Perlas

Pagal Mato 13, 45.46

Atpirkimo meilės palaiminimus mūsų Išgelbėtojas palygino su brangiu perlu. Jis pavaizdavo Savo pa-moką pasakodamas apie pirklį, kuris ieško gražaus perlo. „Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį” (Mato 13, 46). Kristus yra vertingiausias perlas. Jame glūdi visa Tėvo šlovė, Dievybės pilnatvė. Jis yra Tėvo šlovės atspindys ir tikslus Jo asmens atvaizdas. Dievo savybių šlovę išreiškia Jo charakteris. Kiekvienas Šventojo Rašto puslapis švyti Jo šviesa. Kristaus teisumas kaip tyras, baltas perlas, kuris neturi jokio trūkumo, jokios dėmelės. Joks žmogaus darbas negali pagerinti dide-lės ir brangios Dievo dovanos. Ji yra tobula. Kristuje slypi visi išminties ir pažinimo lobiai (Kolosiečiams 2, 3). Jis „mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu” (1 Korintiečiams 1, 30). Viskas, kas gali patenkinti žmogaus sielos poreikius ir troškimus šiame ir būsimajame pasaulyje, yra Kristuje. Mūsų Atpirkėjas yra toks brangus perlas, kad visi kiti daiktai, palyginti su Juo, gali būti laikomi beverčiai.Pl 93.1

Kristus „pas Savuosius atėjo, o Savieji Jo nepriėmė” (Jono 1, 11 ). Dievo šviesa nušvito pasaulyje, ir tamsa jos neužgožė (Jono 1, 5). Tačiau ne visi buvo abejingi dangaus dovanai. Pirklys palyginime vaizduoja žmones, kurie nuoširdžiai troško tiesos. Įvairiose tautose buvo stropių ir mąstančių žmonių, kurie literatūroje, moksle ir pagonių pasaulio religijose ieškojo to, ką būtų galėję įgyti kaip sielos lobį. Tarp žydų buvo tokių, kurie ieškojo to, ko neturėjo. Nepa-sitenkindami formalia religija, jie troško to, kas būtų dvasinga ir išaukštinta. Pastarajai klasei priklausė Kristaus išsirinkti mokiniai, Kornelijus ir Etiopijos eunuchas. Jie troško ir meldė šviesos iš dangaus, kai Kristus jiems pasirodė, jie priėmė Jį su džiaugsmu.Pl 94.1

Palyginime perlas nėra parodomas kaip dovana. Pirklys nusipirko jį pardavęs viską, ką turėjo. Daugelis klausinėjo, ką tai reiškia, nes Kristus Šventajame Rašte buvo parodomas kaip dovana. Jis yra dovana, tačiau tik tiems, kurie visiškai atsiduoda Jam siela, kūnu ir dvasia. Mes turime atiduoti save Kristui, kad gyventume savanoriškai paklusę visiems Jo reika-lavimams. Visa mūsų esybė, visi talentai ir sugebė-jimai, kuriuos mes turime, yra Viešpaties ir turi būti paskirti Jam tarnauti. Kai mes taip atiduodame save Jam, Kristus Save ir visus Dangaus lobius atiduoda mums. Mes gauname vertingiausią perlą.Pl 94.2

Išgelbėjimas yra nemokama dovana, tačiau jį reikia pirkti ir parduoti. Turguje, kuriame vadovauja dieviška malonė, brangus perlas yra perkamas ne už pinigus. Šiame turguje visi gali gauti Dangaus gėrybių. Tiesos brangenybių lobynas yra atviras visiems. „Štai atvėriau prieš tave duris, - pareiškė Kristus, - ir niekas nebegali jų užrakinti”. Joks kardas nesaugo įėjimo pro šias duris. Balsai viduje ir prie durų kreipiasi: „Ateik!” Išgelbėtojo balsas rūpestingai ir meiliai kviečia mus: „Aš tau patariu pirkti iš Manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum” (Apreiškimo 3, 8.18).Pl 94.3

Kristaus Evangelija yra palaima, kurią visi gali turėti. Neturtingiausieji lygiai taip, kaip ir turtingiau-sieji, gali nusipirkti išgelbėjimą, nes žemiškais turtais negalima jo įsigyti. Jis yra pasiekiamas savanoriškai paklusus, atsidavus Kristui, tapus Jo Paties nusipirkta nuosavybe. Net ir aukščiausias išsilavinimas negali priartinti žmogaus prie Dievo. Fariziejai pasižymėjo visais žemiškais ir dvasiniais privalumais, jie išdidžiai girdavosi, kad yra turtingi ir pralobę ir nieko nebestoko- ja, tačiau jie buvo skurdžiai, apgailėtini, beturčiai, akli ir pliki (Apreiškimo 3,17). Kristus pasiūlė jiems brangų perlą, bet jie paniekinamai atsisakė jį priimti, todėl Jis pasakė jiems: „Muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę” (Mato 21, 31).Pl 95.1

Mes negalime užsitarnauti išgelbėjimo, bet turime ieškoti jo taip atkakliai, tarsi galėtume atsisakyti visko šiame pasaulyje dėl jo.Pl 95.2

Mes turime ieškoti labai vertingo perlo, bet ne pasaulio turguose, kaip esame įpratę. Kaina, kurią mums reikia sumokėti, nėra auksas ar sidabras, nes jie priklauso Dievui. Išmeskite iš galvos mintį, kad žemiški ar dvasiniai privalumai laimės jums išgelbė-jimą. Dievas kviečia jus gara valia paklusti. Jis prašo jūsų atsisakyti savo nuodėmių. „Nugalėtojui, - pa-reiškia Kristus, - Aš leisiu atsisėsti šalia Savęs, Savo soste, panašiai kaip Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia Savo Tėvo Jo soste” (Apreiškimo 3, 21).Pl 95.3

Yra tokių, kurie atrodo visada ieškantys dangiško-jo perlo. Tačiau jie niekada galutinai neatsisako savo blogų įpročių. Jie nemiršta sau, kad Kristus galėtų gyventi juose. Todėl jie neranda brangaus perlo. Jie neįveikė savo garbėtroškos ir neatsisakė pasaulietiškų vilionių. Jie neima kryžiaus ir neseka paskui Kristų savęs atsižadėjimo ir aukos keliu. Būdami beveik krikščionys, jie nėra tikrieji krikščionys, atrodo esą netoli Dangaus karalystės, tačiau negali ten patekti. Būti beveik, bet ne visai išgelbėtu, vadinasi, būti ne beveik, bet visiškai žuvusiu.Pl 96.1

Pirklio, ieškančio gražių perlų, palyginimas turi dvigubą reikšmę: jis taikomas ne tik žmonėms, kurie ieško Dangaus karalystės, bet ir Kristui, kuris ieško Savo prarasto paveldo. Kristus, dangiškasis pirklys, kuris ieško gražių perlų, pamatė prarastoje žmonijoje vertingą perlą. Nuodėmės suteptame ir sužlugdytame žmoguje Jis matė atpirkimo galimybę. Širdys, dėl kurių vyko mūšis su šėtonu ir kurias išgelbėjo meilės jėga, yra brangesnės Atpirkėjui už tas, kurios niekada nebuvo puolusios. Dievas nežiūrėjo į žmoniją kaip į menkavertį, nevertą dėmesio kūrinį, Jis žvelgė Kris-taus malonės akimis ir matė ją tokią, kokia ji gali tapti išganingosios meilės dėka. Jis surinko visus Visatos turtus ir sudėjo juos tam, kad nupirktų perlą. O Jėzus, vėl atgavęs jį, įstato į Savo karūną. „Viešpats, jų Dievas, juos išgelbės, nes jie - Jo tautos kaimenė. Tarsi brangakmeniai karūnoje jie žėrės Jo žemėje” (Zacharijo 9,16). „Jie bus Mano, - sako Galybių Vieš-pats, - ypatingas Mano paveldas tą dieną, kurią Aš veiksiu” (Malachijo 3,17).Pl 96.2

Kristus yra tas brangusis perlas, kurį turėti yra mūsų privilegija. Tai tema, kurią privalome nuolat gvildenti. Šventoji Dvasia atskleidžia žmonėms to gražaus perlo vertingumą. Šventosios Dvasios galybės laikas yra laikas, kai dangiškos dovanos atkakliai ieškoma ir ji randama. Kristaus dienomis daugelis klausėsi Evangelijos, tačiau jų protai buvo užtemdyti klaidingo mokymo, todėl jie nepažino, kad nuolan-kusis Galilėjos Mokytojas yra Dievo Pasiuntinys. Bet po Kristaus žengimo dangun Jo įžengimas į sostą ir Jo tarpininkavimas buvo praneštas Šventosios Dvasios išliejimu. Dvasia buvo atsiųsta Sekminių dieną. Kristaus liudytojai paskelbė prisikėlusio Išgelbėtojo galią. Dangaus šviesa prasiskverbė į aptemusius pro-tus tų, kurie buvo apgauti Kristaus priešų. Dabar jie pamatė Jį išaukštintą, „kaip vadą ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą” (Apaštalų darbų 5, 31). Jie matė Jį apsuptą dangaus šlovės, laikantį nenykstančius turtus rankose, kad dovanotų juos tiems, kurie nusigręš nuo maištavimo. Kai apaštalai išaiškino Tėvo Viengimio šlovę, atsivertė trys tūkstančiai asmenų. Jie buvo priversti pamatyti save nuodėmingus ir nešvarius; jie išvydo Kristų kaip Draugą ir Atpirkėją. Kristus buvo išaukštintas, Kristus buvo šlovinamas per Šventosios Dvasios, kuri apsigyveno žmonėse, galią. Tikėjimu šie tikintieji pamatė Jį kaip Tą, kuris patyrė pažeminimą, kančią ir mirtį, kad jie nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Kristaus apsireiškimas per Dvasią suteikė jiems teisingą suvokimą Jo galios ir didybės, ir jie ištiesė į Jį savo rankas sakydami: „Aš tikiu”.Pl 96.3

Tada džiaugsminga žinia apie prisikėlusį Gelbė-toją buvo išnešiota į toliausius pasaulio pakraščius. Bažnyčia priėmė atsivertusius, plūstančius iš visų pusių. Tikintieji atsivertė. Nusidėjėliai prisijungė prie krikščionių ieškodami brangiųjų perlų. Išsipildė pranašystė apie tai, kad silpniausias iš jų buvo kaip Dovydas, o Dovydo namai - lyg Dievas, lyg Viešpaties angelas jų priekyje (Zacharijo 12,8). Kiekvienas krikš-čionis matė savo brolyje dievišką palankumo ir meilės panašumą. Vyravo vieni interesai. Vienas tikslas iškilo virš kitų tikslų. Visos širdys plakė vieningai. Vienintelis tikinčiųjų noras buvo atskleisti Kristaus charakterio panašumą ir dirbti, kad Jo karalystė plistų. „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. [...] Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa” (Apaštalų darbų 4, 32.33). „O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą” (Apaštalų darbų 2,47). Šventoji Dvasia įkvėpė gyvy- bę visam susirinkimui, nes jie surado vertingą perlą.Pl 97.1

Šie vaizdai turi pasikartoti dar didingiau. Šven-tosios Dvasios pasireiškimas Sekminių dieną buvo Ankstyvasis lietus, tačiau Vėlyvasis lietus bus dar gausesnis. Dvasia laukia, kol Ji bus pareikalauta ir priimta. Kristus vėl turi atskleisti Save panaudoda-mas Šventosios Dvasios galybę. Žmonės įvertins brangaus perlo vertę, su apaštalu Pauliumi jie pa-sakys: „Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, paži-nimo didybe” (Filipiečiams 3, 7.8).Pl 98.1

*****