Vienas Talentas

Žmogus, kuris gavo vieną talentą, „nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus” (Mato 25,18).Pl 320.2

Tas, kuris gavo mažiausią dovaną, paliko savo talentą nepanaudotą. Šioje pamokoje perspėjami visi manantieji, kad jų dovanų menkumas atleidžia nuo tarnystės Kristui. Jei jie galėtų padaryti didelį darbą, džiaugsmingai jo imtųsi. Bet, kadangi jie gali tarnauti tik mažuose dalykuose, tai mano, kad jų neveiklumas yra pateisinamas. Jie daro didelę klaidą. Viešpats dovanų dalijimu išbando charakterį. Žmogus, kuris neįvertino vieno talento pelnyjimo galimybių, parodė, kad jis yra neištikimas tarnas. Jei būtų gavęs penkis talentus, jis ir juos būtų užkasęs, kaip užkasė vieną. Neteisingas vieno talento naudojimas parodė, kad jis paniekino Dangaus dovanas.Pl 320.3

„Kas patikimas smulkmenose, tas patikimas ir dideliuose dalykuose” (Luko 16, 10). Mažų dalykų svarba yra dažnai nepakankamai įvertinama, nes jie yra maži; tačiau jie papildo daugelį gyvenimo dalykų. Iš tiesų jie yra svarbūs krikščioniškam gyvenimui. Mūsų charakterio formavimas bus kupinas pavojų, jei mes neįvertinsime mažų dalykų.Pl 321.1

„Kas neteisingas smulkmenose, tas neteisingas ir dideliuose dalykuose” (Luko 16,10). Neištikimai atlikdamas net ir mažiausias pareigas, žmogus api-plėšia savo Kūrėją, nes tarnauti - jo pareiga. Ši neiš-tikimybė veikia žmogų. Jis nepajėgs gauti malonės, charakterio stiprybės, kurią suteikia atsidavimas Dievui. Nuo Kristaus atsiskyręs, toks žmogus yra neatsparus šėtono gundymams ir daro klaidas Vieš-paties tarnystėje. Kadangi jis nesivadovauja teisingais principais mažuose dalykuose, negali paklusti Dievui dideliuose dalykuose, kuriuos laiko savo ypatingu darbu. Trūkumai, puoselėjami smulkmenose, pereina į svarbesnius dalykus. Jis elgiasi pagal tuos principus, prie kurių yra pripratęs. Kartojami veiksmai formuoja įpročius, įpročiai - charakterį, o charakteris nulemia mūsų likimą šiame ir būsimaja- me gyvenime.Pl 321.2

Tik kruopščiai atlikdamas mažus darbus, žmogus ruošiasi teisingai elgtis ir gavęs didesnę užduotį. Dievas suvedė Danielių ir jo draugus su iškiliausiais Babilono žmonėmis, kad šie pagonys galėtų susipa-žinti su tikros religijos principais. Stabmeldžių tautai Danielius turėjo parodyti Dievo charakterį. Kas pasitarnavo tam, kad Danieliui buvo parodytas toks didelis pasitikėjimas ir pagarba? Danieliaus ištikimybė atsiskleidė mažuose dalykuose ir išliko visą gy-venimą. Jis garbino Dievą, ir Dievas bendradarbiavo su juo. Danieliui ir jo draugams Dievas suteikė „visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius, o Danielius turėjo ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dova-ną” (Danieliaus 1, 17).Pl 321.3

Kaip Dievas pakvietė Danielių liudyti Jį Babilone, taip Jis kviečia mus būti Jo liudytojais šiuolaikiniame pasaulyje. Mažiausiuose ir didžiausiuose gyvenimo dalykuose Jis nori, kad mes atskleistume žmonėms Jo Karalystės principus.Pl 322.1

Gyvendamas žemėje, Kristus mokė vertinti smul-kmenas. Didžiojo išgelbėjimo darbo atsakomybė nuolatos slėgė Jo sielą. Kai Jis mokė ir gydė, Jo proto ir kūno jėgos buvo įtemptos, bet vis dėlto Jis pastebėdavo paprasčiausius dalykus gyvenime ir gamtoje. Pačios geriausios Jo pamokos buvo tos, kuriose paprastais gamtos reiškiniais buvo vaizduojamos Dievo karalystės tiesos. Jis nepalikdavo be dėmesio Savo nuolankiausių tarnų. Jo ausis išgirsdavo kiekvieną varguolio šauksmą. Jis buvo jautrus sergančios moters prisilietimui minioje; mažiausias tikėjimo prisilietimas gaudavo atsakymą. Prikėlęs iš numi-rusių Jayro dukterį, Jis priminė tėvams, kad ją reikia pamaitinti. Kai galinga jėga Jėzus prisikėlė iš kapo, Jis nelaikė pažeminimu sulankstyti bei rūpestingai padėti į vietą drobules, su kuriomis buvo palaidotas.Pl 322.2

Darbas, kuriam mes kaip krikščionys esame pa-šaukti, - tai bendravimas su Kristumi gelbstint sielas. Mes sudarėme su Juo sandorą, kad tai darysime. Jei to nepaisome, vadinasi, rodome neištikimybę Kristui. Kad galėtume dirbti tą darbą, mes turime sekti Jo pavyzdžiu ir deramai vertinti nereikšmingus iš pirmo žvilgsnio dalykus. Tokia yra kiekvieno krikščioniško darbo paslaptis.Pl 322.3

Viešpats nori, kad Jo žmonės pasiektų aukščiausią pakopą, kad jie galėtų pašlovinti Jį tais sugebėjimais, kuriais Jis apdovanoja. Per Dievo malonę mums pa-rodyta, kad mes turime veikti pagal geresnius planus, nei tie, kuriuos naudoja pasaulis. Mes turime rodyti proto, supratimo, sugebėjimo ir pažinimo pranašumą, nes tikime Dievu ir Jo galia, kuri veikia žmonių širdis.Pl 323.1

Tie, kurie nėra gavę ypatingų dovanų, neturėtų nusiminti. Tegul jie naudoja tai, ką turi, savo ištiki-mybe formuodami silpnąsias charakterio savybes, stengdamiesi per Dievo malonę padaryti jas stiprio-mis. Į kiekvieną gyvenimo poelgį mes turime įausti ištikimybę ir atsidavimą, tobulindami tas ypatybes, kurios leistų mums atlikti darbą.Pl 323.2

Nerūpestingumo įpročiai turi būti ryžtingai įveikti. Daugelis mano, kad užmaršumas yra pakankama priežastis pateisinti klaidas. Argi jie kaip kiti neturi proto sugebėjimų? Jie privalo drausminti savo mąstymą, kad galėtų prisiminti. Užmaršumas yra nuodėmė, nerūpestingumas taip pat yra nuodėmė. Jei jūs leidžiate formuotis nerūpestingumo įpročiui, galite neįvertinti savo išsigelbėjimo ir galiausiai liksite nepasiruošę Dievo karalystei.Pl 323.3

Didelės tiesos turi būti įgyvendintos visose gy-venimo smulkmenose. Religiją reikia įkūnyti smul-kiomis kasdienio gyvenimo pareigomis. Didžiausia kiekvieno žmogaus dovana yra besąlygiškas paklus-numas Viešpaties Žodžiui.Pl 323.4

Nebūdami tiesiogiai susieti su kokiu nors religiniu darbu, daugelis jaučia, kad jų gyvenimas yra bevertis, tad nieko nedaro, kad priartintų Dievo karalystę. Jie klysta. Jei atlieka darbą, kurį kas nors kitas turi pada-ryti, jie neturėtų kaltinti savęs, kad yra nenaudingi didžiajame Dievo ūkyje. Paprasčiausios pareigos neturėtų būti nuvertintos. Bet koks sąžiningas darbas yra palaima, ir ištikimybė jam gali parodyti, kad žmogus yra pasiruošęs rimtesnėms ir svarbesnėms pareigoms.Pl 324.1

Net kukliausias ir mažiausias darbas atliktas Die-vui su visišku atsidavimu, yra Jam toks pat malonus, kaip ir didžiausias tarnavimas. Jokia auka nėra maža, jei ji yra aukojama iš širdies ir su džiaugsmu.Pl 324.2

Kristus liepia mums vykdyti savo pareigas visur. Jei esate namuose, imkitės darbo noriai ir uoliai, kad namai taptų malonia vieta. Jei esate motina, auklėkite savo vaikus Kristui. Tai lygiai toks pat darbas Dievui, kaip ir pastoriaus darbas sakykloje. Jei jūsų darbas yra virtuvėje, stenkitės būti tobula virėja. Ruoškite maistą, kuris būtų sveikas, maistingas ir žadinantis apetitą. Kai jūs naudojate geriausius prieskonius ruošdama maistą, atminkite, kad turite mąstyti apie gražius ir malonius dalykus. Jei jūsų darbas arti žemę ar esate įvaldęs kitą amatą ar verslą, siekite sėkmės toje srityje. Galvokite apie tai, ką jūs darote. Visais darbais atstovaukite Kristui. Darykite taip, kaip Jis darytų, būdamas jūsų vietoje.Pl 324.3

Dievas randa vietą ir pritaikymą kiekvienam ta-lentui. Vienas talentas, protingai panaudotas, atliks jam paskirtą darbą. Ištikimai vykdydami mažiausias pareigas mes dirbame sudėties būdu, o Dievas grąžins mums daugybos būdu. Mūsų truputis darys didžiausią įtaką Jo darbui.Pl 324.4

Tegul gyvas tikėjimas driekiasi aukso gijomis atliekant net mažiausias pareigas. Tada kasdienis darbas skatins krikščionišką augimą. Nuolatos bus žvelgiama į Jėzų. Meilė Jam suteiks gyvybišką jėgą viskam, ko jūs imsitės. Teisingai naudodami savo talentus mes susijungiame su aukštybių pasauliu auksine grandine. Toks yra tikrasis pasišventimas, jį sudaro džiaugsmingai atliktos kasdienės pareigos ir visiškas paklusnumas Dievo valiai.Pl 325.1

Bet daugelis krikščionių laukia, kad jiems būtų paskirti kokie nors dideli darbai. Nerasdami pakankamai garbingos vietos, kad patenkintų savo garbėtrošką, jie negali ištikimai atlikti paprastų pa-reigų. Jos atrodo jiems neįdomios. Diena iš dienos jie praleidžia galimybę parodyti savo ištikimybę Dievui. Kol jie laukia kokio nors didelio darbo, jų gyvenimas praeina, užmojai lieka neįgyvendinti, darbai neatlikti.Pl 325.2