Pražūtingi turtai

Pagal Luko 12,13-21

Kai Kristus mokė, aplink rinkosi ne tik Jo mokiniai, bet ir minia kitų žmonių. Mokiniams Jis kalbėjo apie išgyvenimus, su kuriais jiems netrukus teks susidurti. Jie turės skelbti tiesą, kurią Jis įteikė, ir dėlto turės eiti į konfliktą su šio pasaulio valdovais. Dėl Jo vardo jie bus kviečiami į teismus, turės aiškintis prieš vyresnybes ir karalius. Jis pažadėjo jiems duoti išminties, kuriai niekas negalės pasipriešinti. Jo žo-džiai, kurie jaudino daugelio širdis ir suglumindavo Jo klastingus priešus, liudijo tos Dvasios, kurią Jis žadėjo atsiųsti Savo sekėjams, galybę.Pl 219.1

Tačiau buvo daug tokių, kurie troško dangaus malonės vien tam, kad patenkintų savo savanau-diškus tikslus. Jie pripažino nuostabią Kristaus galią pateikiant tiesą aiškioje šviesoje. Jie girdėjo pažadą suteikti išminties Jo sekėjams, kai šie stos prieš val-dovus ir valdininkus. Galbūt Jis duotų Savo galią ir pasaulietiškai gerovei?Pl 219.2

„Vienas iš minios Jam tarė: ‘Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą’” (Luko 12, 13). Per Mozę Dievas davė nurodymus apie nuosavybės perdavimą. Pirmagimis sūnus gauna dvigubą tėvo turto dalį (Pakartoto Įstatymo 21,17), tuo tarpu jaunesni broliai gaudavo vienodą dalį. Šis žmogus manė, kad jo brolis pasisavino jo palikimą. Jo paties pastangos gauti tai, kas, jo nuomone, jam priklausė, patyrė nesėkmę, bet, jei Kristus įsikištų, tai sėkmė būtų garantuota. Jis girdėjo jaudinančius Kristaus raginimus ir iškilmingus grasinimus fari-ziejams bei Įstatymo mokytojams. Jei toks įsakymas būtų pasakytas jo broliui, tai šis nedrįstų atsakyti nuskriaustam žmogui jo dalies.Pl 219.3

Rimtų pamokymų, kuriuos davė Kristus, fone šis žmogus atskleidė savo savanaudiškus tikslus. Jis galėjo įvertinti tą moralinę Viešpaties jėgą, kuri padėtų pasiekti gyvenime sėkmę, tačiau dvasinės tiesos nepasiekė nei jo proto, nei širdies. Jį domino vien palikimas. Jėzus, Šlovės Karalius, kuris būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, atvėrė jam die-viškos meilės lobius. Šventoji Dvasia ragino jį tapti paveldėtoju to turto, kuris yra nenykstantis, nesuteptas, nevystantis palikimas (1 Petro 1, 4). Jis matė Kristaus galios įrodymą. Dabar jis turėjo galimybę kalbėtis su didžiuoju Mokytoju ir išsakyti svarbiausią savo šir-dies troškimą. Tačiau kaip žmogaus su mėšlo grėbliu Banjano palyginime, jo akys buvo nukreiptos į žemę. Jis nematė vainiko virš savo galvos. Kaip ir žynys Si-monas, jis vertino Dievo dovaną tarsi žemiškų turtų įgijimo priemonę.Pl 220.1

Išgelbėtojo misija žemėje artėjo prie pabaigos. Tik keletas mėnesių liko Jam užbaigti Savo Malonės karalystės įkūrimo žemėje darbą. Tačiau žmonių gobšumas mėgino atitraukti Jį nuo darbo, kad įtrauk tų į ginčą dėl žemės lopinėlio. Bet Jėzus nesileido nukreipiamas nuo Savo misijos. Jo atsakymas buvo toks: „Žmogau, kas gi Mane skyrė būti teisėju ar da-lytoju?” (Luko 12, 14)Pl 220.2

Jėzus galėjo pasakyti šiam žmogui tai, kas buvo teisinga. Jis žinojo, kas šiuo atveju buvo teisinga, tačiau broliai ginčijosi, nes abu buvo godūs. Kristus pasakė, kad ne Jo reikalas spręsti tokius ginčus. Jo atėjimo tikslas visai kitas - skelbti Evangeliją ir raginti žmones atsigręžti į amžinąsias vertybes.Pl 221.1

Kristaus požiūris į šį atvejį yra pamoka visiems, kurie tarnauja Jo vardu. Išsiųsdamas Dvylika, Jis pasakė: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Do-vanai gavote, dovanai ir duokite!” (Mato 10,7.8) Jie nebuvo siųsti tam, kad spręstų žemiškus žmonių reikalus. Jų darbas buvo įtikinti žmones susitaikyti su Dievu. Sis darbas buvo jų jėga žmonių palaimai. Vienintelis vaistas nuo žmonių nuodėmių ir sielvartų yra Kristus. Vien Jo malonės Evangelija gali išgydyti prakeikimo blogį, kuris slegia visuomenę. Turtingųjų neteisingumas vargšų atžvilgiu, neturtingųjų neapykanta turtingiesiems vienodai savo šaknis leidžia savanaudiškumo dirvoje, ir tai gali būti išrauta tiktai paklusus Kristui. Jis vienintelis savanaudišką, nuodėmingą širdį keičia į naują, mylinčią širdį. Tegul Kristaus tarnai skelbia Evangeliją su Dvasia, kuri yra pasiųsta iš Dangaus, ir dirba, kaip Jis dirbo, žmonių gerovei. Tada žmonija bus išaukštinta ir palaiminta, ko negali pasiekti jokios žmonių pastangos.Pl 221.2

Viešpats nutraukė klausiantįjį ir į jį panašius, sa-kydamas: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto” (Luko 12, 15).Pl 222.1

„Jis pasakė jiems palyginimą: Vieno turtingo žmo-gaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Galop jis tarė: ‘Stai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą” (Luko 12, 16-21).Pl 222.2

Palyginimu apie godų turtuolį Kristus parodė kvailumą tų, kurie pasaulio gėrybes iškelia aukščiau visų kitų. Sis žmogus viską gavo iš Dievo. Buvo leista, kad saulė šviestų virš žemės, nors jos spinduliai krinta ant teisiųjų ir ant neteisiųjų. Dangaus lietūs krinta ant blogų ir ant gerų. Viešpats įgalino, kad augmenija žaliuotų, o laukai gausiai derėtų. Tur-tuoliui kilo keblumų, ką daryti su savo derliumi. Jo svirnai buvo perpildyti, ir jis nežinojo, kur dėti perteklių. Jis negalvojo apie Dievą, iš kurio atėjo visos jo malonės. Jis nesuprato, kad Dievas jį padarė Savo gėrybių valdytoju tam, kad jis galėtų padėti skurstantiems. Jis turėjo palaimingą galimybę dalyti Dievo malones, tačiau galvojo tiktai apie tarnavimą sau.Pl 222.3

Šis turtuolis matė daugybę neturtingųjų, našlaičių, našlių, kenčiančiųjų, prispaustųjų, buvo daug vietų, kur jis galėjo padovanoti savo gėrybes. Jis galėjo lengvai atsikratyti dalimi to pertekliaus, ir daugelis namų būtų išgelbėti nuo nepritekliaus, daugybė alkanų būtų pamaitinti, daugybė nuogų aprengti, daugybė širdžių būtų patenkintos, būtų atsakyta į daugelį prašymų duonos ir drabužių, ir šlovinimo melodija būtų kilusi į dangų. Viešpats girdi skurstančiųjų maldas, ir iš Savo gerumo pasirūpina vargstančiais (Psalmių 68, 11). Turtuoliui buvo suteikta palaima, jis sukaupė gausias atsargas, jos buvo skirtos daugelio poreikiams patenkinti. Tačiau jis užvėrė savo širdį vargstančiojo aimanai ir pasakė savo tarnams: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!” (Luko 12, 17.19)Pl 223.1

Šio žmogaus tikslai nebuvo aukštesni, nei gyvulių, kurie išnyksta. Jis gyveno taip, tarsi nebūtų nei Dievo, nei dangaus, nei būsimojo gyvenimo; tarsi viskas, ką jis turėj o, buvo jo nuosavybė ir jis nieko nebuvo skolingas nei Dievui, nei žmogui. Psalmistas aprašė šį turtuolį: „Kvailys sau sako širdyje: ‘Dievo nėra’” (Psalmių 14, 1).Pl 223.2

Šis žmogus gyveno tik sau. Jis suprato, kad ateitis yra gausiai aprūpinta, kad jam nebereikia niekuo rūpintis, jis gali tik džiaugtis turtais ir savo darbo vaisiais. Jis mano esąs labiau palaimintas, nei kiti žmonės ir prisiskiria sau garbę. Jį gerbia aplinkiniai kaip protingą ir sėkmingą žmogų, kuris apsirūpino gyvenimą ir giriamas, nes jam sekasi (Psalmių 49, 19).Pl 223.3

Bet šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailybė (1 Korintiečiams 3,19). Tuo tarpu, kai turtuolis galvoja apie linksmybių metus, Viešpats kuria visiškai prie-šingą planą. Šį neištikimą valdytoją pasiekia žinia: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės” (Luko 12,20). Tai reikalavimas, kurio pinigais nega-lima atlyginti. Turtas, kurį jis sukaupė, negali atidėti ar atitolinti nuosprendžio. Per vieną akimirką viskas, dėl ko jis dirbo visą gyvenimą, tampa jam nebereika-linga. „Kam gi atiteks, ką susikrovei?” (Luko 12, 20) Jo platūs laukai ir gausiai pripildyti aruodai lieka be jo priežiūros. „Jie kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!” (Psalmių 39, 7)Pl 224.1

Vienintelio gėrio, kuris jam dabar būtų naudingas, jis neįsigijo. Gyvendamas sau, jis atstūmė Dievo meilę, kuri turėjo lietis gerumu jo artimiesiems. Taip jis atmetė gyvenimą, nes Dievas yra meilė, o meilė - gyvenimas. Tas žmogus labiau vertino žemiškus dalykus, nei dvasinius, todėl jis turi išnykti drauge su žemiškumu. „Mirtingasis nesupranta didybės, jis panašus į nugaištantį gyvulį” (Psalmių 49, 21).Pl 224.2

„Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą” (Luko 12, 21). Šis paveikslas yra teisingas visais laikais. Jūs galite kurti planus vien savo gerovei, jūs galite kaupti turtus, jūs galite statyti didelius ir aukštus rūmus, kaip darė senovės Babilono statytojai, bet jūs negalite pastatyti aukštos sienos ar stiprių vartų, kad neįsileistumėte pasmerkimo pranašų. Karalius Belšacaras išėlė puikią puotą. „Jie gėrė vyną ir šlovino dievus, padarytus iš aukso ir sidabro, žalvario, geležies, medžio ir akmens” (Da-nieliaus 5,1.4). Tačiau Neregimojo ranka užrašė ant sienos nuosprendžio žodžius, ir priešo kariuomenės žingsniai pasigirdo prie rūmų vartų. „Tą pačią naktį chaldėjų karalius Belšacaras buvo nužudytas” (Da-nieliaus 5, 30), o svetimšalis monarchas užėmė jo sostą.Pl 224.3

Gyventi sau, vadinas, žūti. Godumas, gerovės troškimas tik sau atskiria sielą nuo gyvenimo. Tai šėtono dvasia - įgyti, plėšti. Kristaus dvasia yra duoti, aukotis dėl kitų. „O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo” (1 Jono 5,11.12).Pl 225.1

Todėl Jis sako: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepri-klauso nuo turto” (Luko 12, 15).Pl 225.2

*****

...Netieskim rankų į apsčius aruodus -
Užvaldo širdį jie.
Marina sielą.
Dėkokim Viešpačiui už tiek,
Kiek duoda Kasdienai kiekvienai.
Kitai duos vėlei.Pl 225.3

Zita Kazimiera Kirsnauskaitė

*****