Evangelijos sėkla dažnai nukrinta tarp erškėčių ir kenksmingų piktžolių; jei žmogaus širdyje neįvyksta moralinio pasikeitimo, jei neatsikratoma ankstesnių nuodėmingų įpročių ir neatsisakoma ankstesnio nuodėmingo gyvenimo būdo, jei šėtonui būdingos savybės nepašalinamos iš sielos, tai kviečių grūdai bus nustelbti. Erškėčiai sutankės ir nustelbs kviečius.Pl 34.2

Malonė gali klestėti tik tokioje širdyje, kuri yra nuosekliai ruošiama brangioms tiesos sėkloms. Nuodėmės erškėčiai gali augti bet kokioje sieloje, jų nereikia prižiūrėti, o malonė turi būti rūpestingai puoselėjama. Erškėčiai ir piktžolės visuomet yra pa-siruošę sudygti, todėl nuolatos turi būti naikinami. Jei širdžiai nevadovauja Dievas, jei Šventoji Dvasia netaurina ir nevalo charakterio, senieji įpročiai atsi-skleis gyvenime. Žmonės gali tvirtinti, kad jie tiki Evangelija, bet, jei jie nėra Evangelijos pašventinti, jų tvirtinimas bevertis. Jei jie nepasiekė pergalės prieš nuodėmę, vadinasi, nuodėmė nugalėjo juos. Erškėčiai, kurie buvo tik nukirsti, bet nebuvo išrauti su šaknimis, vėl išdygsta, o laikui bėgant visiškai užvaldo sielą.Pl 34.3

Kristus įvardijo dalykus, kurie yra pavojingi sielai. Kaip užrašė Morkus, Jis mini pasaulio rūpesčius, turtų apgaulę ir troškimą kitų dalykų. Lukas pamini rūpesčius, turtus ir šio gyvenimo malonumus. Būtent jie užgožia Žodį, dygstančią dvasinę sėklą. Siela nebegauna maisto iš Kristaus ir dvasiškai numiršta.Pl 34.4

Šio pasaulio rūpesčiai. Nė vienas žmogus nėra lais-vas nuo žemiškųjų rūpesčių gundymo. Vargšams sunkus darbas, skurdo baimė ir netektys atneša sunkumus ir rūpesčius. Turtingieji jaučia praradimo baimę ir daugybę neramių minčių. Daug Kristaus sekėjų užmiršta pamoką, kurios Jis ragino mokytis iš gėlių, augančių laukuose. Jie nepasitiki Jo nuolatiniu rūpesčiu. Kristus negali nešti Jų naštos, nes jie neuždeda jos Jam. Todėl gyvenimo rūpesčiai, kurie turėtų priartinti juos prie Gelbėtojo, kai jie prašo pa-galbos ir paguodos, atskiria juos nuo Jo.Pl 35.1

Daugelis tų, kurie galėtų naudingai tarnauti Die-vui, ima siekti turtų. Visa jų energija yra sutelkta į verslo reikalus, ir jie nejaučia pareigos paisyti dva-sinius dalykus. Taip elgdamiesi jie atskiria save nuo Dievo. Šventajame Rašte reikalaujama: „Nebūkite apsileidę, bet uolūs [...]” (Romiečiams 12, 11). Mes turime dirbti, kad galėtume padėti vargstantiems. Krikščionys privalo dirbti, jie turi užsiimti darbu, bet tai jie neturi daryti nusidėdami. Daugelis taip įsitraukia į darbus, kad nebeturi laiko maldai, Biblijai tyrinėti, neranda laiko ieškoti Dievo ir Jam tarnauti. Kartais siela labai trokšta šventumo ir dangaus, bet neranda laiko nusigręžti nuo pasaulio triukšmo ir įsiklausyti į didingus ir autoritetingus Dievo Dvasios žodžius. Amžinybės dalykai tampa antraeiliai, o pasaulio dalykai užima svarbiausią vietą. Žodžio grūdas negali subrandinti vaisiaus, nes sielos gyve-nimas sutelktas į tai, kad puoselėtų meilės pasauliui erškėčius.Pl 35.2

Daugelis sunkiai ir atkakliai dirbančiųjų padaro panašią klaidą. Jie dirba kitų gerovei, juos spaudžia atsakomybė, jie turi daug įsipareigojimų ir leidžia, kad darbas išstumtų pamaldumą. Bendravimas su Dievu per maldą ir tyrinėjant Jo Žodį yra nevertina-mas. Jie užmiršo, kad Kristus pasakė: „Nuo Manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti” (Jono 15,5). Jie nutolsta nuo Kristaus, jų gyvenimas nepatiria Jo ma-lonės ir atsiskleidžia būdingi savojo „aš” bruožai. Jų tarnystę gadina pranašumo troškimas ir nemalonūs, atstumiantys nepaklusnios širdies bruožai. Tokia yra viena iš pagrindinių krikščioniškosios veiklos smu-kimo paslapčių. Todėl jos rezultatai dažnai yra tokie menki.Pl 36.1

Turtų apgaulė. Meilė turtams turi patrauklią, ap-gaulingą galią. Itin dažnai tie, kurie valdo pasaulio turtus, užmiršta, kad Dievas duoda jiems galią juos įsigyti. Jie sako: „Mano paties galybe ir mano paties rankų jėgomis sukrauti šie turtai” (Pakartoto Įstatymo 8, 17). Jų sukrauti turtai, o ne dėkingumo Dievui išraiška, skatina savęs aukštinimą. Jie praranda pri-klausomybės nuo Dievo jausmą ir pamiršta pareigą savo artimiesiems. Užuot turtą laikę talentu, kuris turi būti naudojamas Dievo garbei ir žmonijos palaimai, jie paverčia turtą pataikavimo sau priemone. Taip traktuojami turtai ugdo šėtoniškąsias žmogaus savybes, užgoždami Dievo charakterio bruožus. Žo-džio grūdą nusmelkia erškėčiai.Pl 36.2

Gyvenimo malonumai. Pasilinksminimai, kurių siekiame norėdami patenkinti save, kelia pavojų. Visi pataikavimo sau įpročiai, kurie silpnina fizinę galią, kurie užtemdo protą arba atbukina dvasinius jutimus, yra kūno geiduliai, kurie kovoja prieš sielą (1 Petro 2, 11). Įvairios sukilusios aistros. Pirmiausia - tai visi nuo-dėmingi veiksmai, taip pat ir įprastiniai dalykai, kurie užgožia Dievo karalystę ir yra laikomi svarbesniais už ją, - tai blogio daigai. Visa, kas atitraukia mintį nuo Dievo, kas atitraukia polinkius nuo Kristaus, visa tai yra sielos priešas.Pl 36.3

Kai protas yra jaunatviškas ir stiprus, jis gali grei-tai reaguoti į aplinką ir priimti sprendimus, todėl kyla didelė pagunda didžiuotis savimi, tarnauti sau. Jei pasaulietiški sumanymai sėkmingai įgyvendinami, atsiranda pagundų elgtis taip, lyg sąžinė būtų užmigdyta, atbukinamas teisingas įvertinimas to, kas sudaro tikrą charakterio pranašumą. Kai aplinkybės yra palankios tokiam polinkiui, asmenybė bus ugdoma Dievo Žodžio uždrausta kryptimi.Pl 37.1

Šiame vaikų gyvenimo etape tėvams tenka di-džiulė atsakomybė. Jie turi daryti jaunimui teisingą įtaką, kuri formuotų jų požiūrį į gyvenimą ir skatintų siekti tikrosios, o ne laikinos sėkmės. Deja, dauguma tėvų pirmiausia stengiasi užtikrinti pasaulietišką savo vaikų gerovę. Visos jų draugystės yra parenkamos siekiant šio tikslo. Daugelis tėvų stato namus dideliuose miestuose ir stumia savo vaikus į pasaulietišką visuomenę. Jie apsupa juos įtaka, kuri ugdo pasaulietiškumą ir išdidumą. Tokioje aplinkoje protas ir siela tampa neužaugomis. Kilnūs ir didingi gyvenimo tikslai yra išleidžiami iš akiračio. Privilegija būti Dievo sūnumis ir dukromis, amžinybės paveldėtojais, yra iškeičiama į pasaulietišką naudą.Pl 37.2

Daugelis tėvų siekia užtikrinti vaikų laimę ten-kindami jų užgaidas ir malonumų pomėgį. Jie leidžia sportuoti, lankyti pasilinksminimus ir duoda jiems pinigų, kad vaikai savęs nevaržytų ir tenkintų visus poreikius. Kuo labiau tenkinamas malonumų troški-mas, tuo jis tampa stipresnis. Šių jaunuolių dėmesys vis labiau pasineria į pasilinksminimus, kol jie ga-liausiai pradeda manyti, kad tokia ir yra gyvenimo prasmė. Jie išsiugdo tingumo ir savimeilės įpročius, kurie neleidžia jiems tapti tvirtais krikščionimis.Pl 38.1

Net bažnyčia, kuri turi būti tiesos stulpas ir atra-ma, skatina savanaudišką meilę malonumams. Kai renkami pinigai kokiems nors religiniams tikslams, kokių priemonių griebiasi daugelis bažnyčių? Jos organizuoja muges, rengia vakarienes, fantastiškus turgus, net loterijas ir panašius sumanymus. Dažnai vieta, skirta Dievui garbinti, yra išniekinama puotavimu, gėrimu, pirkimu, pardavimu ir links-mybėmis. Pagarba Dievo namams ir pamaldoms jaunuolių mintyse sumenkinama. Santūrumo barjerai yra susilpninami. Skatinama savimeilė, apetitas, garbėtroška, visos šios savybės stiprėja, kai jos yra tenkinamos.Pl 38.2

Malonumų ir pramogų ieškojimas telkiasi mies-tuose. Daugelis tėvų, kurie pasirenka miestus savo vaikų namams, galvodami suteiksią jiems didesnių galimybių, greitai nusivilia ir per vėlai gailisi dėl baisios klaidos. Šiuolaikiniai miestai tampa panašūs į Sodomą ir Gomorą. Daugybė švenčių skatina dykinėjimą. Azartiškos sporto varžybos, teatrai, lenktynės, įvairūs žaidimai, svaigalai ir puotavimai skatina aktyvų aistros veikimą. Jaunimą nuplukdo visuotinė srovė. Tie, kurie išmoksta mylėti pramogas, atidaro duris pagundų srautui. Jie atsiduoda visuotinei linksmybei ir nerūpestingam džiaugsmui, bendravimas su malonumų mylėtojais užnuodija jų protą. Jie nuolat keičia lengvabūdiško pasilinksmi-nimo formas, kol galiausiai praranda ir norą, ir su-gebėjimą naudingai gyventi. Jų religiniai troškimai yra atvėsinami, jų dvasinis gyvenimas aptemsta. Visi kilnūs sielos sugebėjimai, visa, kas sieja žmogų su dvasiniu pasauliu, yra sunaikinama.Pl 38.3

Beje, kai kurie gali pamatyti savo beprotybę ir at-gailauti. Dievas gali jiems atleisti. Tačiau jie sužeidė savo sielas ir užsitraukė pavojų visam gyvenimui. Įžvalgumas, kuris visuomet turėtų būti aštrus ir jaut-rus, kad padėtų atskirti gėrį nuo blogio, yra beveik prarastas. Jie nebegali greitai atpažinti vadovaujančio Šventosios Dvasios balso ar atskirti velnio klastas. Per dažnai pavojaus akimirką jie atsiduoda pagundai ir yra atitraukiami nuo Dievo. Tokio malonumus mylinčio žmogaus gyvenimo pabaiga yra žlugimas tiek šiam pasauliui, tiek ir būsimajam.Pl 39.1

Rūpesčius, turtus, malonumus naudoja šėtonas, kad užgrobtų žmonių sielas gyvenimo žaidimuose. Yra duotas įspėjimas: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio” (1 Jono 2, 15.16). Tas, kuris skaito žmonių širdis kaip atverstą knygą, sako: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai” (Luko 21,34). Apaštalas Paulius, remdamasis Šventąja Dvasia, rašo: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių” (1 Timotiejui 6, 9.10).Pl 39.2

Uolynėje

Dirvos Paruošimas