4. Valdieciai

Tamsa, kuri gaubė žemę per ilgą popiežijos viešpatavimo laikotarpį, negalėjo visiškai užgožti tiesos šviesos. Kiekviename amžiuje buvo Dievo liudytojų, saugojančių tikėjimą Kristumi kaip Dievo ir žmogaus tarpininku. Jie laikė Bibliją vienintele gyvenimo taisykle ir šventė tikrąją šabo dieną (sabatą). pasaulis turi būti dėkingas tiems žmonėms, nors būsimos kartos niekada apie juos nesužinos. Jie buvo pasmerkti kaip eretikai, jų mokymą neigė, juos šmeižė, jų veikalus draudė arba iškraipė. Tačiau jie nepasidavė ir išlaikė nesuteptą tikėjimą kaip šventą palikimą būsimoms kartoms.DK 51.1

Dievo tautos istorija Romos viešpatavimo amžiais užrašyta danguje, tačiau jai mažai vietos skirta žmonių metraščiuose. Jos pėdsakus galima atrasti tik persekiotojų kaltinimuose. Tokia buvo Romos politika - ištrinti bet kokius doktrinų ar nutarimų nesutarimų pėdsakus. Ji stengėsi sunaikinti visa, kas jai atrodė eretiška - ir asmenis, ir veikalus. Užtekdavo suabejoti ar bent paklausti apie popiežijos dogmų autoritetą, ir tai galėjo kainuoti gyvybę tiek turtingam, tiek vargšui, kilmingajam ir prastuoliui. Roma stengėsi sunaikinti visus užrašus apie disidentų persekiojimus. popiežiaus kanceliarija išleido įsakus naikinti tokias knygas, rankraščius ir dokumentus. Kol nebuvo išrastas knygų spausdinimas, tokių leidinių buvo mažai ir jie nebuvo tinkami ilgai saugoti, todėl Katalikų bažnyčia nesunkiai įgyvendino savo tikslą.DK 51.2

Nė viena bažnyčia, esanti Romai pavaldžioje teritorijoje, ilgai nesidžiaugė sąžinės laisve. Kai popiežija įsigalėjo, ji ėmė triuškinti visus, kurie atsisakė pripažinti jos valdžią, ir bažnyčios viena po kitos jai pasidavė.DK 52.1

Didžiojoje Britanijoje krikščionybė įsigalėjo labai anksti. Evangelija, kurią britai priėmė pirmaisiais šimtmečiais, tuomet dar nebuvo suteršta romos paklydimų. pagoniškųjų imperatorių persekiojimai, kurie pasiekė net šiuos tolimus krantus, buvo vienintelė dovana, kurią pirmosios britanijos bažnyčios gavo iš romos. Dauguma krikščionių, bėgdami nuo persekiojimų Anglijoje, rado prieglobstį Škotijoje. Iš ten tiesa pasiekė airiją, ir visos šios šalys ją džiaugsmingai sutiko.DK 52.2

Kai saksai užkariavo britaniją, pagonybė vėl įgijo valdžią. užkariautojai buvo per daug išdidūs, kad leistų vergams juos mokyti, todėl krikščionys buvo priversti pasitraukti į kalnus ir negyvenamas vietas. Tačiau laikinai užtemdyta šviesa tebešvietė toliau. Vėliau ji taip įsiplieskė Škotijoje, kad pasiekė net tolimiausius kraštus. pamaldusis Kolumba, išeivis iš airijos, sutelkė išsisklaidžiusius tikinčius bendražygius nuošalioje ajonos ^{16Ajona — viena iš Vidurinių Hebridų salų rytų Škotijoje.} salelėje. Jie pavertė tą vietą misionieriškojo darbo centru. Tarp šių evangelistų buvo žmonių, švenčiančiųjų biblijos šabo dieną, jie supažindino kitus su šia tiesa. ajonos saloje buvo įsteigta mokykla, iš kurios misionieriai vykdavo ne tik į Škotiją ar angliją, bet ir į Vokietiją, Šveicariją ir net italiją.DK 52.3

roma nukreipė savo žvilgsnį į britaniją ir nusprendė ją užvaldyti. Vi amžiuje romos misionieriai atvyko atversti saksų į „tikrąjį” tikėjimą. išdidūs barbarai sutiko juos pagarbiai, ir greitai tūkstančiai pradėjo išpažinti romos tikėjimą. Misijai išsiplėtus, popiežininkai ir jų naujakrikštai susidūrė su krikščionimis, kurie laikėsi senovės tikėjimo. išryškėjo akivaizdus skirtumas. senojo tikėjimo išpažinėjai buvo paprasti, kuklūs, jų charakteris, mokslas bei elgsena atspindėjo Šventąjį raštą. Naujieji krikščionys buvo prietaringi, išdidūs ir visur pompastiškai demonstravo savo valdžią. romos pasiuntinys reikalavo, kad krikščioniškos bažnyčios pripažintų aukščiausiąją popiežiaus valdžią. Britai nuolankiai atsakė, kad jie trokšta mylėti visus žmones, o popiežiui nebuvo suteikta teisė viešpatauti Bažnyčioje, jie gali jam paklusti, kaip paklūsta ir bet kuriam kitam Kristaus sekėjui. BUVO ne kartą bandoma išgauti iš jų Romos pripažinimą, tačiau šie kuklūs krikščionys, nustebinti pasiuntinių išdidumo, tvirtai atsakė, kad jie nežino kito mokytojo išskyrus Kristų. Tada atsiskleidė tikrasis popiežijos veidas. Romos katalikų vadas pasakė: „Jeigu jūs nepriimsite brolių, kurie atneša jums ramybę, jūs turėsite priimti priešus, kurie atneša karą. jeigu neprisijungsite prie mūsų, rodydami saksams gyvenimo kelią, jūs sulauksite mirties kirčio.“* tai nebuvo vien tušti grasinimai. Karas, intrigos ir apgavystės buvo panaudotos prieš šiuos Biblijos tikėjimo liudytojus, kol Britanijos bažnyčios buvo sugriautos ir pakluso popiežiaus valdžiai.DK 52.4

Kraštuose, kurie nebuvo romai pavaldžioje teritorijoje, daugelį amžių gyvavo krikščionių bendruomenės, kurių nepalietė popiežijos puvenos. ilgas gyvenimas tarp pagonių paveikė juos, tačiau ir toliau jie laikė Bibliją vienintele tikėjimo norma ir liko ištikimi daugeliui jos tiesų. šie krikščionys tikėjo Dievo Įstatymo amžinumu ir laikėsi ketvirtojo Dievo įsakymo - šabo dienos. Tokios bažnyčios egzistavo Centrinėje Afrikoje ir armėnų Azijoje.DK 53.1

Pirmieji, kurie ryžtingai pasipriešino ir atsispyrė popiežiaus valdžiai, buvo valdiečiai. Toje žemėje, kurioje įsitvirtino Katalikų bažnyčios sostas, melui ir pagedimui buvo įnirtingai priešinamasi. šimtmečius Pjemonto bažnyčios išlaikė savo nepriklausomybę, tačiau pagaliau atėjo laikas, kai roma pareikalavo, kad jos pasiduotų. Po atkaklios kovos bažnyčių vyresnieji buvo priversti pripažinti aukščiausiąją romos valdžią, kuriai, atrodė, reiškė pagarbą visas pasaulis. Tačiau buvo ir tokių, kurie atsisakė pasiduoti popiežių ir prelatų autoritetui. Jie buvo nusprendę išlaikyti savo ištikimybę Dievui ir apsaugoti tikėjimo grynumą bei paprastumą. Įvyko skilimas. Tie, kurie tvirtai laikėsi senovės tikėjimo, dabar išsiskyrė: ^{*Merle d ‘Aubigne J. H. History of the Reformation of the Sixteehth Century. — Bk. 17. — Ch. 2. 17Yra tyrinėtojų, manančių, kad valdie- čiai šventė septintąją savaitės dieną — šabo dieną (sabatą). Ši mintis kilo perskaičius kai kuriuos šaltinius lotynų kalba. Juose rašoma, kad valdiečiai šventė dies domini- calis, t. y. Viešpaties dieną (sekmadienį), tačiau remiantis nuo Reformacijos laikų įsigalėjusia tvarka, žodis sekmadienis buvo verčiamas žodžiu šabo diena (sabata). Tačiau istorija įrodo, kad valdiečiai iš tikrųjų šventė septintąją dieną. Pranešime apie kelių Moravijos valdiečių tardymą XV amžiuje rašoma, kad „nemažai val- diečių iš tikrųjų šventė šabo dieną su žydais“ (Dollinger Johann Joseph Ignaz von. Beitrage zur dės Mittelalters. — Munchen, 1890. — S. 661). Visiškai aišku, kad šis šaltinis nurodo septintosios savaitės dienos — šabo dienos — šventimą.} vieni, palikę savo gimtąsias Alpes, iškėlė tiesos vėliavą kitose šalyse; o kiti pasitraukė į nuošalius slėnius bei uolėtas kalnų tvirtoves, kad toliau galėtų laisvai šlovinti Dievą.DK 53.2

Tikėjimas, kurį per amžius išlaikė ir kurio mokė valdiečiai krikščionys, labai skyrėsi nuo klaidingų Romos doktrinų. Jų religiniai įsitikinimai buvo pagrįsti rašytiniu Dievo Žodžiu - tikruoju krikščionybės pagrindu. Kuklūs žemdirbiai, atsiskyrę nuo pasaulio nuošaliose buveinėse, kurie kasdien ganė savo kaimenes ir dirbo vynuogynuose, ne patys išrado tiesą, priešingą nuklydusios Bažnyčios dogmoms ir erezijoms. Jie nepriėmė naujo tikėjimo. Jų religiniai įsitikinimai buvo paveldėti iš tėvų. Jie kovojo dėl apaštališkosios Bažnyčios „tikėjimo, vieną kartą visiems laikams duoto šventiesiems.” (Judo 3) Dykumos Bažnyčia, o ne išdidžioji hierarchija, pasodinta į sostą puikioje pasaulio sostinėje, buvo tikroji Kristaus Bažnyčia, tiesos turtų saugotoja, kurią Dievas patikėjo savo tautai, kad ji perduotų ją pasauliui.DK 54.1

Viena pagrindinių priežasčių, kuri atskyrė tikrąją Bažnyčią nuo Romos, buvo pastarosios neapykanta Biblijos šabo dienai. Kaip ir buvo pasakyta pranašystėje, popiežijos valdžia nudrėbė žemėn tiesą. Bažnyčios, kurioms vadovavo popiežius, buvo priverstos švęsti sekmadienį kaip šventą dieną. Vyravo paklydimai ir prietarai, todėl daugelis tikrųjų Dievo žmonių buvo taip suklaidinti, kad švęsdami šabo dieną, jie susilaikydavo nuo darbų ir sekmadienį. Tačiau tai nepatenkino popiežijos vadovų. Jie reikalavo, kad šventu būtų laikomas tik sekmadienis, o šabo diena būtų niekinama. Jie griežčiausiai pasmerkė tuos, kurie drįso rodyti jai pagarbą. Tik pabėgę nuo Romos valdžios, žmonės galėjo vykdyti Dievo įsakymą ramybėje.17DK 54.2

Pirmieji Europoje valdiečiai išvertė Šventąjį Raštą. ^{18 Apie valdiečių Šventojo Rašto vertimo rankraščius žr. Esposito M. Sur quelqu- es de l‘ancienne litterature des Vaudois du Piemont. — in: Revue d‘Historique Ecclesiastique. — Louvain, 1951. — P. 130 ff.; Jostes F. Die Waldenserbibeln. — in: Historisches Jahrbuch, 1894; Lortsch D. Histoire de la Bible en France. — Paris, 1910. - P 8, 19, 101, 102, 106. Vienas žinomiausių vald iečių šedevrų yra Žano Legero (Jean Leger) klasikinis kūrinys „Histoire Generale des Eglises Evangel iques des Vallees de Piemont“ (Leyden, 1669), kuris buvo parašytas di-džiųjų persekiojimų metu. Jame pateikiama pirminė informacija ir piešiniai. Apie valdiečių literatūrą žr. de Stefano A. Civita Medioevale, 1944; Riformatori ed eretici nel mediove. — Palermo, 1938; Bounous J. D. The Waldensian Patois of Pramol — Nashville, 1936; Dondiune A. Archivum Fratum Praedicatorum, 1946. Patikimiau valdiečių istorija pasakoja-ma: Comba E. History of the Waldenses in Italy. — Torre Pellice, 1934; Gebharc E. Mystics and Heretics. — Boston, 1927; Gonnet G. Il Valdismo Mediovale, Pro- legomeni. — Torre Pellice, 1935; Jalla. Histoire des Vaudois et leurs colonies. — Torre Pellice, 1935.} Šimtus metų prieš Reformaciją jie jau turėjo Biblijos rankraščius savo gimtąja kalba. Jie žinojo tikrąją tiesa, ir tai pavertė juos ypatingu neapykantos ir persekiojimo objektu. Valdiečiai paskelbė, kad Romos bažnyčia yra kritusioji Babelė, pavaizduota Apreiškimo knygoje. Rizikuodami savo gyvybe, jie stengėsi atremti skleidžiamą blogą įtaką. Ilgai persekioti kai kurie priėmė kompromisą ir pamažu aukojo svarbiausius tikėjimo principus, bet kiti tvirtai laikėsi tiesos. Tamsos ir paklydimų amžiais dalis valdiečių neigė Romos autoritetą, atsisakė stabmeldystės - stabų garbinimo ir laikėsi tikrosios šabo dienos. siaučiant stipriausioms represijų audroms, jie išlaikė savo tikėjimą. Žudomi savojiečių ietimis ir deginami romos katalikų deglais, jie tvirtai gynė Dievo Žodį ir Jo garbę.DK 54.3

už aukštų kalnų, kurie visais laikais slėpė persekiojamuosius, rado sau slėptuvę valdiečiai. čia tiesos šviesa degė viduramžių tamsoje; čia tūkstantį metų tiesos liudytojai išlaikė senovės tikėjimą.DK 55.1

Dievas parūpino savo tautai labai didingą šventovę, atitinkančią jiems patikėtą galingą tiesą. Tiems ištikimiesiems tremtiniams kalnai buvo nekintamo jehovos teisumo simbolis. jie rodė vaikams aukštai iškilusias viršūnes ir kalbėjo jiems apie tą, „kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ ^{19Žr. Jokūbo 1, 17.}, kurio Žodis yra tvirtas kaip amžinieji kalnai. Dievas „pastatė kalnus į vietą savo jėga, apsisiautė galybe“ ^{20Žr. Psalmė 65, 7.}, todėl jokia ranka, išskyrus jo paties begalinę jėgą, negali pajudinti jų iš vietos. panašiai jis įvedė savo Įstatymą, valdžios danguje ir žemėje pagrindą. Žmogaus ranka gali pasiekti savo artimus ir atimti jiems gyvybę, tačiau ji negali išrauti kalnų ir nusviesti jų į jūrą, ji nepajėgi pakeisti nė vieno jehovos Įstatymo nurodymo ar ištrinti nors vieną jo pažadą, skirtą tiems, kurie vykdys jo valią. savo atsidavimu jo Įstatymui Dievo tarnai turėtų būti tokie tvirti kaip amžinieji kalnai.DK 55.2

Kalnai, apjuosiantys slėnius, buvo nuolatiniai Dievo kuriamosios galios ir niekad nemažėjančio jo globėjiško rūpinimosi liudytojai. piligrimai išmoko mylėti tylius jehovos artumo simbolius, jie nesiskundė sunkumais ir nesijautė vieniši tarp nuošalių kalnų. jie dėkojo Dievui, kad jis suteikė prieglobstį nuo žmonių pykčio bei žiaurumo, ir džiaugėsi, kad gali laisvai jį šlovinti. Kai persekiodavo priešai, neįveikiami kalnai patvirtindavo tikrąją apsaugą. Nuo daugelio skardžių jie šlovino Dievą ir romos kariuomenė negalėjo nutildyti jų padėkos giesmių.DK 55.3

Sių Kristaus sekėjų pamaldumas buvo tyras, paprastas ir nuoširdus. tiesos principus jie vertino labiau už namus ir žemes, draugus, giminaičius ir net gyvybę. Siuos principus jie nuoširdžiai diegė jaunimui. Nuo ankstyvos vaikystės vaikams buvo aiškinamas Šventasis Raštas, jie buvo mokomi gerbti Dievo Įstatymo reikalavimus. Biblijos knygų buvo nedaug, todėl ją reikėjo mokytis mintinai. Daugelis galėdavo pakartoti ilgas senojo ir Naujojo Testamentų ištraukas. Apmąstymai apie Dievą buvo siejami su didingais gamtos vaizdais ir kukliais kasdieninio gyvenimo palaiminimais. Maži vaikai buvo mokomi dėkingai žiūrėti į Dievą kaip į visokios malonės ir visokios paguodos Davėją.DK 55.4

Švelnūs tėvai protingai mylėjo savo vaikus ir nepratino jų nuolaidžiauti. suaugus laukė kupinas išbandymų ir sunkumų gyvenimas, o gal net kankinio mirtis. Nuo vaikystės jie buvo mokomi pakelti sunkumus, būti klusnūs, tačiau sugebėjo savarankiškai galvoti ir veikti. Labai anksti jie suprato, kas yra atsakomybė, atsargiai kalbėjo ir suprato tylos išmintį. Vienas neatsargus žodis, išgirstas priešų, galėjo pražudyti ne tik kalbantįjį, bet ir šimtus jo brolių. Kaip vilkai medžioja grobį, taip tiesos priešai persekiojo tuos, kurie drįso reikalauti religijos laisvės.DK 56.1

Valdiečiai paaukojo savo žemiškąją gerovę tiesos labui ir atkakliai dirbo, kad turėtų duonos kąsnį. Kiekvienas ariamos žemės lopinėlis tarp kalnų buvo rūpestingai įdirbamas, o slėniai ir nederlingi kalnų šlaitai kruopščiai prižiūrimi. Ekonomija ir griežtas pasiaukojimas sudarė dalį mokymo, kurį perduodavo vaikams. mažiesiems buvo aiškinama, kad Dievas numato tokį gyvenimą kaip discipliną, kad savo reikmes jie patenkins darbu, apdairumu, rūpindamiesi ir tikėdami. Tai buvo varginantis ir reikalaujantis daug pastangų gyvenimas, tačiau išmokė žmogų atsilaikyti prieš nuopuolį. tai buvo tikros dieviškos raidos mokykla. Jaunimas buvo pratinamas dirbti ir pakelti sunkumus. Vaikai buvo pratinami ne tik prie fizinio, bet ir intelektualinio darbo, nes jie žinojo, kad save reikia tobulinti ir ugdyti tam, kad galėtų tarnauti Dievui.DK 56.2

Valdiečių bendruomenės savo tyrumu ir paprastumu priminė apaštališkų laikų bendruomenes. Atmesdami popiežių ir prelatų viešpatavimą, jie laikė Bibliją vieninteliu neklystančiu autoritetu. jų skelbėjai, skirtingai nuo išdidžių romos kunigų, sekė mokytojo pavyzdžiu, kuris „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti.“ ^{21Žr. Mato 20, 28.} jie ganė Dievo kaimenę, vesdami ją į šventojo Žodžio „žaliuojančias lankas ir prie ramių vandenų.“ ^{22Plg. Psalmė 23, 2.} Atmetusi dirbtinį iškilmingumą ir išdidumą, tauta rinkosi ne puikiose katedrose ar didingose bažnyčiose, bet kalnų papėdėse, alpių slėniuose. pavojaus metu jie slėpėsi uolų tvirtovėje, kad pasiklausytų tiesos Žodžio, skelbiamo Kristaus tarnų. skelbėjai ne tik mokė evangelijos, jie lankė sergančius, auklėjo vaikus, perspėdavo klystančius, spręsdavo ginčus, palaikydavo santarvę ir brolišką meilę. Taikos metu savanoriškomis aukomis juos paremdavo žmonės. Kiekvienas iš jų, kaip ir apaštalas paulius, palapinių audėjas, išmoko kokio nors amato, kad prireikus galėtų save išlaikyti.DK 56.3

skelbėjai mokydavo jaunimą. Daug dėmesio buvo skiriama bendram mokymui, tačiau pagrindą sudarė Biblijos tyrinėjimas. evangelijos pagal Matą ir Joną, taip pat daugelis apaštalų laiškų buvo išmokstami mintinai. jie perrašinėjo šventąjį Raštą. Vieni rankraščiai apimdavo visą Bibliją, kiti - tik trumpas jos dalis, kurias sugebantieji čia pat paaiškindavo. Taip buvo atskleisti tiesos lobiai, kuriuos ilgai slėpė siekiantys iškelti save virš Dievo.DK 57.1

Tamsiuose žemės urvuose deglų šviesoje kantrūs ir atkaklūs tikintieji eilutė po eilutės, skyrius po skyriaus perrašinėjo Šventąjį Raštą. Taip vyko darbas, atskleidžiantis Dievo valią kaip gryną auksą. Tiems, kurie vykdė šį darbą, sunkumai padėjo geriau pažinti Jo valią, kuri suspindo visa pilnatve. Dangaus angelai globojo šiuos ištikimus darbininkus.DK 57.2

Nors šėtonas skatino popiežijos kunigus ir prelatus palaidoti tiesos Žodį po erezijos, prietaringumo ir paklydimų šiukšlėmis, tačiau jis stebuklingai išliko nepaliestas per visus tamsos amžius. Jis turėjo ne žmogiškąjį, bet dieviškąjį antspaudą. Žmonės atkakliai stengėsi supainioti nesudėtingą šventojo Rašto reikšmę ir priversti prieštarauti jį savo paties liudijimams, tačiau, kaip Nojaus laivas virš banguojančios gelmės, taip ir Dievo Žodis atlaikė audras, kurios grasino jį sunaikinti. Telkinys turi gausias aukso ir sidabro gyslas, kurios paslėptos po žeme, todėl jas reikia atkasti, kad rastum turtingas atsargas, taip ir šventasis Raštas slepia tiesos lobius, kurie atsiskleidžia tik nuoširdžiam, kukliam, pamaldžiam ieškotojui. Dievas numatė Bibliją kaip vadovėlį visai žmonijai - vaikams, jaunuomenei ir suaugusiems, - kad jie galėtų mokytis visą gyvenimą. Jis davė savo Žodį žmonėms kaip savęs apreiškimą. Kiekviena nauja tiesa naujai atskleidžia jos Autoriaus charakterį. šventojo Rašto tyrinėjimas glaudžiau sieja žmones su Kūrėju ir leidžia aiškiau suvokti Jo valią. Jis suartina Dievą ir žmogų.DK 57.3

Valdiečiai Viešpaties baimę laikė išminties pradžia, tačiau jie suprato, kad, norint lavinti protą ir nuovokumą, reikia bendrauti ir su pasauliu, pažinti žmones, aktyviai dirbti. Iš savo mokyklų kalnuose jaunuoliai buvo siunčiami mokytis į prancūzijos ir Italijos miestus. Tenai jie galėjo studijuoti, mąstyti ir stebėti gyvenimą. Ten nusiųsti jaunuoliai buvo gundomi, matė nedorybes, susidurdavo su gudriais šėtono parankiniais, jiems primygtinai bruko klastingiausias erezijas ir pavojingiausias apgaules. Tačiau jų vaikystės auklėjimas parengė juos tiems išmėginimams.DK 58.1

Mokyklose jie negalėjo atvirai bendrauti. jų drabužiai buvo pasiūti taip, kad galėtų paslėpti brangiausią turtą - brangius šventojo Rašto rankraščius. šiuos ištisų mėnesių ir metų darbo vaisius jie nešiojosi su savimi. Jeigu galėdavo, vengdami sukelti įtarimą, jie atsargiai perduodavo savo lobį tiems, kurie atrodė pasirengę priimti tiesą. Nuo mažens valdiečių jaunimas buvo ruošiamas tokiai veiklai; jie suprato savo darbą ir noriai jį atlikdavo. Daugelis mokinių priimdavo jų mokymą ir atsiversdavo, o tiesa pasklisdavo po visą mokyklą. Popiežiaus atstovai niekaip negalėdavo atsekti vadinamosios demoralizuojančios erezijos šaltinių.DK 58.2

Kristaus dvasia - tai misionieriška dvasia. Pirmasis atnaujintos širdies raginimas - atvesti kitus pas Išgelbėtoją. Tokia buvo krikščioniškoji valdiečių dvasia. Jie jautė, kad Dievas iš jų reikalavo ne tik išlaikyti tiesos tyrumą savo bendruomenėse; jiems teko garbinga misija - leisti atskleisti šviesą tiems, kurie buvo tamsoje; Dievo Žodžio galia jie siekė nutraukti Romos uždėtą vergiją. Valdiečių tarnautojai buvo ruošiami būti misionieriais; kiekvienas, kuris tikėjosi tapti tarnautoju, pirmiausia turėjo įgyti patirties kaip evangelistas. Kiekvienas, prieš pradėdamas dirbti bendruomenėje, turėjo trejus metus atitarnauti kokiame nors misijos lauke savo gimtinėje. ši tarnystė reikalavo pasišventimo ir pasiaukojimo, ji buvo tinkamas įvadas į ganytojo gyvenimą išbandymų laikais. Jaunuoliai, kurie būdavo palaiminami šventajai tarnystei, matė prieš save ne žemiškojo turto ir didybės perspektyvą, bet sunkų darbą ir pavojingą gyvenimą, gal net kankinio mirtį. Misionieriai išvykdavo po du, taip kaip Jėzus siųsdavo savo mokinius. Kiekvieną jaunuolį paprastai lydėdavo pagyvenęs ir patyręs žmogus, kuris vadovaudavo jam ir buvo atsakingas už jo mokymą. jaunasis bendrakeleivis turėdavo laikytis auklėtojo nurodymų. šie bendradarbiai kartais išsiskirdavo, tačiau dažnai susitikdavo melstis ir pasitarti, kad stiprintų vienas kito tikėjimą.DK 58.3

jeigu kas nors būtų sužinojęs jų misijos tikslą, ji būtų žlugusi, todėl misionieriai kruopščiai slėpė savo tikruosius ketinimus. Kiekvienas tarnautojas misionierius mokėdavo kokį nors amatą ir savo darbą atlikdavo prisidengęs pasaulietiniu užsiėmimu. Dažniausiai jie pasirinkdavo pirklio ar prekiautojo profesiją. „jie pardavinėdavo šilko ir juvelyrinius dirbinius bei kitas prekes, kurios tuo metu buvo retenybė; todėl juos priimdavo kaip prekiautojus, bet būtų atstūmę kaip misionierius.” ^{*Wylie J. A. The History of Protestantism. — Bk. 1. — Ch. 7.} Visą laiką jų širdys buvo nukreiptos į Dievą, kad įgytų išminties ir galėtų pateikti lobį brangesnį už auksą ar brangakmenius. jie slapta nešiojosi Biblijos ar pavienių jos dalių nuorašus. pasitaikius palankiai progai, jie atkreipdavo pirkėjų dėmesį į šiuos rankraščius. Dažnai taip buvo žadinamas susidomėjimas perskaityti Dievo Žodį, ir jo dalis maloniai buvo paliekama tiems, kurie norėjo ją gauti.DK 59.1

šių misionierių veikla prasidėjo lygumose ir jų kalnų papėdžių slėniuose, tačiau po to labai išsiplėtė. Basomis kojomis, vilkėdami nusidėvėjusius kelionių drabužius, kaip ir jų Mokytojas, jie pereidavo didelius miestus ir pasiekdavo tolimas šalis. Visur, kur ėjo, jie sėjo brangias sėklas. Naujos bendruomenės kilo jų kelyje, ir kankinių kraujas paliudydavo tiesą. Būsimoji Dievo diena parodys daug sielų, kurias surinko šie ištikimi žmonės. slaptai ir tyliai Dievo Žodis skynėsi kelią per krikščioniškąjį pasaulį. jį maloniai priėmė žmonės, kurių širdys atsivėrė tiesai.DK 59.2

Šventasis Raštas atskleidė valdiečiams Dievo elgesį su žmonėmis praeityje, nurodė dabartinę jų atsakomybę ir pareigas, taip pat parodė ateities pavojus bei šlovę. Jie tikėjo, kad artinasi visų dalykų pabaiga. Kai tyrinėdavo Bibliją, jie dar giliau suvokė brangius pamokymus ir laikė savo pareiga perduoti kitiems šias tiesas. šventuose puslapiuose jie matė atskleistą Išgelbėjimo planą. Tikėdami jėzumi, jie atrado viltį, ramybę ir padrąsinimą. Kai šviesa apšvietė jų protus ir pripildė malone jų širdis, jie troško nukreipti šiuos spindulius į tuos, kuriuos gaubė popiežijos paklydimų tamsa.DK 60.1

jie matė, kad vadovaujant popiežiui ir kunigams, kankindama kūną liaudis tuščiai siekė gauti nuodėmių atleidimą. Žmonės tikėjo, kad gali išsigelbėti tik darydami gerus darbus. Tuomet jų žvilgsnis krypo į save, juos slėgė mintys apie nuodėmes, jie galvodavo apie Dievo pyktį ir vargino savo sielas ir kūnus, stengdamiesi ištaisyti padarytas klaidas. Taip nuoširdžios sielos buvo apraizgytos Romos doktrinų. Tūkstančiai apleido savo draugus bei giminaičius ir užsidarė vienuolynų celėse. Dažnai pasninkaudami, skirdami sau žiaurias bausmes, vargindami save vidurnakčio vigilijomis, ilgai gulėdami ant šaltų, drėgnų akmenų niūriose buveinėse, žemindami save ir piligriminėmis kelionėmis tūkstančiai veltui siekė sąžinės ramybės. prislėgti nuodėmės jausmo ir persekiojami Dievo įniršio baimės, daugelis kentėjo toliau, kol galiausiai jų išvarginta prigimtis palūždavo ir be vilties spindulėlio jie nueidavo į kapus.DK 60.2

šioms badaujančioms sieloms valdiečiai karštai troško pateikti gyvenimo duonos, atskleisti joms Dievo pažadų ramybės žinią ir nurodyti Kristų kaip vienintelę išsigelbėjimo viltį. Mokymą, kad geri darbai gali išpirkti kaltes, t. y. Dievo Įstatymo pažeidimą, jie laikė melu. pasitikėjimas žmogiškaisiais nuopelnais nukreipia žvilgsnį nuo beribės Dievo meilės. jėzus mirė pasiaukodamas už žmones, nes puolusi žmonija negalėjo nieko atiduoti už save Dievui. Nukryžiuoto ir prisikėlusio išgelbėtojo nuopelnai yra krikščionių tikėjimo pagrindas. sielos priklausomybė nuo Kristaus yra labai reali, ir jos ryšys su juo turi būti toks pat artimas, kaip kūno dalių ryšys su kūnu.DK 60.3

Popiežiaus ir kunigų pamokymai nulėmė, kad žmonės pradėjo žiūrėti į Dievą ar net į Kristų kaip į rūstų, niūrų ar net atgrasų. Buvo skelbiama, kad išgelbėtojas neužjaučia nusidėjėlių, todėl jiems reikia kunigų ir šventųjų tarpininkavimo. Tie, kurių mintys buvo apšviestos Dievo Žodžio, troško nurodyti vargstančioms sieloms Jėzų kaip juos užjaučiantį ir mylintį išgelbėtoją, laukiantį išskėstomis rankomis ir kviečiantį ateiti pas jį visus, prislėgtus nuodėmių, rūpesčių ir vargų naštos. Valdiečiai karštai troško pašalinti šėtono užkrautas kliūtis, trukdančias žmonėms kreiptis tiesiai į Dievą remiantis jo pažadais, kad išpažintų nuodėmes ir gautų atleidimą bei ramybę.DK 61.1

Valdiečiai misionieriai nuoširdžiai atskleisdavo ieškantiems protams brangias evangelijos tiesas. jie apdairiai pateikdavo rūpestingai perrašytą šventojo Rašto dalį. jie džiaugėsi galėdami suteikti viltį nuoširdžiai, nuodėmės palaužtai sielai, kuri manė, kad kerštingas Dievas laukia progos įvykdyti teisingumą. Drebančiomis lūpomis, plūsdami ašaromis, dažnai klūpodami, jie atskleisdavo savo broliams brangius pažadus, rodančius nusidėjėliams vienintelę viltį. Taip tiesos šviesa pasiekdavo daugelį užtemdytų protų, nustumdama tamsos debesį, kol Teisumo saulė pasiekdavo širdis ir išgydydavo jas savo spinduliais. Dažnai tam tikra šventojo Rašto dalis buvo skaitoma kelis kartus, nes klausytojas troško išgirsti ją pakartotinai, norėdamas įsitikinti, kad išgirdo teisingai. Ypač nuoširdžiai buvo trokštama išgirsti žodžius: „jo sūnaus jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.” (1 Jono 1, 7) „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.” (Jono 3, 14-15)DK 61.2

Daugelis įsitikino, kad Romos mokymas klaidingas. jie matė, koks bereikšmis yra žmonių ar angelų tarpininkavimas nusidėjėlio labui. Kai tikroji šviesa apšviesdavo jų protus, jie džiugiai sušukdavo: „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui!” „ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.” (Hebrajams 11, 6; Apaštalų darbų 4, 12)DK 61.3

Daugeliui gyvenimo audrų iškankintų sielų buvo sunku iškart patikėti beribe išgelbėtojo meile. tačiau ši mintis atnešė tokį didelį palengvėjimą, tokį didelį šviesos srautą, kad joms atrodė, jog jos pakeltos į dangų. savo ranką jos pasitikinčiai įdėdavo į Kristaus ranką, o jų kojos tvirtai atsistodavo ant Amžinosios uolos. Dingdavo visa mirties baimė. Dabar jos galėdavo eiti į kalėjimą ar net sudegti ant laužo, jei taip pagarbintų Išgelbėtojo vardą.DK 61.4

Dievo Žodis buvo platinamas slaptose vietose. Kartais jį skaitydavo vienam žmogui, o kartais būreliui tų, kurie siekė tiesos ir šviesos. Dažnai taip buvo praleidžiama visa naktis. Kartais klausytojai būdavo taip nustebę ir susižavėję, kad malonės pasiuntiniai turėdavo nutraukti skaitymą, kol būdavo gerai suvokiamos išgelbėjimo žinios. Dažnai būdavo klausiama: „ar iš tikrųjų Dievas priims mano auką? ar Jis bus palankus man? ar Jis atleis man? Tuomet būdavo skaitomas toks atsakymas: „ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; AŠ jus atgaivinsiu!” (Mato 11, 28) DK 62.1

Kai klausantieji suvokdavo pažadą, pasigirsdavo džiugus atsiliepimas: „Nebereikia daugiau ilgai, sunkiai keliauti į šventąsias vietas. aš galiu ateiti pas Jėzų toks, koks esu, nuodėmingas ir nedoras, ir jis neatstums atgailaujančio nusidėjėlio. juk parašyta: Tavo nuodėmės tau atleistos! ^{23Žr. Luko 5, 20.} mano, net mano gali būti atleistos!”DK 62.2

švento džiaugsmo banga užliedavo krūtinę, ir jėzaus vardas būdavo šlovingai aukštinamas. šie laimingi žmonės grįždavo į namus skleisti šviesos kitiems. jie kartodavo savo naująjį išgyvenimą ir teigė, kad rado tikrąjį ir gyvąjį kelią. šventojo Rašto žodžiuose, kurie buvo nukreipti į tiesos trokštančiųjų širdis, buvo karšta ir galinga jėga. Tai buvo Dievo balsas, kuris įtikindavo klausytojus.DK 62.3

Tiesos pasiuntiniai toliau eidavo savo keliu, tačiau jų kuklumas, jų nuoširdumas, jų karštas ir gilus užsidegimas buvo dažnai pastebimas. Klausytojai neklausdavo jų, iš kur jie atėjo ar kur jie eina. juos taip nustebindavo išgirsta žinia, o po to užliedavo dėkingumo ir džiaugsmo banga, kad jiems nekildavo mintis klausinėti apie ką nors daugiau. Kai žmonės įtikinėdavo tiesos pasiuntinius užeiti į savo namus, jie atsakydavo, kad privalo lankyti paklydusias kaimenės avis. tuomet jie nustebę klausdavo: „ar tai ne angelai iš dangaus?” Dažniausiai šių tiesos pasiuntinių daugiau niekas nebematydavo. Misionieriai išvykdavo kitur ar baigdavo savo gyvenimą neži-nomame požemio kalėjime, o gal jų kaulai boluodavo toje vietoje, kur jie liudijo tiesą. Tačiau jų ištartų žodžių niekas negalėjo sunaikinti. Jie atlikdavo savo darbą žmonių širdyse, o palaimintus vaisius visiškai atskleis tiktai Teismo diena.DK 62.4

Valdiečių misionieriai įsiveržė į šėtono karalystę, ir tai sužadino dar didesnį tamsos jėgų budrumą. Kiekvieną tiesos skelbimo pažangą stebėjo blogio kunigaikštis, jis ragino savo pavaldinius saugotis. Nuolankių klajoklių darbuose popiežijos vadai matė pavojaus ženklą savo tikslams. jei tiesos šviesai būtų buvę leista šviesti be kliūčių, ji būtų išsklaidžiusi sunkius paklydimų debesis, kurie buvo apgaubę žmones. Geroji naujiena būtų nukreipusi žmonių mintis tik į Dievą ir galiausiai būtų sunaikinusi Romos valdžią.DK 63.1

tokių žmonių, išlaikiusių pirmosios Bažnyčios tikėjimą, egzistavimas liudijo Romos nuklydimą, todėl skatino baisią neapykantą ir persekiojimus. Jie nesutiko atsisakyti Šventojo Rašto, - Roma negalėjo toleruoti tokio įžeidimo. Ji nusprendė nušluoti šiuos žmones nuo žemės paviršiaus. Prasidėjo kryžiaus žygiai prieš Dievo tautą jų kalnų gimtinėje. Inkvizitoriai sekė jų pėdsakais, ir dažnai kartojosi nekalto Abelio žudymo scena.DK 63.2

Nuolat jų derlingos dirvos būdavo ištryptos, jų namai ir bažnytėlės nušluojami nuo žemės paviršiaus. Ten, kur plytėjo vešlūs laukai ir stovėjo nekaltų, darbščių žmonių namai, likdavo dykuma. Plėšrus žvėris dar labiau įsiunta, pajutęs kraujo skonį, o popiežininkų aktyvumą padidino jų aukų kančios. Daugelis šių Dievo Žodžio liudytojų dėl tikėjimo buvo persekiojami po kalnus ir medžiojami slėniuose, jiems teko slėptis neįžengiamuose miškuose ar uolų viršūnėse.DK 63.3

Šiems doriems žmonėms nebuvo įmanoma iškelti jokių kaltinimų, tačiau jie buvo paskelbti už įstatymo ribų. Net jų priešai teigė, kad tai buvo taikūs, ramūs ir pamaldūs žmonės, kurių didžiausias nusižengimas buvo tas, kad jie nenorėjo tarnauti Dievui pagal popiežiaus valią. Dėl šio „nusikaltimo” juos užgriuvo visi pažeminimai, įžeidinėjimai ir kankinimai, kokius begalėjo išrasti žmonės ar velnias.DK 63.4

Kai Roma nusprendė išnaikinti šią nekenčiamą sektą, popiežius išleido bulę, smerkiančią eretikus ir leidžiančią juos išžudyti. ^{24Didelė angliškojo vertimo bulės dalis, kurią 1487 m. išleido popiežius Inocentas VIII prieš valdiečius (originalas saugomas Kembridžo universiteto bibliotekoje) pa-teikta: Dowling John. History of Roma-nism, 1871. — Bk. 6. — Ch. 5. — Sec. 62.} Jų nekaltino nesąžiningumu, tinginyste ar patvirkimu, tačiau jie turėjo pamaldumo ir šventumo išvaizdą ir stengėsi suvedžioti „tikrosios kaimenės avis” - toks buvo kaltinimas. Todėl popiežius įsakė, jeigu „ši neapkenčiama ir piktavališka sekta neatsisakys ir neišsižadės savo įsitikinimų, bus sunaikinta kaip nuodingos gyvatės. ” ^{*Wylie. Min. veik. — Bk. 16. — Ch. 1.} Ar šis išdidus valdovas tikėjosi kada nors vėl išgirsti šiuos žodžius? Ar jis žinojo, kad jie įrašomi į dangaus knygas ir bus priminti jam Paskutiniojo teismo dieną? „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, - sakė Jėzus, - Man padarėte. ” (Mato 25, 40)DK 63.5

Bulė kvietė visus katalikus dalyvauti kryžiaus žygiuose prieš eretikus. Skatindama užsiimti šiuo žiauriu darbu ji „atleido nuo bažnytinių laikinų bei amžinų bausmių ir nuo bet kokių priesaikų visus, kurie dalyvavo kryžiaus žygiuose; ji įteisino nuosavybės teisę į bet kurį eretikų žemėse neteisėtai įgytą turtą ir pažadėjo atleisti visas nuodėmes, jei jie nužudys bent vieną eretiką. Ji panaikino visas sutartis, sudarytas valdiečių naudai, įsakė jų namiškiams palikti juos, uždraudė suteikti jiems bet kokią pagalbą ir įgalino kiekvieną užvaldyti jų turtą.” ^{**Wylie. Min. veik. - Bk. 16. - Ch. 1.} Šis dokumentas aiškiai atskleidžia dvasią to, kuris stovėjo užkulisiuose. Ten buvo girdimas slibino riaumojimas, o ne Kristaus balsas.DK 64.1

Popiežijos vadai neatitiko didžiojo Dievo Įstatymo mato, tačiau pasirinko tokią normą, kuri jiems tiko ir nutarė priversti visus prisiderinti, nes tokia buvo jų, Romos vadų, valia. Vyko baisiausios tragedijos. sugedę ir šventvagiški kunigai ir popiežiai atlikinėjo šėtono darbą. Gailestingumui nebuvo vietos jų širdyje. Ta pati dvasia, kuri nukryžiavo Kristų ir žudė apaštalus, valdė kraujo ištroškusį Neroną, veikė ir dabar, kad galėtų nušluoti nuo žemės paviršiaus tuos, kurie mylėjo Dievą. DK 64.2

Dievobaimingi žmonės kantriai ir tvirtai pakėlė ilgus persekiojimus, tuo pagerbdami savo Išgelbėtoją. Nepaisydami kryžiaus žygių ir nežmoniškų skerdynių, jie ir toliau siųsdavo savo misionierius skleisti brangią tiesą. Juos gaudė ir žudė, tačiau jų kraujas palaistydavo pasėtas sėklas, kurios subrandindavo vaisių. Valdiečiai liudijo Dievą šimtmečius prieš liuterio gimimą. išblaškyti po daugelį kraštų, jie sėjo sėklas Reformacijai, kuri prasidėjo Viklifo laikais, išsiplėtė ir sustiprėjo liuterio laikais. Ją tęs iki paskutinės dienos tie, kurie pasirengę viską iškentėti „dėl Dievo Žodžio ir jėzaus liudijimo”(Apreiškimo 1, 9).DK 64.3

*****