Panaši į raugą

Pagal Mato 13, 33; Luko 13, 20.21

Daugelis išmintingų ir įtakingų žmonių atėjo pa-klausyti Galilėjos Pranašo. Kai kurie iš jų smalsiai apžiūrinėjo daugybę žmonių, susirinkusių aplink Kristų, kai Jis mokė prie jūros. Šioje didelėje minioje buvo atstovaujama visoms visuomenės klasėms. Cia buvo vargšų, neraštingų, elgetų, greta stovėjo plėšikas su kaltės žyme veide, luošys, malonumų ieškotojas, pirklys ir dykinėtojas, šalia spaudėsi kilmingas ir žemo luomo žmogus, turtingas ir vargšas, visi stumdė vienas kitą dėl vietos stovėti ir girdėti Kristaus žodžius. Kai tie išsilavinę žmonės įdėmiai žiūrėjo į keistą susirinkimą, jie klausė savęs: ar Dievo karalystę sudarys tokie žmonės?Pl 72.1

Vėl Išgelbėtojas atsakė palyginimu: „Dangaus karalystė panaši į raugą, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo” (Mato 13, 33).Pl 72.2

Žydai raugą kartais vartodavo kaip nuodėmės simbolį. Žydų Velykų (Paschos) metu žmonėms buvo nurodyta išmesti visą raugą iš namų, nes jie turėjo pašalinti nuodėmę iš savo širdžių. Kristus įspėjo Savo mokinius: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės!” (Luko 12,1) Apaštalas Paulius kalba apie blogybės ir nelabumo raugą (1 Korintiečiams 5, 8). Tačiau šiame Išgelbėtojo palyginime raugas yra nau-dojamas pavaizduoti Dangaus karalystei. Jis atspindi gaivinančią Dievo malonės galią.Pl 72.3

Nė vienas žmogus nėra toks nedoras, nė vienas nėra taip žemai puolęs, kad jo neveiktų ši jėga. Kiek-vienam, kuris pasiduos Šventosios Dvasios įtakai, turi būti įdiegtas naujo gyvenimo principas, prarastasis Dievo paveikslas turi būti atkurtas žmogaus prigimtyje.Pl 73.1

Tačiau žmogus negali savęs pakeisti savo valios pastangomis. Jis neturi jėgos, kuri galėtų įvykdyti šiuos pakitimus. Raugas - papildoma medžiaga - turi būti įdėta į tešlą, kad ji galėtų pakankamai pakilti. Taip ir nusidėjėlis turi priimti Dievo malonę tam, kad jis būtų paruoštas Šlovės karalystei. Jokie kultūriniai pokyčiai ir išsilavinimas, kurį gali duoti pasaulis, nesugebės padaryti puolusio nuodėmės vaiko dan-gaus vaiku. Atnaujinanti energija turi kilti iš Dievo. Pasikeitimą gali padaryti tiktai Šventoji Dvasia. Visi, kurie nori būti išgelbėti, kilmingi ir prasti, turtingi ar vargšai, turi atsiduoti šios jėgos veikimui.Pl 73.2

„Laimingi, kurių kelias be priekaišto, kurie gyvena pagal VIEŠPATIES Įstatymą. Laimingi, kas laikosi Jo įsakų ir ieško Jo visa širdimi, nedaro nieko pikta, bet eina Jo keliais. VIEŠPATIE, Tu davei Savo įsakymus, kad jie būtų uoliai vykdomi. O, kad būčiau tvirtas, laikydamasis Tavo įstatų kelių!” (Psalmių 119, 1-5)Pl 73.3

Kaip raugas, kuris įmaišytas į tešlą, veikia iš vi-daus, taip žmogaus širdį atnaujindama Dievo malonė keičia jo gyvenimą. Vien išorinio pasikeitimo nepakanka, kad mes susitaikytume ir sutartume su Dievu. Daug žmonių stengiasi pasikeisti atsisaky-dami vieno ar kito blogo įpročio, taip jie tikisi tapti krikščionimis, tačiau jie pradeda ne toje vietoje. Mūsų pirmasis darbas yra darbas su širdimi.Pl 73.4

Išoriškas tikėjimo išpažinimas ir tiesos išsaugo-jimas sieloje yra du skirtingi dalykai. Nepakanka vien žinoti tiesą. Mes galime ją žinoti, tačiau mūsų mąstymas gali nepasikeisti. Todėl pirmiausia turi būti atversta ir pašventinta širdis.Pl 74.1

Žmogus, kuris stengiasi laikytis Dievo įsakymų tiktai iš pareigos, nes iš jo yra reikalaujama taip elgtis, niekuomet nepatirs paklusnumo džiaugsmo. Jis nepaklūsta. Kai Dievo reikalavimai yra laikomi našta, nes jie kertasi su žmogaus polinkiais, mes turime žinoti, kad toks gyvenimas nėra krikščioniškas. Tik-rasis paklusnumas yra vidinių principų darbas pasi-reiškiantis išorėje. Jis kyla iš meilės teisumui, meilės Dievo Įstatymui. Viso teisumo esmė yra ištikimybė mūsų Atpirkėjui. Ji skatins mus elgtis tinkamai, nes tik darant, kas teisinga, patinka Dievui.Pl 74.2

„Tavo žodis, VIEŠPATIE, tveria amžinai, tvirtai stovi danguje. Tavo ištikimybė trunka per visas kartas; Tu padėjai į vietą žemę, ir ji tebestovi. [... ] Per amžius neužmiršiu Tavo įsakų, nes per juos išlaikei mane gyvą. [...] Pamačiau, kad visi dalykai riboti, bet Tavo įsakymas beribis” (Psalmių 119, 89-96).Pl 74.3

Šventosios Dvasios atlikto širdies atvertimo di-džioji tiesa yra pateikta Kristaus žodžiuose Nikode-mui: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės [...]. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios” (Jono 3, 3-8).Pl 74.4

Apaštalas Paulius, įkvėptas Šventosios Dvasios, sako: „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikalti-mais, prikėlė gyventi su Kristumi - jūs juk esate iš-gelbėti malone, - prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį Savo malonės lobį parodytų Savo gerumu mums Kristuje Jėzuje. Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana” (Efeziečiams 2, 4-8).Pl 75.1

Raugas, įdėtas į tešlą, dirba savo nematomą darbą, kad visą tešlą gerai suraugintų, taip ir tiesos raugas dirba slaptai, tyliai ir nuolat stengiasi pakeisti sielą. Įgimti polinkiai sušvelninami ir sutramdomi. Įskiepi-jamos naujos mintys, nauji jausmai ir nauji motyvai.Pl 75.2

„Dora širdimi Tave šlovinsiu, kai išmoksiu teisius Tavo įsakus. Laikysiuosi Tavo įstatų, o Tu niekada nepalik manęs!” (Psalmių 119, 7.8)Pl 75.3

Nustatomas naujas charakterio lygis - Kristaus gyvenimas. Protas pakeičiamas, atsiranda nauja jėga, skatinanti veikti nauja kryptimi. Žmogui nesuteikia-ma nauja jėga, tačiau yra pašventinama jo turima jėga. Sąžinė yra pažadinama. Mes esame apdovanojami charakterio savybėmis, kurios mus įgalina tarnauti Dievui.Pl 75.4

Dažnai kyla klausimas, kodėl tiek daug žmonių tvirtina, kad jie tiki Dievo Žodžiu, bet nei jų žodžiai, nei dvasia, nei charakteris nerodo pasikeitimo? Kodėl tiek daug yra tų, kurie negali pakęsti pasipriešinimo jų siekiams ir planams, kurie parodo nešventą charakterį ir kurių žodžiai yra šiurkštūs, išdidūs ir užgaulūs? Jų gyvenimas kupinas savimeilės, nuolaidžiavimo sau, jų charakteris ir neapgalvota kalba yra tokia pati kaip ir pasaulietiškame gyvenime. Yra matomas tas pats įžeidus pasididžiavimas, tas pats nuolaidžiavimas įgimtiems polinkiams, tas pats charakterio sugedimas, tarsi jie niekada nebūtų pažinę tiesos. Taip yra todėl, kad jie nėra atsivertę. Jie neturi širdyje paslėpto tiesos raugo. Jis neturėjo galimybės atlikti savo darbo. Jų įgimti ir ugdomi blogi polinkiai nebuvo paveikti keičiančios raugo jėgos. Jų gyvenimas atspindi Kristaus malonės nebuvimą, netikėjimą Jo charakterį keičiančia jėga.Pl 75.5

„Kaip gali jauni žmonės nepalūžti savo kelyje? - Laikydamiesi Tavo žodžių. Visa širdimi Tavęs ieškau, neleisk man nuklysti nuo Tavo įsakymų. Branginu širdyje Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau. [...] Gilinuosi į Tavo įsakymus ir įsižiūriu į Tavo kelius. Mėgaujuosi Tavo įstatais, paisysiu Tavo žodžio” (Psalmių 119, 9-16).Pl 76.1

„Taigi tikėjimas - iš klausymo, klausymas - kai skelbiamas Kristaus žodis” (Romiečiams 10, 17). Šventasis Raštas yra didelė jėga keičianti charakterį. Kristus meldėsi: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa” (Jono 17, 17).Pl 76.2

Dievo Žodis, jei jis tyrinėj amas ir jei jam pa-klūstama, dirba širdyje, sutramdydamas kiekvieną nešventą jos bruožą. Šventoji Dvasia ateina įveikti nuodėmės, ir tikėjimas, kuris atsiranda širdyje, dirba veikiamas Kristaus meilės, keisdamas mūsų kūną, sielą ir dvasią pagal Jo paveikslą. Tada Dievas gali panaudoti mus Jo valiai vykdyti. Jėga, duota mums, dirba iš vidaus į išorę, skatindama mus pranešti ki-tiems tiesą, kuri buvo duota mums.Pl 76.3

Dievo Žodžio tiesos atranda didelį praktišką žmo-gaus poreikį - sielos pakeitimą per tikėjimą. Nereikia manyti, kad šie didieji principai yra per daug tyri ir šventi, kad būtų atnešti į kasdieninį gyvenimą. Tai yra tiesos, kurios pasiekia dangų ir apima amžinybę, tačiau jų gyvybinga įtaka turi būti įausta į žmogaus gyvenimą. Jos turi prasiskverbti į visus didžiuosius gyvenimo dalykus ir visas gyvenimo smulkmenas.Pl 77.1

„Mokyk mane, VIEŠPATIE, Savo įstatų kelio, ir jo laikysiuosi dieną naktį. Suteik man įžvalgos laikytis Tavo Įstatymo ir visa širdimi jam paklusti. Vesk mane Savo įsakymų taku, nes tai man labai rūpi. [...] Laikykis man, Savo tarnui, duoto pažado, pažado, kurį davei Tavęs pagarbiai bijantiems. Nugręžk nuo manęs užgaules, kurių bijausi, nes Tavo sprendimai geri” (Psalmių 119, 33-39).Pl 77.2

Į širdį priimtas tiesos raugas reguliuos norus, skaidrins mintis ir švelnins būdą. Jis stiprins proto jėgas ir sielos energiją. Jis padidins žmogaus suge-bėjimą jausti, mylėti ir mąstyti.Pl 77.3

Pasauliui žmogus, kuris gyvena šiuo principu, yra paslaptis. Savanaudiškas, mylintis pinigus žmogus gyvena tik tam, kad įgytų turtus, šlovę ir mėgautų- si šio pasaulio malonumais. Jis praranda amžinojo pasaulio vertinimą. Tačiau Kristaus sekėjui visi šie dalykai nebus visa užvaldantys. Vardan Kristaus jis dirbs ir atsisakys savęs, kad galėtų padėti didžiajame sielų gelbėjimo darbe, atvestų sielas, kurios yra be Kristaus ir be vilties pasaulyje. Pasaulis negali suprasti tokio žmogaus, nes jis savo tikslu padarė amžinąsias vertybes. Kristaus meilė su jos atper- kančiąja galia atėjo į širdį. Ši meilė valdo visus kitus motyvus ir pakelia jos savininką virš griaunančios pasaulio įtakos.Pl 77.4

Dievo Žodis turi daryti apvalančią įtaką mūsų bendravimui su kiekvienu žmogumi. Tiesos raugas neskatins noro pirmauti, lenktyniauti, būti egoistais. Tikra, dangiška meilė nėra savanaudiška ir kintanti. Ji nepriklauso nuo žmonių nuomonės ir vertinimo. Širdis, kuri priima Dievo malonę, yra kupina meilės Dievui ir tiems, dėl kurių Kristus mirė. „Aš” nekovoja dėl pripažinimo. Jis myli kitus ne todėl, kad jie myli jį ir pataikauja jam, kad jie vertina jo nuopelnus, bet dėl to, kad jie yra Kristaus nupirkta nuosavybė. Jeigu krikščionio ketinimai, žodžiai ar veiksmai yra neteisingai suprantami ar klaidingai nušviečiami, jis neįsižeidžia, bet toliau tęsia pradėtą darbą ir laikosi savo nuostatų. Jis yra malonus, mąstantis, nuolankiai vertina save, tačiau jo širdis kupina vilties, visuomet pasitiki Dievo malone ir meile.Pl 78.1

„Tavo žodis - žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui. Laikysiuosi savo iškilmingos priesaikos paklusti Tavo teisiems sprendimams. [...] Tavo įsakai - mano amžinas paveldas, nes jais žavisi mano širdis. Širdimi stengiuosi vykdyti Tavo įstatus amžinai, iki pat galo” (Psalmių 119, 105.111.112).Pl 78.2

Apaštalas ragina mus: „Šventas yra Tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes Aš esu šventas” (1 Petro 1, 15.16). Kristaus malonė turi kontruoliuoti charakterį ir kalbą. Jos darbą liudys man-dagus tonas, švelnus žvilgsnis, malonūs, drąsinantys žodžiai, kuriais brolis kreipiasi į brolį. Angelai būna tokiuose namuose. Toks gyvenimas skleidžia malonų kvapą, kuris kyla pas Dievą kaip šventi smilkalai. Meilė pasireiškia gerumu, švelnumu, atlaidumu ir kantrumu. Veido išraiška pasikeičia. Kristus, gyve-nantis širdyje, spindi veiduose tų, kurie Jį myli ir laikosi Jo įsakymų. Ten yra įrašyta tiesa. Atsiskleidžia maloni dangaus ramybė. Parodomas švelnumas, di-desnis nei žmogiška meilė.Pl 78.3

Tiesos raugas keičia visą žmogų, šiurkštų padaro švelniu, blogą - geru, savanaudį paverčia kilniu. Jis nešvarų apvalo, nuplauna Avinėlio krauju. Savo gyvybinga galia jis atveda protą, sielą ir jėgas į har-moniją su dieviškuoju gyvenimu. Žmogus su savo žmogiška prigimtimi tampa dieviškumo dalininkas. Kristus yra garbinamas charakterio tobulumu ir pra-našumu. Kai įvyksta šie pakitimai, angelai užgieda kupiną susižavėjimo giesmę, ir Dievas bei Kristus džiaugiasi sielomis, kurios yra sukurtos pagal die-višką panašumą.Pl 79.1