Loading...
Larger font
Smaller font
Copy
Print
Contents
  • Results
  • Related
  • Featured
No results found for: "".
  • Weighted Relevancy
  • Content Sequence
  • Relevancy
  • Earliest First
  • Latest First
    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents

    21. Atmestasis Perspėjimas

    Skelbdami mokymą apie Kristaus antrąjį atėjimą, Viljamas Mileris ir jo bendraminčiai dirbo siekdami vieno tikslo - pažadinti žmones ir leisti jiems pasiruošti teismo dienai. jie stengėsi atkreipti religijos mokytojų dėmesį į tikrąją Bažnyčios viltį ir padėti jiems pajusti gilesnio krikščioniškojo gyvenimo poreikį. jie dirbo, kad pažadintų netikinčius skubiai atgailauti ir atsiversti. „jie nemėgino atversti žmonių į kokį nors tikėjimą ar religinę grupę. jie dirbo tarp visų grupių ir tikėjimų, nesikišdami į jų organizaciją ar tvarką.”DK 325.1

    „Kai dirbau, - sakė Mileris, - man niekada nekilo noras ar mintis sukurti kokį nors naują tikėjimą arba vieną mokymą nustelbti kitu. Aš turėjau vienintelį troškimą - padėti visiems. Aš maniau, kad visi krikščionys džiaugsis Kristaus atėjimo viltimi, ir, kad tie, kurie nepritarė mano mokymui, taip pat mylės tuos, kurie priėmė jį. Aš niekada nemaniau, jog atsiras poreikis rinktis į atskirus susirinkimus. Mano vienintelis tikslas buvo atvesti žmones pas Dievą, pranešti pasauliui apie netrukus įvyksiantį Teismą ir paskatinti artimus man žmones paruošti savo širdis taip, kad ramiai galėtų sutikti savo Dievą. Didžioji dalis atsivertusiųjų mano raštų dėka prisijungė prie įvairių to meto Bažnyčių.” *Bliss S . Memoirs of William Miller. - P. 388.DK 325.2

    Milerio darbas gausino Bažnyčių narius, todėl kurį laiką į jį buvo žiūrima palankiai. Vėliau dvasininkai ir religiniai vadovai sukilo prieš adventistų mokymą ir norėjo nuslopinti susidomėjimą juo. Jie niekino šį judėjimą iš sakyklų, draudė savo tikintiesiems lankytis susirinkimuose, kur buvo skelbiama žinia apie Kristaus antrąjį atėjimą, ir kalbėti apie savo viltį Bažnyčios narių susirinkimuose. Tikintiesiems atėjo išbandymo metas, jie buvo sumišę. jie mylėjo savo bažnyčias ir nenorėjo nuo jų atsiskirti, tačiau, pamatę, kad Dievo Žodis suvaržytas, o jiems atimama teisė tyrinėti pranašystes, įsitikino, kad ištikimybė Dievui neleidžia jiems paklusti bažnyčių reikalavimams. TUOS, kurie siekė atitverti juos nuo Dievo Žodžio liudijimo, jie negalėjo laikyti kuriančiais Kristaus bažnyčią, tiesos stulpu ir atrama. todėl jie jautėsi esą teisūs nutraukdami ankstesnius ryšius. 1844 m. vasarą apie 50 000 tikinčiųjų atsiskyrė nuo to meto bažnyčių.DK 326.1

    TUO metu daugelyje jungtinių Amerikos Valstijų bažnyčių įvyko žymūs pokyčiai. jau keletą metų ten vyko laipsniškai didėjantis prisiderinimas prie pasaulietiškų įpročių ir papročių, todėl buvo jaučiamas ir atitinkamas tikrojo dvasinio gyvenimo nuosmukis. Tais metais jis tapo ypač ryškus beveik visose šalies bažnyčiose. Nors niekas nesugebėjo paaiškinti priežasties, bet pats faktas buvo toks akivaizdus, kad spauda ir pamokslininkai plačiai aptarinėjo šį reiškinį.DK 326.2

    Filadelfijoje vykusiame vyresniųjų susirinkime barnsas, vienos iš pagrindinių miesto bažnyčių pastorius ir plačiai žinomo biblijos komentaro autorius, pažymėjo, „kad jis jau dvidešimt metų tarnauja ir iki paskutinės Vakarienės niekada nebuvo taip, kad po šios apeigos prie bažnyčios neprisijungtų kiek nors atsivertusiųjų. tačiau dabar niekas nenubunda, niekas neatsiverčia, mokytojų dvasingumas išblėso ir niekas nebekalba apie žmonių išgelbėjimą. plečiantis verslui, didėjant komercijos perspektyvoms ir gamybai, vis labiau domimasi pasaulietiniais reikalais. Tokia pati padėtis yra visose konfesijose.” *Congregational journal; 1844, may 23.DK 326.3

    TU pačių metų vasario mėnesį oberlino koledžo profesorius Finis pasakė: „mes susidūrėme su akivaizdžiu faktu, kad mūsų šalies protestantų Bažnyčios yra apatiškos arba priešiškos beveik visoms šio amžiaus moralinėms reformoms. Yra išimčių, tačiau jų labai maža, todėl mes galime kalbėti apie bendrą tendenciją.DK 326.4

    Visa tai patvirtina kiti faktai: bažnyčiose beveik nejaučiama atgimimo įtakos. Visur vyrauja didžiulis dvasinis abejingumas. tai liudija ir visos šalies religinė spauda. [...] bažnyčios nariai tampa mados vergais: dalyvauja netikinčiųjų pasilinksminimuose, šventėse, šokiuose. [...] Nėra reikalo plėtoti šios skausmingos temos. Pakanka pasakyti, kad faktai kalba patys už save - Bažnyčios apskritai pradeda išsigimti. Jos nutolo nuo Viešpaties, ir Jis pasitraukė nuo jų.”DK 327.1

    Vienas rašytojas žurnale „Religious Telescope” pareiškė: „Mes niekada anksčiau nebuvome tokio visuotinio religinio nuosmukio liudytojais. Bažnyčia turėtų iš tikrųjų prabusti ir ieškoti šios nelaimės priežasties, nes kiekvienas mylintis Sioną turi matyti besiartinančią nelaimę. Kai mes prisiminsime retus tikrojo atsivertimo atvejus, regėsime įžūlų nusidėjėlių akiplėšiškumą ir atkaklumą, nenoromis sušuksime: Argi užmiršo Dievas, kaip pasigailėti?’ 130Plg. Psalmė 77, 10., arba: Ar jau užsidarė malonės durys?’”DK 327.2

    Dėl tokios būsenos kalta ir pati Bažnyčia. Dvasinė tamsa, kuri apgaubia tautas, Bažnyčias ir atskirus žmones, užslenka ne todėl, kad Dievas savo valia atima malonę, o dėl to, kad žmonės patys nepaiso arba atmeta dieviškąją šviesą. Puikus šios tiesos pavyzdys yra Kristaus laikų žydų tautos istorija. Jie per daug atsidavė žemiškiems dalykams, užmiršo Dievą ir Jo Žodį, jų protas aptemo, o širdys prisipildė pasaulietiškų įnorių ir jausmų. Taigi jie nepažino Mesijo aplankymo meto ir dėl savo išdidumo bei netikėjimo atmetė Atpirkėją. Tačiau Dievas net ir tuomet nepaliko žydų tautos nežinioje ir neignoravo jų teisės išsigelbėti. Deja, tie, kurie atmetė tiesą, nenorėjo gauti Dangaus dovanos. Jie pakeitė tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą 131Žr. Izaijo 5, 20 (plg. Mato 6, 23)., kol juose buvusi šviesa tapo tamsybe. O tamsybė buvo begalinė!DK 327.3

    Šėtonui patinka žmonės, kurie tik formaliai laikosi religijos ir neturi gyvybingo pamaldumo. Atmetę Evangeliją, žydai ir toliau uoliai laikėsi senovinių apeigų, griežtai saugojo nacionalinę nepriklausomybę, bet tuo metu patys turėjo pripažinti, jog Dievas pasitraukė iš jų tarpo. pranašo Danieliaus pranašystė tiksliai nurodė Mesijo atėjimo laiką ir aiškiai nusakė Jo mirtį, bet rabinai visaip stengėsi atimti žmonėms norą ją tyrinėti, kol galiausiai prakeikė visus, kurie mėgins apskaičiuoti Kristaus atėjimo laiką. Apakusi ir neatgailaujanti dėl savo nuodėmių Izraelio tauta ir vėlesniais amžiais liko abejinga maloningiems išgelbėjimo kvietimams, nekreipė dėmesio į Evangelijos palaiminimus, į iškilmingą ir grėsmingą įspėjimą tiems, kurie atmeta dangiškąją šviesą.DK 327.4

    panaši elgsena sukels panašias pasekmes. Tas, kuris tyčia savyje slopina pareigos jausmą, nes šis kliudo jo polinkiams, galiausiai praras gebėjimą atskirti tiesą nuo paklydimo. Tada protas aptemsta, sąžinė atbunka, širdis rambėja, o siela nutolsta nuo Dievo. jeigu dieviškosios tiesos žinia atmetama arba jos nepaisoma, Bažnyčią apgaubia tamsa, tikėjimas ir meilė atšąla, įsivyrauja nesantaika ir nesutarimai. Bažnyčios nariai savo interesus ir energiją nukreipia į žemiškus dalykus, o neatgailaujančios nusidėjėlių širdys dar labiau surambėja.DK 328.1

    apreiškimo knygos 14-ame skyriuje pateikta pirmojo angelo žinia skelbia Dievo teismo valandą, ragina žmones bijoti Dievo ir atiduoti jam pagarbą. Si žinia skirta tiems, kurie save vadina Dievo vaikais, kad apsaugotų juos nuo demoralizuojančios pasaulio įtakos, pažadintų juos ir leistų pamatyti tikrąją būseną - jie atsidavė žemiškiems dalykams ir atsimetė. Sia žinia Dievas perspėjo Bažnyčią. jeigu įspėjimas būtų priimtas, jie išrautų su šaknimis visą blogį, atskyrusį juos nuo Dievo. jeigu jie priimtų dangiškąją žinią, nužemintų savo širdis prieš Viešpatį ir nuoširdžiai imtų ruoštis stoti Jo akivaizdoje, tada Dievo Dvasia ir galia pasireikštų tarp jų. Bažnyčia pasiektų tą palaimintą apaštališkų laikų vienybę, tikėjimą ir meilę, kai tikintieji „buvo vienos širdies ir vienos sielos, drąsiai skelbė Dievo Žodį, kai Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą.” (Apaštalų darbų 4, 32. 31; 2, 47 )DK 328.2

    Jeigu tie, kurie laiko save Dievo tauta, priimtų šviesą, kuri šviečia jiems iš Viešpaties Žodžio, tai pasiektų vienybę, dėl kurios meldėsi Kristus ir kurią apaštalas apibūdino kaip Dvasios vienybę, kuri išsaugoma taikos ryšiu. (Efeziečiams 4, 3) Jis sako: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.” (Efeziečiams 4, 4-5 )DK 328.3

    Tokias palaimas gavo tie, kurie priėmė adventistų žinią. jie išėjo iš skirtingų Bažnyčių, bet anksčiau juos skyrę barjerai išnyko, nesutarimai dėl tikėjimo sudužo į šipulius, buvo atsisakyta tūkstantmečio karalystės žemėje vilties, kuri nepagrįsta raštu, buvo pakoreguotas klaidingas požiūris į Kristaus antrąjį atėjimą, buvo išgyvendintas išdidumas ir pasaulietiškumas, buvo atitaisytos visos skriaudos, širdys draugiškai susijungė, įsiviešpatavo meilė ir džiaugsmas. Jeigu šio mokymo dėka pasikeitė nedaugelis, kurie priėmė šią žinią, tą patį būtų patyrę visi ją priėmusieji.DK 329.1

    Tačiau ne visos bažnyčios priėmė šį įspėjimą. jų dvasininkai, kurie kaip Izraelio namų sargybiniai 132Žr. Ezechielio 3, 17. pirmieji turėjo išaiškinti jėzaus atėjimo ženklus, nesužinojo tiesos nei iš pranašų liudijimų, nei iš laiko ženklų. jų širdis užpildė žemiškos viltys ir ambicingi siekiai, todėl atšalo meilė Dievui ir tikėjimas jo Žodžiu. Kai buvo paskelbtas adventistų mokymas, jis sukėlė dar didesnį priešiškumą ir nepasitikėjimą. Vienas iš argumentų prieš Kristaus antrojo atėjimo mokymą buvo tas faktas, jog žinią dažniausiai skelbė ne teologai. Kaip ir senovėje aiškus Dievo Žodžio liudijimas buvo palydimas klausimu: ^r tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų?“ 133Plg. jono 7, 48. Įsitikinę, kaip sunku paneigti įrodymus dėl pranašiškų laikotarpių, daugelis netyrinėjo patys ir atkalbinėjo kitus, sakydami, jog pranašiškos knygos yra užantspauduotos, todėl nesuprantamos. Daugybė žmonių, aklai pasitikėdami savo pastoriais, atsisakė klausyti įspėjimo, o kiti, nors įsitikino tiesa, nedrįso prisipažinti, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos. 134Plg. jono 12, 42. Dievo siųstoji žinia, kuria jis norėjo išbandyti ir apvalyti bažnyčią, labai aiškiai atskleidė, kiek daug buvo tokių, kurie labiau mylėjo pasaulį negu Kristų. ryšiai, siejantys juos su pasauliu, pasirodė esą stipresni už dangaus trauką. jie pakluso žemiškos išminties balsui ir nusisuko nuo širdis tiriančios tiesos žinios.DK 329.2

    atsisakydami priimti pirmojo angelo įspėjimą, žmonės atmetė tas priemones, kurias Dangus paskyrė jų atgimimui. jie paniekino ir atstūmė maloningą pasiuntinį, kuris būtų panaikinęs visas blogybes, atskyrusias juos nuo Dievo, ir dar karščiau siekė draugystės su pasauliu. Tai buvo pagrindinė to baisaus atsidavimo žemiškiems dalykams priežastis, galima teigti, kad 1844 m. Bažnyčios išgyveno dvasinę mirtį.DK 329.3

    Apreiškimo knygos 14-ame skyriuje paskui pirmą angelą lekia antras, kuris skelbia: „Krito, krito didžioji Babelė, kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!” (Apreiškimo 14, 8 ) Žodis Babelė kilo iš Babilu ir reiškia „sumaištį”. Jis panaudotas šventajame Rašte, norint apibūdinti įvairias netikras arba atskalūniškas religijas. apreiškimo 17-ame skyriuje babelė vaizduojama kaip moteris - tai metafora, kuri Biblijoje vartojama kaip Bažnyčios simbolis: padori moteris simbolizuoja tyrą, o paleistuvė - atskalūnišką Bažnyčią.DK 330.1

    Biblijoje šventi ir pastovūs Kristaus ir Jo Bažnyčios santykiai vaizduojami santuokos sąjunga. Viešpats susiejo save ir savo tautą iškilminga Sandora, pagal kurią Jis pažadėjo būti jų Dievu, o jie iškilmingai pasižadėjo būti Jo ir tik Jo vieno tauta. Viešpats sakė: „Susižadėsiu su tavimi amžinai, susižadėsiu su tavimi teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu.” (Ozėjo 2, 21 ) Ir kitur: „Nes Aš esu jūsų Viešpats.” (Jeremijo 3, 14 ) Apaštalas Paulius taip pat vartoja šį simbolį Naujajame Testamente: „Aš jus sužiedavau su vienu Vyru, su Kristumi, ir turiu pas Jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę.” (2 Korintiečiams 11, 2 )DK 330.2

    Bažnyčios neištikimybė Kristui, kai ji nustoja pasitikėti Juo ir mylėti Jį, kai ji leidžia, kad meilė žemiškiems dalykams užvaldytų jos sielą, lyginama su santuokos pasižadėjimo sulaužymu. šiuo simboliu parodoma nuo Dievo nutolusio Izraelio nuodėmė, o nuostabi Dievo meilė, kurią izraelitai paniekino, aprašoma šiais jaudinančiais žodžiais: „‘Daviau tau priesaiką, suėjau į sandorą su tavimi, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - ir tu tapai Mano. [...] Tu tapai nepaprastai graži, tinkama būti karaliene. Tavo vardas išgarsėjo tarp tautų dėl tavo grožio, nes jis buvo tobulas Mano spindesiu, kurį tau suteikiau [...]. Bet tu, pasitikėdama savo grožiu, elgeisi su savo vardu kaip kekšė ir nešykštėjai kekšystės paslaugų kiekvie nam praeiviui [...]. O svetimaujanti žmona! Ištekėjusi už vyro, tu atsiduodi svetimiesiems!’ ‘tačiau kaip moteris dėl meilužio darosi neištikima, taip tu buvai Man neištikima, Izraelio tauta’, - tai VIEŠPATIES žodis.” (Ezechielio 16, 8. 13—15. 32; Jeremijo 3, 20 )DK 330.3

    Naujajame Testamente panašiai kreipiamasi į vadinančius save krikščionimis, kurie siekia draugystės su pasauliu, o ne Dievo malonės. Apaštalas Jokūbas sako: „Jūs, svetimautojos! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininku.” (4, 4)DK 331.1

    Apreiškimo knygos 17-ame skyriuje moteris (Babelė) apibūdinama kaip „apsivilkusi purpuru ir raudonu drabužiu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną ištvirkimo šlykštybių ir nešvarumų. Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, slėpinys: ‘Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina.’” (17, 4-5 ) Pranašas sako: „Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo.” (Apreiškimo 17, 6) Babelė dar vadinama „didžiuoju miestu, valdančiu žemės karalius.” (17, 18) Ta valdžia, kuri tiek amžių despotiškai valdė krikščioniškojo pasaulio monarchus, buvo Roma. Purpuras ir raudonas drabužis, auksas, brangakmeniai ir perlai gyvai vaizduoja tą didingumą ir net karalių užgožiantį dirbtinį iškilmingumą, kurį mėgo išdidus Romos sostas. Šiai valdžiai labiausiai ir tinka apibūdinimas girta nuo šventųjų kraujo, nes ši Bažnyčia žiauriai persekiojo Kristaus sekėjus. Babelė taip pat kaltinama neteisėtu ryšiu su žemės karaliais. Nutolusi nuo Viešpaties ir susijungusi su pagonimis, žydų religinė bendruomenė tapo ištvirkėle, ieškodama žemiškųjų jėgų paramos Roma taip pat užsitraukė tokį patį pasmerkimą.DK 331.2

    Babelė vadinama ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina. Jos dukterys neabejotinai simbolizuoja Bažnyčias, kurios tvirtai laikosi jos mokymo ir tradicijos bei seka jos pavyzdžiu, aukoja tiesą ir Dievo pritarimą, kad sudarytų neteisėtą sąjungą su pasauliu. Apreiškimo knygos 14-ame skyriuje pateikta žinia, skelbianti Babelės kritimą, tinka religinėms organizacijoms, kurios kadaise buvo tyros, o dabar pagedo. Kadangi ši žinia pateikta po įspėjimo apie Teismą, ji turi būti skelbiama paskutinėmis dienomis. Todėl ji numano ne tik Romos katalikų bažnyčią, nes ši Bažnyčia jau daugelį amžių yra kritusi. be to, Apreiškimo knygos 18-ame skyriuje Dievo vaikai kviečiami išeiti iš babelės. remiantis šia šventojo rašto vieta, dar daug Dievo vaikų yra babelėje. Kokiose religinėse bendruomenėse dabar galime rasti didžiąją Kristaus sekėjų dalį? be abejonės, įvairiose protestantų tikėjimą išpažįstančiose bažnyčiose. savo atsiradimo metu tos bažnyčios rėmė Dievo ir tiesos pusę, todėl jas lydėjo Jo palaima. Netikintis pasaulis buvo priverstas pripažinti gerą Evangelijos principų įtaką. pranašas sako Izraeliui: “‘tavo vardas išgarsėjo tarp tautų dėl tavo grožio, nes jis buvo tobulas Mano spindesiu, kurį tau suteikiau’, - tai Viešpaties DIEVO žodis.” (Ezechielio 16, 14) Tačiau tos bažnyčios krito dėl to paties potraukio, kuris buvo Izraelio prakeikimo ir žlugimo priežastimi, - potraukio pamėgdžioti netikinčiųjų papročius ir ieškoti jų draugystės: „bet tu, pasitikėdama savo grožiu, elgeisi su savo vardu kaip kekšė ir nešykštėjai kekšystės paslaugų kiekvienam praeiviui, kekšystės paslaugas jam teikei!” (Ezechielio 16, 15 )DK 331.3

    Daugelis protestantiškų bažnyčių seka romos pavyzdžiu, palaikydamos neteisėtus ryšius su „žemės karaliais”: valstybinės bažnyčios daro tai, bendraudamos su civilinėmis vyriausybėmis, o kitos konfesijos - siekdamos pasaulio palankumo. Todėl žodis Babelė - sumaištis - gali būti teisėtai pritaikytas toms konfesijoms. Nors jos visos skelbia, kad grindžia savo mokymą biblija, tačiau yra susiskaldžiusios į begalę tikėjimų, smarkiai besiskiriančių viena nuo kitos tikėjimo išpažinimu ir mokymu. Atsiskyrusios nuo Romos bažnyčios jos perėmė ne tik nuodėmingą sąjungą su pasauliu, bet ir kitus jos bruožus.DK 332.1

    Vienas Romos katalikų leidinys tvirtina, „jeigu Romos katalikų bažnyčia kada nors buvo kalta dėl šventųjų garbinimo kaip stabmeldystės požymio, tai jos duktė, Anglikonų bažnyčia, kalta dėl to paties, nes turi dešimt bažnyčių, skirtų Mergelei Marijai, ir tik vieną, skirtą Kristui.” *Challoner Richard. The Catholic Christian Instructed. - Preface. - P 21, 22.DK 332.2

    Dr. Hopkinsas traktate „A Treatise on the Millennium” skelbia: „Nėra jokio pagrindo manyti, kad antikristo dvasia ir jo darbai apsiriboja tik romos bažnyčia. protestantiškoms bažnyčioms taip pat būdinga antikristo dvasia, ir joms toli iki [...] šventumo ir moralinio tyrumo.” *Hopkins Samuel. Works . — V. 2. — P. 328.DK 333.1

    apie presbiterionų bažnyčios atsiskyrimą nuo romos dr. Gutris rašo: „prieš tris šimtus metų mūsų Bažnyčia atvertusi Bibliją savo devizu skelbė: ‘tyrinėkime šventąjį raštą’ ir išėjo pro romos vartus.” Po to autorius užduoda reikšmingą klausimą: „Ar mūsų Bažnyčia tyra išėjo iš Babelės?” **Guthrie Thomas . The Gospel in Ezekiel. — P. 237.DK 333.2

    „Anglikonų bažnyčia, - sako Sperdženas, - atrodo persunkta apeiginių papročių, tie, kurie atsiskyrė nuo šios Bažnyčios, persiėmė filosofinio netikėjimo. Žmonės, iš kurių mes tikėjomės daugiau, vienas po kito nukrypo nuo tikėjimo pagrindų. Aš nuolat galvoju apie tai, kad pati Anglijos širdis yra pakirsta baisaus netikėjimo, kuris drįsta skintis kelią į sakyklą ir vadintis krikščionybe.”DK 333.3

    Kaip prasidėjo didysis atsimetimas? Kodėl Bažnyčia nukrypo nuo Evangelijos paprastumo? Ji prisitaikė prie pagonybės papročių, kad palengvintų pagonims priimti krikščionybę. Dar savo laikais apaštalas Paulius rašė: „Nedorybės slėpinys jau veikia.” (2 Tesalonikiečiams 2, 7) Apaštalų laikais Bažnyčia buvo palyginti tyra. Bet „jau II amžiaus pabaigoje daugelis bendruomenių pasikeitė. Neliko ankstesnio paprastumo, ir, mirus pirmiesiems mokiniams, jų vaikai kartu su naujai atsivertusiaisiais [...] nepastebimai pakeitė senuosius pagrindus.” ***Robinson Robert . Ecclesiastical researches. — Ch. 6. — Par. 17. — P. 51. Norint išsaugoti atsivertusius, buvo sumažinti aukšti krikščioniškojo tikėjimo reikalavimai, dėl to „pagonių srautas užtvindė Bažnyčią, atsinešdamas savo papročius, įpročius ir stabus.” ****Gavazzi . Lectures. — P. 278. Krikščionių tikėjimas įgijo pasauliečių valdovų palankumą ir paramą, todėl daugelis priėmė jį. Nors jie vadinosi krikščionimis, daugelis „iš esmės liko pagonimis ir slapta garbino savo stabus.” ***** Ten pat.DK 333.4

    Ar tas pats procesas nepasikartojo beveik kiekvienoje Bažnyčioje, kuri vadino save protestantiška Bažnyčia? Kai jos įkūrėjai, veikiami tikrosios reformos dvasios, mirė, jų palikuonys pakeitė senuosius pagrindus. aklai laikydamiesi tėvų tikėjimo principų ir atsisakydami priimti tiesą, nepatekusią į reformatorių akiratį, jie smarkiai nukrypo nuo tėvų kuklumo, pasiaukojimo ir pasaulio atsižadėjimo. Taip išnyko ankstesnis paprastumas, o žemiškųjų dalykų garbinimas atsinešė „savo papročius, įpročius ir stabus.”DK 334.1

    Deja, šią draugystę su pasauliu, kuri priešinga draugystei su Dievu 135Žr. jokūbo 4, 4., puoselėja vadinamieji Kristaus sekėjai. populiarios viso krikščioniškojo pasaulio Bažnyčios pasitraukė nuo Biblijoje nurodyto kuklumo, pasiaukojimo, paprastumo ir pamaldumo. Kalbėdamas apie teisingą pinigų panaudojimą, Džonas Veslis sakė: „Nešvaistykite brangaus talento norėdami patenkinti savo akių geidulius, pirkdami nereikalingus arba brangius apdarus ir papuošalus. Nešvaistykite pinigų beprasmiškai puošdami savo namus, pirkdami nereikalingus ar prabangius baldus, brangius paveikslus, paauksuotus rėmus. [...] neleiskite pinigų vien tam, kad patenkintumėte savąjį garbės troškimą ar sužadintumėte žmonių susižavėjimą ir pagyrimą. [...] Kol tu viską darysi gerai sau, žmonės girs tave. Kol tu ‘vilkėsi purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotausi’, be abejo, daugelis girs tavo puikų skonį, tavo dosnumą ir svetingumą. Tačiau nepirkite jų pritarimo tokia brangia kaina. Geriau tenkinkitės garbe, kuri ateina iš Dievo.” *Wesley. Works. - Sermon 50: „The Use of Money”. Deja, daugelis mūsų laikų Bažnyčių į šį pamokymą nekreipia dėmesio.DK 334.2

    priklausyti kokiai nors Bažnyčiai tapo populiaru. Valdovai, politikai, teisininkai, gydytojai ir verslininkai priklauso Bažnyčiai tam, kad užsitikrintų visuomenės pagarbą, pasitikėjimą ir įgyvendintų savo žemiškus siekius. Taip jie mėgina krikščionybės išpažinimu pridengti savo nedorus darbelius. Įvairios religinės bendruomenės sustiprėjo dėl pakrikštytųjų pasauliečių turto ir įtakos, jos tampa vis galingesnės ir populiaresnės. pagrindinėse gatvėse statomos didingos, išpuoštos bažnyčios, kurias lanko prabangiai ir madingai apsirengę parapijiečiai. Didelis atlyginimas mokamas talentingam dvasininkui, kad šis linksmintų ir pritrauktų tokius žmones. Jo pamokslai neturi smerkti dažnai daromų nuodėmių, turi būti švelnūs ir teikti malonumą diduomenės ausiai. taip įžymūs nusidėjėliai įtraukiami į Bažnyčios sąrašus, o jų nuodėmės slepiamos po pamaldumo skraiste.DK 334.3

    Komentuodamas dabartinį vadinamųjų krikščionių požiūrį į pasaulį, žinomas pasaulietinis žurnalas teigia: „bažnyčia nejučia pasidavė pasaulio dvasiai ir suderino savo pamaldas su pasaulio siekiais. [...] iš tikrųjų dabar bažnyčia panaudoja viską, kas padeda padaryti tikėjimą patrauklesnį.” Vienas rašytojas Niujorko žurnale „independent” taip kalba apie metodizmą: „Riba, skirianti dievobaimingumą ir netikėjimą, baigia išnykti, abiejų pusių atstovai uoliai stengiasi panaikinti visus elgesio ir malonumų tenkinimo būdų skirtumus. [...] religijos populiarumas didina skaičių tų, kurie stengiasi gauti iš jos naudą ir nevykdo jokių įsipareigojimų”.DK 335.1

    Hovardas Krosbis teigia: „MUS turėtų jaudinti tai, kad Kristaus bažnyčia nepateisina Viešpaties sumanymų. Kaip senovės žydai palaikė artimus ryšius su stabmeldžiais ir nutolo nuo Dievo [...], taip jėzaus bažnyčia dabar dėl netikusios bičiulystės su nedoru pasauliu paniekina dieviškus tikrojo gyvenimo principus, pasiduoda pražūtingų, nors nekaltai atrodančių, bedieviškos visuomenės įpročių įtakai. tokie žmonės prieina išvadų, kurios yra svetimos Dievo apreiškimams ir stabdo augimą malone.” *The Healthy Christian: An Appeal to the Church. — P. 141, 142. Atsidavimas žemiškiems dalykams ir malonumų ieškojimas panaikino pasiaukojimą ir pasišventimą Kristui. „Kai kurie vyrai ir moterys, aktyviai dalyvaujantys bažnyčios gyvenime, vaikystėje buvo išmokyti pasiaukoti Kristui.” Labai gaila, bet „jei dabar reikia lėšų, [...] nieko negalima paprašyti. Deja, rengiamos mugės, inscenizacijos, Kristaus teismo parodijos, teatralizuoti banketai, visa tai daroma žmonių pramogai.”DK 335.2

    Viskonsino gubernatorius Vašburnas savo metinėje ataskaito-je 1873 m. sausio 9 d. rašė: „reikia įstatymų uždaryti mokyklas, kuriose mokoma lošti kortomis. Sis blogis pasklido visur. Kartais net bažnyčia (žinoma, netyčia) atlieka velnio darbą. organizuojami labdaringi koncertai, rengiami įvairūs lošimai, loterijos, kurios skirtos religiniams ar labdaros tikslams, bet dažniausiai visi renginiai nepaiso jokių garbingų tikslų, yra vien pelno siekimas. Bet kokios priemonės, kai gaunama pinigų, atrodo geros ir priimtinos. Niekas taip nedemoralizuoja ir nesvaigina žmogaus, ypač jaunimo, kaip pinigai, kurie įgyjami be jokių pastangų. Garbingi žmonės, įtraukti į šią lošimų prekybą, ramina savo sąžinę mintimi, kad lėšos bus panaudotos geriems tikslams, todėl niekas nesistebi, kad valstijos jaunimas įpranta lošti azartinius žaidimus ir patiria pasitenkinimą.”DK 335.3

    prisitaikymas prie pasaulio būdingas beveik visoms krikščioniškojo pasaulio bažnyčioms. pamokslininkas Robertas Atkinsas tamsiomis spalvomis piešia dvasinio nuosmukio, įsivyravusio Anglijoje, paveikslą: „Tikrieji teisieji nyksta žemėje, ir niekas dėl to nesijaudina. šių laikų religijos mokytojai pernelyg myli pasaulį ir prisitaiko prie jo, jie mėgsta žemiškąsias gėrybes ir siekia garbės. Nors jie pašaukti kentėti kartu su Kristumi, tačiau nedelsdami traukiasi išgirdę bet kokį mažiausią priekaištą. [...] ant kiekvienos bažnyčios durų išraižyta: Atkritimas, atkritimas, atkritimas . Jeigu jie suvoktų arba pajaustų tai, tuomet dar atgimtų viltis! Deja, jie garsiai pareiškia: ‘Mes esame turtingi ir pralobę, ir nieko nebestokojame.’”DK 336.1

    Didžiausia Babelės nuodėmė yra ta, kad „ji savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas.” Ši svaiginanti taurė, kurią ji siūlo pasauliui, vaizduoja klaidingą mokymą, kurį ji priėmė, palaikydama neteisėtą ryšį su žemės galiūnais. Draugystė su pasauliu iškreipė jos tikėjimą, ji daro demoralizuojančią įtaką pasauliui, nes moko tiesų, kurios prieštarauja aiškiausiems šventojo Rašto teiginiams.DK 336.2

    Roma slėpė nuo žmonių Bibliją ir vietoj jos bruko savo mokymą. Tik Reformacijos dėka žmonėms buvo sugrąžintas Dievo Žodis. Tačiau lig šiol bažnyčiose mokoma remtis tikėjimo išpažinimu ir Bažnyčių mokslu, o ne Šventuoju Raštu. Kalbėdamas apie protestantų Bažnyčias, Čarlzas Bičeris pasakė: „Jie taip pat jautriai baisisi kiekvienu šiurkščiu žodžiu, pasakytu prieš jų mokymą, kaip kadaise šventieji tėvai krūpčiodavo nuo bet kokios šiurkščiosDK 336.3

    frazės, pasakytos apie vis didėjantį šventųjų ir kankinių garbinimą, kurį jie skatino. [...] protestantų evangelikų bendruomenės surišo sau ir kitiems rankas teigdamos, kad žmogus negali tapti pamokslininku, jeigu nepripažįsta kokios nors kitos knygos be Biblijos. [...] todėl nėra nieko keisto teiginyje, kad jų tikėjimo išpažinimo įtaka tokia didi, kad jos pradeda drausti bibliją, kaip draudė roma, tačiau subtilesniu būdu.” *1846 m. vasario 22 d. Fort Veine, indianos valstija, pasakytas pamokslas apie bibliją.DK 337.1

    Kada ištikimi mokytojai aiškina Dievo Žodį, atsiranda mokyti vyrai, dvasininkai, pretenduojantys į šventojo rašto žinojimą, jie vadina teisingą mokymą erezija ir atitraukia nuo tiesos norinčius viską išsiaiškinti. jei pasaulis nebūtų taip beviltiškai apsvaigintas babelės vynu, daugybė žmonių įsitikintų Dievo Žodžiu ir atsiverstų aiškių ir įtikinančių jos tiesų dėka. tačiau religinis mokymas pasirodo esąs toks supainiotas ir prieštaringas, kad žmonės nežino, ką laikyti tiesa. Neatsivertusio pasaulio prie bažnyčios durų iš pasalų tykoja nuodėmė. 136Plg. Pradžios 4, 7.DK 337.2

    apreiškimo knygos 14-ojo skyriaus antrojo angelo žinia pirmą kartą buvo pradėta skelbti 1844 m. vasarą ir tuo metu buvo skirta jungtinių amerikos Valstijų bažnyčioms, kur įspėjimas apie Dievo teismą buvo skelbiamas plačiausiai. tačiau ši žinia beveik visų buvo atmesta, nes reiškėsi bažnyčios nuosmukis. tai, kas pasakyta antrojo angelo žinioje, 1844 m. nevisiškai išsipildė. Kadangi to meto bažnyčios atsisakė Kristaus antrojo atėjimo šviesos, jos morališkai smuko, bet šis smukimas nebuvo galutinis. toliau atmesdamos ypatingas tam metui skirtas tiesas, jos krito vis žemiau ir žemiau. Vis dėlto dar ne laikas sušukti: „Krito, krito didžioji babelė, kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!”, nes ji dar neapgirdė visų tautų. pasaulietinė abejingumo savo meto tiriančioms tiesoms dvasia ir toliau skverbiasi į viso krikščioniškojo pasaulio protestantiškas bažnyčias. Visoms šioms bažnyčioms skirtas rūstus ir iškilmingas antrojo angelo kaltinimas. tačiau atkritimo darbas dar nepasiekė savo kulminacijos.DK 337.3

    biblija sako, kad prieš Viešpaties antrąjį atėjimą šėtono darbą „lydės įvairūs galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai.” tiems, kurie „atsisakė mylėti tiesą, kuri būtų juos išganiusi, bus siųstas galingas paklydimas, idant tikėtų melu.” (2 Tesalonikiečiams 2, 9-11) Babelė nekris galutinai tol, kol neišsipildys anksčiau aprašytieji įvykiai ir visos krikščioniškos bažnyčios nesudarys su pasauliu stiprios sąjungos. pokyčiai akivaizdūs, tačiau Apreiškimo knygoje (14, 8) nurodyta būsena galutinai išsipildys ateity.DK 337.4

    Nepaisant dvasinės tamsos ir nutolimo nuo Dievo, kuris vyrauja visose babelę sudarančiose bažnyčiose, jose vis dar nemaža tikrųjų Kristaus sekėjų. Tačiau daug ir tokių, kurie niekada negirdėjo ypatingų savo metui skirtų tiesų. Nemažai žmonių nepatenkinti savo padėtimi ir trokšta ryškesnės šviesos. Veltui jie ieško Kristaus atvaizdo savo bažnyčiose. bažnyčios vis tolsta nuo tiesos ir jų draugystė su pasauliu tampa artimesnė, išryškėja skirtumas tarp dviejų žmonių grupių. Greitai jos visiškai atsiskirs. ateis metas, kai labiau už viską mylintys Dievą žmonės nepanorės ilgiau būti susiję su tais, kurie „labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos.“ 137Žr. 2 Timotiejui 3, 4-5.DK 338.1

    apreiškimo knygos 18-as skyrius nurodo būseną, kurią išpranašavo antras angelas. atmetusi trijų angelų žinią joje atsidurs bažnyčia (žr. Apreiškimo 14, 6-12); tuomet Dievo tauta, dar tebesanti babelėje, bus pakviesta palikti ją. tai bus paskutinė žinia pasauliui, ji užbaigs jai skirtą darbą. tuomet tie, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę 2 Tesalonikiečiams 2, 12), bus palikti klaidinančioje įtakoje ir tikės melu, o tiesos šviesa švies tiems, kurių širdys atvertos jai. Visi Viešpaties vaikai, esantys babelėje, išgirs kvietimą: „Išeik iš babelės, Mano tauta.” (Apreiškimo 18, 4)DK 338.2

    *****

    Larger font
    Smaller font
    Copy
    Print
    Contents