurstytojai neapkentė Liuterio, kadangi jis ne tik priešinosi jų doktrinoms ir atmetė jų tariamąjį dieviškąjį įkvėpimą, bet ir paskelbė juos civilinės valdžios maištininkais. Keršydami jie apšaukė Liuterį niekingu apgaviku. Taigi jis užsitraukė ir kunigaikščių, ir liaudies priešiškumą.DK 163.3

Romos katalikai džiūgavo, tikėdamiesi, kad Reformacija greitai sužlugs. Jie smerkė Martyną Liuterį net už tokias klaidas, kurias jis nuoširdžiai stengėsi ištaisyti. Fanatikams, teigusiems, kad su jais buvo labai neteisingai elgiamasi, pavyko užkariauti daugybės žmonių simpatijas. Dažnai tuos, kurie laikosi neteisingų pozicijų, pradedama laikyti kankiniais. Jie iš visų jėgų kovojo su Reformacija, o dabar jų buvo gailimasi, jie buvo laikomi žiaurumo ir priespaudos aukomis. Tai buvo šėtono darbas, įkvėptas tos pačios maištingos dvasios, kuri kadaise pasireiškė danguje.DK 163.4

šėtonas nuolat siekia apgauti žmones ir priversti juos vadinti nuodėmę teisumu, o teisumą nuodėme. tai daryti jam labai sekasi. Ištikimi Dievo tarnai dažnai pasmerkiami, jiems priekaištaujama vien dėl to, kad jie drąsiai stoja ginti tiesą! Žmonės, kurie yra šėtono talkininkai, giriami, jiems meilikaujama, kartais jie net laikomi kankiniais, o tie, kurie turėtų būti gerbiami ir palaikomi dėl ištikimybės Dievui, paliekami likimo valiai, įtarinėjami, jais nepasitikima.DK 164.1

Apsimestinas šventumas ir tariamas pasišventimas tebeklaidina žmones. tai pasireiškia įvairiomis formomis, bet išlieka ta pati dvasia, kaip ir Liuterio laikais. Ji nukreipia žmonių mintis nuo šventojo Rašto ir verčia juos vadovautis savo jausmais bei vaizduote, o ne paklusti Dievo Įstatymui. tai yra sėkmingiausia šėtono priemonė užtraukti negarbę tiesos tyrumui.DK 164.2

liuteris drąsiai gynė Evangeliją nuo puolimų iš visų pusių. Dievo Žodis pasireiškė kaip galingas ginklas kiekviename susidūrime. šiuo Žodžiu jis kovojo su uzurpacine popiežiaus valdžia ir scholastų racionalistine filosofija, jis kaip uola priešinosi fanatiškumui, kuris siekė susilieti su Reformacija.DK 164.3

Kiekviena šių kovojančių pusių savaip atmetė šventąjį Raštą ir iškėlė žmonių išmintį kaip religinės tiesos ir pažinimo šaltinį. Racionalizmas nusilenkia protui ir padaro jį religijos teisingumo kriterijumi. Romos katalikai, skelbiantys popiežiaus įkvėpimą, kuris siekia apaštalų laikus ir nekinta visais amžiais, leidžia kiekvieną baisų pasileidimą ir pagedimą pridengti apaštališkų įgaliojimų šventumo skraiste. Įkvėpimas, į kurį pretendavo tomas Miunceris ir jo šalininkai, buvo vien vaizduotės vaisius ir turėjo griaunančią įtaką tiek pasaulietinei, tiek bažnytinei valdžiai. tikroji krikščionybė priima Dievo Žodį kaip didelį įkvėptos tiesos lobį ir bet kurio įkvėpimo matą.DK 164.4

Grįžęs iš Vartburgo, liuteris baigė versti Naująjį testamentą, ir pagaliau Vokietijos žmonės gavo Evangeliją savo gimtąja kalba. Visi mylintys tiesą džiaugsmingai sutiko Evangelijos vertimą, tačiau tie, kurie laikėsi žmonių papročių ir įsakymų, ją atmetė.DK 164.5

Kunigai sunerimo, kad dabar paprasti žmonės galės su jais aiškintis Dievo Žodį ir bus atskleistas kunigų nemokšiškumas. jų juslinio mąstymo ginklai buvo bejėgiai prieš Dvasios kalaviją. roma ryžosi panaudoti savo autoritetą, kad užkirstų kelią šventojo rašto plitimui, tačiau dekretais, prakeiksmais ir melu ji nieko nepasiekė. juo labiau roma smerkė ir draudė šventąjį raštą, juo labiau žmonės troško sužinoti, ko jis iš tikrųjų mokė. Visi raštingieji norėjo tyrinėti Dievo Žodį patys. jie nešiojosi jį su savimi, skaitė po keletą kartų ir nepasitenkindavo, kol neišmokdavo ilgų ištraukų atmintinai. matydamas susidomėjimą, su kuriuo buvo priimamas naujasis testamentas, Liuteris nelaukdamas pradėjo versti šenąjį testamentą ir leido jį dalimis, kai tik jas užbaigdavo. ^{60Liuteris siekė ugdyti religinį žmonių gyvenimą. Tai daryti buvo galima tik maksimaliai išnaudojus Šventąjį Raštą. Todėl reikėjo išversti šį svarbiausią krikš-čionybės dokumentą į gimtąją tautos kalbą. (Reikia turėti omeny, kad Romos bažnyčios vyresnybė viduramžiais neretai draudė skaityti Bibliją „prasčiokams“.) Liuteris išvertė Naująjį Testamentą į vo-kiečių kalbą (1522), o vėliau ir visą Bibliją (1534). Nors Šventasis Raštas buvo verčia-mas ir iki Liuterio (ir turėjo savo skaityto-jus), tačiau Liuterio Biblijos vertimas tapo lemiamu faktoriumi Reformacijos raidai ir vokiečių literatūrinės kalbos sukūrimui.}DK 165.1

Martyno Liuterio raštai buvo vienodai sveikinami ir miestuose, ir kaimuose. „Ką Liuteris ir jo bendradarbiai parašydavo, platindavo kiti. Vienuoliai, įsitikinę įžadų beprasmiškumu ir trokštantys pakeisti dykinėjantį gyvenimą aktyvia veikla, tačiau patys nesugebantys skelbti Dievo Žodžio, keliavo per provincijos miestus ir kaimus, pardavinėjo Liuterio ir jo bendradarbių knygas. Greitai Vokietijoje atsirado daug tokių narsių knygnešių.” ^{*Merle d ‘Aubigne . Min. veik. — Bk. 9. — Ch. 11.}DK 165.2

šias knygas labai susidomėję tyrinėjo turtingi ir vargšai, mokyti ir nemokyti. Kaimų mokyklų mokytojai naktimis skaitė jas garsiai nedidelėms prie židinio susirinkusioms grupėms klausytojų. Kiekvieną kartą kelios sielos įsitikindavo tiesa ir su džiaugsmu priėmusios Žodį, perduodavo Gerąją naujieną kitiems.DK 165.3

Pildėsi įkvėptas Dievo Žodis: „Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, pamoko įžvalgos net neišmanėlius.” (Psalmė 119, 130 ) Šventojo rašto tyrinėjimas labai keitė žmonių širdis ir protus. Popiežiaus viešpatavimas užkrovė pavaldiniams geležinį jungą, kuris laikė juos nežinioje ir žemino. Prietarų išgąsdinti žmonės skrupulingai siekė laikytis apeigų, kurios nejaudino nei širdies, nei proto. Liuterio pamokslai, atskleidžiantys paprastas Dievo Žodžio tiesas, o po to ir pats rašytinis Žodis, patekęs į paprastų žmonių rankas, pažadino jų snaudžiančias jėgas. Jis ne tik valė ir kilnino jų dvasią, bet ir ugdė protinius sugebėjimus.DK 165.4

Visų luomų žmones buvo galima pamatyti su Biblija rankose, ginančius Reformacijos mokymą. popiežininkai, kurie paliko šventojo rašto tyrinėjimą kunigams ir vienuoliams, dabar ragino juos griauti naująjį mokymą. Tačiau kunigus ir vienuolius, kurie neišmanė nei šventojo rašto, nei Dievo galybės, nugalėjo tie, kuriuos jie kaltino nemokšiškumu ir erezija. „Nelaimei, - pasakė vienas katalikų rašytojas, - Liuteris įtikino savo sekėjus netikėti niekuo, išskyrus Šventąjį Raštą.” ^{*Merle dAubigne. Min. veik. — Bk. 9. — Ch. 11.} Minios susirinkdavo išgirsti tiesą, skelbiamą mažai išsilavinusių žmonių, kurie net įsijungdavo į diskusijas su mokytais ir iškalbingais teologais. Šių didžių žmonių gėdingas nemokšiškumas labai išryškėdavo tada, kai jų argumentus atremdavo paprastas Dievo Žodžio mokslas. Amatininkai, kareiviai, moterys ir net vaikai buvo geriau susipažinę su Biblijos mokymu nei kunigai ir mokytieji daktarai.DK 166.1

Mokyti žmonės taip pat netrukus pajuto Evangelijos įtaką, jų darbai žymiai skyrėsi nuo popiežiaus sekėjų darbų. „Pasišventę mokslui, tyrinėjantys Šventąjį Raštą ir susipažįstantys su antikos šedevrais kilniaširdžiai jaunuoliai nepasidavė seniems Bažnyčios hierarchijos šalininkams, kurie apleido kalbų ir literatūros mokymąsi. [...] Turėdami gyvą protą, kilnią sielą ir bebaimę širdį, šie jauni vyrai greitai įgijo tokių žinių, kad ilgą laiką niekas negalėjo varžytis su jais. [...] Todėl kai šie jauni Reformacijos gynėjai bet kokioje draugijoje susitikdavo su Romos katalikų bažnyčios daktarais, jie taip lengvai juos įveikdavo, kad šie neišmanantys vyrai pradėdavo svyruoti, susijaudindavo ir nusipelnydavo visuotinės paniekos.” ^{**Merle d Aubigne. Min. veik. — Bk. 9. — Ch. 11.}DK 166.2

Kai Romos katalikų dvasininkija pamatė, kad sumažėjo parapijiečių bažnyčiose, ji kreipėsi pagalbos į miestų vyresnybę ir bet kokiomis priemonėmis stengėsi susigrąžinti klausytojus. Tačiau žmonės naujame tikėjime rado tai, kas patenkino sielos reikmes, ir nusisuko nuo tų, kurie taip ilgai maitino juos išgalvotais ritualais ir beverčiais priesakais.DK 166.3

Kai tiesos mokytojus pradėjo persekioti, jie atkreipė dėmesį į Kristaus žodžius: „Kai pradės jus persekioti viename mieste, bėki te į kitą.” (Mato 10, 23) Šviesa prasiskverbė visur. Persekiojami bėgliai rasdavo svetingai atvertas duris ir svetur gyvendami liudydavo Kristų. Kartais jiems pavykdavo skelbti bažnyčiose, o kai nebūdavo tokios galimybės, kieno nors namuose arba lauke. Šventykla tapdavo bet kuri vieta, kur atsirasdavo nors vienas klausytojas. taip energingai bei atkakliai skelbiama tiesa nepaisė jokių kliūčių.DK 166.4

Bergždžios buvo bažnytinės ir civilinės valdžios pastangos sunaikinti ereziją. Veltui persekiotojai griebėsi įkalinimų, kankinimų, laužų ir kardo. tūkstančiai tikinčiųjų paženklino savo tikėjimą krauju, bet darbas vyko toliau. Persekiojimai tik pasitarnavo tiesos skleidimui, o šėtono pastangos sujungti ją su fanatizmu baigėsi tuo, kad skirtumas tarp Dievo ir šėtono darbo tapo akivaizdus.DK 167.1

*****