„Kas gi mano artimas?”

Pagal Luko 10, 25-37

Žydai nuolat ginčijosi dėl klausimo: „Kas gi mano artimas?” Kai būdavo kalbama apie pagonis ir sa-mariečius, abejonių nekildavo. Jie buvo svetimi. Jie buvo priešai. Bet kaip turėtų būti skirstomi jų tau-tiečiai ir skirtingi visuomenės sluoksniai? Ką savo artimu turėtų laikyti kunigas, rabinas, seniūnas? Jie savo gyvenimą skyrė tam, kad vykdytų apeigas ir padarytų save švarius. Jie mokė, kad bendraudami su tamsuoliška ir nerūpestinga liaudimi susitepa, o apsivalymas reikalauja varginančių pastangų. Ar „nešvariuosius” jie turėjo laikyti savo artimaisiais?Pl 342.1

Į šį klausimą Kristus atsakė palyginimu apie gai-lestingąjį samarietį. Jis parodė, kad sąvoka artimas nereiškia vieno bažnyčios nario ar tikėjimo, kuriam priklausome mes. Nesvarbu, kokia rasė, odos spalva ar luominis skirtumas. Mūsų artimas yra kiekvienas žmogus, kuriam reikia mūsų pagalbos. Mūsų artimas yra kiekviena priešo sužeista ar sumušta siela. Mūsų artimas yra kiekvienas, kuris yra Dievo nuosavybė.Pl 342.2

Palyginimas apie gailestingąjį samarietį kilo dėl klausimo, kurį Kristui uždavė Įstatymo mokytojas. Kai Išgelbėtojas mokė, „atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: ‘Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?’” (Luko 10, 25) Fariziejai patarė Įstatymo mokytojui užduoti šį klausimą. Jie tikėjosi, kad Kristaus kalba leis rasti priekabių, todėl labai atidžiai klausėsi Jo atsakymo. Tačiau Išgelbėtojas nesileido į ginčus. Jis pareikalavo, kad pats klausiantysis Jam atsakytų. „Kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?”- paklausė Jis. Žydai kaltino Jėzų, kad Jis lengvabūdiškai žiūri į Įstatymą, duotą ant Sinajaus, tačiau Jis formulavo išgelbėjimo klausimą remdamasis Dievo įsakymų laikymusi.Pl 343.1

Įstatymo mokytojas pasakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį”. „Gerai atsakei, - pasakė Kristus, - tai daryk, ir gyvensi” (Luko 10, 27.28).Pl 343.2

Įstatymo mokytojas buvo nepatenkintas fariziejų darbais. Jis tyrinėjo Šventąjį Raštą trokšdamas pažinti jo tikrąją reikšmę. Jis gyvai domėjosi tuo reikalu ir nuoširdžiai paklausė: „Ką turiu daryti?” Atsakyda-mas į klausimą apie Įstatymo reikalavimus, jis pra-leido daugybę apeiginių ir ritualinių reikalavimų. Jis neteikė tam jokios reikšmės, tačiau pateikė du didžiuosius principus, kuriais rėmėsi visi įstatymai ir pranašai. Tai, kad Išgelbėtojas pagyrė šį jo atsakymą, suteikė jam pranašumą prieš rabinus. Jie negalėjo pa-smerkti Jo už tai, kad patvirtino į pirmą vietą iškeltą Įstatymą.Pl 343.3

„Tai daryk, ir gyvensi,” - pasakė Kristus. Savo mokymu Jis pateikė Įstatymą kaip dievišką vienti-sumą ir parodė, kad neįmanoma laikytis vieno įsako ir laužyti kitą, nes juos sieja tas pats principas. Žmo-gaus likimas priklausys nuo jo paklusnumo visam Įstatymui.Pl 344.1

Kristus žinojo, kad žmogus negali paklusti Įstaty-mui savo jėgomis. Jis norėjo, kad Įstatymo mokytojas aiškiau ir kritiškiau mąstytų, tuomet galėtų rasti tiesą. Tik priimdami Kristaus nuopelnus ir malonę, mes galime laikytis Įstatymo. Tikėjimas, įgalina puolusį žmogų mylėti Dievą visa širdimi, o savo artimą kaip save patį.Pl 344.2

Įstatymo mokytojas žinojo, kad jis nesilaikė nė pirmųjų keturių, nė paskutiniųjų šešių įsakymų. Jis buvo sugėdintas Kristaus tiriančių žodžių, bet, užuot pripažinęs savo nuodėmę, jis stengėsi pasiteisinti. Užuot pripažinęs tiesą, jis stengėsi parodyti, kaip sunku įvykdyti įsakymus. Taip jis tikėjosi vienu metu ir atremti kaltinimą, ir pasiteisinti žmonių akyse. Išgelbėtojo žodžiai parodė, kad jo klausimas buvo nereikalingas, nes jis galėjo į jį atsakyti pats. Tačiau jis uždavė dar vieną klausimą: „Kas gi mano artimas?”Pl 344.3

Kristus vėl atsisakė įsitraukti į ginčus. Jis atsakė į klausimą primindamas įvykį, kurį puikiausiai prisiminė Jo klausytojai. „Vienas žmogus, - pasakė Jis, - leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį” (Luko 10, 30).Pl 344.4

Eidamas iš Jeruzalės į Jerichą, keliauninkas turėjo pereiti dalį Judėjos dykumos. Kelias vedė miškingu, akmenuotu tarpekliu, kuriame knibždėte knibždėjo plėšikų. Būtent čia keleivis buvo užpultas, iš jo atimti visi vertingi daiktai, o jis buvo paliktas pusgyvis šalikelėje. Kol jis gulėjo, pro šalį keliu ėjo kunigas; jis pamatė sužeistą, sumuštą, krauju pasruvusį žmogų, bet paliko jį, nesuteikęs jokios pagalbos. Jis praėjo kita puse kelio (Luko 10, 31). Po to pasirodė levitas. Norė-damas sužinoti, kas atsitiko, jis sustojo ir apžiūrėjo kenčiantįjį. Jis žinojo, ką turėtų daryti, tačiau tai buvo nemaloni pareiga. Jis apgailestavo, kad ėjo šiuo keliu, antraip nebūtų matęs šio sužeisto žmogaus. Jis įtikinėjo save, kad tai ne jo reikalas, ir taip pat praėjo kita puse kelio. Pl 344.5

Tačiau samarietis, keliaudamas tuo pačiu keliu, pamatė kenčiantįjį, ir padarė tai, ką kiti atsisakė daryti. Švelniai ir maloniai jis padėjo sužeistam žmogui. „O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų alie-jaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o, jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’” (Luko 10, 33-35). Ir kunigas, ir levitas dėjosi esą pamaldūs, bet samarietis parodė, kad jis yra tikrai atsivertęs žmogus. Tai padaryti jam buvo nė kiek ne lengviau, nei kunigui ir levitui, bet savo dvasia ir darbais jis įrodė, kad yra paklusnus Dievui.Pl 345.1

Pateikdamas šią pamoką, Kristus parodė Įstatymo principus tiesiai ir galingai. Savo klausytojams Jis paaiškino, kad jie nepaisė šių principų. Jo žodžiai buvo konkretūs ir aiškūs, tad klausytojai niekaip negalėjo prie jų prikibti. Įstatymo mokytojas palyginime nerado nieko, ką galėtų kritikuoti. Jo išanks-tinis priešiškumas dingo. Tačiau jis iki galo neįveikė savo nacionalizmo ir neapykantos svetimtaučiams, kad pripažintų samariečio pranašumą. Kai Kristus paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?”, jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą” (Luko 10, 36.37).Pl 345.2

„Jėzus atsakė: ‘Eik ir tu taip daryk!” (Luko 10, 37) Taip pat švelniai rūpinkis tais, kuriems to reikia. Tuo tu įrodysi, kad laikaisi Įstatymo.Pl 346.1

Didysis skirtumas tarp žydų ir samariečių buvo religinio tikėjimo skirtumas. Kyla klausimas, kas su-darė tikrąjį garbinimą. Fariziejai nesakė nieko gero apie samariečius, tik išliedavo savo karčiausius pra-keiksmus ant jų. Tarp žydų ir samariečių buvo toks didelis priešiškumas, kad samarietė moteris labai nustebo, kai Kristus paprašė, kad ji duotų atsigerti. „Kaipgi tu, - pasakė ji, - būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?” Evangelistas priduria: „Žydai nebendrauja su samariečiais” (Jono 4, 9). Žydai buvo pritvinkę žmogžudiškos neapykantos Kristui, ir kai jie sukilo šventovėje, pasiruošę užmėtyti Jį akmenimis, jie nerado piktesnių žodžių išreikšti savo neapykantai: „Argi mes ne teisingai sakome, kad Tu samarietis ir velnio apsėstas?!” (Jono 8, 48) Kunigai ir levitai ignoravo Dievo darbą, kurį Jis įpareigojo atlikti, palikdami nekenčiamam ir niekinamam samariečiui patarnauti vienam savo tėvynainių.Pl 346.2

Samarietis įvykdė įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį”. Jis parodė, kad buvo žymiai teisesnis, nei tie, kurie jį niekino. Rizikuodamas savo gyvybe, jis elgėsi su sužeistu žmogumi kaip su savo broliu. Šis samarietis vaizduoja Kristų. Mūsų Išgelbėtojas parodė mums tokią meilę, kokiai negali prilygti joks žmogiškas jausmas. Kai mes buvome sužeisti ir arti mirties, Jis pasigailėjo mūsų. Jis nepraėjo pro šalį ir nepaliko mūsų bejėgiškai žūti. Jis nepasiliko Savo šventose, laimingose buveinėse, kur Jį mylėtų visa dangiška kareivija. Jis matė mūsų skurdą, Jis ėmėsi mūsų reikalo ir susiejo Savo interesus su žmonijos interesais. Jis mirė, kad išgelbėtų Savo priešus. Jis meldėsi už Savo žudikus. Rodydamas asmeninį pa-vyzdį, Jis sako Savo sekėjams: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti! [...] kad jūs vienas kitą mylėtu-mėte, kaip Aš jus mylėjau” (Jono 15, 17; 13, 34).Pl 346.3

Kunigas ir levitas buvo paskirti tarnauti šven-tykloje, tą pareigą įvedė pats Dievas. Dalyvauti toje tarnyboje buvo didelė privilegija, todėl kunigas bei levitas manė, kad jiems, išaukštintiems, per žema patarnauti nežinomam žmogui šalikelėje. Todėl jie nepaisė tos ypatingos progos, kurią Dievas pasiūlė jiems, kaip Savo atstovams, kad suteiktų palaimą artimam. Daugelis šiandien daro panašią klaidą. Jie padalija savo pareigas į dvi skirtingas grupes. Viena grupė sudaryta iš per daug didelių dalykų, kurie būtų reguliuojami Dievo Įstatymu; antra grupė sudaryta iš vadinamųjų mažų dalykų, kur įsakymas: „Mylėk savo artimą kaip save patį” yra ignoruojamas. Ši darbo sritis yra palikta užgaidai, priklauso nuo noro ir impulso. Taip iškreiptai parodomas Kristaus charakteris ir religija.Pl 347.1

Yra tokių, kurie mano, kad tarnavimas kenčiančiai žmonijai žemina jų orumą. Daugelis abejingai, netgi su panieka žvelgia į tuos, kurie griauna dvasios šventovę. Kiti ignoruoja neturtinguosius remdamiesi savais motyvais. Jie tiki, kad dirba Kristui, plėtodami kokią nors veiklą. Jie jaučia, kad daro didelį darbą, ir negali sustoti, kad pastebėtų skurstančiųjų ir vargstančiųjų poreikius. Vykdydami savo tariamai didelį darbą, jie netgi gali išnaudoti vargšus. Jie gali sudaryti jiems sunkias sąlygas, atimti jų teises ar nepaisyti jų skurdo. Tačiau jie mano, kad visa tai yra pateisinama, nes jiems atrodo, kad dirba Kristaus darbą.Pl 347.2

Daugelis nesuteikia jokios pagalbos broliui ar artimam, kuris kovoja su nepalankiomis aplinky-bėmis. Kadangi jie dedasi esą krikščionimis, galima pagalvoti, kad tokie šalti ir savanaudžiai yra visi Kristaus atstovai. Tariami Viešpaties tarnautojai nedirba išvien su Juo, meilė, kurią jie turėtų dalinti, dažnai neparodoma artimiesiems. Tai itin kliudo žmonių širdžių ir lūpų padėkai kilti pas Dievą. Iš Jo yra atimama švento vardo šlovė. Iš Jo yra vagiamos sielos, už kurias mirė Kristus, kurias Jis trokšta atvesti į Savo Karalystę, kad jos gyventų Jo Artume nesibaigiančius amžius.Pl 348.1

Dievo tiesa neturi daug įtakos pasauliui, tačiau ji turėtų daryti didelį poveikį ją taikant praktiškai. Dažnai sutinkamas paprastas tikėjimo išpažinimas, bet jis neturi vertės. Mes galime vadinti save Kristaus sekėjais, mes galime tvirtinti, kad tikime kiekviena Dievo Žodžio tiesa, tačiau tai nepadarys mūsų artimo geresnio, jei mūsų tikėjimas nebus įgyvendintas kasdieniame gyvenime. Mūsų išpažinimas gali būti aukštas kaip dangus, tačiau jis neišgelbės nei mūsų, nei mūsų draugų, jei mes nebūsime krikščionimis. Teisingas pavyzdys duos daugiau naudos pasauliui, nei visas mūsų išpažinimas.Pl 348.2

Egoistiški siekiai negali pasitarnauti Kristaus dar-bui. Jo darbas yra prislėgtųjų ir skurstančių reikalai. Jo sekėjų širdyse turi atsiskleisti švelni Kristaus užuo-jauta - gilesnė meilė tiems, kuriuos Jis taip vertino, jog atidavė gyvybę, kad juos išgelbėtų. Šios sielos yra brangios, žymiai brangesnės, nei kita auka, kurią mes galime aukoti Dievui. Dideli darbai atlikti Jo garbei, bet ignoruojant skurstančius arba neleidžiant pasi-naudoti jų teisėmis, nėra tarnystė, kuriai Jis pritartų.Pl 349.1

Sielos pašventinimas Šventosios Dvasios veikimu yra Kristaus prigimties įdiegimas žmonijai. Evange-lijos religija yra Kristus gyvenime - gyvas, veiklus principas. Tai Kristaus malonė, atskleista charakteryje ir pasireiškianti gerais darbais. Evangelijos principai negali būti atsieti nuo praktinio gyvenimo. Kiekviena krikščioniška patirtis ir darbo kryptis turi atspindėti Kristaus gyvenimą.Pl 349.2

Meilė yra pamaldumo pagrindas. Kad ir koks būtų tikėjimas, joks žmogus nepuoselėja meilės Dievui, jei jis nesugeba nesavanaudiškai mylėti savo brolio. Bet mes niekuomet negalėsime gauti šios dvasios, stengdamiesi mylėti kitus. Ko iš tiesų reikia - tai Kristaus meilės širdyje. Kai mūsų „aš” išnyksta Kristuje, meilė atsiranda savaime. Krikščioniško charakterio tobulumas yra pasiekiamas tada, kai troškimas padėti kitiems ir teikti jiems palaimą plūsta iš vidaus, kai dangaus šviesa pripildo širdį ir atsispindi veide.Pl 349.3

Neįmanoma, kad širdyje, kurioje gyvena Kristus, nebūtų meilės. Jei mylime Dievą, nes Jis pirmasis mus pamilo, mes mylėsime visus tuos, už kuriuos Kristus mirė. Mes negalime susiliesti su Dievu, nepajutę tokio ryšio su žmogumi, nes Tame, kuris sėdi Visatos soste, dieviškumas ir žmogiškumas yra susiję. Susieti su Kristumi, mes esame susieti su savo artimaisiais auksinėmis meilės grandinėmis. Tada Kristaus gai-lestingumas ir užuojauta pasireikš mūsų gyvenime. Mes nelauksime, kol skurstantys ir nelaimingieji bus mums atvesti. Nereikės mūsų maldauti, kad atjaustume kitų sielvartą. Tarnauti skurstantiems ir kenčiantiems bus įprasta, nes tai darė Kristus.Pl 349.4

Kai pasireiškia meilės ir užuojautos jausmas, kai širdis veržiasi teikti palaimą ir pakelti kitus, išryškėja ir Šventosios Dvasios veikimas. Pagonys, kurie ne-pažinojo rašytinio Dievo Įstatymo, kurie niekuomet negirdėjo apie Kristų, buvo geranoriški Jo tarnauto-jams, gynė juos rizikuodami savo gyvybe. Jų poelgiai rodo dieviškos galios veikimą. Šventoji Dvasia įdiegė Kristaus malonę necivilizuoto žmogaus širdyje, suža-dinusi simpatijas, priešingas jo prigimčiai, priešingas jo auklėjimui. „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį” (Jono 1, 9), ji švietė jo sieloje; ir ši šviesa pasuka jo kelius Dievo karalystės link.Pl 350.1

„Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, [...] iš vienos šaknies [...] išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai Jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis Jį atrastų” (Apaštalų darbų 17,24-27). „Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia [...], iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose” (Apreiškimo 7, 9).Pl 350.2

Dangaus šlovė pakelia puolusį, paguodžia nusi-minusį. Nesvarbu, kokioje žmogaus širdyje Kristus gy vena, Jis atsiskleidžia vienodai. Kur beveiktų dangaus šlovė, Kristaus religija laimins žmones. Kur tik ji dirba, ten sklinda šviesa.Pl 351.1

Dievas nepripažįsta jokių tautybės, rasės ar so-cialinių skirtumų. Jis yra visos žmonijos Kūrėjas. Visi žmonės pagal sukūrimą ir atpirkimą priklauso vienai šeimai. Kristus atėjo sugriauti visas skiriančias sienas, atverti kiekvieną šventyklos dalį, kad sielos galėtų laisvai prieiti prie Dievo. Jo meilė yra tokia plati, tokia gili, tokia galinga, kad ji prasiskverbia visur. Ji ištraukia iš šėtono pinklių vargšes širdis, kurios buvo suklaidintos. Ji pastato jas šalia Dievo sosto, kurį juosia pažado vaivorykštė.Pl 351.2

„Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo” (Galatams 3, 28). „Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo” (Efeziečiams 2, 13).Pl 351.3

Nors religiniai įsitikinimai skirtingi, bet ken-čiančios žmonijos šauksmas turi būti išgirstas ir į jį turi būti atsakyta. Jei dėl religijos skirtumų kyla problemų, daug gero gali būti padaryta asmeniniu tarnavimu. Meile pagrįstas patarnavimas sugriaus prietarus ir laimės sielas Dievui.Pl 351.4

Mes turime atsižvelgti į kitų liūdesį, sunkumus, vargus. Mes turime dalytis džiaugsmais ir rūpesčiais ir su žymiais, ir su paprastais žmonėmis, su turtingais ir su vargšais. „Dovanai gavote, - sako Kristus, - dovanai ir duokite!” (Mato 10, 8) Visur aplink yra vargingų, gundomų žmonių, kuriems reikia užuojautos žodžių ir naudingų darbų. Yra našlių, kurioms reikia užuojautos ir pagalbos. Yra našlaičių, kuriuos Kristus Savo sekėjams liepė priimti kaip priklausančius Die-vui. Dažnai pro juos praeinama nekreipiant dėmesio. Jie gali būti apdriskę, nemandagūs ir iš pažiūros visai nepatrauklūs; tačiau jie yra Dievo nuosavybė. Jie nupirkti didele kaina, ir Jo akyse jie yra tokie pat brangūs, kaip ir mes. Jie yra didžiųjų Dievo namų na-riai, ir krikščionys, kaip Jo prievaizdai, yra atsakingi už juos. „Jų gyvybės, - pasakė Jis, - Aš pareikalausiu iš tavo rankų”.Pl 351.5

Nuodėmė yra didžiausia iš visų blogybių. Mūsų pareiga užjausti nusidėjėlį ir jam padėti. Tačiau ne į kiekvieną sielą galima belstis vienodai. Yra daug to-kių, kurie slepia savo sielos alkį. Tokiems žmonėms gali labai padėti švelnus žodis ar malonus prisimini-mas. Yra tokių, kurie gyvena didžiame skurde, tačiau to nesuvokia. Jie nesuvokia baisaus sielos skurdo. Daugelis taip paskendę nuodėmėse, kad nebesu- vokia amžinųjų tiesų, prarado Dievo panašumą, jie vargiai suvokia, ar jiems reikalingas išgelbėjimas, ar ne. Jie netiki Dievu ir nepasitiki žmogumi. Daugelis jų gali būti pasiekti tik nesavanaudiškais gerumo darbais. Pirmiausia reikia pasirūpinti jų fiziniais poreikiais. Jie turi būti pavalgydinti, nuprausti ir tvarkingai aprengti. Kai jie pamatys jūsų nesavanau-diškos meilės įrodymą, jiems bus lengviau patikėti Dievo meile.Pl 352.1

Yra daugelis, kurie klysta ir jaučia savo gėdą ir savo kvailybę. Matant savo klaidas ir paklydimus juos vis labiau užvaldo beviltiškumas. Mes negalime ignoruoti tokių žmonių. Kai kas nors bando plaukti prieš srovę, tai srovės jėga stumia jį atgal. Tebus jam ištiesta pagalbos ranka, kaip buvo ištiesta Vyresniojo Brolio ranka skęstančiam Petrui. Kalbėkite jam viltį teikiančius žodžius, žodžius, kurie atneš pasitikėjimą ir pažadins meilę.Pl 352.2

Tavo broliui, kuris yra silpnos dvasios, reikia tavęs. Tau pačiam taip pat reikia brolio meilės. Jam reikia patirties to, kuris buvo toks pat silpnas kaip jis, kuris gali užjausti ir padėti jam. Savo silpnumo suvokimas turi paskatinti mus padėti kitam vargs-tančiam. Niekada neturime praeiti pro kenčiančią sielą, nesistengdami suteikti jai paguodos, kuria esame Dievo paguodžiami.Pl 353.1

Draugystė su Kristumi, asmeninis sąlytis su gyvu Išgelbėtoju įgalina protą, širdį ir sielą triumfuoti virš žemos prigimties. Papasakokite klystančiam apie visagalę ranką, kuri nori pakelti jį, apie begalinę Kris-taus meilę žmogui. Jam nepakanka tikėti Įstatymu ir jo jėga, šie dalykai neturi gailesčio ir niekuomet negirdi pagalbos šauksmo. Jam reikia įsitverti rankos, kuri yra šilta, pasitikėti širdimi, kuri yra kupina švelnumo. Padėkite jo protui mąstyti apie nuolatinį Dievo buvimą šalia. Paskatinkite jį mąstyti apie Tėvo širdį, kuri visada liūdi dėl nuodėmės, apie ištiestą Tėvo ranką, apie Tėvo balsą, kuris skelbia: „Tesudaro taiką su Manimi!” (Izaijo 27, 5), kad būtų išgelbėtas nuo amžinos žūties.Pl 353.2

Kai įsitraukiate į šį darbą, jūs turite talkininkus, kurie nematomi žmogaus akims. Dangaus angelai buvo šalia samariečio, kuris rūpinosi sužeistu nepa-žįstamuoju. Dangaus angelai stovi šalia visų, kurie vykdo Dievo darbą, tarnaudami savo artimiesiems. Su jumis bendradarbiauja ir Kristus. Jis yra Atkūrėjas, kai jūs dirbsite Jo vadovaujami, pasieksite darbo vaisių.Pl 353.3

Nuo jūsų ištikimybės šiame darbe priklauso ne tik kitų gerovė, bet ir jūsų amžinas likimas. Kristus siekia išaukštinti visus, kurie draugauja su Juo, kaip Jis yra viena su Tėvu. Jis leidžia mums susiliesti su nelaimėmis ir kančiomis tam, kad numarintų mūsų savanaudiškumą; Jis siekia išugdyti mumyse Savo charakterio bruožus: užuojautą, švelnumą ir meilę. Priimdami šį patarnavimo darbą, mes įstojame į Jo mokyklą, kad taptume tinkami Dievo karalystei. Atmesdami tai, mes atmetame Jo mokymą ir pasi-renkame amžinąjį atsiskyrimą nuo Jo.Pl 354.1

„Jei eisi Mano keliais ir laikysies Mano reikala-vimų, - pareiškia Viešpats, - tai valdysi Mano Namus, saugosi Mano kiemus ir turėsi teisę būti tarp čia tarnaujančiųjų” (Zacharijo 3, 7), net tarp angelų, supančių Jo sostą. Bendradarbiaudami su dangiš-komis būtybėmis žemėje, mes ruošiamės drauge gyventi danguje. „Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?” (Hebrajams 1,14) Angelai danguje svei-kins tuos, kurie žemėje gyveno ne kad jiems tarnautų, bet patys tarnavo (plg. Mato 20, 28). Palaimintai ben-dradarbiaudami mes sužinosime viską, kas glūdi klausime: „Kas gi mano artimas?” (Luko 10, 29)Pl 354.2

*****