Malonės apdovanojimas

Pagal Mato 19,16-30; Morkaus 10,17-31; Luko 18,18-30

Tiesą apie Dievo malonę žydų tauta buvo beveik užmiršusi. Rabinai mokė, kad Dievo palankumą privalu užsitarnauti. Teisiųjų apdovanojimą jie ti-kėjosi laimėti savo darbais. Jų Dievo garbinimas buvo įkvėptas godžios, savanaudiškos dvasios. Net ir Kristaus mokiniai nebuvo visiškai išsivadavę iš šios dvasios, todėl Išgelbėtojas stengėsi parodyti jiems jų klaidą. Kaip tik prieš tai, kai Jis pasakė palyginimą apie darbininkus, vienas įvykis paskatino Jį pateikti teisingus principus.Pl 355.1

Jam einant keliu, jaunas valdininkas pribėgo prie Kristaus ir parklupęs pagarbiai pasveikino. „Mokyto-jau, - paklausė jis, - ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?” (Mato 19, 16)Pl 355.2

Didikas kreipėsi į Kristų taip kaip į gerbiamą ra-biną, neįžiūrėdamas Jame Dievo Sūnaus. Išgelbėtojas pasakė: „Kam vadini Mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas” (Morkaus 10, 18). Kokiu pagrindu tu vadini Mane geru? Tik vienas Dievas yra geras. Jei tu pripažįsti Mane geru, tu privalai priimti Mane kaip Jo Sūnų ir atstovą.Pl 355.3

„O jei nori įeiti į gyvenimą, - pridūrė Jis, - laikykis įsakymų!” (Mato 19,17). Dievo charakteris yra išreikštas Jo Įstatyme; jei norite būti santarvėje su Dievu, Jo Įstatymo principai privalo būti visų jūsų veiksmų šaltiniu.Pl 356.1

Kristus nesumažina Įstatymo reikalavimų. Ne-klystamais posakiais Jis vaizduoja paklusnumą kaip amžinojo gyvenimo sąlygą, - tą pačią sąlygą, kurios buvo reikalaujama iš Adomo, kol jis nenusidėjo. Viešpats tikisi iš dabartinio žmogaus ne mažiau, nei Jis tikėjosi iš žmogaus rojuje, - visiško paklusnumo, nepriekaištingo teisumo. Malonės Sandoros reika-lavimai yra tokie pat, kaip iškelti rojuje - sutarti su Dievo Įstatymu, kuris yra šventas, teisingas ir geras.Pl 356.2

Išgirdęs žodžius:„Laikykis įsakymų”, jaunuolis paklausė: „Kokių?” (Mato 19, 17.18) Jis manė, kad kalbama apie kokius nors apeiginius įsakymus, bet Kristus kalbėjo apie Įstatymą, duotą ant Sinajaus kalno. Jis paminėjo keletą įsakymų iš antrosios De-šimties Dievo įsakymų plokštės, tada apibendrino juos visus įsakymu: „Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mato 19, 19).Pl 356.3

Jaunuolis atsakė nedvejodamas: „Aš viso to lai-kausi. Ko dar man trūksta?” (Mato 19, 20) Jis suvokė Įstatymą tik paviršutiniškai. Sprendžiant žmogiškai, jis buvo nepriekaištingo charakterio. Jo išorinis gy-venimas buvo be trūkumų; jis tikrai manė, kad jo paklusnumas nepriekaištingas. Tačiau jis slapta bai-minosi, kad ne viskas buvo taip gerai. Tai atsispindėjo jo klausime: „Ko dar man trūksta?” (Mato 19, 20) “‘Jei nori būti tobujas, - pasakė Kristus, - eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui Mane ', . Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto” (Mato 19, 21.22).Pl 356.4

Pats Įstatymo gynėjas yra Įstatymo peržengėjas. Kristus norėjo tai atskleisti jaunuoliui, todėl davė jam išmėginimą, kuris turėjo atskleisti žmogiškos širdies savanaudiškumą. Jis parodė jam slaptą charakterio žaizdą. Jaunuolis nebenorėjo jokių kitų paaiškinimų. Jis puoselėjo stabą širdyje; pasaulis buvo jo stabas. Jis teigė, kad laikosi įsakymų, bet jam trūko principo, kuris yra visų įsakymų dvasia ir gyvybė. Jis nepuoselėjo tikrosios meilės nei Dievui, nei žmogui. Šis trūkumas atskleidė bruožus, kurie neleido jam patekti į Dangaus karalystę. Mylėdamas save ir pasaulietiškus turtus, jis neatitiko dangaus principų.Pl 357.1

Kai šis jaunas didikas atėjo pas Jėzų, jo nuoširdu-mas ir uolumas užkariavo Išgelbėtojo širdį. Jis meiliai pažvelgė į jį. Šiame jaunuolyje Jis matė tą, kuris galėtų tarnauti kaip teisumo skelbėjas. Jis būtų mielai priėmęs šį talentingą ir kilnų jaunuolį, kaip priėmė vargšus žvejus, kurie Jį sekė. Jei jaunuolis būtų pa-skyręs savo sugebėjimus sielų gelbėjimo darbui, jis būtų tapęs stropiu ir sėkmingu Kristaus darbininku.Pl 357.2

Bet pirmiausia jis privalo priimti mokinio sąlygas. Jis privalo besąlygiškai atiduoti save Dievui. Kristui pakvietus, Jonas, Petras, Matas ir jų draugai viską palikę, atsikėlė ir sekė paskui Jį (Luko 5, 28). Tokio pasišventimo buvo reikalaujama ir iš jaunojo turtuolio. Kristus nereikalavo didesnės aukos, nei Pats paaukojo. „Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą” (2 Korintiečiams 8, 9). Jaunuolis turėjo eiti ten, kur vedė Kristaus kelias.Pl 357.3

Kristus pažvelgė į jaunuolį ir nuoširdžiai jo il-gėjosi. Jis troško pasiųsti jį kaip pasiuntinį žmonių palaiminimui. Ragindamas jį atiduoti savo turtus vargšams, Kristus pasiūlė jam Savo draugystę. „Sek paskui Mane”, - pasakė Jis. Šią privilegiją džiaugs-mingai palaikė Petras, Jokūbas ir Jonas. Jaunuolis žiūrėjo į Kristų susižavėjęs. Jo širdį traukė prie Iš-gelbėtojo. Tačiau jis nebuvo pasiruošęs priimti Gany-tojo pasiaukojimo principo. Jis labiau vertino savo turtus, nei Jėzų. Jis norėjo amžinojo gyvenimo, bet nenorėjo priimti į sielą šios nesavanaudiškos meilės, kuri vienintelė yra gyvenimas, ir skaudančia širdimi nusigręžė nuo Kristaus.Pl 358.1

Kai jaunuolis nusigręžė, Kristus pasakė Savo mokiniams: „Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę!” (Luko 18,24) Šie žodžiai nustebino moki-nius. Jie buvo mokomi vertinti turtinguosius kaip Dangaus numylėtinius; mokiniai tikėjosi taip pat gauti pasaulietišką galią ir turtus Mesijo karalystėje. Jei net turtingieji negalės patekti į Dangaus karalystę, tai kokią viltį gali puoselėti kiti žmonės?Pl 358.2

„Jėzus vėl tarė jiems: ‘Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę ir tiems, kurių viltis - turtai! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę. Mokiniai dar labiau nustebo” (Morkaus 10, 24-26). Dabar jie suprato, kad patys gavo rimtą įspėjimą. Išgelbėtojo žodžiai atskleidė jų slaptą valdžios ir turtų troškimą. Nuo-gąstaudami jie sušuko: „Kas tada galės išsigelbėti?” (Morkaus 10, 26)Pl 358.3

„Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: ‘Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma” (Morkaus 10, 27).Pl 359.1

Turtingas žmogus negali patekti į dangų vien dėl savo statuso. Jo turtai nesuteikia jam teisės gauti šventųjų paveldą šviesoje. Tiktai per neužtarnautą Kristaus malonę kiekvienas žmogus gali rasti įėjimą į Dievo miestą. Turtuoliams ne mažiau nei vargšams skirti Šventosios Dvasios žodžiai: „Jūs nebepriklau-sote patys sau. Iš tiesų esate brangiai nupirkti” (1 Korintiečiams 6, 19.20). Kai žmonės tuo tiki, jie savo nuosavybę vertina kaip jiems patikėtą turtą, kuris turi būti panaudotas Dievo nurodymu - t. y. turi būti skirtas žūstantiems gelbėti ir kenčiantiems bei varg-šams paguosti. Žmogus negali to padaryti, jeigu jo širdis prisirišusi prie žemiškųjų turtų. Žmogus, kuris tarnauja Mamonai, yra kurčias kitų žmonių poreikių šauksmui. Tačiau Dievas gali viską. Žvelgdama į begalinę Kristaus meilę, savanaudiška širdis ištirps ir bus nugalėta. Turtingas žmogus bus paskatintas kaip fariziejus Saulius pasakyti: „Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų” (Filipiečiams 3, 7.8). Tada tokie žmonės nelaikys turto savo nuosavybe. Jie džiaugsis, kad gali būti Dievo malonės prievaizdais ir visų žmonių tarnais vardan Jo.Pl 359.2

Petras buvo pirmasis, kuris atsisakė senų įsitiki-nimų, įsiklausęs į Išgelbėtojo žodžius. Jis patenkintas galvoj o apie tai, ko jis ir jo broliai atsisakė dėl Kristaus. „Štai, - pasakė jis, - mes viską palikome ir sekame paskui Tave”. Prisiminęs sąlyginį pažadą jaunam didikui: „Tai turėsi lobį danguje”, dabar pa-klausė, ką jis ir jo draugai turėtų gauti, kaip atpildą už savo auką (Mato 19, 27.21).Pl 359.3

Išgelbėtojo atsakymas pervėrė žvejų širdis. Jis pa-vaizdavo garbę, kuri buvo jų aukščiausia svajonė: „Iš tiesų sakau jums: pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės Savo šlovės soste, jūs, Mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių” (Mato 19, 28). Ir pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl Manęs, ir dėl Evange-lijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje - amžinojo gyvenimo” (Morkaus 10, 29.30).Pl 360.1

„Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Vieš-pačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą” (Kolosiečiams 3, 23.24). „Stai Aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus” (Apreiškimo 22, 12).Pl 360.2

Bet Petro klausimas: „Kas mums bus už tai?” (Ma-to 19, 27) atskleidė dvasią, kuri, likusi nepataisyta, būtų padariusi mokinius netinkamus būti Kristaus pasiuntiniais, nes tai buvo samdinio dvasia. Nors mokiniai ir buvo pritraukti Jėzaus meilės, jie nebuvo galutinai išsilaisvinę iš fariziejų įtakos. Jie vis dar dir-bo siekdami užsitarnauti atlygį pagal savo darbą. Jie puoselėjo savęs išaukštinimo ir pasitenkinimo savimi dvasią ir lygino vienas kitą tarpusavyje. Kai vienas kuris iš jų suklysdavo, kiti imdavo jausti pranašumą.Pl 360.3

Kad mokiniai neišleistų iš akių Evangelijos princi-pų, Kristus pasakė jiems palyginimą. Jame vaizduoja-ma, kaip Dievas elgiasi su Savo tarnais, ir parodoma dvasia, kuri turi lydėti Jo darbininkus.Pl 361.1

„Dangaus karalystė, - pasakė Jis, - panaši į šei-mininką, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui” (Mato 20, 1). Buvo įprasta, kad žmogus, ieškantis uždarbio, lauktų turgavietėse; ten ateidavo šeimininkai susirasti samdinių. Žmogus palyginime eina į turgų pasisamdyti darbininkų, jis tai atlieka skirtingu laiku. Tie, kurie yra pasamdomi ankstyvomis valandomis, sutinka dirbti už nurodytą sumą; tie, kurie yra pasamdomi vėliau, palieka savo atlygį šeimininko nuožiūrai.Pl 361.2

„Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas paskutiniais ir baigdamas pirmaisiais!’ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą” (Mato 20, 8-10).Pl 361.3

Seimininko elgesys su darbininkais jo vynuogyne vaizduoja Dievo elgesį su žmonių gimine. Jis visiškai priešingas papročiams, kurie vyrauja tarp žmonių. Pasaulietiškame versle atlygis duodamas pagal atlik-tą darbą. Darbininkas tikisi, kad jam bus sumokėta tiek, kiek jis uždirbo. Tačiau palyginime Kristus vaiz-duoja Dievo karalystės, o ne šio pasaulio karalystės, principus. Jis nesivadovauja jokiais žmonių matais. Viešpats sako: „Juk Mano mintys - ne jūsų mintys, o Mano keliai - ne jūsų keliai. [...] Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip Mano keliai viršija jūsų kelius ir Mano mintys - jūsų mintis” (Izaijo 55, 8.9).Pl 361.4

Palyginime pirmieji darbininkai sutiko dirbti už suderėtą sumą, jie gavo tą sulygtą sumą ir nieko daugiau. Tie, kurie buvo pasamdyti vėliau, patikėjo šeimininko pažadu: „Kas bus teisinga, aš jums už-mokėsiu!” (Mato 20, 4) Jie parodė pasitikėjimą juo, neklausinėdami apie atlyginimą. Jie pasitikėjo jo teisingumu ir nešališkumu. Jiems buvo atlyginta ne pagal jų atliktą darbą, bet pagal šeimininko kilnumą.Pl 362.1

Dievas nori, kad mes pasitikėtume Tuo, kuris išteisina bedievį. Jis atlygina ne pagal mūsų nuopel-nus, bet pagal Savo ketinimus: „Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje” (Efeziečiams 3,11). „Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš Savo gailes-tingumo” (Titui 3, 5). Ir tiems, kurie Juo tiki, Jis gali duoti „nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome” (Efeziečiams 3, 20).Pl 362.2

Ne atlikto darbo kiekis ar regimi rezultatai, bet dvasia, su kuria padarytas darbas, paverčia jį vertingu Dievui. Tie, kurie atėjo į vynuogyną vienuoliktą valandą, buvo dėkingi už galimybę dirbti. Jų širdys buvo kupinos dėkingumo tam, kuris juos pasamdė; kai dienos pabaigoje šeimininkas jiems sumokėjo kaip už visos dienos darbą, jie buvo didžiai nustebinti. Jie žinojo, kad neuždirbo tokio atlyginimo. Ir gerumas, kuris atsispindėjo jų darbdavio veide, labai juos nudžiugino. Jie niekuomet neužmiršo šeimininko gerumo ar dosnaus atlyginimo, kurį gavo. Lygiai taip ir nusidėjėlis, kuris žino savo nevertumą, atėjo į Viešpaties vynuogyną vienuoliktą valandą. Jo tarnystės laikas atrodo itin trumpas, jis jaučia, kad nenusipelnė atlyginimo, tačiau labai džiaugiasi, kad Dievas jį priėmė. Jis dirba nuolankiai, su pasitikėjimo dvasia, nes yra dėkingas už privilegiją būti Kristaus bendradarbiu. Dievas džiaugiasi galėdamas pagerbti šią dvasią.Pl 362.3

Viešpats trokšta, kad mes pasikliautume Juo neklausinėdami apie apdovanojimo dydį. Kai Kristus apsigyvena sieloje, mintis apie atlyginimą nėra svarbiausia. Ne šis motyvas skatina mus tarnauti. Žinoma, mes turime gerbti atlyginimą. Dievas nori, kad mes vertintume Jo pažadėtus palaiminimus. Bet Jis nenori, kad mes trokštume apdovanojimo ir ma-nytume, kad už kiekvieną pareigą privalome gauti atlyginimą. Mes neturime trokšti atlygio už darbą, bet privalome daryti tai, kas yra teisinga, nepriklausomai nuo atlygio. Mus turi skatinti meilė Dievui ir artimiesiems.Pl 363.1

„Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas - Dievas. Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą. Mes juk esame Dievo bendradarbiai [...]. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus. [...] kiekvieno darbas išaiškės. [... ] Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį” (1 Korintiečiams 3, 7-9.12-14).Pl 363.2

Sis palyginimas nepateisina tų, kurie girdėjo pirmąjį kvietimą dirbti, bet nenorėjo eiti į Viešpaties vynuogyną. Kai šeimininkas nuėjo į turgavietę vienuoliktą valandą ir rado ten laisvų žmonių, jis pasakė: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?” (Mato 20,6) Atsakymas buvo: „Kad niekas mūsų nepasam- dė” (Mato 20, 7). Nė vieno iš tų, kurie buvo pašaukti vėliau dienos metu, nebuvo čia iš ryto. Jie neatsisakė kvietimo. Tie, kurie atsisako ir po to gailisi, elgiasi tinkamai, nes apgailestauja, tačiau nesaugu juokauti su pirmuoju malonės kvietimu.Pl 363.3

Kai vynuogyno darbininkai, kurie pradėjo darbą iš ryto, gavo po denarą, jie įsižeidė. Argi jie nedirbo dvylika valandų? Jie mąstė, kad tai neteisinga, jie turėtų gauti daugiau už tuos, kurie dirbo tiktai vieną valandą ir vėsesniu metu. „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, - pasakė jie, - o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą” (Mato 20, 12).Pl 364.1

„Bičiuli, - atsakė vienam iš jų šeimininkas, - aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!” (Mato 20, 13-15)Pl 364.2

„Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - pasku-tiniai” (Mato 20, 16).Pl 364.3

Pirmieji palyginimo darbininkai vaizduoja tuos, kurie reikalauja didesnio savo tarnystės įvertinimo lyginant su kitais. Jie imasi darbo trokšdami garbės. Jie gali sakyti, kad tarnauja Dievui visą gyvenimą; jie gali būti pirmieji nugalėdami sunkumus, netektis ir išmėginimus ir dėl to jie mano, kad turi teisę gauti didesnį atlygį. Jie labiau galvoja apie atlyginimą, nei apie privilegiją būti Dievo tarnais. Jų požiūriu, jų darbas ir auka suteikia jiems teisę gauti didesnę dalį už kitus, o dėl to, kad šis reikalavimas nėra pripa-žįstamas, jie įsižeidžia. Jei atsineštų į darbą meilės ir pasitikėjimo dvasią, jie būtų pirmieji; tačiau jų mur-mėjimas ir nepasitenkinimas yra nekrikščioniškas, jų elgesys įrodo, kad jie neverti. Taip darydami jie atskleidžia savo garbėtrošką, nepasitikėjimą Dievu ir pavydžią, murmėjimo dvasią, kurią jaučia savo broliams. Viešpaties gerumas ir kantrumas jiems yra proga murmėti. Tuo jie parodo, kad tarp jų ir Dievo nėra jokio ryšio. Jie nepatyrė bendradarbiavimo su Viešpačiu džiaugsmo.Pl 364.4

Niekas taip neįžeidžia Dievo kaip ši ribota, savi-mylos dvasia. Jis negali dirbti su tais, kurie atskleidžia tokius charakterio bruožus. Šie žmonės yra abejingi Šventosios Dvasios darbui.Pl 365.1

Zy dai buvo pirmi pakviesti į Viešpaties vynuogy-ną, todėl jie jautėsi išdidūs ir įsitikinę savo teisumu. Jie įvertino ilgus tarnystės metus ir manė, kad ilgesnis laikas suteikia jiems teisę gauti didesnį atlyginimą už kitus. Juos ypač erzino mintis, kad Dievo reikaluose pagonims turi būti suteikiamos vienodos privilegijos kaip ir jiems.Pl 365.2

Kristus įspėjo Savo mokinius, kurie buvo pirmi pašaukti sekti paskui Jį, kad jie nepuoselėtų tokių pat blogų minčių. Jis matė, kad bažnyčios silpnumas ir prakeikimas bus įsitikinimo savo teisumu dvasia. Zmonės manys, kad gali padaryti ką nors, kad užsi-tarnautų vietą Dangaus karalystėje. Jie įsivaizduos, jei padaro tam tikrą pažangą, Viešpats tik ateis jiems į pagalbą. Taip būtų iškeltas savasis „aš”, bet ne Jėzus. Daugelis žmonių, kurie padarė pažangą, didžiuotųsi ir galvotų, kad yra geresni už kitus. Jie trokštų pagyrų, jaustų pavydą, jei apie juos negalvotų kaip apie svarbiausius. Kristus siekia apsaugoti Savo mokinius nuo šio pavojaus.Pl 365.3

Bet kokios pagyros savo nuopelnais yra netin-kamos. “‘Išminčius tenesididžiuoja savo išmintimi, nei stipruolis tenesigiria savo stiprumu, nei turtuolis tenesipuikauja savo turtais. Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti Mane, pri-pažinti, kad Aš esu VIEŠPATS, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmo-nėmis Aš mėgauj uosi ', , - tai VIEŠPATIES žodis’” (Jeremijo 9, 22.23).Pl 366.1

Atlyginimas duodamas ne už darbus, kad nė vienas žmogus nesigirtų, bet iš malonės. „O ką pa-sakysime dėl Abraomo - mūsų protėvio pagal kūną? Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui. Bet ką sako Raštas? Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. Tam, kuris dirba, atlyginimas laikomas ne malone, o prievole. O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, teisumu įskaitomas jo tikėjimas” (Romiečiams 4,1-5). Todėl niekas neturi jokios progos būti šlovinamas ar pavy-dėti vienas kitam. Nė vienas nėra vertinamas labiau už kitą, niekas negali reikalauti apdovanojimo.Pl 366.2

Pirmasis ir paskutinysis turi gauti didįjį, amžinąjį atlygį, ir pirmasis turi džiaugsmingai sveikinti paskutinįjį. Tas, kuris pavydi atlyginimo kitiems, užmiršta, kad pats yra išgelbėtas tik per malonę. Pa-lyginimas apie darbininkus smerkia bet kokį pavydą ir įtarumą. Meilė džiaugiasi tiesa ir nesiima pavydžiai ieškoti palyginimų. Tas, kuris turi meilę, lygina tiktai Kristaus patrauklumą su savo netobulu charakteriu.Pl 366.3

Sis palyginimas yra įspėjimas visiems darbuoto-jams. Nepaisant ilgos jų tarnystės, vaisingų darbų, tie, kurie neturi meilės savo broliams, kurie nėra nusižeminę prieš Dievą, yra niekas. Savęs sodinimas į sostą nėra tikrosios religijos principas. Tas, kuris sa-vęs šlovinimą padaro savo tikslu, praras malonę, kuri vienintelė gali padaryti jį tinkamą Kristaus tarnystei. Kai leidžiama pasireikšti išdidumui ir pasitenkinimui savimi, darbas suteršiamas.Pl 367.1

Ne mūsų darbo trukmė, bet mūsų noras dirbti daro jį priimtiną Dievui. Visa mūsų tarnystė grindžiama visišku savęs atsižadėjimu. Mažiausia pareiga, atlikta nuoširdžiai ir nuolankiai, yra malonesnė Dievui, nei didžiausias darbas, kuris yra suteptas asmeniškų tikslų siekiu. Jis žiūri, kiek mūsų darbas atspindi Kristaus panašumą. Jis labiau vertina mūsų meilę ir ištikimybę, su kuria mes dirbame, negu mūsų atlikto darbo kiekį.Pl 367.2

Tik tuomet, kai miršta mūsų savanaudiškumas, kai nustojama kovoti dėl pirmavimo, kai dėkingumas pripildo širdį ir meilė gyvenimui suteikia malonų kvapą - tik tuomet Kristus apsigyvena sieloje, o mes esame pripažįstami Dievo bendradarbiais.Pl 367.3

Dievo bendradarbiai stengiasi stropiai atlikti savo darbą, jiems jis neatrodo sunkus. Jie yra pasiruošę tam eikvoti laiką ir vargti, bet tai yra džiugus darbas, atliekamas džiaugsminga širdimi. Džiaugsmas Dievu yra išreiškiamas per Jėzų Kristų. Jų džiaugsmas yra Kristaus džiaugsmas - „vykdyti valią To, kuris Mane siuntė, ir baigti Jo darbą” (Jono 4, 34). Jie bendradarbiauja su šlovės Viešpačiu. Si mintis darbą padaro malonų, ji sustiprina valią, ji palaiko dvasią sunkiais gyvenimo momentais. Dirbdami su nesavanaudiška širdimi, sutaurinti dalyvavimu Kristaus kentėjimuose, dalindamiesi Jo užuojauta ir bendradarbiaudami su Juo, jie padidina Jo džiaugsmą ir suteikia garbę ir gyrių Jo kilniam vardui.Pl 367.4

Tokia yra kiekvienos tikros tarnystės Dievui dva-sia. Kai trūksta tokios dvasios, daugelis, kuriems atrodo, kad jie yra pirmi, tampa paskutiniai, tuo tarpu tie, kurie turi tikrą tarnavimo dvasią, nors yra laikomi paskutiniais, bus pirmi.Pl 368.1

Yra daug tokių, kurie atidavė save Kristui, tačiau neturi galimybės daryti didelius darbus ir aukoti di-deles aukas Jo tarnystei. Juos turėtų paguosti mintis, kad nebūtina tapti kankiniu, kad būtum priimtinas Dievui; nereikia būti misionieriumi, kuris kasdien akis į akį susiduria su mirtinais pavojais, kad būtų aukščiau visų dangaus sąrašuose. Krikščionis, kuris išlaiko krikščionišką dvasią asmeniniame gyvenime, kasdien atiduoda save, turi kilnius tikslus ir puoselėja tyras mintis, išlieka romus išmėginimų metu, yra tikintis ir pamaldus, ištikimas net smulkmenose, kuris savo namuose parodo Kristaus charakterį, - toks žmogus Dievo akyse gali būti brangesnis už pasaulinio masto misionierių ar kankinį.Pl 368.2

Dievas ir žmonės matuoja charakterį skirtingais matais. Dievas mato daug gundymų, apie kuriuos niekada nesužinos nei pasaulis, nei artimiausi drau-gai, nes tie gundymai vyksta širdyje. Jis mato sielos nusižeminimą silpnumo akimirką, nuoširdžią atgailą net dėl blogos minties. Jis mato nuoširdų atsidavimą Jo tarnystei. Jis pastebi sunkios kovos su savimi valan-das - kovą, kurioje pasiekiama pergalė. Visa tai žino Dievas ir angelai. Atminimo knygoje yra rašoma apie tuos, kurie bijo Viešpaties ir pasitiki Jo vardu.Pl 368.3

Ne mūsų išsilavinimas, ne mūsų padėtis, ne mūsų dauguma, ne mums patikėti gabumai ir ne žmogaus valia slepia sėkmės paslaptis. Jausdami savo silpnu-mą, mes turime žvelgti į Kristų, ir per Tą, kuris yra didžiausia galia ir aukščiausia mintis, nuolankus ir paklusnus žmogus laimės pergalę po pergalės.Pl 369.1

Mūsų tarnystė gali būti labai kukli, bet su paprastu tikėjimu sekdami Kristumi, nenusivilsime atlygiu. Tai, ko negali užsitarnauti stipriausias ir išmintingiausias, gali gauti silpniausias ir nuolan-kiausias. Dangaus auksiniai vartai nebus atkelti save aukštinantiems. Jie nėra atveriami išdidiesiems. Ta-čiau amžinieji vartai plačiai atsivers nuo virpančio mažo vaiko prisilietimo. Palaimintas bus malonės apdovanojimas tiems, kurie dirbo Dievui su paprastu tikėjimu ir meile.Pl 369.2

*****